Nėštumas ir gimdymas - tai didžiulis išbandymas moters organizmui, kuris apima ne tik fizinius, bet ir itin reikšmingus hormoninius pokyčius. Nors ruošdamasi gimdymui moteris dažnai skaito knygas ir lanko kursus, dauguma jų pripažįsta, kad niekas iki galo neparuošia pačios mamos jos vidiniam pasauliui po gimdymo. Pogimdyminis laikotarpis, dar kitaip vadinamas postpartum, trunka apie šešias savaites, tačiau daugelio moterų patirtis rodo, kad kūnas ir psichika atsigauna kur kas ilgiau - kartais metus ar net ilgiau. Šis straipsnis skirtas atskleisti, kas iš tiesų vyksta moters organizme ir galvoje po gimdymo, kokią įtaką daro hormonų svyravimai ir kaip su tuo susidoroti.
Hormoniniai pokyčiai prieš gimdymą
Prieš gimdymą moters organizme vyksta intensyvūs hormoniniai pokyčiai, kurie yra būtini, kad pasiruoštų gimdymui ir užtikrintų nėštumo palaikymą. Pagrindiniai hormonai, kurie reguliuoja šiuos procesus, yra estrogenas, progesteronas ir oksitocinas. Estrogeno ir progesterono kiekiai didėja, kad paruoštų gimdą, o oksitocinas padeda skatinti gimdos susitraukimus ir vėliau, po gimdymo, skatina motinos pieno išsiskyrimą. Tačiau, be fiziologinių funkcijų, šie hormonai taip pat turi didelį poveikį moters emocinei būsenai, sukeldami dažnus nuotaikų svyravimus, nerimą ir stipresnes emocines reakcijas.
Estrogenas yra susijęs su moters nuotaikos gerinimu ir psichine gerove, tačiau jo padidėjimas taip pat gali sukelti dirglumą, nuovargį ir nervingumą. Tuo tarpu progesteronas, kuris dažnai vadinamas „raminamuoju hormonu“, didėja, kad padėtų išlaikyti nėštumą, tačiau taip pat gali sukelti nuovargį, miego sutrikimus ir emocinį nestabilumą. Oksitocinas, dar vadinamas „meilės hormonu“, taip pat pradeda augti, ruošdamas organizmą gimdymui ir žindymui. Padidėjęs oksitocinas gali sukelti tiek didelį laimės jausmą, tiek stiprų jaudulį ir nerimą, nes tai yra laikotarpis, kai moteris jaučia daug didesnį atsakomybės jausmą ir baimę dėl būsimo gimdymo.
Hormonų pokyčiai po gimdymo ir jų poveikis
Po gimdymo moters organizmas patiria dramatiškus hormoninius pokyčius. Estrogeno ir progesterono lygis staigiai sumažėja - estrogeno koncentracija gali kristi net 100-1000 kartų per pirmas 3-4 dienas po gimdymo. Šie pokyčiai gali sukelti pogimdyminę depresiją ir melancholiją, nes jie žymiai paveikia moters emocinę būseną. Tyrimai rodo, kad staigus hormonų kritimas po gimdymo yra pagrindinis pogimdyminės depresijos rizikos veiksnys, nes sumažėjus šių hormonų lygiui sutrinka neurotransmiterių, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, pusiausvyra. Serotonino trūkumas yra susijęs su liūdesiu, dirglumu, nuovargiu ir miego sutrikimais, o dopamino trūkumas gali sumažinti moters gebėjimą patirti malonumą ir motyvaciją.
Be to, progesterono lygio kritimas po gimdymo taip pat prisideda prie padidėjusio nerimo ir emocinio nestabilumo, nes šis hormonas dažnai būna atsakingas už moters ramybės jausmą. Taip pat žemas oksitocino kiekis po gimdymo gali būti susijęs su laktacijos sutrikimais ir apsunkinti moters ryšį su kūdikiu, kas papildomai gali skatinti depresijos ir nerimo jausmus.
Viena iš priežasčių, kodėl moteris kelias savaites po gimdymo jaučiasi itin emocinga, irzli, dažnai verkia yra būtent hormoniniai pokyčiai. Po gimdymo organizmas turi „persitvarkyti“ iš nėštumo rėžimo į pogimdyminį, tad į svarbiausias proceso valdymo vietas stoja visiškai kiti hormonai - atsakingi už gimdos susitraukimą, laktaciją ir kt. Šie hormonai veikia ir mamos emocinę būseną.
