Graikų mitologija - tai nepaprastai turtingas ir įvairus pasakojimų apie graikų dievus ir didvyrius lobynas, kuris formavosi šimtmečius ir turėjo didžiulę įtaką Vakarų kultūrai.
Svarbiausi šaltiniai, padedantys pažinti graikų mitologiją, yra Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, taip pat Hesiodo „Teogonija“ bei „Darbai ir dienos“. Naujų mitų arba jų variantų, fragmentų galima aptikti ir kitų senovės rašytojų (Sapfo, Alkajo, Anakreonto), dramaturgų (Aischilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano), istorikų (Herodoto, Polibijo, Dionisijo Halikarnasiečio, Livijaus, Diodoro Siciliečio), geografų (Strabono), filosofų (Lukrecijaus) veikaluose.
Graikų mitologijos raidos etapai
Graikų mitologija vystėsi keliais etapais:
- Archajiškoji Graikijos mitologija apima trečią tūkstantmetį prieš Kristų-antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmą pusę. Jai būdingas chtonizmas - tikėjimas, kad žemė yra gyva, viską, net ir dangų, pagimdžiusi būtybė.
- Klasikinė Graikijos mitologija apima antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą-4 a. prieš Kristų. Ji dar skirstoma į ankstyvojo ir vėlyvojo heroizmo laikotarpius. Klasikiniu laikotarpiu galutinai susidarė Olimpo dievų panteonas ir dievų šeimos hierarchija. Dzeusas su broliais pasidalijo pasaulį: Dzeusui atiteko dangus, Poseidonas ėmė valdyti jūrą, Hadas - požeminę mirusiųjų karalystę. Visi Olimpo dievai atlieka tam tikras funkcijas, pvz., Hera globoja santuoką, Apolonas yra mokslo, pranašysčių, gydymo dievas, muzikos ir menų globėjas, Afroditė - meilės ir grožio deivė. Kai kurie dievai įasmenino abstrakčias sąvokas (Nikė - pergalę, Temidė - teisingumą, Nemesidė - kerštą).
- Ankstyvojo heroizmo laikotarpio mitams būdingas antropomorfizmas.
- Vėlyvojo heroizmo laikotarpio mitais aiškinta genčių kilmė (mirmidonai kilo iš skruzdėlių) ir polių (miestų-valstybių) kūrimasis. Herojai (Tantalas, Sisifas ir kiti) ir kai kurie jaunesni dievai (Prometėjas) netgi drįsta nepaklusti vyresniesiems dievams, už ką jie baudžiami. Šiuo laikotarpiu paplito mitai apie nesantaiką ir karus (Trojos karas ir kiti).
- Vėlesnio laikotarpio mitologijoje (4 a. pr. Kr.-4 a. po Kr.) vyrauja mitai apie pavirtimus - metamorfozes. Senovėje sudvasinti ir antropomorfizuoti gamtos daiktai bei reiškiniai (Niobė, Hiakintas, Echo) ėmė prarasti mitologiškumą, juos imta suvokti tiesiogiai. Gausybė tokių mitų buvo skirti gamtos poetizavimui, filosofijos teorijų taurinimui.
Graikų mitologija turi tik apytikslę vidinę chronologiją. Iš pradžių viešpatavęs Chaosas. Graikai tikėjo į daugybę dievų, į visą dievų panteoną. Kiekviena dievybė globojo atskirą gyvenimo sritį, pavyzdžiui, Afroditė buvo meilės ir grožio deivė, o Arėjas - karo dievas. Kai kurios dievybės, kaip Dionisas ar Apolonas, turėjo daugiau funkcijų ir buvo daugialypės asmenybės. Be didžiųjų dievų, egzistavo ir daugybė vietinių dievybių, kurios buvo garbinamos su jomis susijusiose vietose: upių dievai, uolų ir šaltinių nimfos.
Spermatozoidas: biologinė ir mitologinė perspektyva
Spermatozoidas (gr. spermeion - sėkla, zoon - gyva būtybė) - tai vyriška lytinė ląstelė, gameta. Tai haploidinė ląstelė. Spermatozoido funkcija yra apvaisinti kiaušinėlį - moteriškąją lytinę ląstelę, susidarant zigotai, iš kurios vystosi naujas tos pačios rūšies individas. Kadangi kiaušinėlį apvaisina tik vienas iš milijardų spermatozoidų, juos labai smarkiai veikia natūrali atranka - visa spermatozoido sandara pritaikyta greitai judėti.
Mokslininkai atrado, kad kiaušinėlis „atsirenka“ tinkamiausią spermatozoidą apvaisinimui. Tai primena senovės graikų mitologijos idėją apie natūralią atranką ir stipriausiųjų išlikimą. Biologijos mokytojai mokykloje aiškina, jog tik stipriausias spermatozoidas pasiekia kiaušinėlį.
Sąsajos su moderniosiomis technologijomis ir etika
Šiais laikais dėl įvairių priežasčių pastebimas natūralaus vaisingumo nuosmukis. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad net viena iš šešių porų negali susilaukti vaikų be medicininės pagalbos. Kartais užtenka hormonų terapijos, tačiau būna atvejų, kai tenka pasitelkti dirbtinį apvaisinimą.
Pati dirbtinio apvaisinimo procedūra yra paprasta: iš moters paimama keletas kiaušinėlių, iš vyro - sperma, apvaisinimas vyksta Petri lėkštelėse. Žinoma, tuo pat metu vaisinami keli kiaušinėliai, nes neretai apvaisinimas būna nesėkmingas. Iš sėkmingai apvaisintų kiaušinėlių išrenkami „sveikiausi“, t.y. tie, kurie gyvybingiausiai dalinasi, ir tada jie įstatomi į motinos gimdą. Prigyja ne visi, tačiau tokia yra kaina.
Nors ši procedūra atrodo nekalta, ji susilaukia daug kritikos: nuo kišimosi į „natūralią“ eigą, apsimetinėjimo Dievu, iki eugenikos. Katalikų kunigai aiškina, kad taip neleidžiama gimti „silpniausiems“. Tačiau ar tai nėra tam tikra evoliucijos forma? Argi blogai, jei sumažėtų nelaimėlių, negalinčių gyventi pilnaverčio gyvenimo dėl įgimtų ligų ir sutrikimų?
Galbūt rinktis negimusių vaikų ūgį ar plaukų spalvą yra tuštybė - bet juk tam yra įstatymai, kurie reguliuotų, kad tuo nebūtų piknaudžiaujama. Keista, kad religijos, kurios įkvėpėjas, anot doktrinos, irgi prasidėjo toli gražu ne natūraliai, hierarchai taip priešinasi dirbtiniam apvaisinimui. Tačiau juk krikščionys priešinosi ir tebesipriešina visai mokslo pažangai.
Dirbtinio apvaisinimo kursas
Bet kokiu atveju, katalikų ar jokia kita bažnyčia neturi jokios teisės daryti įtakos sekuliarios valstybės teisiniams ir įstatyminiams sprendimams. Tegu draudžia saviems - jų valia ir sąžinės reikalas.
Graikų mitologija turėjo įtakos ne tik graikų literatūrai, menui, bet ir filosofijai, romėnų religijos ir mitologijos formavimuisi.
tags: #graiku #dievas #spermatozoidas
