Gimnazijos istorija prasideda 1921 m. rugpjūčio 19 d., kai buvusio dvarininko Gruževskio alaus daryklos pastate buvo įkurta Kelmės progimnazija. Šios iniciatyvos ėmėsi Švietimo draugijos Kelmės skyrius, kurį sudarė Kelmės vaistininkas Br. Bucevičius, pastorius K. Kurnatauskas, medikas B. Gasiūnas, E. Gasiūnienė, kunigas P. Janušauskas ir mokytojas Arlauskas. Pirmuoju progimnazijos direktoriumi paskirtas Kelmės evangelikų-reformatų pastorius Konstantinas Kurnatauskas.
Progimnazijoje mokytojavo žymūs to metointellectualai: kalbininkas ir vertėjas Jurgis Talmantas, dailininkas Zigmas Petravičius, Pranciškus Juchnevičius, Ona Timinskaitė ir kiti.
1923 m. Kelmės progimnazija išleido pirmąją savo laidą, kurioje mokėsi apie 120 mokinių. Vėliau mokinių skaičius mažėjo, 1936 m. jų buvo tik 90. Mokykla turėjo nedidelę, bet vertingą 500 knygų bibliotekėlę. Jau 1924 m. pradėtos svarstyti galimybės įkurti gimnaziją Kelmėje.
1932 m. progimnazijos direktoriumi tapo poetas Jonas Graičiūnas. 1937 m. gimnazijoje jau veikė penktoji klasė. 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija įsteigė valstybinę Kelmės gimnaziją, nors iš pradžių joje buvo tik septynios klasės. Oficialiai gimnazija duris atvėrė 1940 m. birželio 9 d., o 1941 m. birželio 21 d. išleista pirmoji abiturientų laida (53 mokiniai).
Sovietinės ir hitlerinės okupacijos metais gimnazija susidūrė su dideliais sunkumais: neturėjo nuolatinių patalpų, buvo priversta kilnoti iš vienos vietos į kitą. Nepaisant to, 1942-1944 m. gimnaziją sėkmingai baigė antroji, trečioji ir ketvirtoji abiturientų laidos.
Pirmaisiais pokario metais tuometinė valsčiaus valdžia leido gimnazijai įsikurti Kelmės dvaro rūmuose. Tuo laikotarpiu gimnazijai vadovavo K. Ambraziejus ir M. Jovaiša, o taip pat gerbiamas Kelmės mokytojas Jonas Vadeikis. Mokslo metai prasidėjo tik 1944 m. lapkričio pabaigoje. Vadovėlių stoka ir didelis visuomeninio darbo krūvis nepalaužė mokytojų ir mokinių ryžto siekti žinių.
1950 m. gimnazija reorganizuota į vidurinę mokyklą. Ilgus metus ir sėkmingai mokykloje dirbo direktoriai Adomas Makarevičius, Juozas Alzbutas, M. Jovaiša, Z. Petrauskas ir kiti. Tarp nusipelniusių mokytojų - Birutė ir Juozas Kavaliauskai, Birutė Garšvienė, Genovaitė Rutkūnienė, Aleksandra ir Povilas Matkevičiai, Adelė Siurginevičienė, Eglona ir Juozas Alzbutai, Bronius Urbelis, Alfonsas Urbelis, Liuda Urbelytė-Žigulienė, Anastazija Vidauskienė, Alfonsas Butkus, Juozas Stasiulaitis, Klemensas Šarauskas, Aldona Čepienė, Irena Sabaitienė, Genovaitė Encienė ir daugelis kitų. Taip pat verta paminėti mokytojus Petronėlę Laugalytę, Eleną Paulekaitytę, Liudą Rukienę.
1956-1962 m. buvo statoma naujoji mokykla, kuriai tuo metu vadovavo A. Makarevičius. Prasidėjus tautiniam atgimimui, mokykla aktyviai pertvarkė ugdomąjį procesą, orientuodamasi į dorovinį auklėjimą, saviauklą ir kūrybinę iniciatyvą. Mokiniai buvo plačiau supažindinami su pasaulinės literatūros, kultūros ir mokslo pasiekimais. Mokykla aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir, kiek leidžiamos lėšos, stiprino savo materialinę bazę.
Švietimo skyriui pasiūlius, mokykla siekė atgauti gimnazijos statusą. 1993-1994 m. įkurta pirmoji gimnazijos klasė. 1995 m. mokyklai suteiktas poeto Jono Graičiūno vardas, o 1997 m. ji oficialiai atgavo gimnazijos statusą.
