Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS) 2017 m. sausio 21 d. Kaune, Kauno įgulos karininkų ramovėje, iškilmingai paminėjo savo organizacijos 90-metį.
Tai organizacija, kuri vienija žmones, pasiryžusius savo laisvu noru aukotis dėl Tėvynės laisvės. „Žmogus aukodamasis renkasi: jeigu ne žus jis, žus kas nors kita, jei nėra žmonių aukų, Tėvynė tampa auka“. Pritariu šiai minčiai ir dar vienai, kuri dar ir dabar svarstoma, kaip turėjo būti 1940 m. - priešintis ar ne. Buvo nuspręsta, kad neverta aukotis, nes daug žmonių galėtų žūti. Ir kas žuvo, kai nebuvo iššauta nei vieno šovinio? Žuvo Lietuva, miškuose žuvo vyrai.
Kraujo pralieta žymiai daugiau, nes vyriausybė buvo pasirinkusi egoistinį variantą. Nebuvo aukų, buvo palaidota Tėvynė. Mūsų atveju, mes paaukojome 14 gyvybių Sausio 13 d.
Švenčiant pirmąjį, po okupacijos, 70-ąjį LKKSS jubiliejų 1997 m. ir 80-metį 2007 m., man teko garbė parengti jubiliejinius pranešimus. Tai padaryti paskatino mūsų sąjungos Vilniaus skyriaus narys, istorikas, mano dėstytojas ir kolega, dabar jau Šviesaus atminimo, doc. Sigitas Jegelevičius. Prabėgus 20-čiai metų vėl pasakosiu mūsų organizacijos istoriją: jos įkūrimą 1927 m.
Pirmosios respublikos kūrėjai savanoriai 1918-1923 m. kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais bei dalyvavo sėkmingame Klaipėdos sukilime. Nors daugeliu atveju Lietuvos priešai buvo gausesni ir geriau ginkluoti, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios stiprybe ir todėl buvo apginta Lietuvos Nepriklausomybė, nors su didelėmis netektimis, praradus Vilnių. Kovose dėl laisvės žuvo 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, mirė nuo ligų apie 2000 karių, jų atmintis įamžinta 1938 m. Vytauto Didžiojo Karo muziejuje įrengtoje Žuvusiųjų kriptoje. Iki 1940 m. savanoriais Lietuvos kariuomenės kūrėjais buvo pripažinta per 10 tūkst.
Mintis įkurti savo organizaciją savanoriams kūrėjams gimė, švenčiant Didžiojo Lietuvos Seimo 20-metį, 1925 m. Tą mintį pagarsino savanoris kūrėjas Mykolas Lazauskas, minėjimo metu pasveikinęs susirinkusius savanorių vardu ir pažadėjęs, kad „Jeigu pavojus tautai - valstybę ištiks, mes stosime visi kaip vienas ir ginsime ją nuo priešų!“.
1926 m. rugsėjo mėn. įvyko steigiamieji savanorių sąjungos susirinkimai: Kaune, Šakiuose ir Joniškėlyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose. Lapkričio 7 d. Kaune, susirinko savanorių organizacinių komitetų atstovų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 41 atstovas ir buvo išrinkta Organizacinė Centro valdyba, kuri nusprendė sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, lapkričio 23 d. Tačiau dėl ruošiamo ir įvykdyto Gruodžio 17 d. perversmo, steigiamasis suvažiavimas buvo nukeltas į 1927 m. Jis vyko sausio 8-9 d. Kaune, o jame dalyvavo Prezidentas A. Smetona, mjr. Antanas Merkys, gen. ltn. Vladas Nagevičius, plk. Julius Čaplikas, gen. Silvestras Žukauskas, plk. Povilas Plechavičius, mjr. Jonas Motiejūnas-Valevičius ir kiti aukšti karininkai-savanoriai bei 107 atstovai iš skyrių. Kongresą atidarė sąjungos Organizacinio komiteto centro valdybos pirmininkas plk. ltn. Antanas Zubrys. Suvažiavimas išrinko sąjungos Centro valdybą, o jos pirmininku buvo išrinktas plk. J. Čaplikas.
Sąjungos įstatus parengė Centro valdyba remdamasi Šakių skyriaus parengtu projektu ir vadovaudamasi I-ojo pasaulinio karo dalyvių sąjungos įstatais, kiek jie atitiko Lietuvoje kuriamos sąjungos sąlygas ir idėjas. Įstatuose buvo įrašyti šie sąjungos tikslai: a) saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, b) kelti ir ugdyti tautinę lietuvių sąmonę, c) gerinti savo narių ekonominę būklę, d) rūpintis Lietuvos karžygių atminimo pagerbimu.
