Dvi tuometes imperijas - Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos - skiriančiame mažame austrų pasienio miestelyje Braunau prie Ino 1889 m. balandžio 20 d. gimė berniukas, kurį Klara ir Aloisas Hitleriai pavadino Adolfu.
Trijų aukštų pastatas, esantis Viename seniausių Aukštutinės Austrijos žemės miestų - Braunau prie Ino, netoli sienos su Vokietija, nuspręsta pertvarkyti iš esmės. Vietos valdžia tikisi, kad po šios rekonstrukcijos pastatas netaps piligrimystės vieta nacių simpatizatoriams. Viename iš pastato butų 1889 metų balandžio 20-ąją gimė austrų kilmės būsimasis Nacių partijos vadas Adolfas Hitleris. Šiam gimus, jo tėvas miestelyje dirbo Muitinėje. Braunau prie Ino, kuris tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos dalis, šeima paliko kuomet A.Hitleriui suėjo treji metai.
Daugelį metų stovėjęs nenaudojamas, prieštaringai vertinamas pastatas priklausė Gerlinde Pommer, kurios šeima namą įsigijo dar prieš A.Hitlerio gimimą. Vidaus reikalų ministerija pastatą iš jos nuomojasi nuo 1972 metų ir perleisdavo jį įvairiems labdaringiems renginiams, tačiau jau nuo 2011 metų pastatas stovi visiškai nenaudojamas. Ilgą laiką Austrijos vyriausybė nerimavo, kad pastatas gali pritraukti neonacių ir kitų, simpatizuojančių A.Hitlerio ideologijai, lankytojų. Tad paskelbusi, kad pastatas virs policijos nuovada, Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad „tai bus signalas, jog šis pastatas niekada nebus naudojamas nacionalsocializmui atminti“.
Nepaisant to, kad A.Hitleris šiame name praleido tik trumpą laiką, jis traukė nacių simpatikus iš viso pasaulio. Kai kurie austrai siekė, kad namas būtų nugriautas ir netaptų neonacių židiniu, o kiti pasisakė už tai, kad jis būtų panaudotas kaip susitaikymo namai ar labdaros patalpos. Šis turtas, nacių režimo metais paverstas Hitlerio šventove, vėliau, naciams pradėjus prarasti kontrolę, 1944 m. buvo užkaltas lentomis.
Vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeris antradienio spaudos konferencijoje sakė, kad miestelis tapo „antiteze viskam, ką simbolizuoja A.Hitleris“. Planai pastatą paversti policijos nuovada pirmą kartą Austrijoje buvo pristatyti praėjusį lapkritį, kuomet šalies Vidaus reikalų ministerija paskelbė viešąjį konkursą dėl pastato rekonstrukcijos. Konkursą laimėjo Austrijos architektų firma „Marte.Marte Architects“. Projekto vizualizacijose nurodoma, kad bus prailgintas pastato stogas, o šiuo metu geltonas fasadas bus perdažytas baltai.
Pastato renovaciją planuojama baigti iki 2023 metų, skaičiuojama, kad ji gali kainuoti apie 5 mln. eurų. Tai ne vienintelis pastatas, rekonstruojamas po A.Hitlerio mirties. Nacių diktatoriaus namelis Alpėse šiuo metu paverstas restoranu ir turistų traukos centru. O jo bunkeris Lenkijoje - šiuo metu pertvarkytas į viešbutį.
Adolfo Hitlerio kilmė ir šeima
Adolfas Hitleris buvo vienas iš 6 K.Polzl ir A.Hitlerių vaikų: trečias pagal eilę ir antras sūnus. Net keturi Hitlerių šeimos mažyliai mirė dėl įvairių ligų - gyvi liko tik Adolfas ir jauniausia sesuo Paula. Iš pirmosios tėvo santuokos Adolfas turėjo brolį Aloisą ir seserį Angelą.
