Apie hiperaktyvumą, vadinamą vaikų sutrikimu, vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaiko komplimentu, nors iš tiesų tai - liga. Tokie vaikai nuolat imasi vis naujos veiklos, kurią neužbaigia, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis. Dėl to kenčia patys vaikai, nes aplinkiniai jiems užklijuoja „blogiuko“ etiketę. Tokių vaikų negydant rizika, kad jie ims piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, labai didelė.
Nemažai vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria neramiu, per dideliu aktyviu (hiperaktyviu) elgesiu. Todėl neretai judrumo ir hiperaktyvumo sąvokos painiojamos. Tuo tarpu judrus vaikas - nebūtinai hiperaktyvus. „Trys pagrindiniai simptomai - dėmesio ir koncentracijos problema, hiperaktyvumas ir impulsyvumas - rodo esant hiperkineziniams sutrikimams“, - pažymi vaikų ir paauglių psichiatrė V.Karalienė. Vienas aktualiausių ir problemiškiausių hiperkinezinių sutrikimų vaikų ir paauglių psichiatrijoje yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ir hiperkinezinis elgesio sutrikimas. Šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradžia - jie turėtų būti diagnozuojami iki vaikui sukaks 5 m. Sutrikimams būdingas jau minėtas padidėjęs judrumas, aktyvumas, sunkiai suvaldomas elgesys, impulsyvumas, persipinantis su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatiniu negebėjimu atlikti pradėtų užduočių iki galo. Šie elgesio bruožai būdingi įvairioms situacijoms ir trunka ilgai.
Tėvai savęs neturėtų kaltinti, kad jų vaikas yra hiperaktyvus dėl netinkamo jų auklėjimo. Hiperaktyvumo priežastys nėra visiškai aiškios. Hiperkineziniai sutrikimai labiausiai išryškėja mokyklinio amžiaus vaikams, kai reikia sistemingai dirbti ir susikaupti per pamokas. Auginantys hiperaktyvius vaikus tėvai visada pasirengę išgirsti nemalonią žinią, kad jų vaikas vėl kažką iškrėtė. Tačiau jie turėtų mokėti keisti klaidingas aplinkinių reakcijas į netinkamą vaiko elgesį.
Hiperaktyvumo požymiai ir ypatumai
Hiperaktyvumas - tai ne tiesiog per didelis vaiko judrumas. Tai įgimtas raidos sutrikimas, kai smegenyse trūksta tam tikrų medžiagų, reguliuojančių smegenų aktyvumą. Jis pasireiškia ne tik judrumu, bet ir dėmesio trūkumu bei aktyvumo pertekliumi. Tai sutrikimas, smarkiai pažeidžiantis mažylio adaptaciją. Jeigu vaikas neturi rimtų raidos sutrikimų - laiku atsisėda, atsistoja, pagal amžių žaidžia žaisliukais - paprastai šis sindromas nenustatomas iki mokyklos. Ko gero, todėl, kad kūdikiams ir mažiems vaikams daug kas „atleidžiama“. Iki mokyklos toks elgesys ne visiems kelia susirūpinimą, o štai mokykloje jau prasideda bėdos, nes vaikelis nesugeba ramiai išsėdėti pamokoje ir atlikti visų jam skirtų užduočių. Tuomet dažniausiai jam ir nustatomas hiperaktyvumas.
Hiperaktyvus mažylis yra labai judrus, negali nustygti vietoje. Dažnai būna impulsyvus, jam sunku stabtelėti, pamatyti, kas vyksta aplinkui. Neretai hiperaktyvus vaikas neatlieka tų veiksmų, kuriuos turėtų padaryti pagal savo raidą, mat trumpam susidomi kokia nors veikla ir neatlieka jos iki galo. Todėl atrodo, kad vakar sugebėjo ką nors padaryti (pvz., sudėti 2 + 2), o šiandien jau nemoka.
Hiperaktyvūs vaikai elgiasi taip, tarsi turėtų motoriuką, neleidžiantį nė akimirkai nurimti. Jeigu hiperaktyviam žmogučiui šauna į galvą mintis ką nors daryti čia ir dabar, tai ir daro. Jo noras tuo metu yra pats svarbiausias, daugiau nieko aplink jis nemato ir negirdi. Judriam vaikeliui pakanka pasakyti, kad reikia atlikti nebaigtą darbą, jis susikaups ir jį atliks. Hiperaktyvus susikaupia trumpam, paskui pakyla nuo stalo, pabėgioja ar pavaikšto ir tik tada vėl gali atsisėsti prie stalo ir toliau tęsti užduotį. Toks elgesys nėra išsidirbinėjimas, kaip kartais įvardija tėvai arba mokytojai, o vidinis vaiko poreikis, kurio jis negali pakeisti. Tad tokio žmogučio mokymo taktika turėtų būti šiek tiek kitokia. Jam reikia leisti kas kiek laiko atitrūkti nuo užduoties.