Savanorių sąjunga susidėjo iš aktyvių narių - Lietuvos kariuomenės savanorių, kurių statusas buvo apibrėžtas Lietuvos įstatymais, narių rėmėjų - visų, kurie pritaria sąjungos tikslams ir „garbės narių - garbingų Lietuvos piliečių, kurie žodžiu, darbu arba ginklu yra prisidėję prie kovų, vedamų už Lietuvos nepriklausomybę, ir ypatingais darbais sąjungai pasižymėję asmenys“. Pirmaisiais sąjungos gyvavimo metais garbės nariais buvo išrinkti: arkivyskupas Pranas Karevičius, dr. Jonas Basanavičius, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Martynas Jankus, dr. Jonas Šliūpas, gen. Jonas Bulota, Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras. 1933 m. balandžio 23 d. sąjungos Centro valdybos plenumas vienbalsiai pripažino gen. št. plk. Kazį Škirpą pirmuoju Lietuvos savanoriu ir išrinko sąjungos Garbės nariu. 1937 m. tokia pat garbė buvo suteikta gen. Silvestrui Žukauskui, o 1939 m. - dr. Kaziui Griniui ir div. gen.
Sąjungą sudarė skyriai, suskirstyti pagal administracinius vienetus. Vyriausiasis sprendžiamasis organas buvo skyrių atstovų suvažiavimas, šaukiamas kartą per metus. Suvažiavimas išrinkdavo penkių narių valdybą, trijų narių revizijos komisiją ir trijų narių Garbės teismą. Tarp suvažiavimų dirbo penkiolikos asmenų Centro valdyba. Į atstovų suvažiavimą rinkdavo 1 atstovą nuo 20 (nuo 1936 m. 1 nuo 30 - A. J.) savanorių. Jei skyriuje buvo mažiau kaip 20 narių - siųsdavo 1 asmenį. Sąjungos nariai mokėjo stojamąjį ir nario mokestį.
Sąjungos struktūra leidžia daryti išvadą, kad tai buvo demokratiškumo principais besivadovaujanti organizacija. Visi valdžios organai buvo renkami ir atsiskaitydavo kiekvienais metais. Sąjungos nariai turėjo sprendžiamąjį balsą skyrių suvažiavimuose, o visuotiniuose suvažiavimuose jis jį patikėdavo kolegai, kurį išrinkdavo to skyriaus atstovu (atstovais). Atstovai turėdavo atsiskaityti apie savo darbą sąjungos suvažiavimuose: kas buvo svarstyta, kokie priimti nutarimai, ar įvykdė skyriaus jam patikėtus darbus. Archyvinių dokumentų analizė leidžia teigti, kad nebuvo toleruojami tie nariai, kurie šio reikalavo neįvykdydavo.
Savanorių ekonominiai ir socialiniai reikalavimai
Pirmajame savanorių suvažiavime buvo ne tik apsvarstyti ir priimti įstatai, bet daug dėmesio buvo skirta ekonominiams savanorių reikalavimams bei nusiskundimams. 3. Kitos lengvatos apėmė 8 punktus ir daugiausia buvo susiję su savanorių ir jų šeimos narių nemokamu gydymu, švietimu, beprocentėmis paskolomis verslui, leidimais ginklui įsigyti ir laikyti; okupuotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių karių savanorių teises sulyginti su Lietuvos savanorių; savanorius bedarbius pirmiausia aprūpinti darbu. Visi šie reikalavimai per kelis mėnesius buvo išanalizuoti ir surašyti į savanorių lengvatų įstatymo projektą bei pateikti vyriausybei. Savanorių lengvatų įstatymas buvo priimtas tik 1940 metais. Visus 13 metų sąjunga aktyviai gynė kiekvieną punktą. Ne visada tai sulaukdavo tinkamo vyriausybės ir visuomenės dėmesio.
Šis klausimas buvo ypač aktualus prasidėjus 1929-1930 m. pasaulinei krizei, kai Lietuvoje padaugėjo bedarbių, smuko žemės ūkio produkcijos kainos. Dauguma savanorių buvo žemdirbiai, tad tai skaudžiai atsiliepė jų materialinei būklei. Beveik kiekviename atstovų suvažiavime buvo keliami ekonominiai klausimai. Nors jie ir buvo surašyti į lengvatų įstatymą, bet jis nebuvo priimtas. Savanorių ekonominiai reikalavimai buvo vykdomi labai iš lėto, o spaudoje pasirodė straipsnių kritikuojančių savanorių norus gauti lengvatų. „Lietuvos aidas“ rašė, kad vietoj pareigų 1930 m. suvažiavime skambėjo privilegijų reikalavimai“. Į šiuos kaltinimus CV atsakė, kad suvažiavimas pasisakė prieš žemės reformos įstatymo pakeitimą, kuris grąžina žemę dvarininkams, daugiausia lenkams, o savanoriams duoda tik tai, kas liko, tai dėl to nereikėtų savanorių kaltinti.