Seserys ir broliai
Hitlerio jaunesnioji sesuo Paula (g. 1896 m.) niekada nebuvo ištekėjusi ir vaikų nesusilaukė. Adolfui ir jo vadovaujamai nacių partijai pradėjus kurti Trečiąjį reichą Paula Hitler tapo Paula Wolff. Pasikeisti pavardę jos paprašė brolis. Mainais į tylėjimą moteris iki nacių Vokietijos žlugimo gaudavo išlaikymą iš valstybės iždo, nors suma nebuvo didelė. Po karo amerikiečių apklausiama A.Hitlerio sesuo nieku gyvu nenorėjo tikėti brolio piktadarystėmis, bet jos pačios nebuvo kuo apkaltinti. Paula gyveno viena ir mirė 1960 m. Bavarijoje.
Vyresniajai A.Hitlerio seseriai Angelai (g. 1883 m.) dėl brolio įgeidžių keisti pavardės neteko, nes dokumentuose ji buvo įrašyta pirmojo, o paskui - antrojo vyro pavarde Hammitsch. Būdama valdinga ir energinga moteris Angela ilgai tvarkė daugelį jaunėlio brolio Adolfo buitinių reikalų, nors apie ją visuomenė beveik nieko nežinojo. 1935 m. Adolfo ir Angelos santykiai gerokai atšalo. Pagal vieną versijų - dėl neigiamo požiūrio į A.Hitlerio santykius su Eva Braun. Fiureris net nesiteikė dalyvauti antrosiose sesers vestuvėse 1936 m., nors ir atsiuntė kuklų pasveikinimą. Pokariu A.Hammitsch taip pat nepasmerkė savo brolio: net pareiškė, kad jei naciai ir vykdė žiaurumus, tikrai prieš „mielo brolio“ valią ir jam nežinant. Moteris mirė 1949 m.
Apie A.Hitlerio santykius su broliu Aloisu (g. 1882 m.) iš pirmosios tėvo santuokos žinoma mažai. Aloisas buvo spalvinga asmenybė: anksti paliko tėvų namus, uždarbiavo Prancūzijoje, Airijoje, Anglijoje. Jaunystėje kalėjo dėl vagystės, buvo teisiamas dėl dvipatystės. Naciams atsidūrus valdžioje Aloisas suvokė, kad giminystė su garsiuoju broliu galėtų smarkiai pagerinti jo paties finansinę padėtį. Berlyne atidaręs restoraną vyras bandė reklamuotis kaip Trečiojo reicho vadovo brolis, bet vietoj pelno sulaukė A.Hitlerio draudimo net užsiminti apie jųdviejų kraujo ryšį. Pokariu Aloisas buvo trumpam suimtas, apklausiamas, bet netrukus paleistas, nes nacių Vokietijoje neatliko jokio vaidmens. Mirė 1956 m. pakeitęs pavardę iš Hitlerio į Hillerį.
Santykiai su artimaisiais ir siekis kontroliuoti įvaizdį
Prabėgo keli dešimtmečiai ir jau visi Braunau prie Ino gyventojai be galo didžiavosi, kad būtent jų miestelis tapo savotišku nacionalsocializmo Betliejumi. Drauge su paprastais vokiečiais fiurerį - Vokietijos gelbėtoją - šlovino ir A.Hitlerio giminaičiai. Tačiau šis susižavėjimas nebuvo abipusis. Tiek ilgos kovos dėl valdžios laikotarpiu, tiek 1933-iaisiais tapęs Trečiojo reicho vadovu A.Hitleris itin retai minėdavo giminaičius.
Apie santykius su despotišku tėvu, su kuriuo būdamas mažasis nuolatos konfliktavo, ir geraširde motina, kurią labai mylėjo, A.Hitleris epizodiškai rašė savo knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“), pirmą kartą pasirodžiusioje dar 1925 m., kai po nepavykusio pučo ir įkalinimo jo perspektyvos kada nors prasimušti į valdžią Vokietijoje buvo labai miglotos.
