Ugdyti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdomi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena.
Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikalinga suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Asmenybės bruožų formavimosi pagrindai pagal amžiaus tarpsnius
Nuo pat pirmųjų dienų vaikas aktyviai siekia ryšio su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrinant prisitaikymą prie aplinkos ir padedant įveikti stresą. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus ir pasitikėjimas aplinka. Saugūs ir ramūs santykiai su globėju lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Nuo gimimo iki 2 metų: Prieraišumo formavimasis
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.
2-4 metai: Susidūrimas su taisyklėmis ir savęs pažinimas
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei tėvų sukurtos taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
4-6 metai: Realybės išbandymas ir savęs vertinimo formavimasis
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.
6-8 metai: Savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymasis
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį - mokyklą.
Šeimos įtaka vaiko asmenybės raidai
Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės jam kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų kilmė, asmenybės savybės, santuokiniai santykiai ir gebėjimas valdyti stresą šeimoje - visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą, todėl svarbu valdyti stresą ir vengti įtraukti vaiką į konfliktus. Svarbu valdyti stresą šeimoje. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus arba jei vaikas naudojamas kaip paramos šaltinis, namuose gali susiformuoti nesveikos koalicijos.
Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas. Vaikams, kurie yra jautresni, labiau pažeidžiami, gali prireikti daugiau dėmesio ir artumo.
Tėvų auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Tėvų nuostatos ir auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Autoritetingas stilius, kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, kurios nėra griežtos ir pritaikytos prie vaiko amžiaus bei gebėjimų, yra laikomas vienu iš efektyviausių.
Vaiko poreikiai ir jų patenkinimas
Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:
- Saugumas. Tai svarbiausias poreikis, kurį vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas ir manipuliacijos griauna saugumo jausmą. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Norint apsaugoti vaiką, nepakanka fizinio buvimo kartu. Daugelis iš mūsų užaugo pasaulyje, kuriame buvo abu tėvai, tačiau namuose nebuvo saugumo jausmo. Todėl, kad bent vienas iš tėvų buvo nepasiekiamas fiziškai ar emociškai arba buvo emociškai nestabilus. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
- Ribos ir kryptis. Vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne. Per griežtos arba per švelnios taisyklės nėra palankios tinkamam vaiko vystymuisi. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Maži vaikai visada išbando ribas: jie gali pabandyti trenkti tėčiui, ar mamai, kad pamatytų, kas atsitiks. Mes mokomės modeliuodami. Suaugę, kurie nevaldo savęs, nevaldys ir vaikų. Tėvų savitvardos dėka, vaikai išmoksta kontroliuoti save. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi. Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti.
- Meilė ir ryšys. Vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko. Empatija, gebėjimas suprasti vaiko jausmus ir poreikius, yra labai svarbus. Taip pat svarbūs socialiniai ryšiai su bendraamžiais ir išoriniu pasauliu. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mama dažniausiai yra vaiko pasaulio centru. Mama gali nedirbti ir praleisti visas dienas su kūdikiu, bet likti emociškai nepasiekiama ir šalta, užsiėmusi savo reikalais ar nuobodžiu gyvenimu. Empatija - turime omenyje, jog artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus.
- Autonomiškumas. Vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku. Pernelyg saugantys arba nepakankamai rūpestingi tėvai gali slopinti vaiko autonomiškumą. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi. Slopina savo vaikus, nesuteikdami jiems laisvės ir nepalaikydami noro būti savarankišku. Nepakankamai rūpestingi tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jų vaikai nuo pat mažens patys tvarkosi pasaulyje ir atlieka tėvų funkcijas bei pareigas. Balansas yra tada, kai vaikui suteikiama laisvė tyrinėti pasaulį ir tėvai užtikrina, kad tėvas/mama bus šalia, kai to reikės. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
- Savigarba. Vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio. Nuolatinė kritika, gėdinimas, baudimas ir lyginimas su kitais žlugdo vaiko savigarbą. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Kai šeimoje yra kokios nors sąlygos kaip pavyzdžiui paklusnus elgesys, geri pažymiai mokykloje, aukšti pasiekimai kokioje nors srityje - vaikas tai pajunta ir išmoksta, kad kitų meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti. Kad vystytųsi sveika savigarba, vaikas negali būti nuolat kritikuojamas, gėdinamas, baudžiamas, lyginamas ir verčiamas atitikti aukštų reikalavimų. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes (pvz., verkti, nepaisant to, kad esi berniukas), jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam. Toks vaikas suvokia savo stipriąsias puses, įgūdžius ir pasiekimus, taip pat silpnybes ir nesėkmes.
Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai.
Žodžiai, formuojantys vaiko asmenybę: teigiami ir neigiami aspektai
Jausdamas tėvų palaikymą mažylis auga stiprus, laimingas ir pasitikintis savimi! Mano tėvai tiki manimi ir myli mane - šis tikrumas būtinas vaikui kaip oras. Bet jis neatsiranda pats savaime. Vaikai nori ir turi vėl ir vėl sulaukti pozityvių „žinučių“ iš savo tėvų. Tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Net ir saulė pakyla todėl, kad jie to nori. Dėl tos pačios priežasties mažieji jaučiasi atsakingi ir už visa tai, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, už šeimyninius barnius, nelaimingus atsitikimus. Štai kodėl vaikui būtinas žinojimas: jūs džiaugiatės, kad jis yra. Ir jokiu būdų negalima leisti sau tarti: „dėl tavęs man teko tiek daug paaukoti...“. Vaikai turi tikėti, kad juos myli dėl jų pačių. Todėl jokiu būdu nevalia sieti šio jausmo su kokiomis nors sąlygomis (pvz., „Pirma susitvarkyk kambarį, o tada pasakysiu, ar tave myliu“) arba su vaiko veiksmais („Tu man pamelavai, taigi dabar aš tavęs nebemylėsiu“). Vaikas kur kas geriau supras, jei jam pasakysite: „Aš tave labai myliu, bet tai, kad tu sudavei broliukui, labai negerai“.
Pamestas pliušinis meškutis, barnis su draugu, tamsos baimė - visa tai mažyliui sukelia daug nemalonių emocijų. Jam reikia užuojautos ir paguodos. Mėginimai sumenkinti jo negandą („juk tai - tik žaislas“, „na, ir kam tau reikalingas toks draugas?“, „vaiduoklių apskritai nėra!“) mažyliui nesuprantami. Jie - iš suaugusiųjų pasaulio, pagrįsti patirtimi, kurios vaikas dar neturi.
Padrąsinimas ir paskatinimas reikalingas vaikui net tose srėtyse, kur mums viskas atrodo savaime suprantama. Žodžiai „puikiai atlikai“, „žinojau, kad tu tai sugebėsi“ arba „mes didžiuojamės tavimi“ įkvepia mažylį. Kita vertus, dažni epitetai „nevėkšla“, „terlius“, „kerėpla“ bei priminimai „tu nuolat prikreti kvailysčių“, „nejaugi nemoki atsikirsti?“ gali ilgam pakirsti jo pasitikėjimą savimi.
Tyrinėjant pasaulį neišvengiama nesėkmių ir „avarijų“. Tada tėvai tuojau pat puola saugoti savo kūdikį nuo visų galimų paslydimų. Bet tam, kad jis prisitaikytų prie suaugusiųjų gyvenimo, turi mokytis savarankiškai rasti savo problemų sprendimus. Taigi užuot bėgus nuo problemos - „leisk, aš pati tai padarysiu“ - turėtumėte drąsinti po nesėkmės: „Nagi, pabandyk dar kartą, esu tikra, kad greitai išmoksi“. Tai pakels jo nuotaiką, suteiks tvirtumo.