1931 m. buvo svarstoma: 2) pagreitinti savanorio medalio išdavimą (V.Ž. Nr. 343. 1930.12.29. buvo paskelbtas Savanorio medalio statutas - A. J.); 4) savanoriams valdininkams ir tarnautojams užskaityti kariuomenėje tarnautą laiką dvigubai, t.y.; 7) valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymą pakeisti ta prasme, kad savanoriai nuo įnašų į pensijų fondą už tarnybą valstybinėse įstaigose laiką būtų atleisti iki 1926 m.
Sąjungos Centro valdyba ypač rūpinosi gauti darbą bedarbiams savanoriams. Prašymai šiuo klausimu buvo dažniausi. Jiems spręsti 1933 m. buvo įsteigtas Savanorių darbo biuras. Darbo gavimo prašymais CV apipildavo vyriausybę, o kartais ir Prezidentą. Sąjungos valdyba rūpinosi, kad savanoriai gautų koncesiją vežioti keleivius autobusais ir taip užtikrintų jiems darbo vietas, kaip tai daroma Čekoslovakijoje, kai vyriausybė tokius legionierių prašymus patenkino ir aprūpino juos pastoviu darbu.
Savanorių Sąjungos veikla ir reikšmė
Antrasis savanorių atstovų suvažiavimas, įvyko 1928 m. balandžio 22-23 d. Kaune, Tilmanso salėje. Jame dalyvavo 154 atstovai. Svarbiausias savanorių suvažiavimo prašymas vyriausybei buvo savanorio sąvokos praplėtimas ir lenkų okupuotų sričių gyventojų naudai: kad savanoriais būtų laikomi ir tie asmenys, kurie pagal gimimo metus buvo šaukiamojo amžiaus, bet jų kraštas buvo okupuotas ir į Lietuvos kariuomenę jie atvyko savo noru. Šis klausimo sprendimas truko 13 metų. Įstatymo pataisos dėl savanorio statuso buvo pateiktos 1936 metų Seimui, kuris jį priėmė tik 1940 m. sausio mėn. ir iki okupacijos nebuvo spėta jo įgyvendinti.
Taip pat buvo svarstytas sąjungos vėliavos projektas, kurį sukūrė Panevėžio skyriaus savanoris Juozas Kaminskas. Gegužės 12 d. šį projektą patvirtino CV ir jis su mažais pataisymais buvo įgyvendintas. Suvažiavimas išrinko ir naują Centro valdybą: pirmininkas - J. Čaplikas, vicepirmininkai - Kazys Matulevičius ir Algirdas Sliesoraitis, sekretoriai - Stasys Butkus ir Jonas Karutis, iždininkas - Juozas Miliušis, nariai - Vytenis Statkus, Jurgis Kiaunis, Petras Steikūnas, Albinas Čėsna, Tadas Chodakauskas, Jonas Viliušis, Jonas Maurukas, Kazys Germanas ir Antanas Steikūnas. 1928 m. rugpjūčio 5 d. plk. J. Čaplikas grįžo į kariuomenę ir pirmininku tapo K. Matulevičius, vicepirmininkais - V. Stakus ir J.
Savanorių sąjungos Kauno skyrius dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su Centro valdyba. Dalis jo valdybos narių dažnai tapdavo ir CV nariais. Šis skyrius buvo ir vienas aktyviausiai veikiančių ir gausiausių, 1929 m. turėjęs 900 narių. Skyrius sugebėjo gauti ir finansinę pagalbą iš Kauno apskrities valdybos (500 litų) bei Kauno miesto (1500 litų). Kauno savanoriai įsivedė gražią tradiciją - spalio 9 d. rengti „Vilniaus valandą“. 1928 m. tokią valandą pravedė Ministras pirmininkas A. Voldemaras, kalbėjęs savanoriams apie Vilnių ir jo reikšmę Lietuvai. Tokia pat valanda buvo surengta ir 1929 m.
