Daugelis tėvų siekia, kad jų vaikai augtų laimingi, savimi pasitikintys ir sėkmingi. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname informacijos ir nuolatinių iššūkių, kyla klausimas, kaip tinkamai juos auginti, neperžengiant ribų ir nepadarant klaidų. Dr. Austėja Landsbergienė, edukologė ir keturių vaikų mama, dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis, kaip ugdyti vaiką be streso, remiantis sveiku protu ir empatija.
Žaislų gausa ar kokybiškas žaidimas?
Ką tik pasirodžiusioje jūsų knygoje „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas“ griaunate daugumos tėvų žinių pagrindą, teigdama, kad lavinančiais žaislais užverstas vaiko kambarys jo raidos nepagreitins. Moksliniai tyrimai rodo, kad žaislų gausa pati savaime nėra vaiko raidą skatinantis veiksnys - daug svarbiau, ką ir kaip vaikas su tais žaislais daro. Eksperimentinis tyrimas, publikuotas tarptautiniame ankstyvosios raidos tyrimų žurnale „Infant Behavior and Development“, parodė, kad mažiems vaikams turint keturis žaislus vietoj 16, jų žaidimas tampa ilgesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. Tai patvirtina ir raidos psichologai: kai vaiko aplinkoje yra per daug stimulų, vaikas fiziškai nepajėgia ilgai išlaikyti dėmesio, todėl žaidimas tampa paviršutiniškas - nuo vieno daikto pereinama prie kito, nė į vieną neįsigilinant. Didžiausią naudą vaiko raidai duoda ne vadinamieji „vienos funkcijos“ lavinamieji žaislai, o atviri, įvairiai panaudojami objektai: kaladėlės, konstruktoriai, figūrėlės ar priemonės vaidmeniniam žaidimui, kai vaikas kuria istorijas ir daiktus paverčia tuo, kuo nori. Be to, nustatyta, kad dabar labai populiarūs elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali net pristabdyti vaikų raidą, nes apriboja tėvų ir vaiko tarpusavio pokalbius, o būtent bendravimas yra vienas svarbiausių kalbos raidos veiksnių.
Nesupraskite neteisingai - laiką prie ekranų reikia riboti. Kita vertus, klausimas „kiek minučių per dieną?“ dažnai yra per siauras, nes tai nieko nepasako apie tai, ką vaikas žiūri, kada žiūri, su kuo žiūri ir, svarbiausia, ką ekranai pakeičia. Juk 20 minučių kokybiško turinio kartu su tėvais, pavyzdžiui, aptariant, kas vyksta ekrane, nėra tas pats, kas 20 minučių greito, stimuliuojančio, algoritmų valdomo turinio, kurio tikslas - išlaikyti vaiko dėmesį bet kokia kaina.
Dažniausia tėvų klaida - ekranus naudoti kaip emocijų reguliavimo įrankį: kai vaikas pyksta, verkia, nuobodžiauja, pavargsta ar „per daug reikalauja“, ekranas tampa greitu sprendimu. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, bet ilgainiui vaikas praranda galimybę įgyti nepaprastai svarbų įgūdį - pačiam išbūti su emocija ir ją sureguliuoti. Kita klaida - riboti ekranus ir naudoti juos tik kaip „bausmę“ arba „apdovanojimą“, nes taip ekranai įgyja dar didesnę emocinę vertę ir tampa „uždraustu vaisiumi“. Greitas, nuolat besikeičiantis turinys pripratina smegenis prie aukšto stimuliacijos lygio, todėl realus pasaulis - knyga, žaidimai ar pokalbiai - vaikui ima atrodyti per lėti, nepakankamai įdomūs ir apdovanojantys.