Daugiau nei 85% mamų po gimdymo patiria didesnį ar mažesnį liūdesį, nerimą, pasireiškiantį 3-7 dieną po gimdymo ir susijusį su staigia hormonų (estrogeno, progesterono) kaita. Reikšmingos įtakos turi ir nuovargis dėl gimdymo, pasikeitęs dienos ritmas, bendravimas poroje, pastangos priprasti prie kitokios kasdienybės.
Pogimdyminis liūdesys („baby blues“) pasirodo praėjus kelioms dienoms po gimdymo, ar netgi anksčiau - ypač, jeigu gimdymo patirtis buvo neigiama, gimdymas sunkus, traumuojantis. Šios emocijos gali lydėti nuo kelių dienų iki kelių savaičių po gimdymo.
Tokius ir panašius jausmus pirmosiomis savaitėmis po gimdymo patiria net 4 iš 5 moterų! Tai visiškai normali hormono reakcija, kuri paprastai praeina per dvi savaites.
Pogimdyminis nerimas yra rimtesnis emocinis sutrikimas ir taip paprastai nepraeina. Negydomas pogimdyminis nerimas gali trukti neribotą laiką, o sunkiais atvejais peraugti į psichinę ligą. Būtent todėl yra rekomenduojama kreiptis į specialistus nelaukiant, kol nerimo priepuoliai ir juos lydintys simptomai išsispręs patys.
Psichologiniai iššūkiai ir savijauta
Psichologine prasme, pogimdyminis laikotarpis yra labai pažeidžiamas. Remiantis 2022 metų tyrimu, apie 15-20 % moterų patiria pogimdyminę depresiją, o 50-80 % moterų patiria įvairaus laipsnio pogimdyminio nerimo būseną. Vienas iš pagrindinių veiksnių, galinčių padidinti pogimdyminės depresijos riziką, yra genetinis polinkis, tačiau svarbų vaidmenį vaidina ir socialiniai faktoriai, pavyzdžiui, šeimos parama, gyvenimo sąlygos ir gyvenimo kokybė.
Nerimas, susijęs su kūdikio sveikata, gali tapti nekontroliuojamu ir apimti įvairias baimes - nuo kūdikio vystymosi sutrikimų iki nesugebėjimo suteikti jam tinkamą priežiūrą. Kai kurios moterys taip pat gali patirti „nuosavo aš“ praradimo jausmą ir nesaugumo jausmą, nes jų gyvenimas pasikeičia drastiškai, kai reikia rūpintis kūdikiu.
Kūnas po gimdymo atrodo ir jaučiasi visiškai kitaip nei tikėjotės. Kraujavimas (lochijos) - tai normali organizmo reakcija. Po gimdymo iš gimdos išsiskiria lochijos - kraujingos išskyros, kurios pirmomis dienomis gali būti gana gausios, o vėliau palaipsniui mažėja ir keičia spalvą. Pilvo raumenų atskyrimas (diastazė) - tai būklė, kai pilvo raumenys atsiskiria viduryje. Dubens dugno susilpnėjimas - tai tema, apie kurią moterys dažnai tyli iš gėdos, nors tai puikiai koreguojama.
Taip pat gali atsirasti hemorojus, randai, sąnarių skausmai dėl hormono relaxino. Plaukai pradeda smarkiai slinkti maždaug 3-4 mėnesį po gimdymo - tai hormoninė reakcija, kuri daugelį moterų gąsdina, bet paprastai praeina savaime.