1929 m. liepos 21-22 d. vykusiame III suvažiavime aktyviai dalyvavo „Geležinio vilko“ organizacijos nariai, savanoriai. Prie kiekvieno asmens pavardės buvo rašoma: „vilkas, ne vilkas, prijaučiantis, tautiniai nusistatęs“. Šiame suvažiavime dalyvavo 75 „vilkai“ iš 150 atstovų. Daugiausia „vilkų“ tarp atstovų buvo iš Kaišiadorių, Kėdainių, Šakių, Tauragės, Kauno skyrių. Suvažiavimą pradėjo CV pirmininkas K. Matulevičius [„vilkas“ - A. J.], o į prezidiumą buvo išrinkti K. Masiliūnas, A. Steikūnas, H. Vaitkevičius, į sekretoriatą - A. Rukša ir J. Adomaitis [visi paminėti asmenys - „vilkai“ - A. J.]. Suvažiavimo dalyvių sudėtis neatsitiktinai buvo tokia. Tam įtakos turėjo gegužės 6 d. atentatas prieš Ministrą pirmininką A. Voldemarą. Savanoriai vieningai priėmė protestą dėl šio įvykio, o vakare visi su vėliavomis vykdami padėti gėlių prie Nežinomo kario kapo, atėjo ir prie prof. A. Voldemaro namų. Ministras pirmininkas išėjo pasitikti savanorių, kurie jį sutiko griausmingu „Valio“.
1931 m. visuotinis savanorių sąjungos suvažiavimas svarbus tuo, kad jis pakeitė sąjungos pavadinimą į „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių“ ir svarstė ne vieną rezoliuciją, nukreiptą prieš lenkų veiksmus ir Klaipėdos vokiečių vykdomą politiką. Suvažiavime buvo nutarta pradėti švęsti pirmosios savanorių priesaikos, kuri vyko Kaune, 1919 m. gegužės 11 d., dieną, kaip savanorių šventę. Tačiau neilgai kūrėjais savanoriai džiaugėsi šia švente. 1935 m. Studentų atsargos karininkų korporacijos „Ramovė“ iniciatyva, buvo nuspręsta, trečią gegužės savaitgalį rengti Kariuomenės ir visuomenės dieną, prisimenant pirmąją 1919 m. gegužės 11 d. savanorių priesaiką ir taip įamžinant „[...] savanorius kūrėjus ir jų bei kitų karių sudėtas aukas už Lietuvos nepriklausomybę“. LKKSS pirmininkas visada įėjo į šventės rengimo komitetą. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas ats. plk. ltn. Petras Gužas, vicepirmininku - Stasys Butkus. Tarp suvažiavimų dirbanti CV atsakinėdavo į įvairius raštus, nagrinėdavo savanorių prašymus bei operatyviai reaguodavo į vidaus ir užsienio politikos įvykius.
1931 m. lapkričio 20 d. CV išplatino rezoliuciją dėl žydų pogromų Vilniuje. Joje buvo rašoma: „<…> kraugėrio lenko dvasia nerimsta nė dienos. Paskutinėmis dienomis lenkai pavartojo teroro aktą prieš žydus ir plėšė jų turtą. Atkartojo kruvinąjį 1919 m. Velykų pogromą Vilniuje ir šiandien Lietuvos žydų kraujas vėl apšlakstė Vilniaus akmenis <…> LKKSS Centro valdybos prezidiumas reiškia užuojautą nukentėjusiems <…> ir griežčiausiai smerkia barbariškus okupantų lenkų kovos būdus su tautine Lietuvos žydų mažuma <…>.
Savanorių sąjungos darbas buvo stebimas ir vertinamas. 1932 m. vykęs suvažiavimas buvo žymus ir tuo, kad savanoris A. 1933 m. balandžio 29-30 d. vykusiame atstovų suvažiavime plk. Kazys Škirpa buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos savanoriu ir buvo iškelta visuotinio savanorių kongreso sušaukimo idėja. Jis būtų šaukiamas ne dėl ekonominių problemų, bet dėl Vilniaus ir Klaipėdos bei būtų nukreiptas prieš tautos susiskaldymą. Numatoma kongreso sušaukimo data- 1933 m. rugpjūčio 13-15 d., tačiau nebuvo leista to padaryti. 1934 m. Prezidentas A. Smetona savanoriams „siūlė kongresą šaukti su kokiu kitu reikalu, pvz., paroda. Be to, politiniai kongresas nebe toks aktualus.“
Savanorių sąjunga ir jos nariai ne vien tik kritikavo ir peikė valdžią, bet ir siūlė priemones, kaip geriau ginti ir saugoti Lietuvos valstybingumą. 1935 m. LKKSS iniciatyva buvo įsteigtas Ginklų fondas, kurio pirmasis ir ilgametis pirmininkas buvo ats. plk. ltn. Petras Gužas. Įkūrusi Ginklų fondą, sąjunga įnešė pirmąją auką - 1000 litų. Panašios aukos buvo aukojamos kasmet.