Vaikai dažniausiai visomis išgalėmis stengiasi pateisinti jūsų pasitikėjimą. Tik žinodami, kad jais tiki, mažieji savo ruožtu išmoksta pasitikėti ir kitais. O jei tėvai nuolat abejoja savo atžala („abejoju, kad iš to kas nors gausis“, „su tavim niekada nežinai, kas nutiks“, „tu dar tikrai to nepadarysi“), galiausiai mažylis įsižeidžia ir užsisklendžia savyje. Kad ir kas benutiktų, mano tėvai visada man padės - toks žinojimas padeda įveikti daugelį kliūčių.
Kasdieniame bėgime ne visada turime galimybių atidėti į šalį visus reikalus ir užsiimti išskirtinai vien vaiku. Bet galite jį paskatinti: „Kaip įdomiai sugalvojai! Dabar baigsiu savo darbus ir tada galėsi man papasakoti apie viską smulkiau“. Taisyklė visiems atvejams: atsiprašykite, jei kartkartėmis nesusivaldysite ir žvirbliu išlėks ne patys tinkamiausi žodžiai. Juk taip lengva pasakyti: „Atleisk, buvau neteisi (labai išsigandusi, supykusi ir pan.). Nepaisant to, ką pasakiau, juk žinai, kaip stipriai tave myliu!“
Klaidos bendraujant su vaikais ir kaip jų išvengti
Kampanija siekiama atkreipti suaugusiųjų (ypač tėvų/globėjų) dėmesį, kaip atsitiktinai pasakyta frazė ar nuolat kartojami žodžiai gali paveikti vaikus. Girdėdami, kad yra mylimi ir reikalingi, kai yra atidžiai išklausomi, o į jų problemas reaguojama rimtai, tiek mažamečiai, tiek paaugliai jaučiasi saugūs ir vertingi. Tai padeda kurti pagarbius ir patikimus santykius.
Jūs viso labo peržiūrėjote sūnaus puslapį socialiniuose tinkluose, o jis nekalba su jumis visą savaitę. Patikrinote dukros rankinę, o jūsų atžala iš to padarė didžiausią skandalą. Palyginote vaiką su kitais geriau besimokančiais, o kitą dieną jis parsinešė dar blogesnių pažymių. Iš pirmo žvilgsnio jūsų veiksmuose jokio kriminalo nebuvo, tačiau santykiai su vaikais smarkiai pašlijo. Vaikai kai kuriuos veiksmus priima kaip agresiją ir smurtą jų atžvilgiu. Asmeninė erdvė reikalinga ir svarbi kiekvienam - ir visai nesvarbu, ar kalbame apie vaiko kambarį, ar apie socialinius tinklus, ar apie rankinės turinį. Kodėl šios ribos peržengiamos? Dažniausiai - dėl to, kad mes jaudinamės ir dėl ko nors nerimaujame, nes norime būti artimesni. Tačiau tokie veiksmai tik dar labiau pablogina tarpusavio santykius: užuot tikrinę rankinę, geriau susivokite savo jausmuose. Tokie veiksmai - taip pat nepagarba vaiko asmeninei erdvei. Jie žeidžia jo savigarbą. Tikrai ne kiekvienas žmogus pasirengęs parodyti savo vaikystės nuotraukas, kuriose jis sėdi ant puoduko, maudosi nuogas ir pan. Vaiko nuotrauka - tai ne tik tėvų, bet ir vaiko nuosavybė. Jeigu norite kam nors tokias nuotraukas parodyti, būtina atsižvelgti į atžalos nuomonę. Jeigu vaikas ne prieš - rodykite.
Daugelis tėvų nuvertina savo vaikus, lygindami juos su kitais ar tiesiog išsakydami savo nepasitenkinimą: „Iš tavęs nėra jokios naudos. Visiškas atgrubnagis!“, ir t.t. Suprantama, pažeminti jų paprastai niekas nenori - taip siekiama motyvuoti savo atžalas, kad jos susiimtų ir imtų gerą pavyzdį. Ką daryti? Dažniau girkite savo atžalą už mažas pergales (gavo dešimtuką, kažkam padėjo ir t.t.).