Judruolis, kitaip nei hiperaktyvus, gali išsėdėti per visą pamoką nepakilęs nuo stalo ar neatitrūkęs nuo savo veiklos. Hiperaktyviam vaikučiui reikia mokytis atlikti darbą iki pabaigos, nes jis jaučia didžiulę jėgą, varančią daryti tai, ko tuo metu užsigeidė. Dar viena bėda: juos labai lengva išblaškyti - bet koks garsas, ir jie pameta dėmesį. Mokykliniame amžiuje tai nemenkas iššūkis todėl, kad šie vaikai visą laiką kruta, malasi, nepajėgia ramiai nusėdėti ir sukaupti dėmesio. Tai stipriai pažeidžia jų gebėjimą mokytis. Fragmentiškai pabirų žinių gavę mokyklinukai negali kartu su visais įveikti mokymo programos.
Dar viena didelė problema ta, kad šie vaikai be galo impulsyvūs. Gydytojos teigimu, jų reakcijos labai stiprios, audringos, jie greitai supyksta, iškart išreiškia savo nepasitenkinimą. Jiems sunku bendrauti su bendramoksliais, nes itin dažnai impulsyvūs vaikai nemoka pralaimėti: jei kažkas nepasiseka, jie pyksta, sugriauna žaidimą kitiems. Tad natūralu, jog kiti tokio vaiko savo aplinkoje nenori matyti ir jį atstumia.
Svarbu tai, kad dažniausiai hiperaktyvuoliai - normalaus intelekto. Tačiau išsiblaškymas, impulsyvumas, nuolatinis noras keisti veiklą neleidžia jiems pasiekti gerų rezultatų. Dėl impulsyvumo jų dažnai nemėgsta darželio auklėtojos, mokytojos, kiti vaikai. Pavyzdžiui, nieko bloga negalvodami staiga pastumia kurį nors vaiką, o pedagogai arba tėvai apkaltina blogu elgesiu. Hiperaktyvuoliai ilgą laiką nesupranta, kodėl turi jaustis kalti. Jeigu nuolatos kyla tokių nesklandumų, smarkiai krinta jų savivertė ir noras imtis bet kokios iniciatyvos.
Dabar įsivaizduokite: visi - nuo mokytojų, pykstančių, kad jiems trukdo pamoką, iki tėvų, širstančių, jog jis negali mokytis taip, kad atitiktų lūkesčius, ir šalia esančių vaikų, kurie irgi ant jo niršta, - jo nemėgsta, vengia ar jam nuolatos priekaištauja. Kaip tokiam vaikeliui jaustis? Jis supranta, kad kažkas negerai, tačiau negali elgtis kitaip, nes tai nuo jo nepriklauso.
Matydamas, kad jam darosi sunku gyventi ir mėgindamas kažkaip šiame pasaulyje išlikti, jis neretai užsideda chuligano ar klouno kaukę. Tad jis tampa „kitokiu“, „blogiečiu“ ir mėgina parodyti, esą taip elgtis yra sąmoningas jo pasirinkimas.
Kaip padėti hiperaktyviam vaikui?
Hiperaktyvumas - raidos sutrikimas. Su šiuo sutrikimu žmogus atėjo į šį pasaulį ir su juo išeis. Suaugusieji tiesiog išmoksta adaptuotis visuomenėje, kad galėtų išgyventi. Vaikui reikia padėti išmokti adaptuotis, tad jam būtina suaugusiųjų - tėvų, medikų, psichologų, pedagogų - pagalba. Yra specialių metodikų, padedančių vaikučiams išmokti elgtis tinkamai: įprasti, kad darbą reikia pradėti ir baigti. Taip, tai sunku, todėl užduotis skaidoma mažomis dalimis, pradedama nuo lengvesnių, jas po truputį sunkinant. Kai su vaikais tinkamai elgiamasi, jie prisitaiko, gyvena įprastą gyvenimą.
Mažiesiems, kuriems judrumas, impulsyvumas, nesugebėjimas susikaupti labai trukdo gyventi, skiriama vaistų, reguliuojančių tam tikrų medžiagų kiekį smegenyse, kad jie galėtų susikaupti, kad nebūtų varomi to vidinio motoro.
Kai kurie hiperaktyvūs vaikai nori groti, dainuoti ir jiems tai sekasi. Tačiau daugeliui rekomenduojami fizinio lavinimo būreliai. Labai svarbu, kad hiperaktyvus mažylis nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti, mokytis atlikti darbą nuo pradžios iki pabaigos. Tokiems vaikams tinka bėgioti, plaukioti, spardyti ar mėtyti kamuolį ar bet kuris kitas užsiėmimas, reikalaujantis daug energijos.