1936 m. buvo nutarta perregistruoti visas organizacijas. Po šios registracijos buvo uždarytos visos krikdemiškos organizacijos. Perregistruota buvo ir LKKSS. Pasikeitė ir įstatų pagrindinis straipsnis. Naujuose įstatuose savanoriams buvo atimta teisė saugoti ir ginti Tėvynę, jiems buvo leista moraliai ir materialiai remti Tėvynės gynimą. Tai buvo tikrai ne menkas smūgis tokiai patriotinei organizacijai, kurios nariai ginklu apgynė Lietuvos Nepriklausomybę. Kodėl buvo taip bijoma savanorių, net neleidžiant jiems įsigyti ir laikyti ginklų? Atsakymas į šį retorinį klausimą glūdi savanorių kūrėjų principingume ir nesitaikstyme su valdžios vykdoma politika, jei ji neatitinka jų moralinių nuostatų. Po 1936 m. perregistravimo LKKSS veikla aprimo ir pradėjo tekėti griežtai valdžios nubrėžta vaga. Iki 1938 m. didesnių sukrėtimų nepatyrė nei Lietuva, nei Savanorių sąjunga. Pirmininku jau kelintus metus buvo renkamas advokatas, ats. plk. ltn. P. Gužas. Centro valdybą sudarė įvairių įsitikinimų ir partinės orientacijos savanoriai. Čia buvo valstiečiai liaudininkai Petras Ruseckas ir Jonas Kalnėnas, tautininkai - P. Gužas, J. Indrišiūnas, Jonas Viliuši.
Kariuomenės specukai- ne silpniems. Algirdas Kuckailis
Tarp daugybės nusipelniusių Lietuvos žmonių, kurių šviesus atminimas yra išlikęs, minimi ir tokie asmenys, kaip Liudvikas Fetingis (85), evangelikų liuteronų kunigas; Jonas Rudzinskas (69), tautodailininkas; Raimondas Paknys (71), fotografas; Jonas Kalinauskas (78), poetas; Rimantas Zdanavičius (88), choro dirigentas; Vaclovas Macijauskas (68), verslininkas; Stasys Skrodenis (88), folkloristas; Irina Misevičienė (63), kultūristė; Vilhelmas Urba (87), fizikas; Aušra Žalienė (50), rankinio žaidėja; Balys Pakštas (98), dailininkas restauratorius; Benjaminas Zelkevičius (81), futbolo treneris; Rimantas Gučas (83), muzikologas; Rimas Salickas (56), lengvosios atletikos treneris; Antanas Čapas (72), dainininkas; Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė (104), prezidento dukra; Salvina Kievinienė (62), daržininkė; Pranas Zaremba (86), operos solistas; Banguolis Balaševičius (81), prozininkas; Vituolis Joneliūnas (69), lituanistas ir žurnalistas; Kastytis Leonas Skromanas (82), dailininkas; Antanas Algirdas Bernatonis (87), kultūros veikėjas; Jonas Dovydėnas (86), kultūros mecenatas; Rimtautas Vizgirda (87), verslininkas; Steponas Vytautas Brazdeikis (94), monsinjoras; Alfonsas Jonas Navickas (89), poetas; Klemas Inta (83), Aukščiausiosios Tarybos narys; Alvydas Pranas Laiškonis (86); Romualdas Staškus (68), profesorius; Česlovas Šlėgaitis (66), atsargos pulkininkas; Petras Savickis (69), LRT režisierius; Aldona Vladislava Vasiliauskienė (79), istorikė; Eglė Gudaitytė-Kunčiuvienė (83), menotyrininkė; Helga Gavėnaitė (62), socialdemokratė; Jūratė Karosaitė Karosevičiūtė (71), docentė; Sigitas Kažukauskas (52), krepšininkas; Arvydas Markauskas (74), operos baritonas; Romas Vaštokas (80), socialinės antropologijos pradininkas; Eugenijus Šimoliūnas (38), mokslininkas; Juozas Pratkelis (84), sportinių šokių bendruomenės narys; Bernardas Talaišis (96), kunigas; Vytautas Narbutas (94), geologas; Paulina Zukaitė (81), pedagogė; J. Žydrūnas Stankevičius (48), įmonės vadovas; Julius Kvedaras (75); Antanas Saulaitis (85), kunigas jėzuitas; šv. Jonas Bagdanskis (92), žurnalistas; Pranas Treinys (96), teatro vadovas; Visvaldas Marijus Mažonas (83), politikas; Romas Žemaitis (58), LKKSS