Nuo 1953 m. iki 1993 m. Kelmės 1-ąją vidurinę mokyklą aukso medaliu baigė 15 abiturientų. Tarp jų - pasaulyje žinomas rašytojas Icchokas Meras. Mokyklą taip pat baigė architektas Zigmas Liandsbergis, medicinos profesoriai Pranas Šimulis, Regina Baužaitė, higienos mokslų daktaras E. Andrulis, profesoriai Kęstutis Jocius, Jonas Gediminas Jocius, pedagogas Donatas Jokūbonis, humanitarinių mokslų daktarė R. Venckutė, technikos mokslų daktaras V. Pikturna, poetas Vladas Šimkus, aktoriai Česlovas Judeikis, Česlovas Stonys, AB „Baltija“ laivų statyklos direktorius Viktoras Stulpinas, AB „Autoturas“ direktorius R. Navickas.
Icchokas Meras, gimęs Kelmėje, mokėsi Kelmės gimnazijoje ir ją baigė aukso medaliu 1953 m. Jo pirmoji knyga „Geltonas lopas“, pasakojanti apie žydų berniuko išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais, išleista 1960 m. Vėliau pasirodė jo romanai „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“, „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“, „Sara“, novelių rinkiniai „Žemė visada gyva“, „Apverstas pasaulis“, „Stotelė vidukelėj“. Už pastarąją knygą 2005 m. jam paskirta Žemaitės premija.
I. Mero knygos, parašytos lietuvių kalba, išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų ir įvertintos daugybe premijų, tarp jų - Izraelio Prezidento literatūrinė premija, Tarptautinė atminimo, pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrinė premija, Rafaelio literatūros premija. Įtakingas prancūzų laikraštis „Le Figaro“ jo romaną „Lygiosios trunka akimirką“ įvardijo viena geriausių knygų apie Holokaustą, o patį autorių - viena ryškiausių Rytų Europos literatūros asmenybių.
Rašytojas visuomet jautė stiprų ryšį su Kelme ir jos gimnazija. Čikagoje, atsiimdamas Lietuvių rašytojų draugijos JAV premiją, jis kalbėjo apie Kelmės įtaką savo asmenybei ir kūrybai: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas.“ Simboliška, kad dabartinės Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokytojų iniciatyva aikštė prie gimnazijos buvo pavadinta rašytojo vardu. 2010 m., minint aikštės atidarymą ir gimnazijos 70-metį, I. Meras kreipėsi į susirinkusiuosius: „Brangūs, brangūs Bičiuliai, sveikinu su 70-mečiu. Sveikinu jus ir save patį, nes jūsų mokykla juk ir manoji mokykla. Didžiuojuosi, kad nuo šiol mano vardas bus prie pat jūsų, prie mūsų visų gimnazijos slenksčio.“
I. Meras buvo dėkingas gimnazistams ir jų mokytojams už rūpestį Holokausto aukų kapais Kelmėje, kur palaidota jo motina Miriam. Mokiniai tvarko kapus pavasarį, uždega žvakes rugsėjo 23-ąją - Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, taip pat pasodino ten medelių.
Bendravimas su I. Meru Kelmės gimnazijos bendruomenei suteikė impulsą gilintis į tragišką krašto praeitį, neieškant kaltųjų, o nusilenkiant gelbėtojams ir mąstant apie tikrąjį žmogiškumą. Rašytojas pats yra sakęs: „Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane... Aš kaip maldą kartoju vardus tų žmonių, kurie įvairiose Europos šalyse, apimtose rudojo maro, tiesė pagalbos ir draugystės ranką tiems, kuriuos norėta sunaikinti dvasiškai ir fiziškai.“
I. Mero kūrybos nagrinėjimas ir jo romanas „Lygiosios trunka akimirką“ moko suprasti, kad gyvenime lygiosios trunka tik tą akimirką, kai turime nuspręsti, kieno pusėje esame - tiesos ar melo, prievartos ar žmoniškumo, abejingumo ar užuojautos ir pagalbos. Literatūrologė L. Mačianskaitė pabrėžia, kad svarbiausia Icchoko Mero pamoka yra gyvenimo nuostata, jog reikia kalbėti ne apie kančias, o apie ištvermę, orumą, žmogiškumą ir vidinę laisvę net tragiškiausiomis sąlygomis. Šios pamokos, liudijančios didį humanistą ir kūrėją, yra svarbios mums visiems.
Kaip svarbu kelmiškiams žinoti, kad Kelmė, pasak I. Mero, „visada buvo ir liko, tiesiogiai ar netiesiogiai, savotiškas mano gyvenimo ir kūrybos centras, o Kelmės gimnazija kažkada - mano antrais namais.“
Kelmės Jono Graičiūno gimnazija yra dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Kelmėje, esanti Raseinių g. 1. Ji vykdo pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas lietuvių kalba.