Kai kurios moterys po gimdymo jaučiasi lyg nebegalinčios savimi pasirūpinti: „Po gimdymo, nebuvo TO jausmo, kur dauguma pasakoja - kaifas… Džiaugsmas… Ašaros iš laimės. Man buvo konkretus šokas. Mėnesį laiko atrodė, kad viskas sapnas. Kad kažkas atvežė ir paliko prižiūrėti mažą žmogeliuką laikinai. Plius, pasikeitęs kūnas, kuris lyg ne mano, hormonų įtakotos emocijos - vieną akimirką verki, kitą atrodo kad ne taip jau blogai.“ Kitos patiria šoką ir nesupranta, kaip jaustis: „Galva tuščia, euforijos nepajutau… Pirmas dienas ligoninėj mano pačios mama mano vaikui buvo labiau mama nei aš pati… Bijojau vaiką paimti į rankas.“
„Gimdžiau per karantiną, todėl būdama gimdymo namuose bandžiau tai nurašyti tam, kad su mažiuku visą laiką buvome tik dviese. Tačiau grįžus namo niekas nesibaigė, nors juose laukė vyras ir du vyresnieji sūnūs. Nuolatinė baimė likti dviese su vaiku, nesibaigiančios ašaros dėl visko. Nežinau kaip taisyklingai įvardinti šį laikotarpį, bet viskas truko apie 3-5 sav.“
„Pagimdžiau ir dvi savaites po gimdymo ištisai verkdavau. Dabar keista prisiminti, bet ašaros byrėdavo jei tik kas sunkiau, jei kas ką pakritikuodavo, jei vyras pasakydavo kaip myli. Manau, kad labai jautriai ir užaštrintai reagavau į hormonų pokyčius ir vis pergyvenau, kad nebūtų tą pogimdyvinė depresija.“
„Iškart po gimdymo viskas buvo super, jaučiausi užtikrinta, saugi, nors tai pirmas vaikelis. Tačiau grįžus namo viskas apsivertė. Mano emocinė būsena buvo labai prasta. Gimdžiau užsienyje, gimdymas buvo iš tų atvejų, kai daktarai sakė „tau tikrai taip nebus, toks pasitaiko labai retai“. Grįžus namo, ištisai verkiau prisiminus gimdymą. Paskui sekė nuolatinė baimė, kad vaikui nieko neatsitiktų, tikrindavau ar kvėpuoja, bijojau likti viena, nes ne duok dieve man kažkas atsitiks ir t.t. Tai trūko gerus 5 mėnesius, net ieškojau pagalbos internete, nes įtariau depresiją. Bet bijojau kažkam sakyti, nes galvojau, kad taip turbūt yra visom ir nėra ko čia prisigalvot… Bijojau, kad pagalvos jog man reikia tik dėmesio.“
„Mano visas nėštumas buvo labai lengvas, labai džiaugiausi savo pilvuku, laukiau vaikelio ir buvau nusiteikusi, kad gimdymas bus toks pat lengvas. Tačiau gimdymas buvo daug sunkesnis nei tikėjausi, reikėjo gydytojams įsikišti, netekau daug kraujo, kelias dienas turėjau būti ligoninėje, kur net negalėjau atsistoti pakeisti savo naujagimio. Negana to, kad pati jaučiausi labai prastai, naujagimė dukra pirmą naktį miegojo porą valandų, o nuo antros paros pradėjo verkti be sustojimo…. Visą naktį skardžiu balsu. Buvo neįtikėtinai sunku tiek emociškai, tiek fiziškai. Tuo metu man atrodė, kad man tas vaikas išvis tik ‘iš reikalo’ rūpi, o ir mama nusprendžiau, kad ištikrųjų nelabai noriu būti.“
„Po pirmo gimdymo jaučiausi kaip niekam nebereikalingas įpakavimas, prekė išlukštenta, o įpakavimas išmetamas. Hemoglobinas nukrito po gimdymo iki 80 ir negebėjau pati stovėti, nes iš griūdavau, pirmą kart po gimdymo nuėjusi į wc nualpau, o pirmi žodžiai iš gydytojos man atsipeikėjus buvo „na ir silpna papuolė”. Buvo melžiama vyro akivaizdoje, vos sugebanti kalbėti, nes vaikui reikia pieno, o aš per „prasta”, nes nenulaikau jo rankose.“
„Mano emocinė būklė iš pat pradžių buvo puiki, nes juk gimė sveika dukrytė. Tačiau ji gimė ekstrinio Cezario pjūvio būdu. Grįžus namo prasidėjo emociniai „smagumai”..maitinu dukrą ir verkiu, kalbu su vyru ir verkiu. O kodėl, nesuprantu. Vis iškildavo klausimai ar tikrai buvo tinkamas laikas susilaukti vaikelio, kaltinimai, kad pati nepagimdžiau, kad kokia aš bloga mama, nes to nesugebėjau. Nenorėjau niekur eiti, verkdavo dukra, verkdavau ir aš.“
„Pirmo mėnesio nenoriu prisiminti. Ir manau dar ilgai nenorėsiu. Gimdymas buvo sklandus, greitas, karantino metu teko būti vienai, buvo kiek liūdna. Bet liūdniau, kad ir grįžus namo teko būti vienai. Vaiko tėvas mus paliko. Net neatėjo. Be jokių paaiškinimų, pasiaiškinimų ar atsiprašymų. Tuo metu buvo laimingiausios ir liūdniausios dienos vienu metu. Bet labiausiai aš bijojau. Būti viena su mažyliu. Kartu būdavo mano šeima, bet artėjant vakarui visi važiuodavo į savus namus ir aš verkdavau. Pykau ant visko, visų. Bet tuo pačiu ir vėl bijojau, kad mano neigiamos emocijos persiduos vaikui, jis bus neramus. Taip diena po dienosėjo ir baimė pradėjo mažėti, atsirado vėl jėgų, pasitikėjimo savimi.“
Kaip sau padėti: praktiniai patarimai
Pogimdyminis laikotarpis yra vienas sudėtingiausių, bet kartu ir reikšmingiausių moters gyvenimo etapų. Jis keičia ne tik kūną - jis keičia tapatybę. Psichologai net turi terminą šiam reiškiniui: matrescence - tapimo mama procesas, kuris yra toks pat gilus ir transformuojantis kaip paauglystė.
