Kalbos raida yra vienas svarbiausių vaiko psichinio ir socialinio vystymosi aspektų. Tačiau dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų susiduria su įvairiais kalbos raidos sunkumais, kurie gali turėti įtakos tolimesniam jų ugdymuisi ir gyvenimo kokybei. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines kalbos sutrikimų priežastis, sunkiausiai įveikiamus garsus, mikčiojimo priežastis, ankstyvosios intervencijos svarbą bei skirtingus kalbos sutrikimų tipus remiantis atliktais tyrimais.
Kalbos sutrikimų priežastys ir tipai
Kalbos sutrikimų priežastys yra labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Sudėtingesnės kalbos problemos, kai vėluoja žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir kitų kalbos komponentų vystymasis, atsiranda dėl kalbinių sričių pažeidimų, komplikuoto nėštumo ar traumų gimdymo metu, netinkamos vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai, augantys dvikalbėse šeimose.
Pastaraisiais metais kalbos sutrikimų vis daugėja, nes dėl įtempto gyvenimo tempo vaikai yra kiek pamirštami, nekreipiama dėmesio į jų sutrikusią kalbos raidą. Kalbos centrai formuojasi trečią-ketvirtą nėštumo mėnesį. Jų raidai sukliudyti gali vaisiaus centrinės nervų sistemos ar galvos smegenų pažeidimai, galintys kilti dėl mamos persirgtos infekcinės ligos, traumos, apsinuodijimo, vaistų, alkoholio, narkotikų vartojimo. Gimdymui užsitęsus daugiau nei 18 valandų ar pagimdžius itin greitai, iki valandos, deguonies stygius gali paveikti naujagimio kalbos raidą. Pirmaisiais vaiko metais persirgtos ligos, jų komplikacijos gali paveikti kalbą. Tam tikrais atvejais pas logoterapeutus vaikus atvedantys tėvai prisipažįsta, kad su jais mažai kalbėjosi, bendravo ir vaikas valandų valandas leisdavo prie televizoriaus ar kompiuterio. Jokios įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja gyvo bendravimo. Dvimetinukai, kasdien dvi dar daugiau valandų sėdintys prie ekranų, patiria nuolatinę įtampą. To padariniai - skurdesnė kalba, šlubuojantis elgesys, sunkumai sukaupiant dėmesį, įsitraukiant į darbą. Sunkumų dažniau gali kilti ir emigrantų šeimose, kai dar nekalbantis arba tik pradedantis kalbėti vaikas patenka į svetimą kalbinę aplinką ir sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis.
Yra išskiriami šie pagrindiniai kalbos sutrikimų tipai:
- Dislalija (šveplavimas) - garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparato inervacijai.
- Dizartrija - būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Vaikams, kuriems nustatoma dizartrija, paprastai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai, pasireiškiantys galūnių pareze arba paralyžiumi, neretai kartu būna ir ataksija, pasireiškianti judesių netikslumu, neharmoningumu, nerangumu.
- Alalija - visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje. Vaikams, kuriems nustatomas šis kalbos sutrikimas, stebima dėmesio garsiniams dirgikliams stoka, silpna girdimoji atmintis, nepastovus girdėjimo slenkstis, nepakankama klausos ir kitų pojūčių sąveika.
- Artikuliacinė dispraksija - neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo, tai yra kalbėjimo raumenų padėties atradimo, bei nuoseklių raumenų judesių, reikalingų kalbėjimo procesui, esant nepakitusiam raumenų tonusui, trūkumais.
- Rinolalija (organinis hipernosinumas, dar vadinamas kaip kalbėjimas pro nosį) - tai patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparato pažeidimai: gomurio nesuaugimai, viršutinės lūpos nesuaugimas, pakitimai nosyje ar nosiaryklėje, minkštojo gomurio funkcijos sutrikimas.
- Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) - tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą. Paprastai vaikams iki 4 - 5 m. kalbos neišsivystymas nustatomas retai.
- Mikčiojimas (sklandaus kalbėjimo sutrikimas) - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka bendravimas. Mikčiojimas konstatuojamas kaip neurozinis sutrikimas, ar kaip vieningos koordinacijos tarp balso, kvėpavimo ir artikuliacijos nebuvimas. Ši diskoordinacija sukelia trūkčiojimus kalbos aparate.
- Disfonija - tai dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų. Disfonija pasireiškia tonacijos grubumu, pridusimu, gergždimu, čaižumu. Dažnai esant tokiems pakitimams balsas yra žemas. Viena iš disfonijos formų yra fonastenija, kuriai būdingas tonacijos sutrikimas, atsiradęs dėl balso aparato nuvargimo.
- Vaikų afazija - tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
- Specifinė kalbos raida - šiuo terminu apibūdinama netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių: raidos (sutrikusio intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų), sensorinių (klausos, regos sutrikimų), fizinių funkcijų (judesio ir padėties sutrikimų) ir kitų sveikatos sutrikimų (lėtinių neurologinių sutrikimų), kurių kilmė gali būti biologinė.
- Disgrafija - specifinis rašymo sutrikimas. Disgrafija traktuojama kaip rašymo kodavimo operacijų: rišlaus teksto bei atskiro sakinio vidinio programavimo gramatinio apiforminimo, fonemų parinkimo, foneminės analizės trūkumai. Pagrindinis disgrafijos požymis - žodžių struktūros klaidos: praleidinėjamos, pakeičiamos kitomis ir sukeičiamos vietomis raidės, skiemenys, prirašomos nereikalingos raidės, sujungiami du žodžiai į vieną, žodžio dalys rašomos atskirai. Gali būti ir grafinių klaidų: panašių raidžių sukeitimų, raidžių elementų pakeitimų, raidžių iškreipimų.
- Disleksija - specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą, geras socialines, kultūrines sąlygas. Disleksija siejama su sunkumais, susijusiais su mokymusi skaityti sklandžiai ir su tiksliu suvokimu.
Tyrimai atskleidė pagrindinius sulėtėjusios kalbos raidos ir kalbos neišsivystymo diferencinius požymius ir jų charakteristikas. Vienas iš esminių skirtumų - esant sulėtėjusiai kalbos raidai, vaikų kalba vystosi tais pačiais etapais, tačiau kiek lėčiau negu bendraamžių, o esant kalbos neišsivystymui, kalbos gebėjimai itin skiriasi nuo bendraamžių. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos sunkumai gali paveikti tolesnį vaiko ugdymąsi: vaiko raštingumą, skaitymo gebėjimus, socializaciją, elgesį, nes visi šie aspektai yra tarpusavyje susiję.
Sunkiausiai įveikiami garsai ir mikčiojimas
Mokant tarti garsus visada reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir kalbos raidai būdingus dėsningumus. 3 m.-3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g, v. Iki 4,5-5,5 metų daugelis vaikų nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais (s, z, c, dz, l arba j). Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris lavėjant artikuliaciniam aparatui gali būti „išaugamas“ savaime. Vienas sunkiausių vaikams yra garso r tarimas. Kad būtų lengviau, vaikai jį keičia kitais garsais (paprastai j, l). Šio garso vaikas gali netarti dėl neišlavėjusio artikuliacijos aparato, dėl trumpo poliežuvinio pasaitėlio ar nepakankamo girdimojo suvokimo. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai garsus s, z, š, ž taria iškišę liežuvio galą tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus. Tuomet garsai tampa duslesni, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. 5,5-6 metų vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.
Lietuvių kalboje mažiems vaikams sudėtingiausia tarti garsą „R“. Mokslininkės tikina, kad tik nedaugelyje pasaulio kalbų nėra garso „R“, tad šio garso tarimo problema yra plačiai paplitusi.
Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Rizikos faktoriai, nurodantys didesnę ilgalaikės problemos tikimybę, yra kiti mikčiojantys šeimos nariai, vėluojantis kalbos ar garsų tarimo vystymasis, kai mikčiojimas tęsiasi 18 mėn. ir ilgiau. Todėl labai svarbu į specialistą kreiptis laiku - vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba. Tuomet pagalba pati efektyviausia. Per metus ar ilgesnį laikotarpį sunkiai mikčiojančio vaiko užsikirtimų dažnumas ir trukmė laipsniškai mažėja.
Vienas sunkiausių sutrikimų - mikčiojimas, kai sunku ištarti žodžius, išsakyti mintis, kartojami garsai ar net žodžiai. Manoma, kad pasaulyje mikčiojančių žmonių yra 2-3 proc., jis labiau būdingas ikimokyklinukams, dažniau - berniukams nei mergaitėms. Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais - penktaisiais gyvenimo metais. Tuo metu vaikas sunkiai suranda reikiamų žodžių, jaudinasi, skuba kalbėdamas - dėl to sutrinka, užsikerta vaiko kalba.
Ankstyvosios intervencijos svarba
Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (2,5 - 5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbiniai įgūdžiai. Kuo vėlesniame amžiuje kreipiamasi pagalbos į specialistą, tuo kalbos sutrikimo įveikimo galimybės tampa sudėtingesnės. Lavinant vaiko kalbėjimą visada atsižvelgiama į kelis kalbos komponentus: žodyną, gramatinę kalbos sandarą, garsų tarimą, gebėjimą juos skirti iš klausos ir rišlaus pasakojimo įgūdžius.
Jei pradedant lankyti mokyklą, tebėra išlikę tarimo trūkumai dėl nepakankamai išlavinto girdimojo suvokimo - tokiu atveju paprastai daugeliui vaikų nesiseka rašyti ir skaityti. Kartais vaikai negirdi žodžio pabaigos, dėl to netaria galūnių, sakinio pabaigos, to pasėkoje parašo nepilną sakinį. Nejaučia sakinio ribų, todėl kelis sakinius gali parašyti kaip vieną. Esant nepakankamai išlavėjusiam girdimajam suvokimui, vaikas negeba skirti iš klausos panašiai skambančių garsų, todėl negali jų susieti su atitinkamomis raidėmis rašydamas.
Ankstyvas užsienio kalbos mokymasis skatina mąstymo lankstumą, gerina pažintinius ir bendravimo įgūdžius, gebėjimą susikaupti.
Daugelis atėję pas logoterapeutą tikisi greito rezultato, tačiau taip būna ne visada. Darbo trukmė labai priklauso nuo sutrikimo pobūdžio ir paciento įsitraukimo. Dalis sutrikimų nuosekliai dirbant gali būti visiškai pašalinami, tačiau svarbu su jais pradėti dirbti kuo anksčiau, vaiką logoterapeutui parodyti vos kilus menkiausiam įtarimui dėl kalbos raidos.
Vaikų kalbos raida - kaip galiu padėti savo vaikui?
Kada kreiptis į specialistą?
Kreiptis į specialistą (logopedą) reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Vaikas, tik pradėjęs tarti garsus, jungti skiemenis ir kalbėti, džiugina šeimos narius. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, 2016 m. net 84 proc. vaikų, ugdomų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, ir 46 proc. - bendrojo ugdymo mokykloje, susiduria su įvairiais kalbėjimo ir kalbos sutrikimais.
Kūdikiai čiauškėti pradeda apie ketvirtą - penktą mėnesį. Metinukai jau taria nuo 2 iki 30 žodžių, o trimečiai jau gali ištarti apie 1500. Tad jei jūsų vaikui treji, o jis taria tik kelis žodžius, pvz., „mama“, „tėtė“, „baba“, nereiktų laukti stebuklo. Kreipkitės į logoterapeutą, nes kuo ilgiau mažylis nekalbės ar kalbės netaisyklingai, tuo vėliau lavės jo gebėjimas girdėti garsus, mokytis rišliai pasakoti, skaityti, rašyti. Anksčiau ar vėliau logoterapeuto pagalbos jam tikrai prireiks.
