Rubrikoje „Renkuosi profesiją“, skirtoje abiturientams, planuojantiems savo ateitį, pristatomas interviu su Australijoje gyvenančia rašytoja Akvilina Cicėnaite. Pokalbis atskleidžia jos, kaip ir daugelio kitų meno, kultūros ir kitų sričių atstovų, gyvenimo kelią ir suteikia galimybę moksleiviams pažvelgti į dominančios profesijos užkulisius.
Akvilina Cicėnaitė mokyklą baigė 1997 metais Vilniuje. Ji prisimena savo mokyklą, anuomet vadintą 9-tąja vidurine, dėl griežtos drausmės pramintą IX fortu. Mokymo metodai anuomet skyrėsi nuo šiuolaikinių, tačiau išliko dvejopi prisiminimai: apie autoritariškus mokytojus ir apie tuos, kurie sugebėjo pamatyti mokinių gabumus ir padėti atrasti stipriąsias puses. Geriausiai jai sekėsi kalbos, o lietuvių ir rusų kalbos, literatūra, anglų kalba, istorija buvo labiausiai patikusios pamokos. Jau mokykloje ji dalyvavo literatūriniuose konkursuose, o paskatinta lituanistės Laimos Abraitytės, tapo rašinių konkurso laureate ir buvo pakviesta į kūrybinę stovyklą Vokietijoje.
Nuo pat ankstyvos vaikystės Akvilina žinojo, kad nori būti rašytoja. Ji mylėjo knygas, anksti išmoko skaityti ir daug skaitė. Rašytojai jai atrodė kaip pusdieviai, apgaubti paslapties aureolės. Rašymas yra jos ryšys su pasauliu, jos galimybė išsipildyti ir pasakyti tai, kas svarbu ne tik jai pačiai.
Mokykloje ji pradėjo rašyti nuo eilėraščių. Pirmasis jos tekstas, išspausdintas žurnale vaikams „Žvaigždutė“, buvo apie jos šunį ir jo nuotykius. Tuo metu jai buvo dvylika ar trylika metų. Vėliau ji siųsdavo eilėraščius ir rašinius į literatūros konkursus.
Po mokyklos Akvilina nusprendė studijuoti lietuvių filologiją, nes norėjo būti rašytoja ir gilinti žinias srityje, kurioje jai sekėsi geriausiai. Vėliau, gyvendama angliškoje aplinkoje, ji svarstė, ar negalėjo pasirinkti kitos studijų krypties, tačiau lietuvių filologijos studijos padėjo išlavinti rašymo įgūdžius, mokė kritiškai mąstyti ir analizuoti. Ji rekomenduoja lietuvių filologiją rinktis tiems, kurie myli žodžius ir istorijas, norintiems dirbti srityse, kuriose svarbus platus humanitarinio išsilavinimo akiratis - rašymas, vertimas, redagavimas, darbas leidyklose, žiniasklaidoje, viešuosiuose ryšiuose, reklamoje.
Po bakalauro studijų ji tęsė mokslus, pasirinkdama literatūros teorijos studijas. Magistrantūros studijų metai tapo atgaiva, kai galėjo gilintis į literatūros dalykus, semiotiką, tekstų veikimo mechanizmus. Šios studijos didele dalimi ją formavo, padėjo mokytis rašyti ir būti reiklia tekstui.
Po magistrantūros Akvilina išvyko į Naująją Zelandiją, kur doktorantūros studijas pasirinko ne iš praktinių sumetimų, o iš smalsumo ir noro pažinti giliau. Ji domėjosi naujaisiais religiniais judėjimais ir Naujojo Amžiaus dvasingumo apraiškomis. Doktorantūros studijos buvo savarankiškas darbas, reikalavęs apsipratimo naujoje kultūroje ir persilaužimo rašyti angliškai. Šiuo laikotarpiu ji taip pat vedė studentams seminarus, mokydamasi kartu su jais.
