Vaikas, tik pradėjęs tarti garsus, jungti skiemenis ir kalbėti, džiugina šeimos narius. Deja, užsitęsus ar atsiradus garsų tarimo, sklandaus kalbėjimo, balso valdymo ar kalbos trūkumams, dažnai nustatomi kalbėjimo ir kalbos sutrikimai, kurie tiek ikimokykliniame amžiuje, tiek mokykloje lemia specialiuosius vaikų ugdymosi poreikius. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, 2016 m. net 84 proc. vaikų, ugdomų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, ir 46 proc. - bendrojo ugdymo mokykloje, susiduria su įvairiais kalbėjimo ir kalbos sutrikimais. Dar 2017 m. Švietimo ir mokslo ministerijos leidinyje „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2017. Mokytojas” pabrėžiama, kad šalyje mažėja specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams reikalingos pagalbos prieinamumas, kuris tokių sutrikimų turintiems vaikams yra būtinas kuo ankstesniame amžiuje.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkės Amy S. Nordness ir Shari DeVeney, dalyvavusios Šiaulių universitete vykusiame 5-jame Baltijos šalių logopedų kongrese, sako, kad svarbu vaikui suteikti reikiamą pagalbą kuo anksčiau. „Tiek sulėtėjusi kalbos raida, tiek kalbos sutrikimai gali paveikti tolesnį vaiko ugdymąsi: vaiko raštingumą, skaitymo gebėjimus, socializaciją, elgesį, nes visi šie aspektai yra tarpusavyje susiję. Anksti pradėjus mokyti vaiką taisyklingai tarti garsus, ugdyti jo kalbos ir komunikacinius gebėjimus, galima tikslingai ir kokybiškai nukreipti vaiko ugdymąsi teisinga linkme”, - tikino A. S. Nordness.
Tai, kad vaikas turi kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, anot specialisčių, priklauso nuo tam tikrų lingvistinių kalbos charakteristikų. JAV, kaip ir Lietuvoje, priimta atskirti „sulėtėjusią kalbos raidą” ir „kalbos sutrikimą”. „Tikėtina, kad sulėtėjusios kalbos raidos atveju vaikas ugdymosi tikslus pasieks kiek vėliau nei jo bendraamžiai. Esant kalbėjimo ar kalbos sutrikimui, reikia kiek kitaip planuoti ir organizuoti vaiko ugdymąsi. Pavyzdžiui, JAV, vaikui nustačius sulėtėjusią kalbos raidą ar kalbos sutrikimą, ugdymasis pradedamas nuo 3 metų amžiaus. Tačiau kartais logopedai dirba su vaikais daug anksčiau, t.y. nuo 16-ojo vaiko gimimo mėnesio” - pasakojo Sh. DeVeney.
Svarbu stebėti vaiko raidos etapus
Paklaustos, ką svarbu žinoti šeimoms, norinčioms kuo anksčiau pastebėti kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, mokslininkės pabrėžia, kad svarbu stebėti vaiko kalbos raidos nuoseklumą, t.y. tam tikram vaiko amžiui būdingus kalbos ypatumus. Jei šeimos pastebi neatitikimus, tuomet būtina pasikonsultuoti su logopedu.
Kai vaikai yra maži, paprastai ieškoma ikikalbinių požymių, leidžiančių įtarti kalbėjimo ar kalbos trūkumus. Štai kalbant apie kūdikius, visų pirma, reikia kreipti dėmesį į verksmą, tariamus garsus. Verksmas tokiame amžiuje dažniausiai siejamas su alkio jausmu, o suėjus pirmiesiems metams jau tikimasi, kad jis peraugs į komunikacijos būdą. Vis dėlto, verksmas kaip priemonė vaikui išreikšti tam tikrą žinutę ikikalbiniame amžiuje gali ir toliau dominuoti, nes vaikas dar nevartoja garsų, kaip kalbėjimo priemonės.
Jeigu 6-8 mėnesį vaikas ima tarti pasikartojančių skiemenų junginius, tada tikėtina, kad iki 12 mėnesio jis gebės tarti įvairius garsus, jų junginius, pamėgdžiojamas tėvų kalbėjimo intonaciją. Suėjus vieneriems metams ir iki 14-ojo mėnesio jau tikimasi pirmųjų žodžių, nors dažnai tėvai bendravime vis dar vartoja kūdikių žargoną. Suėjus 2 metams, vaikas jau turėtų bandyti jungti, derinti tam tikrus žodžius.