Užuot lyginę vaikus, įvardinkime, ko norime iš savo vaiko. Tvarkingesnio kambario? Geresnių manierų? Parodykime vaikui gerų įpročių naudą. Pavyzdžiui, laiku atlikdamas namų darbus, jis gaus geresnius pažymius ir jam nereikės nerimauti dėl pataisų vasaros metu.
Jūsų septynmetis restorane elgiasi kaip ketverių metų vaikas. Rezultatas? Užgautas vaikas ir toliau tuština druskines bei pipirines. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių.
Atrodo, tik vakar rengėte savo kūdikį žydrais šliaužtinukais, o jau rytoj jis dėvi apsmukusius džinsus ir nutįsusius marškinėlius. Ir prasideda mūšis dėl šukuosenos ir aprangos. Tačiau tiesmuka kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?” Psichologai pataria, kai vaikas eina kur nors su draugais, leisti jam dėvėti tai, ką jis nori, tačiau kai jis eina kartu su jumis, turi paisyti jūsų norų ir pageidavimų.
Trumpam prisiminkite etiketes, kurias turėjote, kai buvote maži, ir tas, kurias klijuojate savo vaikams. Kaip jūs tada jautėtės? Už ką jums buvo suteikta etiketė? Kokį vaidmenį vaidina vaikiška etiketė dabartiniame jūsų gyvenime? Užrašykite savo vaikišką etiketę ant lipduko, prisiklijuokite ir pavaikščiokite su ja po kambarį. Kokį pavojų kelia etiketės? Ką jūs manote apie „teigiamas“ etiketes? „Teigiamos“ etiketės - tai, kaip jūs įsivaizduojate savo vaiką (o ne tai, kaip jis save įsivaizduoja), gali apsunkinti vaiko gyvenimą (kai jis visada turi būti tik „geras“ ar kai „protingam“ vaikui neleidžiama suklysti). Bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą. Etiketės suklaidina vaikus (ir suaugusiuosius). Pavyzdžiui, „šaunuolis“ gali jausti nuolatinį spaudimą ir labai bijoti nesėkmės, įvardintas „matematikas” gali užgniaužti savyje meninius sugebėjimus, kuriuos turi, „gražuolė“ gali labai nusivilti, supratusi, kad ji nė kiek negražesnė už kitas. Be jokios abejonės, neigiamos etiketės gali tapti save išpildančiomis pranašystėmis. Vaikiška etiketė (pavyzdžiui, „tu toks nerangus“, kai vaikas ką nors netyčia išpila) gali sukelti būtent tokį elgesį, kurio mes nenorime (kai sakome, kad vaikas nerangus, jis gali pamanyti, kad suaugusieji teisūs, ir toliau galvos apie save, kaip apie nerangų, ir atitinkamai elgsis). Nuolat vaikui sakydami, kad jis tinginys, tik dar labiau paskatinsime jį tingėti, nes tingėjimą įvardijame kaip vieną iš sudedamųjų jo asmenybės dalių. Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje. Ar vaikas tikrai yra tinginys? Galbūt jis pamiršta atlikti jam pavestus namų ruošos darbus ir jam reikia nuolat priminti? Galime pasitelkti išbandytą apdovanojimų ir bausmių (žinoma, ne fizinių) metodą.
Tėvų uždavinys - ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, o toks pasakymas „kaip gali būti toks kvailas?“ tik žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį.
Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Jeigu esate taip supykusi, kad galite drėbtelėti: „Geriau jau nebūčiau tavęs pagimdžiusi”, geriau pabandykite pasakyti: „Kartais tu išvedi mane iš kantrybės ir aš pasidarau labai pikta.“ Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija.
Įtraukime vaikus į kasdienių darbų ruošą: net trimetukas gali „padėti” padengti stalą arba pakloti lovą. Kai norite pabūti vieni, galite pasakyti vaikui, kad jį labai mylite, tačiau dabar esate labai užsiėmę ir pažaisite su juo vėliau.
Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums rūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga...