narys; Arūnas Eduardas Paslaitis (82), architektas; Aldona Avižienytė-Venckūnienė (87), ekonomistė; Emanuelis Kičas (86), miškininkas; Palmira Rudalevičienė (70), gydytoja psichiatrė; Danutė Marijona Bielinienė (82), mokyklos-darželio direktorė; Vytautas Šiaučiūnas (77), muzikantas; Audrius Matulevičius (51), gydytojas; Raimundas Macidulskas (56); Regina Kuzmaitė - Norkevičienė (94), mokslininkė lituanistė; Birutė Morkūnienė (73), skyriaus vadovė; Jonas Juocevičius (74), bokso čempionas; Vitas Eidukaitis (66), kunigas; M. Ana Ambrazienė (69), lengvaatletė; Bronius Rukšėnas (81), žirgų sporto treneris; Rimgaudas Einoris (77), progimnazijos direktorius; Leopoldas Mykolas Digrys (90), vargonininkas; Sergejus Zinovjevas (69), aktorius; Ona Butrimaitė-Laurinienė (95), partizanų ryšininkė; Metropolitas emeritas Chrizostomas Martiškinas (90); Ingrida Armonaitė-Galinienė (62), smuikininkė; Jonas Šilinskas (81), Šaulių rinktinės atkūrėjas; Jonas Platūkis (95), buvęs sveikatos apsaugos ministras; Liucija Lidija Žilienė (81), teismo teisėja; Jekaterina Jonaitienė (84), vertėja; Martynas Šorys - verslininkas; Vilius Kočiubaitis (61), karo gydytojas; Arūnas Meška (55), prokuroro pavaduotojas; Vida Alkauskienė (77), agronomė; Juozas Šikšnelis (74), bibliotekos direktorius; Arnius Apvinis - sportinių šokių bendruomenės narys; Audronė Jovaišienė - parlamentaro žmona; Algimantas Matulevičius (76), buvęs Seimo narys; Rimantas Kasčiūnas (70) treneris; Pranas Gedžius (90), krepšinio lygos įkūrėjas; Ričardas Mockus (69), aktorius; Algimantas Gudaitis (90), vertėjas; Algimantas Mačiulis (90), architektas; Kazimieras Stankevičius - verslininkas; Juozas Lebednykas (77), skulptorius; Milda Vainiutė (61), teisininkė; Auksė Onė Jurevičiūtė - asociacijos prezidentė; Vydas Verbilis - keliautojas; Izolda Rita Genienė (93), mokslininkė; Antanas Tarnauskas - architektas; Dainius Sabulis (32), ūkininkas; Algis Vilkinis (72), žirginio sporto meistras; Vaidotas Kvašys - tapytojas; Nijolė Ritvienė - šokių ansamblio vadovė; Algirdas Vyžintas (95), etnomuzikologas; Rita Čiužienė (75), gimnazijos direktorė; Reda Barizaitė-Zubavičienė - trenerė; Vaclovas Litvinas (73), VRK pirmininkas; Ingrida Korsakaitė (85), dailėtyrininkė; Sania Kerbelis - bendruomenės pirmininkas; Gediminas Silvestras Narijauskas (84), artistas; Aleksandras Melechas (93), chorvedys; Neringa Daniulaitienė (47), poetė; Aldona Krikštaponienė (90), Rokiškio krašto šviesuolė; Jonas Kunčina (87), verslo mokyklos įkūrėjas; Halina Nemycko (78), dainininkės mama; Margherita Pellizzari (87); Algimantas Petrovas (72), medikas; Vidutis Pranciškus Kamaitis (85), šokėjas; Raimondas Kašauskas (89), prozininkas; Aurimas Čybas - krepšininkas; Vygantas Saugūnas (68), gydytojas; Antanas Kubilius (87), žurnalistas; Danius Kanauka (60), veterinarijos gydytojas; Janina Palikevičienė (63); K. Balandžio 10 d. amžinojo poilsio iškeliavo Petras Panavas; Paulius Kavaliauskas (79), profesorius; Astra Šaltytė (79), dainininkė; Liuda Zinaida Ruseckienė (89), profesorė; Stasys Keinys (87), lituanistas; Antanas Kniečiūnas (85), muzikantas; Vygantas Gruzdys (93 metų); K. Bronė Balčienė (77 metų) redaktorė; J. R. R. Saulė Kisarauskienė (85 metų) grafikė; V. Jonas Čepulis (36 metų); Aras Lukšas (60 metų) žurnalistas; V. J. Bubnys gimė 1932-ųjų rugsėjo 9 dieną Čiudiškiuose; Tomas Vaisieta (85 metų) aktorius; 2016 m. spalio 19 d. Kaune mirė Algimantas Kančas; 1997 m. vasario 