Ilsėkitės. Gimdymas reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių išteklių. Nei vieni, nei kiti, kad ir kokia stipri moteris bebūtų, nėra beribiai. Tad leisti sau pamiegoti su naujagimiu, pagulėti, kol jis žinda ar ramiai būdrauja yra labai svarbu. Miego trūkumas po gimdymo yra vienas labiausiai neįvertinamų veiksnių, turinčių įtakos moters sveikatai. Kai miegama fragmentiškai - po 2-3 valandas, be gilaus atstatymo miego - tai veikia viską: imuninę sistemą, hormonų reguliaciją, emocinį stabilumą, net skausmo jautimą. Praktinis patarimas, kurį girdite visur, bet kuris iš tikrųjų veikia: miegokite tada, kai miega kūdikis. Žinau, žinau - tuo metu norisi susitvarkyti namus, atsakyti į žinutes, tiesiog pagaliau būti vienai. Bet jei turite rinktis tarp švarių indų ir miego - rinkitės miegą. Indai palauks.
Prašykite pagalbos. Tai stiprybė. Leiskite žmonėms padėti. Konkretizuokite: „Ar galėtum atvežti vakarienę antradienį?” veikia geriau nei „Jei ko reikia - sakyk”. Jei gyveni didesnėje šeimynoje, ant kambario durų gali pakabinti lentelę „Mes miegame“. Gerkite daug skysčių. Nesikuklinkite ir priimkite pasiūlymus pagelbėti su namų ruoša, pagaminti valgį, prižiūrėti kūdikį ir pan. Jei niekas nesisiūlo - paprašykite pati. Tai gali būti sunku, ypač jei nesate pratusi to daryti, bet patikėkite - dauguma artimųjų ir draugų nori padėti, tad jausis pamaloninti, jei to paprašysite.
Gerai maitinkitės ir praleiskite laiko gryname ore. Po gimdymo kūnas atgauna jėgas po didžiulio išbandymo, o jei dar žindote - poreikiai dar didesni. Žindančiai mamai reikia papildomai apie 400-500 kalorijų per dieną. Svarbiausi maistiniai elementai po gimdymo: geležis, omega-3 riebalų rūgštys, baltymai, vanduo. Sveikatos specialistai rekomenduoja neskubėti su svorio metimu bent 6 mėnesius po gimdymo, o žindančioms mamoms - dar ilgiau.
Išsikalbėkite. Kad ir kokie jausmai Jus užklumpa - nebijokite ir nesigėdykite apie juos kalbėti, juos įvardinti. Pokalbis gydo, išlaisvina ir teikia stiprybės. Dauguma psichologų pažymi, kad nelengvą laikotarpį po gimdymo išgyventi padės pokalbiai su artimaisiais, visų pirma, su partneriu, taip pat kitais šeimos nariais, kaimynais, draugais, su kuriais galite jaustis saugūs, kalbėdami apie savo jausmus. Svarbiausia nelikti vienam su nemaloniais jausmais - kalbėtis, tartis, ieškoti pagalbos, dalytis dienos įspūdžiais, džiaugsmais ir skausmais. Jei taip nutiko, kad šiuo metu neturite kam papasakoti apie savo išgyvenimus, rašykite dienoraštį. Pasijutus geriau verta dar sykį perskaityti savo dienoraštį - tai padės geriau suprasti ir pažinti save, išlaisvinti slopintus jausmus ir matyti, kaip keičiasi jūsų savijauta.
Skirkite laiko sau ir savo partneriui. Nors visas gyvenimas šiuo metu sukasi aplink naujagimį, tačiau prisiminti save ir partnerį yra itin svarbu. Laikas sau - ne prabanga, o pareiga. Darykite tai, kas jums teikia džiaugsmo, padeda šiek tiek atsiriboti nuo kasdienybės: skaitykite, klausykite mėgstamos muzikos, išsimaudykite vonioje, pamedituokite, susitikite su artimu draugu, sportuokite ar bent jau išeikite pasivaikščioti. Tėvai taip pat gali patirti pogimdyminę depresiją - apie 10% tėvų ją patiria. Tai taip pat reikia atpažinti ir gydyti. Jūs nesate vien tik mama. Rūpintis savimi - savo interesais, draugystėmis, kūnu, svajomis - tai ne egoizmas. Tai būtinybė. Tuščias indas nieko nepripildo.
