Gopalo Michailovskio gyvenimo istorija - tai pasakojimas apie nepaprastą atsparumą, talentą ir meilę menui, prasidėjęs sudėtingomis aplinkybėmis Kauno vaikų globos namuose. Nepaisant ankstyvos netekties ir iššūkių, Gopalas sugebėjo ne tik atrasti savo pašaukimą muzikoje, bet ir tapti ryškia asmenybe Lietuvos kultūros ir istorijos kontekste.
Gopalas Michailovskis užaugo Lietuvoje, kur susidūrė su iššūkiais dėl savo romų kilmės. Jis pats yra teigęs, kad jautė diskriminaciją, nes „buvo vienas rudas tarp baltų“. Taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje romai dažnai stigmatizuojami, įsivaizduojami kaip „blogi čigonai“ arba „dainininkai čigonai“. Šie iššūkiai paskatino Gopalą ieškoti galimybių studijuoti ir tobulėti.
„Augau be tėvų, esu našlaitis. Mano vaikystė prabėgo Kauno kūdikių ir vėliau - vaikų namuose. Tėvą esu matęs kartą gyvenimo. Mamą pažinojau, ji mane aplankydavo, bet prieš porą metų ji mirė Londone“, - savo istoriją pasakoja Gopalas.
Ankstyvieji gyvenimo metai buvo kupini sunkumų. Iš vienos mokyklos Gopalas buvo išmestas antroje klasėje, nes per pamokas dainuodavo, o klasės vaikų tėvai prieštaravo, kad „čigonas, kuris keikiasi, blogai elgiasi, mokytųsi kartu“. Viktoras Kuprevičius vidurinėje mokykloje jam teko mokytis kitoje klasėje, nes buvo hiperaktyvus ir mokėjo išjudinti kitus vaikus. Tėvai vėl pradėjo reikalauti jį išmesti. Viena mokytoja, R. Damijonaitienė, tapo jam tikra mama - pirko sąsiuvinius, veždavo pavalgyti, surengė gimtadienį, vežė į ekskursijas. Jos dėka Gopalas galėjo dalyvauti koncertuose ir varžybose. Kai baigė keturias klases, mokytoja buvo lyg jo šešėlis. Tai buvo pirmoji meilės patirtis, parodžiusi, kad žmonės gali mylėti.
Vėliau, paauglystėje, dėl susimušimo su vienuoliktoku ir ankstesnių raportų už trukdymą mokytojams dirbti, Gopalas atsidūrė Tito Masiulio jaunimo mokykloje. Tačiau net ir ten, kur suburtas žemiausias visuomenės sluoksnis, pedagogai jį pastebėjo. Vėliau pavyko patekti į Juozo Urbšio mokyklą, bet tik į vakarinę, kur sutiko kitą lemtingą mokytoją - T. Vozbutienę. Ji pastebėjo jo gebėjimus, pradėjo ruošti konkursui „Dainų dainelė“, ir po pusmečio Gopalas jau mokėsi dieninėje mokykloje.
Gyvenimas vaikų namuose nebuvo lengvas, daugelis draugų nuėjo klystkeliais. Tačiau Gopalui gyvybiškai svarbus tapo Juozo Gruodžio konservatorijos suteiktas „gyvenimo stuburas“. Nors konservatorijoje jis buvo aršus ir turėjo problemų dėl elgesio, direktorius Kęstutis Bliujus jį įspėjo, kad arba jis pasikeis, arba bus atsisakyta. Nuo tada Gopalas tapo „šilkinis“. Konservatorijoje jį mylėjo ir linkėjo viso ko geriausio.
Pirmą kartą klasikinį dainavimą Gopalas išgirdo kaip „baubimą“, bet įsimylėjo ir panorėjo dainuoti, išgirdęs italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis dainą „Torna a Surriento“. Jo pirmas mokytojas O. Gricijonas padainavo ją su nepaprastu užsidegimu. Muzika, klasika, opera jį sužavėjo taip, kad teatras tapo jo namais.
Nors vaikų namuose buvo „apgailėtinų, apverktinų dalykų“, Gopalas juos laiko savo namais iki pilnametystės ir vadina gyvenimo pamoka. „Man šis periodas buvo gyvenimo pamoka. Be to, palyginti su daugeliu romų šeimų, kurios gal nėra adekvačios auginti vaikus, mano gyvenimas buvo labai geras“, - teigia jis.
Išėjimas iš vaikų namų buvo kaip „ėjimas į nežinią“. Gopalas išsikraustė dar vienuoliktoje klasėje, vėliau gavo socialinį būstą - bendrabučio kambarį, kurį pats susiremontavo.