Emocinio intelekto ugdymas
Emocijos - tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį. Kiekvieną akimirką mes išgyvename tam tikras emocijas, kartais netgi patys to nesuprasdami. Emocijos tampa svarbios mūsų gyvenime labai anksti. Naujagimiui svarbiausia emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame.
Pagrindinės emocijos ir jų raiškos būdai
- Liūdesys: jaučiamas praradus svarbų asmenį ar daiktą. Sveika išraiška - pasirūpinimas savo poreikiais, susitaikymas su situacija. Nesveika - orientavimasis tik į neigiamus dalykus.
- Baimė: jaučiama kylant grėsmei. Funkcionali baimė - adekvati reakcija į realią grėsmę. Disfunkcinė - nepagrįstas nerimas.
- Pyktis: sukeliamas minties, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norime. Sveikas pyktis - adekvati reakcija į pažeidžiamas ribas, gebėjimas apginti save.
- Pasibjaurėjimas: jaučiamas nemalonus kontaktas su kažkuo. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto.
- Meilė: skatina gyventi, kurti, stengtis. Disfunkcinė meilė - įkyrus galvojimas apie vieną norimą daiktą ar asmenį.
- Pavyduliavimas: jaučiamas...
Tėvų vaidmuo emociniame ugdyme yra ypatingai svarbus. Būdami pavyzdžiu, padėdami vaikams atpažinti, įvardinti ir valdyti savo emocijas, tėvai tiesia kelią į jų emocinę sveikatą.
Istorinis kontekstas ir evoliucija
XX a. pradžioje, kada augo mano kartos seneliai, auginant vaiką turbūt pagrindininės vertybės buvo darbas, praktiškumas bei šeimos, giminės ryšiai. Jau nuo mažų dienų vaikai buvo mokomi dirbti, akcentuojant, jog gyvenime svarbiausia uoliai, atsakingai ir nuolankiai dirbti. Patys tėvai taip pat didžiąją laiko dalį dirbdavo ūkio ir buities darbus, priimdami tai kaip natūralią duotybę, dėl to bent jau garsiai nesiskųsdami, nesijausdami dėl to blogai. Svarbiausias šeimos bendravimas būdavo valgio metu, kartu dirbant darbus ar per šventes. Šventės buvo ypatingas metas, kada šeima retu atveju galėjo atitrūkti nuo darbų ir pasilinksminti. O kasdieninis bendravimas dažniausiai būdavo apie praėjusią dieną, nuveiktus bei laukiančius darbus, svarbius įvykius giminėje. Kalbėtis apie savo jausmus, norus, gyvenimo prasmę, tikslus, apie savirealizaciją, savęs pažinimą, pojūčius, požiūrius ir pan. nebuvo įprasta.
Vėliau, 1940 m. Lietuva tapo TSRS dalimi. Jos santvarka ir ideologija taip pat įtakojo ir požiūrį į vaiką, jo auklėjimą. Šioje santvarkoje visose gyvenimo srityse bendravimas buvo direktyvus, primetami autoritetai, požiūriai per jėgą, žmonės veikė vedami baimės, visur vyravo griežta hierarchija, žmogaus asmenybiniai skirtumai ir individualumas buvo visai ignoruojama, žmonės griežtai spaudžiami į sukurtus standartus, didžiajai žmonių daugumai trūko elementarių dalykų - maisto, drabužių, baldų ir kt. juos gauti reikėdavo laukti ilgose eilėse. Žmonės negalėjo kurtis gyvenimo, priklausančių nuo jų pačių. Nors vis daugiau žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą apie vaiko asmenybės augimą, jo vidinį pasaulį, informacijos nebuvo. Žmonės gyveno, atriboti nuo išorinio pasaulio, kuris jau tekėjo skirtinga linkme ir ritmu. Natūralu, jog visa