Nuo 2012 metų Akvilina gyvena Sidnėjuje, Australijoje. Australijos gamta jai pasirodė stebuklinga nuo pat pirmųjų dienų ir iki šiol nepraradusi savo magijos. Ji apibūdina Australijos gamtą kaip nuostabią ir kartu žiaurią, su begaliniais laukiniais paplūdimiais, banginiais, raudono smėlio plynėmis, tačiau vis tiek visada norisi grįžti. Į Australiją ji atsidūrė atsitiktinai - vyras gavo darbo pasiūlymą Sidnėjuje, ir planuotas trumpas apsilankymas užtruko ilgiau.
Akvilina išskiria dvi savo knygas, kurios, jos nuomone, aktualiausios dabartiniam jaunimui ir jai pačiai svarbiausios: „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“. Abi knygos nukelia skaitytojus į netolimą praeitį ir parodo, kad nesame vieniši, kad mūsų istorijos yra unikalios ir kartu labai panašios.
Kalbant apie mėgstamus autorius, Akvilina mini Olgą Tokarczuk, Kazuo Ishiguro, Juaną Gabrielį Vásquezą, Deborah Levy ir Annie Ernaux. Jai svarbus geras kūrinys, atveriantis duris, kurių nenumanei esant, parodantis, kaip galima rašyti, koks spindintis ir magiškas gali būti tekstas. Be šiuolaikinės literatūros, ji mielai skaito klasikinius britiškus detektyvus.
A. Cicėnaitė teigia, kad rašytojai gali išgyventi vien iš rašymo, jei yra pripažinti ir komerciškai sėkmingi. Tačiau dažniausiai tenka derinti rašymą su kitais darbais, susijusiais su kūryba - vertimu, redagavimu, darbu leidyklose ar žiniasklaidoje. Ji pati jautėsi nelaiminga, kai nutoldavo nuo rašymo.
Būdama vertėja, Akvilina dabar turi galimybę rinktis knygas. Jai patinka galimybė iš arti pažvelgti į kito tekstą, jo subtilybes, tai yra puikus būdas mokytis ir išsaugoti kalbos jausmą. Ji vertė knygas, iš kurių galėjo pasimokyti drąsos eksperimentuoti, kitokio kalbėjimo ir kalbos bei siužeto rėmų laužymo.
Rašymo ritualų ir griežtos dienotvarkės Akvilina neturi, dažniausiai derina kelis darbus. Geriausios dienos - tos, kai gali iš pat ryto sėsti prie darbo stalo su kava ir rašyti. Kūryba tęsiasi ir atsitraukus nuo stalo - geras sakinys gali ateiti į galvą bet kur. Savo tekstus ji taiso ir perrašinėja ilgiau, nei užtrunka juos užrašydama.
Apie savybes, kuriomis turi pasižymėti rašytojas, Akvilina sako, kad nėra taisyklių, į literatūrą ateina įvairiausi žmonės su skirtingomis būdo savybėmis. Empatija padeda kurti įtaigius paveikslus. Kantrybė reikalinga lekiant per linksmuosius rašymo kalnelius, nes rašymas gali dovanoti tiek džiaugsmo, tiek skausmo. Svarbu suprasti, kad literatūrinis kelias yra kelias visam gyvenimui, kad viena nesuprasta knyga nėra tragedija. Ji pataria kaupti žinias, būti smalsiems, atviriems, daug rašyti ir dar daugiau skaityti, mokytis stebėti pasaulį, jausti, atsiverti, būti dėmesingiems, ieškoti savo balso, ugdytis kalbos jausmą, kritinį mąstymą, auginti vidinį kritiką, kilstelėti savo kokybės kartelę, reikalauti iš savęs daugiau. Svarbu išgirsti ir priimti kritiką, bet neleisti jai užgožti savęs, išmokti nepaversti išgirsto žodžio „ne“ tragedija. Būtina pažinti tradiciją, tuos, kurie gyveno ir rašė prieš mus.
Interviu parengė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) auklėtinė Miglė Dubauskaitė. Projektą „Vilniaus galerija“ vykdo, suteikdama VVDG žurnalistikos būrelio nariams galimybę publikuoti paruoštus tekstus portale „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“.