JAV egzistuoja tam tikri reguliaciniai aktai, nurodantys, kada paprastai vaikai turėtų mokėti ištarti tam tikrus garsus. Egzistuoja paplitusi praktika, kad tėvai tiesiog ateina pas logopedus pasitikrinti, ar būdamas tam tikro amžiaus vaikas teisingai taria garsus, todėl faktas, kad daugybė tėvų ir vaikų lankosi pas logopedus, nereiškia, kad visi vaikai turi kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Priešingai, tai reiškia, kad tėvams šis vaikų raidos etapas yra svarbus. Aišku, pasitaiko atvejų, kai tėvai susirūpina, jog jų pusantrų metų vaikas dar netaria garso „R“, tada juos tiesiog nuramina, kad dar ne laikas susirūpinti.
JAV tėvai gali kreiptis į vietinių mokyklų atstovus, kad jų vaikams, nuo gimimo iki 21 metų, būtų atlikti testai, siekiant įvertinti kalbos gebėjimus, identifikuoti galimus sutrikimus. Vaikams iki 3 metų šie testai gali būti atliekami namuose, tiesiog atvykus mokyklos atstovui. Toks vertinimas gali padėti tėvams suprasti vaiko kalbos raidos eigą, įtarti galimus sutrikimus. Taip pat yra teikiamos rekomendacijos, parodančios į ką vertėtų atkreipti dėmesį vaiko elgesyje.
Pagalba ir bendradarbiavimas
Vaikui nustačius kalbėjimo ir kalbos sutrikimą, šeimai ir pedagogams yra svarbu dirbti komandoje, tarpusavyje derinant veiksmus. Galima rekomenduoti tiesioginę logopedo pagalbą vaikui, tačiau didžiausių pasiekimų galima tikėtis tik pripažįstant lygiavertį šeimos vaidmenį ugdymosi procese, taip suteikiant didesnes galimybes vaikui greičiau įveikti kylančius komunikacijos sunkumus. Labai svarbus aspektas yra betarpiškas ir atviras tėvų ir logopedų bendradarbiavimas.
Asmenims, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, ugdyti ar komunikuoti neretai į pagalbą pasitelkiamos ir technologijos. Tiesa, daug svarbiau ne pati technologija, bet jos turinys - kaip ta technologija yra naudojamasi, kokia egzistuoja kalbos sistema. Planšetiniame kompiuteryje esanti programėlė dar nereiškia, jog ji gera ir tinkama, todėl iš tiesų reikėtų logopedo patarimo bent jau išsiaiškinant, ko vaikui tikrai reikia ir kaip galima efektyviai šią priemonę panaudoti. Tiek planšetiniai kompiuteriai, tiek įvairios programėlės šiais laikais yra lengvai prieinami ir jų yra kiekvienoje šeimoje, tačiau tik specialistai gali patarti, kokią technologiją ar programėlę geriausia naudoti konkrečiam vaiko atvejui, pvz. ugdant vaiką, turintį autizmo sindromą.
Apie sėkmingą pagalbą vaikui galima kalbėti tik tada, kai vaikas išmoksta savarankiškai komunikuoti, net jeigu tai nėra įprastiniai, verbaliniai, komunikavimo būdai. Gebėjimų savarankiškai komunikuoti ugdymasis taip pat turi būti laikomas logopedo teikiamos pagalbos tikslu suaugusiųjų neurodegeneracinių ligų atvejais (kai laipsniškai silpnėja pažintinės ar fizinės funkcijos).
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #kalbos #raidos #sunkumai