Iki pat mirties A.Hitleris laikėsi nuostatos, kad niekam iš pašalinių nebūtina ir net nereikia žinoti apie jo giminaičius. Šis vengimas kalbėti apie artimuosius dažnai yra aiškinamas A.Hitlerio siekiu žūtbūt nuslėpti nearijišką kilmę ar kokius nors kitus jam nemalonius dalykus. Tačiau daugelis autoritetingų A.Hitlerio biografų ir istorikų laikosi nuomonės, kad priežastys - perdėtas egocentrizmas, fanatiškas tikėjimas savo pašaukimu, išskirtinumu. A.Hitleris nuo pradžios iki pabaigos troško pats formuoti savo įvaizdį. Jis cenzūravo savo nuotraukas, dozavo informaciją apie save, padedamas galingo propagandos aparato kūrė savo mitą. Bet šeima, kiti artimieji, vaikystės draugai kadaise pažinojo kiek kitokį A.Hitlerį.
Fiureris baiminosi, kad Vokietijoje dirbantys užsienio šalių reporteriai gali bandyti surasti jo giminaičius, todėl jiems griežtai rekomenduota nesileisti į jokias kalbas. O Vokietijos žurnalistai patys puikiai žinojo, kurių A.Hitlerio gyvenimą liečiančių klausimų geriau nejudinti.
Keista draugystė su Geli Raubal
Tarp Angelos dukters Geli Raubal (g. 1908 m.) ir dėdės Adolfo kurį laiką buvo užsimezgę labai nevienareikšmiškai vertinami santykiai, pasibaigę paslaptinga šios 23 metų merginos savižudybe 1931-aisiais. Mažoji Geli lydėdavo populiarėjančios nacių partijos lyderį kelionėse, gyveno jo apartamentuose Miunchene. Ko gero, G.Raubal buvo vienintelė A.Hitlerio giminaitė, kuri jo netrikdė. Bet kas galėjo sieti džiaugsmu trykštančią jauną moterį su devyniolika metų vyresniu dėde? Į šį klausimą nėra aiškaus atsakymo. Vieni kalba apie lytinius santykius tarp dviejų artimų giminaičių, kiti tvirtina, kad nėra nė mažiausių įrodymų Adolfui ir Geli buvus meilužiais. Vargu ar Angela būtų atleidusi broliui už lytinį jos dukters išnaudojimą. Be to, į viešumą iškilę kraujomaišos faktai būtų sugriovę tiek metų A.Hitlerio kurtą „tautos vado“ įvaizdį. Faktas, kad gražuolė Geli pateko į labai keistą savo dėdės globą ir tapo kanarėle auksiniame narve. Jokio asmeninio gyvenimo, jokių naujų pažinčių. Mėginimai megzti santykius su savo bendraamžiais pasibaigdavo didžiu dėdės Adi nepasitenkinimu. Gal neviltis ir pastūmėjo merginą žengti baisų žingsnį.
Sūnėnas Williamas Patrickas ir kiti giminaičiai
Iš visų giminaičių A.Hitleriui bene daugiausia nerimo kėlė brolio Aloiso vyresniojo sūnaus Williamo Patricko (g. 1911 m.), kurio motina buvo airė, elgesys. 1933 m. iš Anglijos į Vokietiją atvykęs Williamas Patrickas, kaip ir jo tėvas, bandė pasinaudoti giminystės su fiureriu ryšiais, bet negavo, ko tikėjosi. Nepatenkintas Williamas Patrickas pagrasino duosiąs Vakarų spaudai atvirą interviu apie Hitlerių giminę. Įniršęs diktatorius pareikalavo, kad įžūlusis sūnėnas atsisakytų Didžiosios Britanijos pilietybės. Šis, tikriausiai supratęs, kad peržengė ribą ir pradėjo pavojingą žaidimą, spruko į užsienį. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, o paskui JAV W.P.Hitleris dalijo gausybę interviu apie savo garsųjį dėdę, kur teisybė pynėsi su gryniausiais pramanais. Antrojo pasaulinio karo metais W.P.Hitleris tarnavo JAV laivyne, o paskui tapo Williamu Stuartu-Houstonu ir pasinėrė į verslą. Mirė 1987 m.
