Vaikų socialinių kompetencijų ugdymas yra itin svarbi visapusiško asmenybės vystymosi dalis, turinti didelę įtaką ne tik akademinei sėkmei, bet ir bendrai gyvenimo kokybei. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti.
Socialinių ir emocinių kompetencijų svarba
Socialinės ir emocinės kompetencijos vystosi nuosekliai. Jau mažieji turi pažinti save, savo emocijas, stiprybes ir silpnybes, paskui turi išmokti emocijas suvaldyti, tapti savo gyvenimo tvarkytojais, organizatoriais, atsakingais ir pasitikinčiais savimi piliečiais. Kai išmoksta pažinti save ir valdyti emocijas, stiprėja jų gebėjimas suprasti kitus žmones, būti empatiškais, jie gali kurti gerus tarpusavio santykius. Jie išmoksta bendrauti, dirbti kartu, taikiai spręsti konfliktus. Šiuolaikiniame technologijų amžiuje kasdienės veiklos vis dažniau tampa automatizuotomis, todėl daugiau dėmesio galime skirti savęs ugdymui, savęs pažinimui ir emociniam intelektui bei socialinėms - emocinėms kompetencijoms, apimančioms patirtį, įgūdžius ir žinias, bei tam tikras asmenines savybes, gerinti.
Socialinė kompetencija lemia vaiko, kaip pilnateisės ir savimi pasitikinčios asmenybės, sėkmę kitose ugdymosi srityse bei tolimesniame gyvenime. Daugelyje šalių pripažįstama, kad socialinės ir emocinės kompetencijos turi būti pradedamos ugdyti šeimoje nuo gimimo, vėliau ikimokykliniame amžiuje, priešmokykliniame ugdyme ir tęsiamos mokykliniame amžiuje. Švietimas turi didelį potencialą padėti įveikti šiuos iššūkius, suteikiant jaunam žmogui kompetencijų, kurios padės siekti asmeninės ir valstybinės gerovės.
D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti.
Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.
Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Verta skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs.
Socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) esmė ir tikslai
Socialinis ir emocinis ugdymas - šių dienų būtinybė. Emociškai intelektualus žmogus - tas, kuris išmoksta stebėti save. SEU tikslas - padėti mokiniams įgyti ir sėkmingai naudoti socialinius ir emocinius gebėjimus, siekiant užtikrinti sėkmę mokykloje ir gyvenime, puoselėti darnius tarpusavio santykius bendruomenėse ir stiprinti atsakingą elgesį visuomenėje.
Socialinis ir emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji dalyvautų procese, apimančiame žinių, nuostatų bei įsitikinimų, susijusių su pagrindinėmis kompetencijomis, formavimą ir ugdymą. Socialinis ir emocinis ugdymas veiksmingiausias tada, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė. Tai kai į nuoseklų procesą įsitraukia: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, techninis personalas, tėvai / šeima, steigėjas, mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės, autoritetai ir partneriai ir kt. Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji.
Pagrindinės socialinio ir emocinio ugdymo kompetencijos
Socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) elementai apima penkias pagrindines kompetencijas:
- Savimonė: gebėjimas atpažinti ir suprasti savo emocijas, stipriąsias ir silpnąsias puses, vertybes ir tikslus. Savimonė leidžia suvokti, kaip mūsų emocijos veikia mūsų elgesį ir sprendimus.
- Savitvarda: gebėjimas valdyti savo emocijas, impulsus ir elgesį. Tai reiškia, kad galime susitvardyti stresinėse situacijose, atidėti pasitenkinimą ir siekti ilgalaikių tikslų.
- Socialinis sąmoningumas: gebėjimas suprasti kitų žmonių emocijas, perspektyvas ir kultūrines normas. Tai leidžia mums būti empatiškiems, užjausti kitus ir veiksmingai bendrauti.
- Tarpusavio santykiai: gebėjimas kurti ir palaikyti sveikus ir produktyvius santykius su kitais.
- Atsakingas sprendimų priėmimas: gebėjimas priimti apgalvotus sprendimus, atsižvelgiant į savo ir kitų gerovę. Tai reiškia, kad galime įvertinti situaciją, apsvarstyti galimas pasekmes ir pasirinkti etišką ir atsakingą veiksmų kryptį.
Socialinio ir emocinio ugdymo integravimas į ugdymo procesą
Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu.
Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai:
- 1 LYGMUO: Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams. Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime.
- 2 LYGMUO: Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu: socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi NUOSEKLIAI, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą; veiklos reikalauja AKTYVAUS mokinių dalyvavimo; socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas KONCENTRUOTUMAS ir specialus laikas; veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra AIŠKIAI įvardijami ir aptariami.
- 3 LYGMUO: Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį.
Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo pamokos ugdo specifinius vaikų ir jaunimo įgūdžius, kuriems susiformuoti reikia laiko. Ugdant ir gilinant juos svarbu sudaryti sąlygas pritaikyti ir panaudoti įvairiuose kontekstuose. Dėl to labai svarbu, kad kitų dalykų pamokose būtų atkreiptas dėmesys į šių įgūdžių ugdymą ne tik taikant mokymo metodus ar strategijas, bet ir integruojant juos į pamokų turinį.