Australų rašytoja Sonya Hartnett (g. 1968 m. kovo 23 d.) - dosniai premijomis ir apdovanojimais įvertinta itin produktyvi autorė, parašiusi beveik tris dešimtis knygų. Nors jos bibliografijoje yra paveikslėlių knygų ir knygų suaugusiems, daugiausiai literatūrinių apdovanojimų ji pelnė už vyresniojo amžiaus skaitytojams skirtas knygas. Tarp svarbiausių apdovanojimų - 2008 m. gauta Astridos Lindgren atminimo premija (pirmoji australų autorei), 1996 m. gautas asociacijos IBBY Australijos skyriaus apdovanojimas, keturi Australijos vaikų knygų tarybos apdovanojimai ir Australijos leidėjų asociacijos apdovanojimas.
Kone visos S. Hartnett knygos patenka į įvairius nominacijų sąrašus. Nors pirmąją knygą ji parašė būdama trylikos metų, vėliau pripažino, kad tai turėjo ir neigiamų aspektų - prireikė laiko, kol ji pelnė pripažinimą kaip rimta rašytoja. S. Hartnett knygas vaikams ir jaunimui sunku priskirti vien šioms auditorijoms, nes jos kūryba peržengia griežtas skaitytojų amžiaus ribas.
Rašytoja ne kartą yra išreiškusi mintį dėl tariamo jos knygų priskyrimo konkrečioms skaitytojų grupėms sudėtingumo. Ji teigia, kad jos kūryba kartais atrodo per sudėtinga, pernelyg niūri, kad būtų vadinama vaikų literatūra.
Sonyos Hartnett knygos literatūros kritikų apibūdinamos kaip gana tamsūs, kartais net bauginantys kūriniai, kuriuose gvildenamos temos persekioja skaitytoją. Autorė sąmoningai renkasi vadinamąsias tabu temas ir aprašo jas su gaivališku atvirumu, tyrinėdama tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Daugelio jos romanų veiksmai vyksta karo ar kitų sudėtingų istorinių įvykių metu, o lyriška, turtinga metaforų kalba nepalieka abejingų.
S. Hartnett teigia, kad ji nerašo „visiems“ ir neturi noro to daryti. Ji rašo „protingiems, vienišiams“ skaitytojams, kurie nusipelno literatūros, atliepiančios jų požiūrį, mąstymo galimybes ir autsaideriškumą.
Iš turtingos rašytojos bibliografijos verta paminėti apdovanotas knygas: „Miegantys šunys“ (1995), „Ketvirtadienio vaikas“ (2000), „Miškas“ (2001), „Sidabrinis asiliukas“, „Pasidavimas“ (2005), „Nekviestas svečias“. Užsienio kritikų vertinimu, „Sidabrinis asiliukas“ ryškiai išsiskiria iš bendro S. Hartnett kūrybos lauko - tai knyga, panašesnė į klasikinę, žavią istoriją vaikams, kurioje autorė apmąsto amžinąsias vertybes: dorumą, drąsą, pasiaukojimą, draugystę.
S. Hartnett pripažįsta norėjusi parašyti knygą, „kuri atlieptų stipriąją vaikų literatūros klasiką, o ne kažką modernaus ir vienadienio.“ Prieš rašydama „Sidabrinį asiliuką“, ji iš naujo perskaitė kai kurias geriausias klasika tapusias knygas vaikams. Knygos veiksmas sukasi apie antikvarinėje krautuvėlėje rastą sidabrinį asiliuką.
Vos pasirodžius „Sidabriniam asiliukui“, ši tikėjimo ir vilties kupina daugiasluoksnė istorija sulaukė skaitytojų ir kritikų dėmesio. Skaitytojas nuo pat pirmųjų puslapių pajunta klasikinio pasakojimo toną ir tėkmę. Istorija pasakoja apie dvi prancūzaites sesutes, kurios miškelyje aptinka besislapstantį kareivį - apakusį anglą leitenantą Šepardą, trokštantį grįžti namo pas sergantį mažąjį broliuką ir motiną. Mergaitėms tenka didelė atsakomybė - padėti jam sutvirtėti ir kaip nors sugrįžti namo.