21 d. Vievyje mirė kunigas Valentinas Ajauskas; Arvydas Ališanka; Arturas Aliukas; Irena Ambrazienė; Žygimantas Augustinas; Vytautas Babelis; Jonė Babelytė; Arvydas Bagdonas; Irena Bajorūnaitė; taida Balčiūnaitė; Fiodor Barachtian; Valė Barkauskaitė - Vaitkuvienė; Skaistė Bendorienė; Ilga Bereznickas; Lina Beržanskytė Trembo; Inga Betuža - Bertuža; Edmundas Birgėla; Rima Blažytė; Jūratė Bogdanavičiūtė; Rasa Brazauskaitė; Sigita Bronickienė; Ina Budrytė; Augustinas Virgilijus Burba; Rūta Būtėnaitė; Pijus Cicėnas; Jonas Čepas; Viktorija Daniliauskaitė; Kristina Daniūnaitė; Marius Mindaugas Danys; Regina Donbrauskaitė Plotnikova; Vidas Drėgva; Valerija Dulskienė; Andrius Erminas; Rima Gaižauskaitė; Emilija Gaspariūnaitė Taločkienė; Vidmantas Gerulaitis; Laima Grikšaitė Kėrienė; Giedrė Gučaitė; Pranas Gudaitis; Daliutė Ivanauskaitė; Jurga Sally Jackevičiūtė; Živilė Jasutytė; Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė; Danutė Jazgevičiūtė; Gintaras Jocius; Tomas Jokūbonis; Dalia Juodakytė; Vida Juškaitė; Arvydas Kašauskas; Martyna Kašinskaitė; Algimantas Kensminas; Vilija Kisieniūtė; Dovydas Klimavičius; Audronė Klimienė; Albertas Krajinskas; Saulius Kruopis; Vaida Kunigėlytė Sidaravičienė; Kristina Kurilionok; Saulius Labanauskas; Natalie Levkovska; Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė; Eglė Lipeikaitė; Sergijus Luzinas; Marija Marcelionytė Paliukė; Stasė Mardosienė; Dalia Genovitė Mažeikytė; R. Apaštalo Šv. Aš esu tėvas. Alexanderis J. Augintiniai. Alytaus šv. Antašavos Šv. Alytaus šv. Andalucía. Alytaus šv. Adutiškio Švč. A. Anykščių A. Baranausko ir A. Alksnėnų Švč. Alytaus šv. Alytaus Švč. Aušrininko dr. Anthony D. Alytaus šv. A. ir M. A. M. A. Anykščių Šv. Antverpeno šv. Alexusas G. arkivyskupas Paul R. Antanas A. Atsivertėlis. Abraham B. Apreiškimas Švč. Arkivysk. Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Antašavos Šv. Alvito Šv. Aurimas M. Alfredo Bumblausko „Lietuvos kryžkelės. A. ir P. Anykščių Šv. Arkivysk. Andreas J. Aušvicas. Bryanas P. B. Balbieriškio Rožinio Švč. Bržų šv. Budapešto Šv. Buivydžių Šv. Buivydžių šv. Betliejau seserų Lietuvoje priorė s. Butrimonių šv. Betygalos šv. Betliejau Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Šv. Blaivybė Lietuvoje. Babij Jaras. Barstyčių šv. Butkiškės Šv. Carlos G. Charles J. C. G. Corpisanti. Clark E. Carolyn R. Costantino D‘Orazio „Caravaggio. C. Charles M. C. Charlesas H. C. S. Christopheris G. Choras „Šv. David F. Depresija. Dr. Dorovės principai Šv. Dorovės principai Šv. Rašte. Dubingių Šv. Debesies laivu. Debeikių Šv. Dr. Doc. D. H. Doe vs. Degučių Šv. Druskininkų Švč. Dūkštų šv. Dr. N. Druskininkų Švč. Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Emily St. E. E. E. Edukacinis Šv. E. E. E. Elko vyskupijos Šv. E. E. Eglės Šeduikytės-Korienės „Pasirinkęs laisvę. E. Emily St. E. E. Elektrėnų Švč. Fatimos Švč. Fr. Filmas „Dekadentas Nr. Fredas J. Fado. Fatimos Švč. Fatimos Švč. Formuojant ateitį. Franklin D. Filmas Mr. Landsbergis.
Arvydas Romas Sabonis gimė 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune. Jis - krepšininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas, nuo 2011 m. spalio 24 d. - Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. Ūgis - 2,20 m.
Profesionalus kelias
Profesionalaus žaidėjo karjerą pradėjo 1981 m. Kauno „Žalgiris“. Tris sezonus iš eilės (1985-1987 m.) padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius.