Socialinės emocinės kompetencijos apima: savivertę ir pagarbą kitam, gebėjimą susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingą įsitraukimą į grupę, iniciatyvą pokalbį ir išklausymą, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo.
Gero mokytojo vaidmuo ugdant socialines emocines kompetencijas
Gero mokytojo bruožai, lemiantys socialines emocines kompetencijas, yra šie:
- Patinka mokyti vaikus: daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla.
- Nulemia pokyčius: leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime.
- Skleidžia pozityvią energiją: stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.
- Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius: pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus.
- Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu: dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui.
- Geba organizuotai dirbti: paskirsto darbus.
- Neturi išankstinio nusistatymo: mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai.
- Kelia reikalavimus: pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus.
- Ieško įkvėpimo ir jį randa: nestokoja kūrybiškumo.
- Nevengia pokyčių: yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje.
- Reflektuoja: siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą - kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti.
Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui didinant jų socialines emocines kompetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikus pagarbos, jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.
Veiklos vaikų socialinėms kompetencijoms ugdyti
Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos ugdymo tikslas - supažindinti ugdytinius su įvairiomis vertybėmis ir visuomenei priimtinu elgesiu, kad ugdytiniai gebėtų orientuotis aplinkoje, tinkamai joje elgtis, bendrautų ir bendradarbiautų su kitais, kontroliuotų savo elgesį bei emocijas. Programoje kompetencijos ugdomos integraliai visose ugdymosi srityse ir visose veiklose, kuriose vaikas dalyvauja, siekiant užtikrinti visų kompetencijų ugdymo pusiausvyrą ir dermę.
Kasdieninėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius (pvz., koncertus, spektaklius, parodas, pavienius kūrinius), bendraamžių raišką ar kitomis aktualiomis temomis. Stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja, supranta gaunamus paprastus verbalinius ir neverbalinius pranešimus. Apibūdina savo jausmus ir emocijas, kylančias įvairių veiklų metu.
Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Tyrinėdami Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldą, pastebi skirtingų tautų kultūrinį išskirtinumą, šiais atradimais pasinaudoja žaidimo, mokymosi situacijose ar atlikdami projektines veiklas. Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje.
Dalyvaudami atvirose, įtraukiančiose kūrybinėse-projektinėse veiklose vaikai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją ir kūrybinį mąstymą. Klausinėdami, dalindamiesi savo sumanymais, žinojimu, talentais įgyvendina idėjas, savaip interpretuoja reiškinius ir įvykius, modeliuoja, fantazuoja, kuria istorijas, siužetus ar pasakojimus. Dalyvaudami generuojant ir įgyvendinant jiems aktualias idėjas, skirtingais būdais išbandydami kūrybinės veiklos priemones vaikai tyrinėja artimosios aplinkos objektus bei reiškinius, sukaupta patirtimi dalinasi su kitais.
Natūraliai smalsaudami, dalyvaudami organizuotose veiklose, vaikai tiesiogiai stebi, tyrinėja artimiausią aplinką, kartu su kitais skiria, lygina, grupuoja, analizuoja gamtamokslinio ugdymo, kalbinio ugdymo, matematinio ugdymo, meninio ugdymo, visuomeninio ugdymo, sveikatos ir fizinio ugdymo daiktus ir reiškinius pagal jiems būdingus lengvai pastebimus požymius, mokosi juos apibūdinti.
Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami įvairiose veiklose vaikai mokosi atsakingai, saugiai ir etiškai naudotis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Žaisdami, tyrinėdami aplinką, aptardami įvairias situacijas, vaikai plėtoja savimonės gebėjimus: supranta mimika ir kūno kalba reiškiamas emocijas, į jas reaguoja, apmąsto ir nusako savo jausmus, emocijas. Reflektuoja savo pomėgius, nusakydami, ką daryti patinka, o ko - nepatinka, suvokia savo augimą bei vietą šeimoje, ugdymo įstaigos bendruomenėje, pasaulyje.
Dalyvaudami įvairiose veiklose mokosi valdyti savo emocijas, kuria ir palaiko draugiškus santykius su grupės draugais ir ugdytojais bei stengiasi laikytis grupės susitarimų ir taisyklių, plėtoja socialinės atsakomybės įgūdžius. Atpažįsta patyčias ir mokosi tinkamai reaguoti į jas. Supranta saugaus elgesio taisyklių svarbą atitinkamose situacijose, mokosi jų laikytis, rūpinasi sveikata pasitelkę fizinį aktyvumą, supranta sveikos mitybos svarbą sveikatai.
Emocinis intelektas svarbiau už IQ? Iš tikrųjų, pasak psichologo Danielio Golemano, emocinis intelektas gali būti svarbesnis už IQ, nes emocinis intelektas, remiantis apibrėžimu, yra „gebėjimas suvokti, valdyti ir išreikšti savo emocijas bei protingai ir empatiškai tvarkyti tarpasmeninius santykius“. Turėdami aukštą emocinį intelektą ir išlavintas socio-emocines kompetencijas vaikai bus labiau pasirengę dirbti komandose, nes šiomis dienomis žmonės retai dirba individualiai, o darbdaviai pradeda suvokti, kad emocijų atpažinimas gali lemti ir sveikesnę darbo aplinką.