Nuo dvylikos metų Gopalas turėjo savotišką globėją, su kuria iki šiol bendrauja. Ji dirbo vaikų namuose, jį užstodavo, nešdavo pavalgyti, duodavo pinigų, padrąsindavo. Dėl jo ji susipyko su savo giminėmis. „Tai man labai brangus žmogus ir be jos daugelio dalykų mano gyvenime nebūtų“, - tvirtina Gopalas.
Vaikų namuose Gopalas dažnai girdėdavo: „Kas iš to čigono bus?“. Jo globėjos teta, vaikų namų direktorė, net parašė: „čia bedvasis čigonas, kam tu jį globoji?“. Gopalas suprato, kad žmonės būna dviveidžiai, bet įsitikinęs, kad žmones reikia pamilti visus. Kai niekam nejauti pykčio, neapykantos, tavo paties gyvenimas nušvinta.
Baigęs bakalauro studijas, Gopalas nuvežė globėjai parodyti diplomą.
Gopalas Michailovskis yra ne tik atlikėjas, bet ir tyrinėtojas, Lietuvos romų istorijos ir atminties archyvo ir bibliotekos vadovas. Jo veikla apima romų istorijos tyrimus ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, siekiant atkreipti dėmesį į romų bendruomenės problemas ir išsaugoti jų kultūrinį paveldą.
„Blogiausia - neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas - blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam“, - sako Gopalas.
LNK projektas „Mes - vieno kraujo“ Gopalo Michailovskio pasirodymą scenoje pavadino didžiausiu atradimu. Komisijos nariai liko be amo, o jo istorija ir priežastis, dėl kurios jis atėjo į projektą, sužavėjo visus. „Noriu laimėti 10 tūkst.“, - sakė jis, turėdamas tikslą skatinti žmones žvelgti į gyvenimą giliau.
Be klasikinio vokalo studijų, Gopalas mokosi ir elektriko specialybės profesinio rengimo centre, nes „gyvenime visada reikia turėti ir atsarginį planą“. Taip pat jis savaitgaliais keliauja į Kauną ir mokosi Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje, nes „kiekvienam Lietuvos vyrui, kuris save laiko vyru, verta pabūti tokioje uniformuotoje aplinkoje“.
„Visą gyvenimą aš vis atsigręžiu atgal, ir pasižiūriu į praeitį - koks gali būti gyvenimas, koks jis buvo, koks kelias mane atvedė iki čia... galbūt tai ir teikia man jėgų“, - teigia Gopalas, kalbėdamas apie motyvaciją.
„Mano tikslas yra tapti dainavimo meistru. Ne dainininku, o meistru. Labai norėčiau savo meną išmanyti nuo pačių šaknų - manau, tai įvertintų ir mano mokiniai, kurių ateityje labai norėčiau turėti. Aš siekiu aukščiausio lygio. Taip pat - vidinio, dvasinio pasitenkinimo. Tikiuosi, kada nors pavyks pasiekti ir „La Scala“ bei „Metropolitan“ lygį“, - ambicingai kalba atlikėjas.
Gopalas Michailovskis yra tikras kaunietis, mylintis savo miestą. Jo mylimiausia vieta yra Arkikatedra, kur jis jaučia ypatingą šventumo jausmą ir aurą.
„Aš tikras, gilios širdies kaunietis, čia užaugau, baigiau mokyklą. Myliu Kauną. Vos įvažiuoju į miestą, iškart pasijuntu labai gerai“, - sako jis.
Gopalas yra krikščionis, tačiau tiki, kad Dievas yra vienas ir visos religijos į jį veda. Jį taip pat vilioja Rytų išmintis, induizmas, dzenbudizmas.
„Tikiu Dievą ir manau, kad muzika, voverėlė, mašinytė - visa yra iš jo. Jei myli Dievą, gali giliau mylėti ir muziką“, - teigia jis.
„Savęs dainininku dar nelaikau, šlifuoju vokalą. Esu tiesiog žmogus - romų tautybės, bet kartu jaučiuosi esąs lietuvis, o širdyje - ir tikras kaunietis“, - kukliai prisistato Gopalas.
Gopalo Michailovskio gyvenimo kelias - tai įrodymas, kad net ir sunkiausios aplinkybės negali užgniaužti talento ir vilties. Jo istorija įkvepia siekti savo svajonių ir tikėti gėriu, meile bei vidine jėga.
tags: #gopalas #michailovskis #gimimo #metai