tai, akivaizdžiai atsispindėjo vaikų auklėjime - vaikai auklėjami jėga t. y. bausmėmis, per baimę, ugdyme yra labai akivaizdi hierarchija - ,,vaikas nieko nežino, nieko nesupranta‘, o suaugęs ,,viską žino geriau“, vaiko individualybė ignoruojama, vaikas, netelpantis į sukurtus ,,rėmus“ buvo baudžiamas arba ,,nurašomas“, vaiko ugdymo tikslas - aukšti pasiekimai, vaikas privalo klausyti, į vaiko elgesio priežastis nesigilinama - svarbus rezultatas. Vaiko vidinis pasaulis vis dar lieka sritis, prie kurios labai labai mažai prisiliesta. Dažni tėvai negalėjo suprasti, ko dar vaikui trūksta, jei jis yra pavalgęs, aprengtas bei išleistas į mokslus. Tuo metu itin gajus vaiko ugdymo metodas - lyginimas su kitais, manant, jog taip vaikas turėtų ,,pasitempti“. Taip pat gajus socialinis reiškinys, kai tėvais, mano manymu, norėdami patys pakelti savo TSRS gniuždytą savivertę, rungtyniaudavo savo vaikų ,,pasiekimais“ ir ,,gebėjimais“. Na ir galiausiai, atėjus nepriklausomybei, atsivėrė mus spaudusios sienos. Mūsų tauta pradėjo įgyti daug naujos patirties, žinių. Vaikų auklėjime pagaliau pradėjo ateiti suvokimas, koks yra svarbus žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, pojūčiai, troškimai, tikslai, savirealizacija, prasmė, asmeninis požiūris, individualumas, jog vaikas nėra ,,nieko nežinanti ir nesupranti būtybė“, kokias traumas kūrė neapgalvotas auklėjimas, nežinant vaiko asmenybės raidos. Tačiau čia slypėjo vienas pavojus, kuris yra visai natūralus, apie kurį, gana dažnai būdavo pamirštama, bandant pabėgti nuo savo skausmingos praeities, pasivyti tolyn nušuoliavusį kitų šalių gyvenimą - lazdos perlenkimas į kitą pusę. Tad pastebėjus, jog buvo per daug nubėgta prie kraštutinumų, manau dabar po truputėlį jau pradedama eiti link ugdymo orientuoto į vaiką, jo vidinį pasaulį, sveikos asmenybės raidą, tuo pačiu mokėjimą bendradarbiauti su kitais, jo emocinį intelektą (,,suprantu save, suprantu tave ir stengiuosi padaryti, jog visiems būtų gerai).
Šiandienos požiūris į vaiko asmenybės ugdymą remiasi šiuolaikiniais psichologijos ir pedagogikos pasiekimais, akcentuojant vaiko individualumą, jo vidinį pasaulį ir emocinę gerovę. Ikimokyklinio ugdymo programos, tokios kaip „Tyrinėjame pasaulį kartu“, grindžiamos konstruktyvizmo, sociokultūrine ir socialine kognityvine teorijomis, kur vaikas yra aktyvus savo mokymosi kūrėjas, o mokytojas - palydovas. Didelis dėmesys skiriamas bendradarbiavimui su šeima, siekiant užtikrinti ugdymo tęstinumą ir vaiko emocinę gerovę.
Fizinės bausmės, psichologinis smurtas ir šaukimas: žala vaiko raidai
Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės yra žalingos vaiko raidai, jo savijautai bei gyvenimo įgūdžių formavimuisi. Tarp pagrindinių priežasčių būtų galima paminėti: slopinamas vaiko kūrybiškumas, iniciatyvumas, savarankiškumas, auginamas pasyvumas, nepasitikėjimas savimi ir kitais, šaldomas tėvų ir vaikų santykis, pats vaikas darosi agresyvus, problemas ima spręsti fizine ar psichologine agresija, baudžiamas elgesys dingsta tik prie žmonių, kurie baudžia, tačiau kitoje aplinkoje elgesys vistiek išlieka.