„Galima sakyti, kad tėvams labai pravartu šiame vaiko raidos etape stebėti kaip ir kada vaikas taria garsus, žodžius ir jų junginius, kad galėtų laiku sureaguoti, jeigu kažkas vyksta ne taip” - apibendrino Sh. DeVeney.
Garsą „R” tarti sunkiausia ne tik lietuvių vaikams
Lietuvių kalboje mažiems vaikams sudėtingiausia tarti garsą „R”. Mokslininkės tikina, kad tik nedaugelyje pasaulio kalbų nėra garso „R”, tad šio garso tarimo problema yra plačiai paplitusi. Štai anglų kalboje vienas sunkiausiai ištariamų garsų vaikams taip pat yra „R”.
JAV egzistuoja tam tikri reguliaciniai aktai, nurodantys, kada paprastai vaikai turėti mokėti ištarti tam tikrus garsus. Kiekvieno garso tarimui aktualus tam tikras laikas, todėl atliekami testai ir nusprendžiama, ar vaikui jau laikas gebėti tarti tam tikrą garsą ar tikslingai logopedai ugdo vaiką ir teikia jam pagalbą.
„JAV yra paplitusi praktika, kad tėvai tiesiog ateina pas logopedus pasitikrinti, ar būdamas tam tikro amžiaus vaikas teisingai taria garsus, todėl faktas, kad daugybė tėvų ir vaikų lankosi pas logopedus, nereiškia, kad visi vaikai turi kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Priešingai, tai reiškia, kad tėvams šis vaikų raidos etapas yra svarbus. Aišku, pasitaiko atvejų, kai tėvai susirūpina, jog jų pusantrų metų vaikas dar netaria garso „R”, tada mes juos tiesiog nuraminame, kad dar ne laikas susirūpinti” - pasidalino savo patirtimi Sh. DeVeney.
Svarbus tėvų ir specialistų bendradarbiavimas
S. Nordness praktikoje susiduria su kalbėjimo motorikos sutrikimų turinčiais vaikais. Tai atvejai, kai informacija iš smegenų netinkamai siunčiama į kalbėjime dalyvaujančius raumenis. Specialistė sako, kad tam tikrais atvejais susiduriama su kalbėjimo ir kalbos sutrikimais, kurių negalima įveikti, tačiau yra daug būdų padėti „apeiti” ar išspręsti kylančius sunkumus.
Kartais tenka susidurti, kai kalbėjimo ir kalbos sutrikimai yra antrinės kilmės, t.y. pasireiškia kaip kitų sutrikimų ir ligų (pvz. autizmo spektro sutrikimas, intelekto sutrikimas, sunki smegenų trauma, insultas) pasekmė. „Labai svarbu surasti įvairių būdų kaip padėti žmonėms komunikuoti, kai kalbėjimo ir kalbos sutrikimai yra labai sudėtingi. Kartais susiduriame su vaikais, kurie, esame tikri, niekada nekalbės, todėl mokome tiek vaikus, tiek jų tėvus komunikuoti kitais būdais: raštu, piešiniais, gestais ir kitokiomis priemonėmis” - pasakojo mokslininkė.
Vaikui nustačius kalbėjimo ir kalbos sutrikimą, šeimai ir pedagogams yra svarbu dirbti komandoje, tarpusavyje derinant veiksmus. „JAV gali būti rekomenduojama tiesioginė logopedo pagalba vaikui, tačiau didžiausių pasiekimų galima tikėtis tik pripažįstant lygiavertį šeimos vaidmenį ugdymosi procese, taip suteikiant didesnes galimybes vaikui greičiau įveikti kylančius komunikacijos sunkumus. Labai svarbus aspektas yra betarpiškas ir atviras tėvų ir logopedų bendradarbiavimas”, - Šiaulių universitete, kuriame atliekami logopedijos tyrimai ir organizuojamos logopedijos studijos, pasakojo A. S. Nordness.
JAV patirtis ir teikiama logopedo pagalba vaikams
JAV pagalba žmonėms, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų prieinama tiek švietimo institucijose, tiek medicinos įstaigose. Jei yra nustatoma, kad vaikui reikalinga logopedo pagalba, tėvai naudojasi šalies sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, kurių išlaidas dengia privatus sveikatos draudimas. Priklausomai nuo draudimo bendrovės ir paties draudimo specifikos, gali būti dengiamos nuo 20 iki 60 vaiko kalbėjimo ir kalbos terapijos seansų per metus, o jeigu reikalinga daugiau seansų, juos tėvai dengia nuosavomis lėšomis.