Žaidimas - vaiko darbas ir mokymasis
Mitas, kad kuo anksčiau vaikas pradės skaityti ir skaičiuoti, tuo sėkmingesnis bus ateityje, yra gajus todėl, kad ankstyvi akademiniai įgūdžiai tėvams atrodo kaip lengvai pamatuojamas „progreso“ rodiklis - kai vaikas ketverių jau skaito, tai matosi, tai galima parodyti, palyginti, tuo galima pasidžiaugti. Ilgalaikiai kalbos raidos tyrimai rodo, kad būsimus akademinius pasiekimus daug tiksliau prognozuoja ne tai, kada vaikas pradėjo skaityti pats, o tai, kiek su juo buvo kalbamasi, kiek jam buvo skaitoma ir kokio turtingumo kalbinėje aplinkoje jis augo. Būtent čia slypi paradoksas - tai, kas iš tikrųjų lemia ilgalaikę sėkmę, dažniausiai nėra taip lengvai pamatuojama. Savireguliacija, kūrybiškumas, smalsumas, gebėjimas sutarti su kitais ar ramiai įveikti frustraciją nematoma taip greitai kaip perskaitytas pirmas žodis, nors būtent šie gebėjimai vėliau tampa mokymosi pagrindu. Manau, kad noras kuo anksčiau matyti „akivaizdų progresą“ labai susijęs ir su šiandien visuomenėje tvyrančiu nerimu dėl ateities - tėvai ieško ankstyvo pranašumo, tarsi tikėdamiesi, kad jis apsaugos vaiką nuo galimų sunkumų. Tačiau žaidimas yra vaiko „darbas“, o ne pertrauka nuo darbo. Kai vaikas žaidžia, jis mokosi ne mažiau, dažnai net gilesniu ir natūralesniu būdu, nes žaidimo metu aktyviausiai dirba tos smegenų sritys, kurios atsakingos už mokymąsi - lavėja kalba, stiprėja dėmesio kontrolė, formuojasi darbinė atmintis, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimai. Problema ta, kad mes kartais tiesiog paleidžiame vaiką žaisti. Žinoma, laisvas žaidimas irgi yra labai svarbus, tačiau būtent ikimokykliniame amžiuje itin svarbus suaugusiojo vaidmuo - kad vaikas ne tik ilsėtųsi, bet ir mokytųsi per žaidimą.
Būreliai ir ateities kompetencijos
Mitas, kad ateities įgūdžiai prasideda nuo papildomų būrelių, kyla dėl suaugusiųjų noro „organizuoti“ vaikystę ir kuo anksčiau investuoti į būsimą rezultatą. Tai formuojasi ne per perpildytą veiklų tvarkaraštį, o per kasdienio gyvenimo patirtis: žaidimus, konfliktus su bendraamžiais, sveiką frustraciją, rutiną, miegą, fizinę veiklą ir santykį su suaugusiuoju, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Žinoma, būreliai gali būti vertingi, ypač jei vaikas jų nori ir jie atitinka jo interesus, tačiau jie nėra pagrindinis kelias į savireguliaciją ar kūrybiškumą.
Talentų paieškos ir dirbtinis intelektas
Idėja, kad kuo anksčiau identifikuosime vaiko talentus, tuo sėkmingesnė bus jo ateitis, yra, sakyčiau, primityvi. Nors dirbtinis intelektas ir duomenų analizė jau gali suteikti įdomių įžvalgų apie vaiko stipriąsias puses, žmonių vystymasis yra dinamiškas ir dažnai nenuspėjamas. Juk vaikai keičiasi, jų interesai, motyvacija ir gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl ankstyvas talento fiksavimas gali neatspindėti tikrojo potencialo. Psichologiniai tyrimai rodo ir kitą svarbų dalyką - vaikams prilipdytos tokios etiketės gali riboti jų motyvaciją bandyti naujas sritis, nes vaikas ima saugoti savo „tapatybę“ ir vengia to, kas gali nepavykti. Kitaip tariant, vietoj augimo atsiranda savęs saugojimas, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą atpažįstant vaiko potencialą ir spaudžiant kuo anksčiau atrasti veiklos kryptį, kuri domintų ir kurioje sektųsi. Kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, mano patarimas yra stebėti vaiką, pasiūlyti jam įvairių veiklų ir paramą, tačiau tai neturėtų virsti griežtu planu ar prognoze, kuri kažkokiu būdu ribotų pasirinkimus. Įdomu tai, kad sporto ir talentų ugdymo tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą - aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti.