Pirmieji požymiai, kurie pastūmėjo kreiptis į medikus, buvo labai stiprios alerginės reakcijos dar kūdikystėje. Anot jos, pradinių klasių mokytoja labai domėjosi šiuo sutrikimu, galimybėmis vaikui padėti. Problemų padaugėjo, kai berniukas perėjo į 5 klasę, nes atsirado daug mokytojų, kurių ne visi norėjo gilintis į netinkamo elgesio priežastis.
„Sūnus buvo pasodintas į paskutinį suolą, aš nuolat klausydavausi pastabų, koks jis blogas, nesimoko ir pan. O kaip tik mokytojai, darželių auklėtojai, jeigu būtų dėmesingi ir pastebėtų vaiko aktyvumo bei dėmesio sutrikimus, galėtų suteikti tėvams labai daug naudingos informacijos. Juolab kad šiuos sutrikimus svarbu nustatyti kuo anksčiau, nes tokiems vaikams, jų nesuprantant ir nesuteikiant reikiamos pagalbos, kyla daugybė pavojų: patirti emocinę ir fizinę prievartą, turėti menką savivertę ir žemą pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, nuolat patirti nesėkmes.
Šiandien hiperaktyviems vaikams padėti galima. Svarbu nebijoti kreiptis į specialistus. Pagal gydymo standartus, iš pradžių išbandomi visi nemedikamentiniai gydymo metodai, ir, jeigu tai nepadeda, tuomet skiriamas medikamentinis. „Poliklinikoje veikia ambulatorinė reabilitacija. Tad hiperkinezinių sutrikimų turintys vaikai sulaukia kompleksinės pagalbos ir yra stebimi 16 parų. Po to, kai esame labiau susipažinę su vaiku, jo sutrikimais, pateikiame daugiau patarimų tėvams, parašome rekomendacijas pedagogams. Tik kai visi nemedikamentiniai būdai nepadeda, skiriame vaistų. Taigi šių sutrikimų gydymą sudaro psichosocialinės intervencijos, specifinė pagalba mokykloje ir medikamentinis gydymas.
O tokius vaikus, kai jie gerai elgiasi, dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti. Pagirti reikia tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. „Namuose visuomet stengiuosi pagirti - net tik už pastangas. Juk hiperaktyvūs vaikai - tokie kaip ir visi. Jie irgi nori supratimo, meilės, socializacijos, kaip ir bendraamžiai nori dalyvauti visuomeninėje veikloje, nori vadovauti, nors tai jiems sunkiai sekasi. Žodžiu, nori gyventi normalų visavertį gyvenimą.
Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau yra pagalba tokiems vaikams ir jų šeimoms. „Šios visuomeninės organizacijos tikslas - padėti šiems vaikams ir juos auginančioms šeimoms. (ištrauka iš eilėraščio „Dovana“ aut. 2009 m. gruodžio 9 d. įkurta asociacija „Mes greta“. Tai savanoriška visuomeninė organizacija, vienijanti šeimas, turinčias vaikų ir/ar jaunuolių, kuriems yra padidėjęs aktyvumas, dėmesio, impulsyvumo, bendravimo sunkumų ir emocinių sutrikimų, ir pavienius asmenis, norinčius bei galinčius padėti šeimoms ir vaikams. Daugiau informacijos - www.mesgreta.lt.
Kada kreiptis į specialistus?
Jeigu įtariate, kad vaikui yra šis sutrikimas, nedvejodami kreipkitės pagalbos į specialistus. Tik taip tėvai, vaikas ir netgi mokytojai galės išvengti daugybės problemų ir visi kartu pagelbėti hiperaktyviam vaikui. Diagnozavus sutrikimą, yra du pagrindiniai pagalbos būdai: pirmas yra nemedikamentinis. Tai yra tėvų mokymo programos, kaip auklėti tokius vaikus, kaip tinkamai juos drausminti. Pagrindinis principas yra pozityvumas. Hiperaktyvus vaikas per savo gyvenimą gauna labai daug neigiamos informacijos apie save: namuose visi bara, mokykloje dar labiau barasi - jis nuolat girdi: „tu negerai padarei“, „negerai pasielgei“. Taigi dieną vaikas išgirsta apie 90 procentų neigiamų pastabų. Kitas gydymo metodas yra medikamentinis. Visame pasaulyje naudojamas ir gerai žinomas gydymas psichostimuliatorių grupės preparatais. Tyrimai rodo, kad jis yra itin veiksmingas, padeda iki 70 proc. hiperaktyvių vaikų. Lietuvoje šie vaistai pradėti vartoti palyginti neseniai. Hiperaktyvumui gydyti skirti vaistai vaikui padeda geriau išlaikyti dėmesį, susikaupti, Jie vartojami ilgą laiką, nes paties sutrikimo neišgydo, tiesiog sumažina simptomą. Vaikas pajunta, kad viskas geriau sekasi, auga pasitikėjimas savo jėgomis, gerėja nuotaika. Kai gerėja vaiko koncentracija, keičiasi ir suaugusiųjų reakcija į vaiką: tėvai ir mokytojai žiūri į jį pozityviau.