Nepasiturinčioms šeimoms, kurios negali sau leisti mokėti už pilną sveikatos draudimą, valstybė siūlo atitinkamas federalines sveikatos apsaugos programas (angl. MEDICARE, MEDICAID) ir šeimos gali pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis, tik šiuos procesus griežtai kontroliuoja gydytojai, tad tėvai negali laisvai pasirinkti nei paslaugų, nei terapijos - viskas griežtai kontroliuojama medicinos darbuotojų pagal tam tikras programos taisykles.
„Logopedo paslaugos mokykloje yra nemokamos. Jeigu nustatoma, kad vaiko kalbėjimo ir kalbos sutrikimai turi įtakos jo gebėjimui mokytis, mokymosi procesui, tai dokumentuojama ir tada vaikui teikiama nemokama logopedo pagalba. Tam tikra paslaugų dalis gali būti teikiama namuose (mažamečiams vaikams), taip pat ir gydymo įstaigose, atskiruose vaikų ugdymo centruose, aptarnaujančiuose konkrečius regionus”, - pasakojo Sh. DeVeney.
„JAV tėvai gali kreiptis į vietinių mokyklų atstovus, kad jų vaikams, nuo gimimo iki 21 metų, būtų atlikti testai, siekiant įvertinti kalbos gebėjimus, identifikuoti galimus sutrikimus. Vaikams iki 3 metų šie testai gali būti atliekami namuose, tiesiog atvykus mokyklos atstovui. Toks vertinimas gali padėti tėvams suprasti vaiko kalbos raidos eigą, įtarti galimus sutrikimus. Taip pat yra teikiamos rekomendacijos, parodančios į ką vertėtų atkreipti dėmesį vaiko elgesyje” - pridūrė A. Nordness.
Kalbos ugdymui reikšmingas ir technologijų naudojimas
Sh. DeVeney tikina, kad visai nesvarbu, ar kalbame apie garsų tarimo problemas ar kalbos sutrikimus, pagalbos tikslas suteikti žmonėms galimybę būti kuo savarankiškesniems. Apie sėkmingą pagalbą vaikui galima kalbėti tik tada, kai vaikas išmoksta savarankiškai komunikuoti, net jeigu tai nėra įprastiniai, verbaliniai, komunikavimo būdai. „Gebėjimų savarankiškai komunikuoti ugdymasis taip pat turi būti laikomas logopedo teikiamos pagalbos tikslu suaugusiųjų neurodegeneracinių ligų atvejais (kai laipsniškai silpnėja pažintinės ar fizinės funkcijos)”, - papildė A. Nordness.
Asmenims, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, ugdyti ar komunikuoti neretai į pagalbą pasitelkiamos ir technologijos. Tiesa, daug svarbiau ne pati technologija, bet jos turinys - kaip ta technologija yra naudojamasi, kokia egzistuoja kalbos sistema. „Kalbant paprasčiau, tai, kad planšetiniame kompiuteryje yra programėlė, tai dar nereiškia, jog ji gera ir tinkama, todėl iš tiesų reikėtų logopedo patarimo bent jau išsiaiškinant, ko vaikui tikrai reikia ir kaip galima efektyviai šią priemonę panaudoti. Be abejo, tiek planšetiniai kompiuteriai, tiek įvairios programėlės šiais laikais yra lengvai prieinami ir jų yra kiekvienoje šeimoje, tačiau tik specialistai gali patarti, kokią technologiją ar programėlę geriausia naudoti konkrečiam vaiko atvejui, pvz. ugdant vaiką, turintį autizmo sindromą” - tvirtino A. S. Nordness.
Nauja programinė įranga padeda vaikams, turintiems kalbos sutrikimų | „SciTech Now“
VDU Švietimo akademijos dėstytoja logopedė doc. dr. Daiva Kairienė pastebi, kad nors logopedinės pagalbos sistema veikia ir tikrai yra arčiau vaiko lyginant su ankstesniais metais, tačiau dar ne visi kalbos raidos sutrikimų turintys vaikai ją gauna laiku. „Kad vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, dalis yra didelė ir ji auga, liudija ir statistiniai duomenys, ir mano asmeninė praktika“, - teigia VDU Švietimo akademijos dėstytoja logopedė doc. dr. Daiva Kairienė.
Pavyzdžiui, dalis trimečių kalba pavieniais žodžiais, aplinkiniams mažai suprantamais žodžiais, nors tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti trumpais sakiniais ir didžiąja dalimi suprantamai aplinkiniams, labai daug penkiamečių dar netaisyklingai taria garsus, nors turėtų beveik visus juos tarti be klaidų.