Kitas Aloiso Hitlerio sūnus Heinzas Hitleris (g. 1920 m.) buvo fanatiškas nacis ir dėdės Adolfo numylėtinis. 1942 m. sausio 10 d. vermachto puskarininkis H.Hitleris pateko į sovietų nelaisvę ir po mėnesio pražuvo Butyrkų kalėjime.
Raudonarmiečių nelaisvėje buvo atsidūręs dar vienas A.Hitlerio sūnėnas - Vokietijos karinių oro pajėgų aptarnaujamojo personalo leitenantas Leo Raubalis (g. 1906 m.), fiurerio sesers Angelos sūnus. Jis 1956 m. iš sovietų lagerių grįžo į gimtinę.
Nesibaigiantys debatai dėl Hitlerio gimtosios vietos
Garsiojo pastato likimas ilgą laiką buvo aistras keliantis klausimas miestelyje, daugelis tiesiog norėjo nugriauti skausmingą priminimą apie, kad ir trumpą, A.Hitlerio ten praleistą laiką. 2012 metais miestelio meras Johannesas Waidbacheris Austrijos laikraščiui „Der Standard“ sakė, kad miestelis jau yra „stigmatizuotas“. „Treji metai, kuriuos nacių diktatorius praleido čia, tikrai nebuvo patys ryškiausi jo asmenybei. Todėl mes, kaip Braunau miestas, esame tikrai nepasiruošę prisiimti atsakomybės už... Antrąjį pasaulinį karą“, - tuomet sakė J.Waidbacheris. Tuo tarpu kiti pasisakė už tai, kad pastatas būtų pertvarkytas į bendruomenės centrą ir būtų pavadintas „Atsakomybės centru“.
Šiuo metu vienintelis fizinis pastato praeities priminimas yra memorialinis akmuo, skirtas atminti fašizmo aukoms II-ojo pasaulinio karo metu, kuris iškeltas buvo 1989 m., prieš pat 100-ąsias A.Hitlerio gimimo metines. Ant akmens užrašyta: „Už taiką, laisvę ir demokratiją. Kad fašizmo daugiau niekada nebūtų. Milijonų mirusiųjų atminimui.“
Adolfo Hitlerio iškilimas | Vokietijos lemtinga atrakcija: 1 dalis | Nemokama dokumentinė istorija
Planai pastatą paversti policijos nuovada pirmą kartą Austrijoje buvo pristatyti praėjusį lapkritį, kuomet šalies Vidaus reikalų ministerija paskelbė viešąjį konkursą dėl pastato rekonstrukcijos. Konkursą laimėjo Austrijos architektų firma „Marte.Marte Architects“. Projekto vizualizacijose nurodoma, kad bus prailgintas pastato stogas, o šiuo metu geltonas fasadas bus perdažytas baltai.
Nors Hitleris šiame name praleido tik trumpą laiką, jis traukė nacių simpatikus iš viso pasaulio. Kai kurie austrai siekė, kad namas būtų nugriautas ir netaptų neonacių židiniu, o kiti pasisakė už tai, kad jis būtų panaudotas kaip susitaikymo namai ar labdaros patalpos. Šis turtas, nacių režimo metais paverstas Hitlerio šventove, vėliau, naciams pradėjus prarasti kontrolę, 1944 m. buvo užkaltas lentomis. Austrijos vyriausybė dešimtmečius nuomojo namą, kad atgrasytų nuo kraštutinių dešiniųjų turizmo, ir naudojo jį kaip dienos centrą specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, kol buvusi savininkė Gerlinde Pommer užboikotavo būsimą renovaciją. 2016 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis vyriausybei konfiskuoti namą ir išmokėti G. Pommer kompensaciją. Šalis buvo aneksuota nacistinės Vokietijos ir dažnai vaizduojama kaip režimo auka. Tačiau vis dažniau pripažįstama, kad Austrija pati prisidėjo prie nacių nusikaltimų. Planas XVII a. namą paversti policijos nuovada yra naujausias skyrius ilgoje ir prieštaringoje istorijoje.
