Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vienas ryškiausių Lietuvos antisovietinių partizanų vadų, gimė 1918 metų kovo 6 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorko valstijoje, Niuj Briteno mieste, lietuvių emigrantų šeimoje.
1921 metais, būdamas vos trejų metukų, Adolfas kartu su tėvais Elena ir Liudviku Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Bielėnų kaime, kur įsigijo 6 hektarus žemės. Ramanauskų šeimoje, be Adolfo, augo sesuo Aldona ir brolis Albinas.
Pradžios mokslus Adolfas Ramanauskas 1930 metais baigė Galinių pradinėje mokykloje. Vėliau, 1936 metais, sėkmingai baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Jau mokyklos laikais Adolfas aktyviai sportavo ir buvo skautas.
Tolesnis jo, kaip asmenybės ir ateities vadovo, formavimasis vyko studijuojant aukštosiose mokyklose. 1937 metais jis pradėjo studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Tačiau 1939 metais, vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas buvo priverstas persikelti į Panevėžį. 1939 metų birželio 30 dieną Adolfas Ramanauskas baigė institutą, įgydamas pradinės mokyklos mokytojo ir specialųjį aukštąjį mokslą baigusiojo teises. Tais pačiais 1939 metais jis baigė ir Kauno karo mokyklą, kur priklausė sunkiųjų kulkosvaidžių būriui.
Po studijų Adolfas Ramanauskas dirbo mokytoju. Jis dėstė Guronių ir Aukštakalnio pradinėse mokyklose. 1940-1945 metais dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą jis vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą bei mokėjimą bendrauti. Adolfas Ramanauskas puikiai grojo akordeonu ir gražiai dainavo.
1941 metais, prasidėjus karui, Adolfas Ramanauskas aktyviai dalyvavo Birželio sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais jis persikėlė į Alytų ir tęsė darbą Alytaus mokytojų seminarijoje.
Tačiau pasirinkta mokytojo profesija ir planai buvo sugriauti antrosios sovietinės okupacijos. Adolfas Ramanauskas-Vanagas aiškiai suprato, kad okupantai siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybingumą. Dėl šios priežasties jis pasirinko kovos kelią už Lietuvos Laisvę ir tapo nepalaužiamu Laisvės kariu.
1945 metų balandžio 25 dieną Adolfas Ramanauskas įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį ir jau pirmąją dieną buvo išrinktas jo vadu. Tuomet jis pasirinko „Vanago“ slapyvardį.
Partizanų kovos kelias
Nuo 1945 metų balandžio 25 dienos A. Ramanauskas tapo partizanu ir greitai pradėjo eiti vadovaujančias pareigas. Tais pačiais metais jis tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, o rudenį - Merkio rinktinės vadu. 1945 metų gruodžio 15 dieną jo vadovaujami partizanai nesėkmingai bandė užimti Merkinę.
1946 metais Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį jis perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 metais tapo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. Nuo 1947 metų rudens A. Ramanauskas vadovavo Dainavos apygardai.
1949 metų vasario 16 dieną Minaičių kaime, tarp Radviliškio ir Baisogalos, įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Šiame suvažiavime buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) deklaracija, skelbianti LLKS Tarybą aukščiausia lietuvių tautos politine institucija, vadovaujančia išlaisvinimo kovai. Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadu ir Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju. Jam taip pat buvo suteiktas Partizanų pulkininko laipsnis.
A. Ramanauskas-Vanagas daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai - organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius įvairiuose partizanų laikraščiuose. Jis buvo vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. Nuo 1945-1952 m. buvo Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius.
Asmeninis gyvenimas
Dar partizanavimo pradžioje Adolfas Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytaus mokytojų seminarijos absolvente. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė - partizanė, slapyvardžiu „Vanda”. 1948 metais jiems gimė dukra Auksutė, kuri nuo pirmųjų gyvenimo dienų taip pat pradėjo nelegalų gyvenimo kelią.
1953 metais, pasibaigus ginkluotam partizaniniam judėjimui, A. Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi. Tuo metu jis parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Visą laisvės kovų laikotarpį KGB įnirtingai ieškojo partizanų vado A. Ramanausko-Vanago ir partizanės jo žmonos. Jų paieškai vadovavo aukščiausi LSSR KGB pareigūnai.
1956 metais Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė buvo išduoti ir sulaikyti Kaune, vos išėję iš KGB užverbuoto išdaviko namelio. Didvyris visus metus buvo sadistiškai kankinamas ir suluošintas. Po tardymų, 1957 metų rugsėjo 24-25 dienomis Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.
Po mirties - pripažinimas ir pagerbimas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Adolfo Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 metais - dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties). Taip pat įteisinti jo aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai - 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. 1998 metais jam suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais - 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.
Palaikų paieška ir perlaidojimas
Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų buvimo vieta iki 2018 metų tiksliai nežinota. Tačiau 2018 metų birželio 7 dieną Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje, buvo rasti A. Ramanausko palaikai. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo iškilmingai perlaidotas 2018 metų spalio 6 dieną Antakalnio kapinių valstybės vadovų panteone.
tags: #adolfas #ramanauskas #gime #jungtinese #valstijose