Šie sutrikimai gali būti vis labiau „pastebimi” todėl, kad veikianti logopedinės pagalbos sistema leidžia geriau identifikuoti vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimų. Be to, tėvai turi daugiau žinių, jie dažniau atkreipia dėmesį į vaiko kalbos raidos trūkumus ir gana anksti kreipiasi į logopedus.
Neaiškios kilmės vaikų kalbėjimo ir kalbos sutrikimų priežastis analizuojantys užsienio mokslininkai teigia, kad sutrikimams pasireikšti labai svarbūs prigimtiniai veiksniai, pavyzdžiui, lytis (lėtesnė kalbos raida ir kalbos sutrikimai šiek tiek labiau būdingi berniukams), paveldimumas. Svarbūs ir psichosocialiniai veiksniai: tėvų išsilavinimas, turimi tėvystės gebėjimai, ankstyvoji vaiko socialinio bendravimo ir kalbinė patirtis, laiko, praleidžiamo prie televizoriaus ar išmaniųjų prietaisų, trukmė.
Dažniausi vaikų kalbos raidos sutrikimai
Įvardyčiau dvi dažniausių sutrikimų grupes: garsų tarimo sutrikimai (dislalija, dizartrija, artikuliacinė dispraksija, fonologinis sutrikimas) ir kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas).
Vaikams, turintiems garsų tarimo sutrikimų, kyla sunkumų taisyklingai tariant sudėtingesnės artikuliacijos garsus [s], [z], [c], [š], [ž], [č], [r], [l] ir kt. bei juos taisyklingai vartojant kalboje. Šių sutrikimų kilmė gali būti labai skirtinga.
Kalbos sutrikimai dažniausiai pasireiškia kalbos išraiškos, t. y. mokymosi ir minčių formulavimo žodžiais ir sakiniais, laikantis kalbos gramatikos taisyklių, sunkumais arba kalbos (žodžių, sakinių, prašymų) suvokimo sunkumais.
Kartais vaikai bendraudami susiduria su kalbos vartojimo sunkumais. Ikimokykliniame amžiuje labai sudėtinga atskirti, ar vaiko kalbėjimas ir kalba plėtojasi individualiu, savitu tempu, ar kalbos mokymosi sunkumai susiję su kalbėjimo ir / ar kalbos sutrikimu, todėl kilus abejonėms patarčiau nedelsiant pasikonsultuoti su logopedu.
Inovatyvios logopedinės pagalbos strategijos
Logopedija - labai platus mokslas. Domėjimosi sritis - vaikų garsų tarimo sutrikimai ir naujausi tyrimai, analizuojantys veiksmingiausias logopedinės pagalbos kryptis, strategijas. Įdomu tai, kad naujausi tyrimai atskleidžia, jog dažnai prieš veidrodį atliekama artikuliacinė mankšta, t. y. nekalbiniai artikuliaciniai judesiai (pavyzdžiui, prašoma įtempti lūpas į šypseną, atkišti lūpas, liežuviu aplaižyti lūpas, pripūsti skruostus, įvairūs pūtimo pratimai), kurie laikomi neatsiejama logopedo darbo dalimi, nėra veiksmingi mokantis taisyklingai tarti garsus.
Nors dalis ne tik Lietuvos, bet neretai dar ir užsienio šalių praktikų teigia, kad atliekant šiuos pratimus patikslėja artikuliacinio aparato judesiai, mokslininkų nuomone, nekalbinės užduotys negali turėti pozityvios įtakos geresniam garsų tarimui ir kalbėjimo suprantamumui.
Manoma, kad logopedo tikslas yra ne išlavinti artikuliacinį aparatą, o išmokyti vaiką taisyklingai kalbėti, todėl svarbu suprasti, kad siekiant mokyti vaiką kalbėti, būtina skirti jam užduotis, reikalaujančias tarti kalbos garsus, garsažodžius ar žodžius. Kitaip tariant, mokant kalbėti neveiksminga mokyti pūsti, šypsotis ar išpūsti skruostus. Šie ir kiti tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatai formuoja naujas įrodymais grįstos logopedo praktikos kryptis, kuriomis turėtų vadovautis logopedai.
Logopedų poreikis ir rengimas Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje ypatingai trūksta logopedų - tiek didmiesčiuose, tiek regionuose, todėl įsidarbinimo galimybės labai didelės. Jų reikia įvairiose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose.