Muziejus siekia, kad antroji Trečiojo reicho vadavietė netaptų kraštutinių dešiniųjų šventove. Du ženklai - vienas anglų, kitas vokiečių kalba - nurodo, kur yra Berghofas, Hitlerio slėptuvė Bavarijos Alpėse, kuri buvo alternatyvus Trečiojo reicho vadovybės centras. Obersalzbergas, vietovė, buvo beveik pamiršta, nes jo išlikęs statinys, jau nukentėjęs nuo bombardavimų, 1952 m. buvo visiškai sunaikintas ir palaidotas. Buvo skubiai pasodinti medžiai, kad padengtų net tą pačią žemę, kuria kadaise vaikščiojo Hitleris. Tačiau 1999 m. netoliese buvo įkurtas Dokumentation Obersalzberg - muziejus, kuriame išsamiai aprašyti nedori nacių darbai, kad ši vieta netaptų memorialu. Nepaisant to, ekstremistų grupės nuolat lankosi čia, gadina ženklus, raižo svastikas ant medžių ir deda uždegtas žvakutes ant nedaugelio likusių griuvėsių.
Dr. Mathias Irlingeris, muziejaus veteranas nuo 2004 m., teigia, kad A. Hitlerio vietos ignoravimas yra problemiškas. Vis kyla etinių klausimų, kai kvestionuojama kas turėtų nutikti diktatoriaus namams. Pasyviu rezidencijos pripažinimu gali pasinaudoti ekstremistai. Diskutuojama dėl papildomų funkcijų, pavyzdžiui, garso ekskursijų, įtraukimo, kad sumažėtų patrauklumas ekstremistinėms grupuotėms, kurias traukia nuošalios vietos. Miuncheno šiaudinės istorijos instituto valdomas muziejus užima du buvusių svečių namų aukštus. Įėjimas veda į tunelius ir bunkerius, pastatytus 1943 m. Hitleriui ir jo bendražygiams apsaugoti nuo bombardavimų. Muziejaus plėtra padvigubins ekspozicijų plotą iki 840 kv. m.
Tačiau statybos susidūrė su kliūtimis. 1945 m. balandį sąjungininkų pajėgos bombardavo Berghofą, įtardamos, kad ten gali būti Hitleris. Praėjusiais metais atnaujinus statybas, buvo aptikta neveikianti bomba, todėl teko evakuotis. Irlingeris minėjo, kad ji bus eksponuojama prie įėjimo į bunkerį. Išplėstame muziejuje Hitlerio laisvalaikio vaizdai bus sugretinti su jo baisiais sprendimais. Bus rodomos tokios istorijos kaip Doros Reiner, nacių laikytos žyde ir vėliau sušaudytos vietinės gyventojos, istorija. Pastaraisiais metais muziejų aplankė apie 170 000 lankytojų, kai kurie iš jų apgailestavo dėl ankštos erdvės. Muziejaus prižiūrėtojai atkreipė dėmesį į iššūkį identifikuoti ekstremistus, kurie elgiasi santūriau. Nors kai kurie teigia, kad jau pakankamai girdėjo apie Trečiąjį reichą, Irlingeris mano, kad vokiečiai dar tik pradeda diskusiją. Jis svarsto apie pokario norą pamiršti, po kurio sekė 1968 m. studentų protestai.