Pozityvi tėvystė: auklėjimas be bausmių
„Šimtą kartų lengviau atimti, uždrausti, neleisti, subarti, nes tai yra tam tikra prasme efektyviau. Kodėl net ir šiandien Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje, yra fizinių bausmių šalininkų. Jie sako: taigi Dieve mano, kiek čia su tuo vaiku prišnekėsi, taigi užlips ant galvos. Bet kai tu kalbi su vaiku ir kalbi tinkamai, kai tarpusavio santykis yra grįstas pagarba, tai tas vaikas niekada nelips ant galvos, nes tai nepagarbu“, - įsitikinusi moteris.
Pozityvi tėvystė - viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi kalbėti apie šią vaikų auginimo filosofiją. Tai pakankamai naujas reiškinys, kai kam absoliučiai nesuprantamas. Bet tikėjimas, kad galima vaikus užauginti sąmoningai, nenaudojant bausmių, juos motyvuojant kitokiais būdais, yra pagrindinis šios filosofijos ramstis. Tai nėra nauja - jau prieš 100 metų Alfredas Adleris ir Rudolfas Dreikursas šnekėjo apie tai, kad galima vaikus auginti kitaip. Galima juos motyvuoti kitaip, kad su vaiku galima susitarti, kad auklėjimas yra nepaprastai svarbi vaiko ugdymo dalis. Tai yra sunkus darbas. Šimtą kartų lengviau atimti, uždrausti, neleisti, subarti, nes tai yra tam tikra prasme efektyviau. Bet kai tu kalbi su vaiku ir kalbi tinkamai, kai tarpusavio santykis yra grįstas pagarba, tai tas vaikas niekada nelips ant galvos, nes tai nepagarbu. Ateina ir tas supratimas, ir susitarimas, bet tas kelias yra daug ilgesnis ir daug sudėtingesnis.
Pozityvi tėvystė remiasi empatija ir meile. Pavyzdžiui, kai vaikas užkliūva ir nukrenta, svarbu jį apkabinti, paguosti, o po to paaiškinti, kaip elgtis, kad tai nepasikartotų. Tai yra auklėjimas, pamoka, kurią vaikas išgirsta, nes visų pirma, tai buvo empatija ir meilė.
Kai vaikas pradeda knibinėti maistą ir pareiškia, kad nenori valgyti, svarbu ramiai paklausti, ar jis jau pavalgė. Jeigu pavalgė, gali eiti į savo kambarį. Jeigu vaikas negavo deserto ir kyla pykčio priepuolis (kas yra normalu ikimokyklinukui, nes jis dar nemoka savo emocijų reikšti žodžiais), svarbu ramiai pasakyti: žiūrėk, taisyklė yra tokia, mes taip susitarėme, deserto nebus. Ir viskas.
Mažinti baimę, būti šalia vaiko ir palaikyti jį - svarbiausias tėvų uždavinys. Atsiprašyti vaiko, kai suklystama, parodo, kad žmonės klysta, net ir svarbiausi jo gyvenime, ir kad klaidos nėra pasaulio pabaiga, svarbiausia iš klaidų pasimokyti. Tokiu būdu ugdomas vaiko charakteris, jis nebebijos suklysti. Kai vaikas atsiprašo tėvų, tai dar labiau sustiprina ryšį tarp jų.
