Pasakos - tai neatsiejama vaikystės dalis, padedanti mažiesiems pažinti pasaulį, mokytis vertybių ir lavinti vaizduotę. Mūsų protėviai taip pat žinojo, jog pasakos - svarbi dalis vaiko auginime. Tėvelių skaitomos prieš miegą jos padeda nusiraminti, užmigti, skatina kūrybiškumą, gerina atmintį, kalbos įgūdžius.
Įvairios pasakų formos vaikams
"Pirmosios istorijos" - tai interaktyvios pasakų knygos vaikams, adaptuotos patiems mažiausiems skaitytojams. Jos trumpos, įdomios, spalvingos, pamokančios, todėl ugdyti mažųjų meilę knygoms rekomenduojama pradėti būtent pasitelkiant jas. Pasakų knygelės tampa pirmosios, kurias vaikas išmoksta skaityti ir savarankiškai.
Žvėreliai, princesės, karalaičiai, tarpusavyje kalbantys daiktai ir stebuklų pasaulis - tikime, jog jūsų mažieji tikrai bus sudominti. Mūsų asortimente rasite tiek mažiausiems vaikams (iki trijų metų) skirtas pasakas, kurios turi daugiau paveikslėlių, yra trumpesnės ir paprastesnės, tiek vyresniems, kurie jau geba raideles jungti patys.
Klasikinės pasakos - amžinai aktualios
Klasikinės pasakos, adaptuotos patiems mažiausiems, padeda vaikams susipažinti su pasaulio literatūros lobynu. Viena garsiausių pasaulio pasakų - "Raudonkepuraitė". Manoma, kad istorija kilusi iš liaudies pasakų, o pirmoji rašytinė versija priklauso Šarliui Pero. Vėliau ją užrašė ir broliai Grimai - jų versija tapo populiariausia ir žinoma iki šių dienų.
Kita populiari istorija - apie Mauglį, žmonių vaiką, kuris auga su vilkais ir mokosi džiunglių įstatymų. Ši interaktyvi knygelė, adaptuota patiems mažiausiems skaitytojams pagal pasaką "Džiunglių knyga", yra garsiausias anglų rašytojo Rudyard Kipling kūrinys vaikams.
Taip pat vaikams siūloma pasaka apie Auksaplaukę ir tris lokius, kurių namelyje mergaitė leido laiką.
Pamokančios istorijos kasdienai
Pasakos moko vaikus svarbių gyvenimo pamokų. Pavyzdžiui, istorija apie skruzdėlę ir žiogą, kurioje skruzdėlė sunkiai vilkosi savo nešulius, o žiogas siūlė dainuoti ir linksmintis. Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir... tai rodo, kaip svarbu būti darbščiam.
Kita pamokanti istorija - apie mešką miegalę. Prieš miegą puikiai tinkanti pasaka vaikams, su pamokančia istorija. Kaip gyvūnėliai bandė mešką žadinti, ir kam geriausiai tai pavyko padaryti.
Pasaka apie voriuką Zigmą ir jo geidžiamą išmintį moko, ką išmoko voriukas. Istorija sugalvota Afrikos liaudies ir kiek perpasakota Lietuvos vaikams.
Šuniukas Margis leidžiasi į kelionę, išmokiusią jį vertinti tai, ką turi.
Įvairūs pasakų siužetai
Pasakų pasaulis yra labai įvairus. Yra istorijų apie didikus ir jų dukteris, tokias puikuoles, kokių kitų pasaulyje nerastum. Jos turėjo dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias.
Yra pasakų apie vargingą mergaitę, kuri vieną paskutinį metų vakarą ėjo gatve vienplaukė ir basa. Iš namų ji buvo išėjusi su klumpėmis, bet naudos iš jų maža teturėjo. Tos klumpės buvo motinos, ir mergaitei smuko. Nukrito jai nuo kojų beskubant...
Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!" Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj.
Pasakojama ir apie senelį ir senutę, kurie turėjo dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri - jos...
Yra istorija apie seniai seniai ant jūros kranto gyvenusį žvejį su žmona. Turėjo jie apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė. Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo...
Pasakojama apie tris brolius: du gudrus ir vieną kvailą. Tėvas prieš mirtį jiems pasakė: - Ateikit kasnakt po vieną ant mano kapo, prisipylę po maišeli pelenų. Kai tėvas pasimirėjo, gudrieji broliai prašo kvailį, kad jis eitų pirmą naktį. Kvailys, prisipylęs pelenų maišelį, nuėjo ant...