Fizinės bausmės trukdo vystytis vaiko savireguliacijai, nes bausmės grėsmė ir pati bausmė vaiką gąsdina ir nukreipia jo dėmesį nuo to, ką tėvai prašo padaryti, prie to, kaip to yra prašoma (t.y. pakeltas balsas ir /arba grasinimas bausme). Tai motyvuoja vaiką mokytis išvengti bausmės, o ne išmokti tėvų pageidaujamo elgesio.
Vaikų norų ignoravimas: Čia svarbu būtų paminėti, kad bet kokiomis aplinkybėmis neturėtų būti tenkinami visi vaiko norai „čia ir dabar“. Išties svarbu mokyti vaiką, kad ne visuomet galime gauti, ką tik norime, kartais reikia palaukti, kartais pataupyti, o kartais apskritai kažkurio noro negalime patenkinti. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų daroma su dideliu supratingumu, vaiko jausmų atliepimu, norint ugdyti svarbų vaiko gyvenimo įgūdį, o ne jį nubausti. Svarbu, kad šis mokymas vyktų kalbantis su vaikais, aiškinant, kodėl taip vyksta, priimant jo jausmus ir padedant su jais susitvarkyti. Jei norų ignoravimas yra naudojamas kaip bausmė, taip pat kaip ir kitos bausmės yra žalinga vaiko asmenybės raidai, be to vaikas ima dar labiau maištauti prieš baudžiantį suaugusįjį, tad įsiveliama į kovą, iš kurios darosi vis sunkiau išeiti. Šalia to kyla didelis pavojus, kad vaikas tiesiog užsisklęs nuo mūsų, ims vengti išsakyti savo norus ir jausmus.
Ar griežtai nustatytos taisyklės ir ribos yra naudingos vaikui? Man labai norėtųsi žodį „griežtai“ pakeisti į „tvirtai“. Būdami tvirti mes išliekame švelnūs, supratingi, ramūs, tačiau mūsų ribos yra tvirtos, mes tvirtai ir atkakliai laikomės savo žodžio ir veiksmų. Svarbiausia, kad visa tai darome su besąlygine meile ir priėmimu, siekdami pozityviai ugdyti vaiką. Tokios tvirtos ribos yra būtinos sveikos asmenybės augimui. Turbūt viena svarbiausių savybių - aiškios ribos suteikia vaikui saugumo jausmą ir tikro pasitikėjimo savimi, išmoko sėkmingai bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo.
Mūsų senelių karta neretai bando piršti savo nuomonę, kad šiuolaikiniai metodai išaugins egoistiškas bei narciziškas asmenybes. Ar iš tiesų gali taip nutikti? Kaip minėjau, iš tiesų mūsų senelių žodžiuose yra tiesos. Jei ugdysime vaiką atsižvelgiant tik į jo norus, jausmus, pojūčius ir kt., nemokydami, neparodydami, kad šalia esantis žmogus yra nemažiau svarbus, išties vaiko egocentriškumas bus pernelyg didelis, dėl ko visų pirma blogai jausis pats vaikas, o taip pat ir aplinkiniai. Žinoma, labai svarbu, kad šis vaiko mokymas būtų pozityvus, rodant savo meilę ir buvimą šalia, auginantis vidinę motyvaciją.
Visų pirma pozityvūs auklėjimo metodai: Tie, kurie moko vaiką pažinti ir suprasti save, savo jausmus, norus, pojūčius, tikslus, moko kaip susidoroti su įvairiomis sudėtingomis situacijomis, tuo pačiu moko suprasti, pažinti ir priimti kitą, bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo. Tie, kurie skatina vaiką pažinti, atrasti ir suprasti vedamam natūralaus vidinio smalsumo. Visgi suaugę yra tie žmonės, kurie turėtų padėti vaikams augti. Negalime leisti vaikui augti pačiam. Jam tai per sudėtinga užduotis. Metodai turi ugdyti vidinę motyvaciją, o ne baimę. Suprantu, skaitant gali atrodyti, kad tai padaryti nėra lengva. Tačiau, galiu užtikrinti, kad tikrai verta.
