Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, yra viena iš prieštaringiausiai vertinamų asmenybių Lietuvos istorijoje. Jis išgarsėjo kaip „Daktarų“ grupuotės lyderis, o jo gyvenimas apipintas nusikaltimais, teismais ir įkalinimais.
Gimęs 1957 m. gruodžio 12 d. Kaune, Vilijampolės rajone, Henrikas Daktaras augo paprastoje darbininkų šeimoje. Jo vaikystė prabėgo skurdžioje ir agresyvioje aplinkoje, kurioje jėgos dėsnis buvo aukščiau visko. Ši aplinka formavo Henriko pasaulėžiūrą ir požiūrį į jėgą.
Nuo pat mažens H. Daktarui teko kovoti už save. Augdamas tarp chuliganų ir nusikaltėlių, jis manė, kad toks pasaulis yra normalus. Jo brolis Mečislovas taip pat pasirinko nusikalstamą kelią ir anksti pateko į kalėjimą, o vėliau tragiškai žuvo būdamas vos 25 metų. Henrikas, siekdamas tapti stipriu ir protingu, pasirinko sportą. Pirmoji pažintis su teisėsauga įvyko jam sulaukus 19 metų, kai už muštynes šokiuose jis buvo nuteistas.
Vėliau H. Daktaro gyvenimas buvo kupinas nusikaltimų ir įkalinimų. Jis buvo teistas penkis kartus už vagystes, plėšimus, turto prievartavimą ir kitus nusižengimus. 2013 m. Klaipėdos apygardos teismas jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos už organizuotą ginkluotą susivienijimą sunkiems nusikaltimams vykdyti, įskaitant žmogžudystes.
Gyvenimas už grotų
Šiuo metu Henrikas Daktaras kali Pravieniškių pataisos namuose. Nepaisant griežčiausios bausmės, įkalinimo įstaigos administracija neturi nusiskundimų jo elgesiu. Jis pagarbiai bendrauja su pareigūnais, aktyviai dalyvauja įvairioje veikloje, dirba medienos ir baldų gamybos ceche. Kalėjimo administracija net tarpininkauja, kad jo bausmė būtų pakeista į terminuotą laisvės atėmimą.
Kalėdamas H. Daktaras stengiasi laikytis režimo, dalyvauja įvairiose programose. Jis keliasi anksti, sportuoja, dirba ir vėliau žiūri televizorių ar skambina artimiesiems. Nors anksčiau jį buvo ištikęs mikroinsultas, jis stengiasi prižiūrėti savo sveikatą, sveikai maitintis ir sportuoja, nors ir ne taip intensyviai kaip anksčiau.
H. Daktaras džiaugiasi, kad turi šeimą - žmoną, vaikus ir anūkus. Jo žmona Ramutė yra jo didžiausia atrama, jo akys ir ausys laisvėje. Jie susitinka per du paros trukmės pasimatymus per mėnesį, o lengvoje grupėje esantis nuteistasis gali turėti ir trumpesnius, tris valandas trunkančius pasimatymus kasdien.
Santykiai su sūnumi Enriku yra sudėtingi. Enrikas, užsiimantis statybomis, vengia bendrauti su tėvu, nes nenori pakenkti savo verslui. Jis labiau palaiko ryšį su mama ir močiute.
Svajonės ir ateities vizijos
Pagrindinė Henriko Daktaro svajonė - išeiti į laisvę ir pasidžiaugti anūkais. Jis tikisi, kad jam bus paskirta terminuota bausmė, kuri leistų jam po metų išvykti namo trims paroms. Jis supranta, kad laisvė yra didžiausia dovana.
Henrikas Daktaras taip pat rašo knygą, kurioje aprašo savo gyvenimo kelią, įkalinimus ir patirtis. Jis tikisi, kad jo knyga bus atsvara kitoms, jo sutikimo negavusioms publikacijoms.
Jo namai Užliedžiuose yra parduodami. Nors prašoma suma yra 1,2 mln. eurų, jis tikisi sulaukti tinkamo piršlio, kuris įvertintų namo vertę.
Daktaro sulaikymas Bulgarijoje ir buvusių bendražygių paieška miškuose | Nematoma Lietuvos istorija
Teisėsauga ir teismas svarsto galimybę sušvelninti H. Daktaro bausmę, atsižvelgiant į jo elgesį kalėjime ir įstatymų pataisas, kurios leidžia iki gyvos galvos nuteistiems asmenims prašyti teismo peržiūrėti bausmę po 20 metų įkalinimo. Tačiau tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio rezultatas nėra garantuotas.