Vieną kartą arė žmogus dirvą pagiry. Netoliese gulėjo meška lauže. Pamačiusi žmogų, ji ir šaukia: - Žmogau, žmogau, aš tavo jautelius pjausiu. Nusiminė žmogus, nežino,kaip nuo meškos gelbėtis, o čia pasisuko lapė ir sako: - Ką man duosi, jeigu aš tavo jautelius išgelbėsiu?
Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Gužas ilgakojis stypčiojo varlinėdamas ir kažin ką kalbėjo egiptiškai; tos kalbos jis buvo išmokęs iš savo motinos.
Vargingas žmogus girioj ant upės kranto kirto medžius. Jam bekertant, kirvis nuo koto smuko ir nusmuko, pokšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko: - Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko! Tuo tarpu tik pakabakšt pakabakšt,...
Miške augo kiškelis. Jis visko bijodavo. Bijodavo dieną, bijodavo naktį, kentė baimę ištisus metus. Paskui kiškelis užaugo didelis, ir jam nusibodo...
Buvo pats vidudienis, vasaros saulė smagiai šildė. Pakilo iš pamiškės strazdas ir atsitūpė čia pat...
Gyveno senutė ir turėjo katiniuką. Išėjo abudu vieną kartą vantų pjauti. Pasilenkė senutė berželį, tik šlept ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės. Katiniukas pradėjo rėkti: - Senuciut, senučiut, dangus griūva - bėgsiu! - Nebėk, katiniuk, negriūva. Tiktai vėl...
Seniai, labai seniai tai buvo.
Buvo kartą sena ožka. Turėjo ji septynis ožkelius ir mylėjo, kaip myli savo vaikus kiekviena motina. - Vaikučiai, aš išeinu į girią, o jūs, žiūrėkit, saugokitės vilko. Jeigu jis čia...
Neprisimenu, ar aš jojau apžergęs lazdą, ar šiaip sau bėgau, tik žinau, jog buvau basas. Lapnojau per saulės įkaitintas ir minkštas kelio dulkes. Bėgau ir tyčia kojas brūžinau į žemę. Pilkas debesėlis sekė man iš paskos. Vėjo papūstas, jis...
Iš dangaus, lėtai supdamasi, leidosi Snaigė. Jau buvo pavasaris, iš žemės baigė išeiti pašalas, ir snigo bene paskutinį kartą. - O,- sukuždėjo ji, pažvelgusi...
Gyveno kartą moteriškė. Ji turėjo dukterį ir podukrą. Dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. - Visai aptingai, snaudale,- beganydama. še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare parnešk man...
Buvo kitados toks keistuolis muzikantas. Nusikabino nuo pečių smuikelį ir kad...
Labai seniai viename Persijos mieste gyveno du broliai, vardu Kasimas ir Ali Baba. Kasimas vedė pačią, turėjusią didelę krautuvę ir gražų gabalą žemės, ir jis tapo turtingu ir žinomu mieste žmogum. Ali Baba vedė pačią tokią pat vargšę, kaip jis pats, ir gyveno menkoj...
Kartą gyveno senis ir senė Prie jūrų, prie marių mėlynųjų. Gyveno jie tamsiausioj žeminėj Trisdešimt tris metus lygiai. Senis žuvį žvejojo tinklais, Senutė verpalą savąjį verpė.
Gyveno senelis ir bobutė. Turėjo senelis žirnelį, bobutė pupelę. Pasodino bobutė tą pupelę palovy. Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė.
Vieną rytą kalifas Ben Zaidas išjojo medžioti su būriu savo linksmų draugų. Jojant per girią, kalifas pamatė elnią ir ėmė vytis. Elnias labai greitai bėgo, kalifas vis vijo ir toli paliko savo draugus. Netrukus elnias dingo kalifui iš akių, tada jis sustabdė arklį ir nulipo...
Sugalvojo drugys vesti, jis norėjo paimti gražią gėlę kokią. Apsidairė aplink - gėlės grakščiai lingavo ant savo aukštų stiebelių, kaip pridera netekėjusioms mergaitėms, o išsirinkti nuotaką iš tokios daugybės gėlių - daiktas labai sunkus buvo. Drugys pirmiausia nuskrido pas...
Labai seniai viename kaime gyveno berniukas, vardu Virgutis. Sunkiai susirgo jo mama. Virgutis labai mylėjo savo mamą.
