Gražūs žodžiai apie kūdikio laukimą skirti išreikšti džiaugsmą, nekantrumą ir meilę, kurią jaučia būsimi tėvai ir jų artimieji. Šis laukimo laikotarpis yra ypatingas, pilnas svajonių ir lūkesčių.
Stebuklo laukimas
Mažas stebuklas auga po širdimi, o mes nekantriai laukiame, kada galėsime jį apkabinti. Šis laukimas pilnas džiaugsmo, nekantrumo ir didelės meilės. Kiekviena diena pripildyta svajonių apie tave, mūsų mažyli.
Netrukus mūsų šeima pasipildys nauju nariu. Mūsų širdys pilnos meilės ir nekantrumo, laukiant tavo atėjimo. Kiekvienas tavo judesys pilvukyje yra tarsi mažas stebuklas, kuris priverčia mus šypsotis.
Kiekvieną dieną aš jaučiu tavo artumą, mažyli, nors dar ir nesi su mumis. Aš kalbu su tavimi, dainuoju tau lopšines ir nekantriai laukiu, kada galėsiu tave apkabinti. Tu esi mūsų džiaugsmas, mūsų laimė ir mūsų meilė.
Mes laukiame tavęs, mažasis stebukle, su begaline meile ir nekantrumu. Tavo atėjimas pakeis mūsų gyvenimą, padarys jį dar gražesnį ir pilnesnį. Mes nekantriai laukiame pirmosios tavo šypsenos, pirmųjų tavo žingsnių ir pirmųjų tavo žodžių.
Šis laukimas yra pats gražiausias laikas mūsų gyvenime. Kiekviena diena pripildyta jaudulio, džiaugsmo ir meilės. Tu esi mūsų mažoji paslaptis, kurią saugome savo širdyse.
Metaforos apie laukimą
Mūsų širdys - kaip sodas, kuriame laukiame prasiskleidžiant naujam žiedui. Kiekvienas tavo judesys yra lyg mažas stebuklingas drugelis, kuris plazda po mūsų širdimis. Mes su nekantrumu laukiame, kada galėsime tave pasitikti savo pasaulyje.
Tu augi lyg mažas medis mūsų viduje, šakojiesi meile ir džiaugsmu. Mes laukiame, kada galėsime tave pasodinti į mūsų šeimos dirvą ir rūpintis tavo augimu.
Mūsų namai - tarsi laivas, kuris laukia naujo keliautojo. Mes ruošiame tau šiltą uostą, kuriame būsi saugus ir mylimas. Tu esi mūsų didžiausias nuotykis, kurio mes nekantriai laukiame.
Tavo atėjimas yra lyg šviesos spindulys, kuris prasklaidys tamsą ir apšvies mūsų pasaulį. Mes laukiame tavęs su atviromis širdimis ir meile, kuri yra begalinė.
Kiekvieną dieną aš jaučiu tave, lyg mažą žvaigždę, kuri skrieja link mūsų. Mes nekantriai laukiame, kada galėsime tave apkabinti ir pamatyti tavo šviesą.
Sveikinimas su gimimo diena
Tėvų ir vaikų santykiai
Vaikai - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.
Šeima yra meilės bendruomenė.
Šeima - miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso didelės visuomenės saugumas.
Šeima yra visuomenės ląstelė, pirmoji vaiko bendruomenė; šeimoje jis susipažįsta su žmonių santykiais, ji įskiepija juos giliai vaikui į širdį, ir čia slypi jos didybė.
Niekada negirdėdamas paskatinamo žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą.
Svarbiausias mūsų uždavinys - ugdyti auklėtinių potraukį ir meilę mokslui, kitaip mes užauginsime asilus, besididžiuojančius knygine išmintimi.
Auklėjimo tikslas - pažadinti asmenybę, tai yra atskleisti ją.
Bausmė - kalba, kuria reiškiamas moralinis nepritarimas kitokios kalbos nesuprantiems.
Niekada nesu matęs, kad nepaklusnus vaikas imtų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos.
Matytis, būti kartu, kalbėtis - didžiulis malonumas, ypač tada, kai ne tik išvysti tą, kurį nori išvysti, bet ir matai jį tokį, kokį nori matyti.
Kad pasijausčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti.
Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, Nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena. Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį amžinybės kely, Jis įtempia jus savo galia, kad jo strėlės skrietų greitai ir toli. Tegul jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą, Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.
Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku. „Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiu ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįžti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos labiau stengčiausi, ir rodos taip dažnai neatsakyčiau “negaliu”, “dabar dirbu”, “palaukite”, nes jūs ir laukėte.. Laukėte, o aš vis dažniau nerasdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau. Atleiskite man už tas akimirkas kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada kai nieko negali pakeisti, tik tada, pradedi suvokti kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės. Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis.
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave. Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, pamirštu. Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus. Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs. Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Apsikabinkime stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.
Norint, kad kiekvienas vaikas taptų sėkmės istorija, tereikia vieno suaugusiojo, kuriam rūpėtų.
Motinystės grožis
Būti mama - tai ne tik didelis gyvenimo įvykis, bet ir kelionė, kupina emocijų, svajonių ir neišmatuojamos meilės. Kiekvienas nėštumo mėnuo yra naujas, stebuklingas žingsnis link gyvenimo, kuris netrukus pasikeis amžinai. Tavo kelionė į motinystę prasideda nuo šių stebuklingų akimirkų, kai kasdien pradedi jausti, kaip tavo pasaulis kaupiasi nauja meile ir džiaugsmu. Nėštumas nėra tik laukimas - tai yra atradimas gyvenimo stebuklų, kurie, kaip mažos žvaigždės, pradeda švytėti tavo širdyje. Tegu šis laikotarpis suteikia tau daug ramybės, vidinės stiprybės ir tikėjimo savimi. Tegu kiekviena diena atneša daugiau laimės, o kiekvienas žingsnis artina tave prie tos nuostabios akimirkos, kai pirmą kartą paimsi savo mažylį į rankas. Būti mama - tai gyvenimo kelionė, kurios negali prognozuoti, bet kurią verta išgyventi visa širdimi. Tegu tavo širdis būna kupina meilės ir pasitikėjimo, tegu per šį laikotarpį visi iššūkiai tampa ne kliūtimis, o galimybėmis augti ir mokytis.
Laukiant stebuklo, kasdienybė įgyja naują prasmę. Kiekvienas judesys tavo pilve, kiekvienas širdies plakimas primena apie tai, jog artėja nuostabus gyvenimo pokytis. Tegu šis laikotarpis tau dalija ne tik iššūkius, bet ir laimę - nes su kiekviena akimirka tu artėji prie didžiausios gyvenimo dovanos. Nėštumas - tai laikotarpis, kai atrandi save iš naujo ir kiekvieną akimirką mokaisi mylėti, rūpintis ir pasitikėti. Nėštumas - tai ne tik laukimas, tai yra gilus vidinis pokytis, kuris tave išaugina ir paruošia didžiausiai gyvenimo dovanai - tapti mama. Šiame gyvenimo etape netrūks tiek iššūkių, tiek nepakartojamų akimirkų, kurių metu atrandi, kaip stipriai gali mylėti ir kaip galingai tavo širdis gali švytėti. Tegu šis kelias į motinystę bus kupinas ramybės ir palaikymo, nes būtent tu, būdama tokia nuostabi, gali suteikti savo mažyliui viską, ko reikia, kad jis augtų apsuptas meilės ir šilumos.
Šiandien tu lauki, bet jau myli. Myli tai, ko dar nematei, bet jau pažįsti visomis ląstelėmis. Būsima mamyte, tavo viduje gyvena ne tik nauja gyvybė - ten žydi pati Motinystė. Tai jausmas, stipresnis už bet kokį žodį, ir ryšys, kurio niekas negali nutraukti. Linkiu tau dienų, kai jautiesi ne viena, nes tave lydi palaikymas, švelnumas ir džiaugsmas. Tegul tavo širdis drąsiai priima kiekvieną šios kelionės žingsnį - ir šypsenas, ir nuovargį, ir laimės ašaras. Visa tai - tavo unikalios istorijos dalis.