Karjeros stotelės:
- 1981-1989 m., 2003-2004 m. - Kauno „Žalgiris“
- 1989-1992 m. - Valladolido „Forum“
- 1992-1995 m. - Madrido „Real“
- 1996-2003 m. - NBA Portlando „Trail Blazers“
A. Sabonis - vienas geriausių visų laikų ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio krepšininkų, išrinktas į NBA Šlovės muziejų Springfilde. Sabas buvo legendinio „Žalgirio” ir 1992 m. Lietuvos olimpinės rinktinės narys.
Svarbiausi pasiekimai:
- 2004 m. Lietuvos (Lietuvos krepšinio lygos) čempionas
- 1985, 1986, 1987 m. SSRS krepšinio čempionas
- 1983, 1984, 1989 m. SSRS vicečempionas
- 1993, 1994 m. Ispanijos čempionas
- 1986 m. pasaulio klubinių komandų Jones taurės (su „Žalgiriu“) laimėtojas
- 1995 m. Europos šalių čempionų taurės (su „Real“) laimėtojas
- 1985 m. Europos čempionas
- 1983, 1989 m. Europos čempionato bronzos medalininkas
- 1982 m. pasaulio čempionas
- 1986 m. pasaulio vicečempionas
- 1988 m. olimpinis čempionas
- 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas
- 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas
Apdovanojimai ir įvertinimas:
- 6 kartus (1984-85, 1988, 1995, 1997, 1999) geriausias Europos metų krepšininkas
- 1984, 1985, 1986, 1996 Lietuvos metų sportininkas
- Geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas (1992)
- Pirmasis iš Lietuvos krepšininkų 2010 įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų
- 2011 į NBA Krepšinio šlovės muziejų
- Kauno miesto garbės pilietis (1997)
- 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu
- 1996 m. - Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu
- 2001 m. įteiktas aukščiausias Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) apdovanojimas - Olimpinis ordinas
Karjeros statistika ir įdomūs faktai
Turbūt pats svarbiausias visą gyvenimą su Sabu siejamas skaičius, su kuriuo gali pasivaržyti nebent 220. 11-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais A.Sabonis žaidė ne tik „Žalgiryje“, bet ir SSRS bei Lietuvos rinktinėje ir „Blazers“ klube.
Šešis kartus per karjerą A.Sabonis buvo pripažintas geriausiu Europos krepšininku „Euroscar” apdovanojimuose - 1984, 1985, 1988, 1995, 1997 ir 1999 metais.
Tiek metų A.Sabonis žaidė tiek SSRS, tiek Lietuvos rinktinėje. Pirmajai oficialiai priklausė nuo 1982 iki 1989 metų, antrai - nuo 1992 iki 1999 metų.
Devynis medalius A.Sabonis yra iškovojęs aukščiausio lygio rinktinių varžybose. Sabas yra pasaulio (1982 m.), olimpinis (1988 m.) ir Europos (1985 m.) čempionas, dukart olimpinių žaidynių (1992 ir 1996) ir dukart Europos čempionato (1983 ir 1989) bronzos medalio laimėtojas, 1986 metų pasaulio ir 1995 metų Europos vicečempionas. Trys šie medaliai iškovoti atstovaujant Lietuvos rinktinei.
Dešimt kamuolių per mačą rinko A.Sabonis savo geriausiame sezone NBA lygoje. 1997-1998 m. jis dar įmesdavo po 16 taškų ir atlikdavo po 3 rezultatyvius perdavimus per 32 min.
2010 metų rugsėjo 12 dieną A.Sabonis įtrauktas į FIBA Šlovės muziejų. Po beveik metų 2011-ųjų rugpjūčio 12-ąją - į NBA Šlovės muziejų.
1986 m. NBA naujokų biržoje „Portland Trail Blazers“ klubas A.Saboną jam pačiam nežinant pašaukė 24-uoju pirmojo rato šaukimu. Pats krepšininkas tai sužinojo tik kur kas vėliau, kai perskaitė apie tai laikraštyje.
A.Sabonio rezultatyvumo NBA lygoje rekordas - 33 taškai, įmesti į „Dallas Mavericks“ krepšį 1997 metų sausio 4 dieną. Jis tada pataikė 11 iš 14 dvitaškių, visus tris tritaškius ir 5 baudų metimus iš 8 bei pridėjo 12 atkovotų kamuolių. Toks pats Sabo rezultatyvumo rekordas yra ir žaidžiant Lietuvos rinktinėje.
Šeima
Žmona Ingrida Mikelionytė-Sabonienė - 1988 m. grožio konkurso „Gražioji vilnietė - 88“ (dabar - Mis Lietuva) nugalėtoja.