Kada kreiptis pagalbos į specialistus?
Pogimdyminė depresija yra medicininė būklė, ne charakterio trūkumas. Ji gali pasireikšti bet kada per pirmuosius metus po gimdymo - ne tik iš karto. Simptomai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį: nuolatinis liūdesys arba tuštuma, nesugebėjimas džiaugtis, perdėtas nerimas dėl kūdikio sveikatos, mintys apie savęs žalojimą, jausmas, kad esate bloga mama, sunkumai prisirišti prie kūdikio, fiziniai simptomai - galvos skausmai, virškinimo problemos, nuolatinis nuovargis. Jei atpažįstate save šiame sąraše - kreipkitės pagalbos. Pas šeimos gydytoją, ginekologą, psichologą. Gydymas veikia.
Taip pat verta žinoti apie pogimdyminį nerimą, kuris dažnai lieka šešėlyje, nes PPD sulaukia daugiau dėmesio. Nerimas po gimdymo gali pasireikšti kaip nuolatinis jausmas, kad kažkas blogo atsitiks, nesugebėjimas atsipalaiduoti, obsesyvios mintys, panikos atakos. Tai taip pat gydoma ir nereikia su tuo gyventi.
Jei staiga nebėra išskyrų iš makšties; išskyros iš makšties įgauna blogą kvapą; pasirodo gryno kraujo iš lyties organų; pakyla temperatūra, krečia šaltis; atsiranda neįprastas pilvo skausmas; paraudimas, tempimas ir skausmas tarpvietėje ar cezario pjūvio operacijos žaizdoje; paraudimas ir skausmingi sukietėjimai krūtyse - patariama kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Kodėl visi turime kalbėti apie pogimdyminę depresiją | Auburn Harrison | TEDxNevados universitetas
Fizinis aktyvumas - kada ir kaip grįžti prie judėjimo? Po natūralaus gimdymo be komplikacijų lengvas judėjimas - vaikščiojimas - gali prasidėti gana greitai. Tačiau intensyvesnis krūvis rekomenduojamas ne anksčiau kaip po 12 savaičių, ir tik po to, kai dubens dugno fizioterapeutas įvertina jūsų būklę. Po cezario pjūvio - viskas kiek ilgiau. Tai pilvo operacija, ir rando gijimas reikalauja laiko ir kantrybės. Paprastai rekomenduojama palaukti bent 8-12 savaičių prieš pradedant bet kokį intensyvesnį fizinį aktyvumą. Kodėl dubens dugno fizioterapeutas yra ne prabanga, o būtinybė? Daugelyje Vakarų šalių vizitas pas dubens dugno fizioterapeutą po gimdymo yra standartinė praktika. Toks specialistas įvertins, kaip sugyja audiniai, ar nėra diastazės, kaip funkcionuoja dubens dugno raumenys, ir sudarys individualų pratimų planą. Tai gali išgelbėti nuo daugelio ilgalaikių problemų. Pradėkite nuo kvėpavimo pratimų ir lengvo dubens dugno aktyvinimo - tai galima daryti jau pirmomis dienomis po gimdymo.
Žindymas - tikrovė, kuri skiriasi nuo idealo. Daugeliui moterų žindymas yra sunkus, skausmingas ir emociškai išsekantis, ypač pradžioje. Įtrūkę speneliai, mastitas, pieno stoka arba, atvirkščiai, per didelis pieno kiekis, laktacijos krizės - visa tai yra dažnos problemos, su kuriomis susiduria žindančios mamos. Ir visa tai galima spręsti - su tinkama pagalba. Laktacijos konsultantė - tai specialistė, kuri gali padėti išspręsti žindymo problemas. Jei žindymas skaudus, jei kūdikis nepriaugina svorio, jei turite klausimų dėl priėmimo prie krūties - kreipkitės į laktacijos konsultantę. Tai nėra kapituliacija, tai protingas sprendimas.
Postpartum kelionė nėra linijinė. Bus gerų dienų ir labai sunkių dienų. Bus momentų, kai jausitės nepaprastai stipri, ir momentų, kai nežinosite, kaip išgyventi iki vakaro. Abu šie scenarijai yra normalūs. Abu yra laikini. Rūpinkitės savimi su tokia pat meile ir kantrybe, su kokia rūpinatės savo kūdikiu.