Draugystė, užsimezgusi tarp vaikų ir leitenanto Šepardo, nėra tik vienpusė pagalba. Kareivis, atsidėkodamas, pasakoja vaikams istorijas, kurios ugdo, guodžia ir įtraukia. Skaitytojas sužino ir paties leitenanto istoriją - skausmingus prisiminimus iš fronto, kurie nublukina jų žiaurumą, leisdami vaikui suvokti karo beprasmiškumą ir baisumą. Vėliau skaitytojas sužino ir leitenanto nuo vaikų slepiamą savo praregėjimą bei aklumo priežastį: karo vaizdai buvo tokie siaubingi, kad jo akys nebenorėjo jų matyti.
10 priežasčių kodėl verta rinktis SONY fotoaparatą
Nuo pat pirmųjų puslapių juntama viltis, tikėjimas gėrio pergale prieš blogį, karo beprasmiškumas. Gėris knygos pabaigoje triumfuoja. Sesutės su broliu ir labiausiai tam pasiaukojęs Fabricijus padeda leitenantui Šepardui slapčia išplaukti, kad per Lamanšo sąsiaurį jis pasiektų savo namus.
Antroji į lietuvių kalbą išversta S. Hartnett knyga, magiškuoju realizmu alsuojanti apysaka „Nekviestas svečias“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg visiškai kito autoriaus kūrinys. Tai sudėtinga, filosofinė, legendą primenanti istorija, kurioje išnyksta realaus ir fantastinio pasaulio ribos. Pagrindiniai veikėjai yra septyniasdešimt penkerių metų Matilda, pasakojanti savo gyvenimo istoriją, ir maždaug vienuolikos metų berniukas. Knyga žymima kaip skirta skaitytojams nuo 14 metų, tačiau jos gyvenimiškų temų spektras ir filosofinė gelmė yra kone beribė.
Verta prisiminti autorės pastabą, kad ji rašo „sumaniems“ skaitytojams, negana to - sumaniausiems iš sumaniųjų. Knyga prasideda panašiai kaip „Sidabrinis asiliukas“, tačiau čia ne tiek pakvimpa nuotykiu, kiek užminama mįslė, besitęsianti viso pasakojimo metu. Berniukas pareiškia turįs Matildai blogų naujienų: „Tavo namai atsiduoda senatve.“
Matildai stengiantis paaiškinti, kad senatvė - kaip kalno viršūnė, berniuko dėmesį patraukia nespalvota nuotrauka sidabro rėmeliais, kurioje - jauna mergina, ta pati Matilda, stovinti prie laivo vairalazdės. Šia nuotrauka ir prasideda tikrasis knygos pasakojimas, nuo pat moters vaikystės „didingiausiame per ilgą pakrantę nusidriekusio miesto name“. Vienintelį ją suprantantis padaras buvo Nargunas - kone mitinis gyvis. Būtent Nargunui Madė prasitaria, kad yra „nieko prieš“, jei ją kas nors pamiltų, ir išdėsto visus bruožus, kuriuos turėtų turėti toks vyras.
Netrukus mergina pamato būtent tai - savo svajonių žmogų, kurį vadina Plunksniumi. Ir štai šis Plunksnius pasakoja, kad pasaulyje nėra nieko nuostabesnio už visa kita, tačiau jeigu jam reikėtų rinktis, kaip nuostabiausią dalyką jis pasirinktų jūrinį erelį. Taip prasideda didžioji meilės epopėja, kurioje Plunksniaus ir Madės laukia išbandymai, įgaunantys labai asmenišką, o kartu tokią universalią prasmę.
O kas gi yra tas nekviestas svečias, tas kone įžūliai Matildos namuose įsitaisęs berniukas? „Ir štai tu čia“, - sako senolė berniukui paskutiniame skyriuje.
tags: #australijos #rasytojai #vaikams