Kartais gyvenime atsiranda tylūs stebuklai. Jie nepraneša apie save garsiai, bet paliečia širdį taip, kaip niekas kitas. Toks dabar yra tavo laukimas. Tylus, bet reikšmingas. Giliai tavo viduje bręsta ne tik naujas gyvenimas - ten gimsta ir mama. Tegu tavo dienos būna lėtos ir švelnios, kupinos šviesių minčių ir atjautos sau. Tavo pasaulis keičiasi - lėtai, bet negrįžtamai. Galbūt tai gąsdina, o gal sušildo iki širdies gelmių. Abi emocijos - tikros ir reikalingos. Nes tu dabar kelyje į tai, kas amžina - į motinystę. Linkiu, kad kiekviena šios kelionės diena tau primintų: tu esi ne viena. Tu - pradžia tam, kas dar net netaria žodžių, bet jau kalba per tavo širdį. Tu - pasaulis, kuriame dabar gyvena stebuklas, išmokęs tave iš naujo girdėti tylą, stebėti dangų, pajusti laiko trapumą. Tavo kūnas, tavo mintys, tavo širdis dabar yra šventovė. Tegul kiekvienas laukimo rytas prasideda su dėkingumu, o kiekviena diena - su švelnumu sau. Tavo kelias nėra lengvas, bet jis yra šventas. Nėštumas - tai ne tik laukimas, tai ir laikas pažinti save iš naujo, sustoti, įsiklausyti ir leisti sau jausti viską giliau. Būsima mama neša savyje visą mažo pasaulio pradžią, todėl verta ją lepinti šiltais žodžiais, atjauta ir... mažomis dovanomis sau. Viena iš gražesnių idėjų - dovanų kuponas ne daiktui, o potyriui: jaukiam poilsio vakarui, masažui, kūrybinei veiklai, romantiškai pramogai ar net trumpai pabėgimo akimirkai dviese. Tokios dovanos kuria prisiminimus, leidžia sustoti ir tiesiog būti.
Mama neabejotinai brangiausias ir artimiausias žmogus gyvenime. Ji buvo pirmoji, kuri paėmė ant rankų, pabučiavo, naktimis nemiegojo. Todėl mamai norisi dovanoti gražiausius ir nuoširdžiausius žodžius. Kol esame maži - esi mums visas pasaulis. Kai užaugame, tavo meilė ir rūpestis kasdien lydi mūsų žingsnius ir linki sėkmės. Tegul gražiausi žiedai papuoš tavo rankas, o mūsų meilė ir dėkingumas sušildys širdį. Ačiū tau, miela Mama, už suteiktą gyvybę, begalinę meilę, visada juntamą rūpestį ir parodomą kantrybę. Mama, tu pati brangiausia, rankos tavo man švelniausios. Kai prisimenu tave, saulė šviečia širdyje. Mama, esame stiprūs Tavo nesibaigiančia meile. Tegul kiekviena Tavo diena būna nepamirštama ir nepakartojama. Ši vienintelė diena metuose yra Tavo, Mama, nors... ją švęsti turėtume 365 dienas per metus! Ačiū už Tavo meilę, stiprybę ir šilumą. Ačiū, kad visada esi mums ir dėl mūsų. Ačiū Tau, Mama, už tai, kad tavosios akys išmokė matyti grožį, tavosios lūpos - tarti tiesą, o tavoji širdis - mylėti žmones! Mama, esi man brangesnė už deimantą, gražesnė nei deivė ir tyresnė nei angelas. Miela Mama, sveikinu Tave gimimo dienos proga. Gražios šventės proga, brangioji Mama, apkabink mane - savo retąjį svečią. Pajusk, kaip aš Tave myliu. Turint tokią nuostabią Mamą, man gyvenime nebaisios jokios audros, nes tavo delnuose visada rasiu užuovėją nuo atšiaurių likimo vėjų. Myliu tave, Mama, labiausiai už viską pasaulyje. Tu esi tokia vienintelė, tavimi aš galiu visiškai pasikliauti, tu mane visada išklausysi, suprasi, patarsi ir niekada nenuvilsi. Būk laiminga! Mamytė esi tu mums pati brangiausia - Tau mūsų šypsenos ir žiedų puokštė margiausia!
Kūdikiai dar kvepia dangumi. Kūdikiai neatsiranda sriuboje. Kūdikiams nieko nereikia daryti, kad jie taptų tobulais, jie jau yra tobuli ir elgiasi taip, lyg tai žinotų. Jie pilni meilės. Visa, kas didinga pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių didingumą. Kūdikis - nuostabi žmogaus pradžia. Tik augindamas savo kūdikį suprasi, kad vaikai - tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai. Kaskart kai gimsta kūdikis, pasaulis sušvinta galimybėmis. Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi. Kūdikis - tai meilė, tapusi matoma.