Gyveno žmogus, toks jis vargšas buvo, jog - Nieko neturėjo. Apsitaisė sykį kuo galėdamas ir išėjo į pasaulį. Sutiks kokį žmogų ir klausia: - Kodėl aš nieko neturiu? - Ar turi kokį nors darbą? - Ne, neturiu. - Kad neturi darbo,- sako jam žmogus,- iš kur tu ką...
Vienas ponas labai troško turtų ir dieną naktį kartodavo, kad didžiausias jo noras - turėti daug aukso. Nuėjo jis kartą į bažnyčią ir meldžiasi: „Dieve, duok man aukso, duok man aukso!.." Kur buvęs nebuvęs, prieš jį atsirado šv. Petras ir klausia: - O kiek tu aukso nori, žmogau?...
- Tai bent šaltelis!- džiaugėsi sniego senis.- Vienas malonumas toks oras! Ir tas pasiutęs žiemys kaip mane meiliai glosto, kaukdamas pagal ausis!
Turėjo tėvas du sūnus, vyresnysis buvo gudrus ir sumanus, - ką paima, tą padaro, o jaunėlis - kvaišelis, nieko neišmanė, nieko negalėjai jo išmokyti. Kai tik koks reikalas ar darbas - vis vyresniajam, vis jam....
Susimetė kartą draugėn pelytė, paukštelis ir dešra, bendrai tvarkė namų ūkio reikalus, ilgą laiką gražiai ir sutartinai gyveno ir nemažai gero užgyveno. Paukštelio darbas buvo kiekvieną dieną skraidyti į girią malkų. Pelė turėjo vandenį nešioti, ugnį kūrenti ir stalą...
Senais laikais gyveno Persijoj galingas karalius. Jis labai mėgo visokius nepaprastus daiktus. Dažnai jis darydavo pasilinksminimus ir į juos kviesdavo nebūtų daiktų pramanytojus ne tik iš savo karalystės, bet ir iš svetimų kraštų.
Vienas karalius pastatė per upę gryno aukso tiltą. Kas norėjo per tą tiltą pereiti, tas turėjo dešimt auksinių užmokėti. O kad niekas be žinios nevaikščiotų, karalius liepė savo trims sūnams panakčiui tiltą saugoti. Pirmą vakarą jis nusiuntė vyriausiąjį sūnų. Netrukus...
Toli toli iš čia, ten, kur žiemą išskrenda kregždės, gyveno karalius. Jis turėjo vienuolika sūnų ir vieną dukterį, vardu Elzytę. Visi broliai buvo karalaičiai ir vaikščiojo į mokyklą su žvaigždėmis ant krūtinės ir kalavijais prie šono.
Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas bodamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasauli keliauti, bene ras kur pastogėlę. Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o...
Buvo toks žmogus, jis turėjo sunų ir dukterį. Tėvams mirus, liko jiedu vieni. Tam sūnui niekas nesisekė - jis pats žinojo, kad neturi dalios, o dukteriai viskas klojosi kuo geriausiai. Syki ji sako savo broliui: - Vesk moterį ir gyvenk. - Tu matai, kad man niekas nesiseka,-...
Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės pasiieškoti. Tėvas sako: - Eik. Vaikas ėjo ėjo, priėjo girią ir...
Evaldukas užrištomis akimis gali nuvesti į pajūrį. Tiesiai per mišką. Jam nereikia nei takų, nei keliukų. Jis nepaklys. Jis veda, veda ir pagaliau atveda Danutę ir jos tėtį už žvejų uosto, ant kopos. Danutės tėtis nusilenkia jūrai: - Sveika, jūra motinėle!.. Tu visada gera ir...
Seniai labai seniai, blizgančiu šviežio sniego sluoksniu užklotame miške, voverytė Giedrė šokinėjo po medžiais ir krūmais, niūniuodama smagią dainelę, kažką […]
Seniai labai seniai, o gal dar ir dabar plačiuose Afrikos laukuose, kuriuos saulė lepina ištisus metus, auga įspūdingi medžiai, vadinami […]
Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Žaisdavo jie dažniausiai […]
Seniai labai seniai, tolimuosiuose šiltuose kraštuose gyveno toks paukštis povas. Šis povas, kaip ir visi jo giminaičiai, turėjo labai gražią […]
Seniai labai seniai, tolimame Afrikos krašte gyveno visų gyvūnų karalius liūtas. Jis jautėsi esąs pats stipriausias ir visiems gerai žinomas, […]
Seniai labai seniai, tankiame žaliame miške, netoli mažo kaimelio gyveno viena tokia labai gudri varna. Visus miško užkampius ji pažinojo, […]
Vieną kartą išėjo toks katinas iš namų pelių gaudyti.