Vaiko teisių ir visuomenės branda
Visuomenė išgyvena augimo skausmus, kai kalbama apie vaiko teises ir auklėjimą. Kai yra didysis paradigminis lūžis, visada yra labai sunku. Viena karta atsisakė fizinių bausmių, kita karta atsisakė vaiko purtymo, tampymo, nekreipimo dėmesio į jo nuomonę ir visa kita. Trečia karta jau atsisako ir balso kėlimo. Tai yra tam tikra seka, kurios negali peršokti. Reikia labai daug dirbti ir su visuomenės švietimu. Reikia pripažinti klaidas, kai suklystame, nes kai pradedame kažką naujo, mes tikrai suklystame. Bet jeigu išvis nieko nedarysime, tai niekada ir nepereisime iš tos paauglystės į brandą ar iš vaikystės į paauglystę. Tai yra procesai, kur mes visi turime turėti pasitikėjimo vienas kitu kreditą, kad jeigu kažkas suklys, tai stengsis pasitaisyti, atsiprašyti, kad jeigu aš kažko nesuprasiu, ateisiu ir paklausiu. Jeigu aš įtariu, kad vaikas už sienos yra skriaudžiamas, kad manęs nenubaus dėl to, kad apie tai pranešiau, net jei tai būtų ir 2 eurų bauda - bet tai yra bauda. Aš pamažu išmoksiu suprasti, kada tai jau yra. O jeigu atvažiavę pareigūnai, pamatę, kad yra gerai, gebės psichologiškai ir visaip pasakyti: pasijuokime kartu, vaikas šaukia, nes tėtis gaudė. Tas pasitikėjimo kreditas kartais gali reikšti ir papildomas finansines investicijas, ir žmogiškąsias, kad galbūt reikės daugiau žmonių apmokyti, turėti, kad jie turės turėti daugiau susitikimų, kuriuose analizuos situacijas, aptars.
Patyčių prevencijos programos šiandien yra norma. Prieš 20 metų tai būtų nuskambėjęs kaip iš kosmoso srities dalykas. Šiandien tai yra norma. Procesai, kaip visuomenės branda, supratimas sunkiai apčiuopiamų psichologinių dalykų, užtrunka. Dėl to reikia pasitikėjimo kredito ir didesnių investicijų, kad mes vienas kitą augintume.
Tėvų ir vaikų santykis: pagarba ir supratimas
Man nepaprastai patiko vieno vaikų psichiatro mintis, kad labiausiai pažeidžiame vaiko teises jo neauklėdami. Šiandien pastebimi du kraštutinumai. Vienas - kai vaikas nuolat yra baudžiamas, kai nevengiama net fizinių bausmių (sakoma, kad tik kepštelėjau ir pan.), jis negali išsakyti savo nuomonės, patiria emocinį smurtą (yra gėdijamas viešoje vietoje ir pan.). Antra, kai vaikas net miegoti eina kada panorėjęs, nes tėvai liepdami eiti miegoti bijo jį traumuoti. Toks tėvų elgesys irgi nėra priimtinas, kaip ir fizinės bausmės. Tokiu atveju reikia vaiką stabdyti, kūno kalba ir žodžiais pasakyti, kad jums toks elgesys nepriimtinas, ir kalbėti apie tai, koks elgesys yra tinkamas.
Kaip mokyti vaikus tinkamos elgesio? Ogi nuolat su jais kalbėtis. Tai nėra lengva ir užima daug laiko. Pokytis įvyksta ne po vieno, ne dešimties, kartais net ne šimto pokalbių. Bet pokytis įvyksta. Taip pamažu keičiame visuomenę - ji tampa emociškai raštingesnė.
Taip pat svarbu atskirti „vaiko žeminimą” ir „vaiko auklėjimą”. Mes privalome auklėti savo atžalas. Nuolat su vaikais kalbėtis, paaiškinti, kodėl jie buvo nubausti ir kokio elgesio iš jų tikitės. Bausmė turi atitikti vaiko amžių. Minutės pertraukėlė pati savaime nėra itin veiksminga, nebent vaikui bus aiškiai paaiškinta, kodėl ji gavo, ir suvoks, kokio elgesio iš jo tikitės.