Pagal gydymo standartus, iš pradžių yra geriau pabandyti taikyti nemedikamentinius gydymo metodus, o, jeigu tai nepadeda, tuomet skiriamas medikamentinis gydymas. Paprastai nepakanka vienkartinio specialisto patarimo, kaip padėti hiperaktyviems vaikams, paprastai reikia 8-12 sesijų su tėvais, norint įdiegti efektyvius pagalbos principus hiperaktyviems vaikams.
Tėvai turėtų sudaryti aiškią auklėjimo sistemą ir susitarti tarpusavyje, kadangi hiperaktyviems vaikams labai sunku, kai jiems keliami skirtingi reikalavimai (pvz., vienas tėvas leidžia ką nors daryti, o kitas už tai baudžia). Labai svarbu pastebėti teigiamus dalykus. Yra daug efektyviau paskatinti teigiamą elgesį nei bausti už nepageidaujamą. Mes, suaugusieji, paprastai linkę elgtis taip, kad, jeigu vaikas ką nors daro gerai, tai, ką čia jau ir sakyti, taip reikia, taip yra natūralu ir to galima nepastebėti. Jei elgiasi negerai, tai, aišku, būtinai pastebime ir akcentuojame. Galbūt ne hiperaktyvus vaikas tai gali išgyventi, o hiperaktyviam - tai labai sunki užduotis. Reikėtų nuolatos stengtis pastebėti net ir paprastus teigiamus dalykus tokius, kaip „tu gražiai sėdi“, „gražiai skaitai“ ir pan. Tuomet auga vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, kita vertus, jis ir antrą kartą norėdamas gauti iš tėvų malonius žodžius nori pasielgti tinkamai. Labai padeda įvairūs susitarimai su vaiku. Pavyzdžiui, jei baigsi tam tikrą veiklą iki galo, turėsi tam tikrą malonumą. Tokie susitarimai turėtų būti išankstiniai, kad vaikas žinotų, kas jo laukia, jeigu jis pasielgia vienaip ar kitaip. Rėkimo reiktų atsisakyti. Pavyzdžiui, liepiama baigti žaisti kompiuteriu, o vaikas neklauso, tuomet pasakoma garsiau, vaikas vis tiek nereaguoja. Kai balso tonas pakeliamas smarkiai, jis paklauso ir baigia žaisti. Taip susidaro ydingas ratas, kadangi vaikas taip tik išmoksta, kad, jeigu mama ar tėtis kažką pasako normaliu tonu, tai dar galima nereaguoti, kai paliepia garsiau, - tai ženklas, kad tuoj reikės daryti, o kai pradeda šaukti, tai jau reikia daryti. Beprasmiška vien tik kaltinti ir bausti vaiką. Tai neracionalu ir neduoda norimų rezultatų. Suaugusieji turėtų tai suvokti ir bandyti keisti elgesį, keisdami savo nuostatas hiperaktyvaus vaiko atžvilgiu.
ADHD pagrindai – kodėl vaikams, turintiems ADHD, reikia skirtingų tėvystės strategijų
Anot gydytojos, Lietuvoje sukurta pakankamai gera raidos specialistų pagalbos sistema, tad jeigu dėl ko nors kyla abejonių, galima nueiti ir pasikonsultuoti, aptarti kylančias problemas. Natūralu - niekas nenori turėti sergančio vaiko, tad diagnozių vis dar bijoma. Tačiau diagnozė reikalinga tam, kad vaikelis galėtų gauti jam būtiną pagalbą. Gydymas jam kompensuojamas, o ir mokyklose pedagogai jau gana gerai žino, ką reikia daryti, kaip dirbti su hiperaktyviais moksleiviais. Į raidos specialistus reikia kreiptis visada, jeigu kyla įtarimų, kad vaiko elgesys ne toks, koks turėtų būti. Ne visada labai judrus vaikelis būna hiperaktyvus, kartais tokį elgesį paskatina nerimas arba emociniai sutrikimai. Verta kreiptis į gydytoją, jeigu matote, kad kūdikis nuo gimimo ypač aktyvus.
tags: #hiperaktyvus #kudikis #anksti #sedasi