Į logopedą dažnai kreipiasi tėvai, auginantys ikimokyklinio amžiaus vaikus, jei šie vėliau pradeda kalbėti ar jų kalba netaisyklinga. Mokyklose šie specialistai mokiniams padeda įveikti kalbos ar komunikacijos sunkumus, trukdančius sėkmingai mokytis. Logopedų pagalba labai svarbi atkuriant prarastas kalbos funkcijas, įveikiant balso ir rijimo sutrikimus, nulemtus įvairių sveikatos sutrikimų.
Logopedo profesija labai plati, studentai jau studijų metu pradeda suprasti ir apsisprendžia, kokios srities profesinė veikla juos labiausiai domina: darbas švietimo ar sveikatos įstaigose, o gal privačioje praktikoje; veikla su mažais vaikais ar pagalbos teikimas suaugusiesiems.
Iki šiol Lietuvoje logopedai buvo rengiami bendroje, dviguboje bakalauro studijų programoje kartu su specialiaisiais pedagogais. Praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje parengta ir pradėta vykdyti nauja bakalauro studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“ su galimybe pasirinkti logopedijos arba specialiosios pedagogikos specializaciją.
Ši programa parengta laikantis tarptautinių rekomendacijų. Atskirai nuo specialiosios pedagogikos studijuodami logopediją studentai gauna tikslingesnes, platesnes ir gilesnes tarpdisciplinines logopedijos studijas, skirtingų tipų įstaigose atlieka profesinę praktiką, kokybiškiau pasirengia būsimajai profesijai. Baigę šias studijas būsimieji logopedai įgis kompetencijų konsultuoti skirtingo amžiaus asmenis, turinčius įvairių kalbėjimo, kalbos, komunikacijos ir rijimo sutrikimų, galės dirbti skirtingo tipo švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, gebės teorines žinias taikyti realioje praktikoje.
Įtraukiojo ugdymo principų laikymasis švietime skatina permąstyti ir specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo modelius mokyklose. Būsimi specialistai studijų metu mokosi teikti logopedinę pagalbą įvairiose aplinkose: ne tik specialistų kabinete (tokia pagalba intensyvi, labai individualizuota, sudaro galimybę ugdyti konkrečius gebėjimus, tačiau nenatūrali ugdymosi aplinka gali kelti sunkumų perkeliant įgytus gebėjimus į kasdienę veiklą ir situacijas), bet taip pat klasėje ar grupėje (teikiant pagalbą vaikui natūralesnėse situacijose, ugdomosios veiklos, pamokos metu ir platesniame, klasės bendruomenės kontekste).
Ypatingas dėmesys rengiant logopedus skiriamas jų gebėjimams teikti tiesioginę pagalbą vaikui (ugdomi specifiniai gebėjimai, taikomos kompensacinės, aplinkos keitimo, mokymosi mokytis strategijos), tačiau ne mažesnis dėmesys tenka ir netiesioginei pagalbai (konsultacijos tėvams, pedagogams ar kitiems ugdymo įstaigos bendruomenės nariams įvairiais klausimais: vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių pažinimo, bendravimo su juo, efektyvių mokymosi strategijų pasirinkimo ir taikymo, orientuojantis į veiklas interprofesinėse specialistų komandose ir bendruomenėje).
Logopedijos studijos šioje programoje grindžiamos naujausiais moksliniais tyrimais, būsimi naujos kartos specialistai mokosi savo profesinėje veikloje taikyti ne tik tradicines logopedinės pagalbos strategijas, bet ir naujausius, moksliniais įrodymais grįstus požiūrius. Dėmesys skiriamas studijų tarptautiškumui, kad būsimieji specialistai būtų pasirengę „susikalbėti“ profesine kalba ne tik šalies, bet ir tarptautinėje logopedų bendruomenėje.
Logopedija - autonomiška tarpdisciplininė profesija ir mokslo sritis, todėl jos studijos yra labai įdomios ir įvairiapusiškos. VDU bakalauro studijų programoje „Specialioji pedagoginė pagalba (Logopedija)“ dirba aukštos kvalifikacijos dėstytojai, atstovaujantys skirtingoms mokslų sritims, todėl logopedijos studijas turėtų rinktis tie, kurie domisi pedagogika ir psichologija, biomedicinos ir lingvistikos dalykais. Šią profesiją galėtų rinktis tie studentai, kurie mėgsta bendrauti, nebijo iššūkių ir yra pasiruošę nuolat mokytis.
tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #kalbos #raidos #problemos