Stiklo kamuoliukų, karolių, kaštonų ar gilių rinkimas gali būti veiksmingas skatinimo būdas, ypač kai vaikas mokosi suformuoti kokį nors įprotį. Tai yra veiksmingiau už bausmę.
Man artimesni yra su elgesiu susiję padariniai: pavėlavai grįžti iš kiemo - kitą dieną neini į kiemą; sudaužei vazą - surenki šukes ir žaidi savo kambaryje; trenkei draugui - nebežaidžiame smėlio dėžėje. Tokie padariniai yra tiesiogiai susiję su vaiko elgesiu ir padeda jam suprasti savo veiksmų pasekmes.
Mes apskritai su vaikais labai daug kalbame. Kai sulaukėme pirmagimio, iš aplinkinių neretai išgirsdavome pastabų, kad „prisikalbėsime” tiek su juo bendraudami, teko ne kartą klausyti ir pamokymų, jog aktyviam berniukui reikėtų diržiuko, kad žinotų ribas. Bet, pavyzdžiui, kaip tu gali mokyti vaiką nesimušti jį mušdamas? Vaikai mokosi iš mūsų. Tad savo žodžius įrodykime darbais, tinkamu elgesiu, o ne jiems prieštaraukime.
Kai vaikas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, mušasi, klykia, puola ant žemės ir pats negali liautis blogai elgtis, visada yra naudinga paimti jį ir nunešti į kitą vietą. Tuo metu, kai yra įsiaudrinęs, susikalbėti su juo labai sunku, tad geriausiai to nedaryti, o paimti ant rankų ir atsitraukti iš konflikto vietos. Po to reikia dar ir pokalbio. Vaikas turi suprasti, kodėl jūs taip pasielgėte, ir žinoti, koks elgesys yra tinkamas. Patikėkite, dešimt kartų jam sakyti nėra daug. Kai kalbame apie formuojamą įprotį, tai nėra daug. Auklėti - procesas, ir rezultatai nėra matomi po dienos dviejų. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas.
Aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti.
Kai tėvai pamiršta amžiaus tarpsnių ypatumų svarbą ir dėl baimės bei noro būti geriausiais tėvais vaikams leidžia viską, išauga lepūnėliai. Noras buvo nuostabus, tačiau dėl to nebebuvome tėvais, kurių atsakomybė - ir vaiko auklėjimas.
Tik įveikęs iššūkius žmogus jaučiasi iš tiesų laimingas. Ir ne tik laimingas. Taip jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę, o prasmės jausmas - vienas pamatinių žmogaus siekių. Suprasdama, kad iš vaiko atimu šį jausmą už jį darydama tai, ką jis gali padaryti pats, aš suprantu, kad turiu atsitraukti. Ir tiesiog būti šalia, jei jam reikės ištiestos rankos, kuri padėtų atsistoti, ar peties, ant kurio galėtų išsiverkti.
Viskas gerai, tebūnie. Bet tada svarbiausia neatbėgti ir negelbėti jo, kai vieną dieną užsinorės. Tegul pradeda savo kelią įdėdamas pastangų ir darbo. O jeigu niekada nenorės?! Irgi gerai! Bet turi aiškiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena tėvų namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, burba ant valstybės ar valdžios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarienę.
Stebuklingo recepto, kaip užauginti žmogų, nėra - čia yra didžiausia motinystės ir tėvystės magija. Gyvenimas yra ne pasaka: jis daugiabriaunis, įvialypis ir nepaprastai margas. Negana to. Gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Kai tą supranti, sieki ne užauginti, o auginti, ne užaugti, o augti drauge su vaikais ir visa šeima. Ir tada pradedi mėgautis procesu - su visais jo džiaugsmais ir skausmais.
tags: #austeja #lansbergiene #apie #vaiku #auklejima
