Agresyvus elgesys namuose gyvenančių vyrų tarpe yra kompleksinė problema, kurią lemia įvairūs veiksniai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines priežastis, kurios gali paskatinti tokį elgesį, ir galimus sprendimo būdus.
Psichologiniai veiksniai
Agresiją gali skatinti įvairūs psichologiniai veiksniai:
- Asmenybės sutrikimai: Vyrai, turintys asmenybės sutrikimų, tokių kaip narcisizmas ar antisocialinis asmenybės sutrikimas, gali būti labiau linkę į agresiją.
- Depresija ir nerimas: Psichikos sveikatos problemos, tokios kaip depresija ir nerimas, gali padidinti dirglumą ir agresyvumą.
- Žema savivertė: Vyrai, jaučiantys žemą savivertę, gali bandyti kompensuoti šį jausmą per agresyvų elgesį.
- Trauminės patirtys: Praeities trauminės patirtys, ypač vaikystėje, gali turėti ilgalaikį poveikį asmens elgesiui ir padidinti polinkį į agresiją.
Socialiniai ir ekonominiai veiksniai
Socialinė ir ekonominė aplinka taip pat gali turėti didelės įtakos:
- Nedarbas ir finansiniai sunkumai: Finansinis stresas ir nedarbas gali sukelti frustraciją ir agresiją.
- Socialinė izoliacija: Izoliacija nuo socialinės paramos tinklų gali padidinti agresyvų elgesį.
- Priklausomybės: Alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sumažinti savikontrolę ir padidinti agresiją.
- Aplinkos įtaka: Agresyvios aplinkos, tokios kaip smurtą skatinanti kultūra ar bendruomenė, gali turėti įtakos elgesiui.
Šeimos dinamika
Šeimos aplinka ir dinamika taip pat yra svarbūs veiksniai:
- Smurtas šeimoje vaikystėje: Vaikai, augę smurtinėje aplinkoje, dažniau patys tampa agresyvūs.
- Blogi santykiai su partneriu: Konfliktai ir įtampa santykiuose gali sukelti agresyvų elgesį.
- Nepakankamas bendravimas: Efektyvaus bendravimo trūkumas šeimoje gali lemti frustraciją ir agresiją.
Biologiniai veiksniai
Nereikėtų pamiršti ir biologinių veiksnių:
- Genetika: Kai kurie tyrimai rodo, kad genetika gali turėti įtakos polinkiui į agresiją.
- Hormonų disbalansas: Hormonų, tokių kaip testosteronas, disbalansas gali turėti įtakos agresyvumui.
- Smegenų pažeidimai: Smegenų pažeidimai ar funkcijos sutrikimai gali padidinti agresyvų elgesį.
Agresijos šaltiniai ir priežastys yra kompleksiniai. Psichologas Marius Daugelavičius tikina: nekaltinkite dėl agresijos testosterono. LTVienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti tėvų globą praradusių vaikų elgesio ir emocinių problemų įverčių lygį - palyginti su abiem tėvais gyvenančiais vaikais. Nustatyta, jog vaikų ir jaunimo globos namuose gyvenantiems paaugliams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų ir jaunimo globos namuose gyvenantiems paaugliams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas/depresija, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Agresyvus elgesys - tai ne vien pykčio išraiška, bet sudėtinga emocinė ir neurologinė reakcija, kuri dažnai slepia vidinį nerimą, baimę ar nesaugumo jausmą. Jis gali pasireikšti tiek žodžiais, tiek veiksmais - nuo aštrių komentarų iki fizinio smurto. „Agresija - tai dažnai ne stiprybės, o bejėgiškumo forma. Tai būdas apsiginti, kai žmogus negeba tinkamai išreikšti savo emocijų,“ - aiškina dr. Rūta Šimkutė, klinikinė psichologė.
Agresyvus elgesys pasitaiko įvairiose situacijose: šeimoje, darbe, mokykloje ar net eismo metu. Nors trumpalaikis pyktis yra natūrali emocija, pasikartojanti ar nevaldoma agresija gali sukelti rimtų pasekmių - nuo santykių griūties iki teisinių problemų.
Greita santrauka: ką svarbu žinoti apie agresyvų elgesį:
- Kas tai? - Intensyvus emocinis atsakas, kai žmogus praranda savikontrolę ir elgiasi priešiškai.
- Kokios priežastys? - Stresas, psichologinės traumos, nervų sistemos disbalansas, priklausomybės.
- Kaip pasireiškia? - Pykčio protrūkiai, įžeidinėjimai, grasinimai ar fizinis smurtas.
- Kada pavojinga? - Kai agresija tampa nuolatinė ir nebekontroliuojama, paveikia santykius ar darbą.
- Kaip gydoma? - Psichoterapija, emocijų valdymo technikos, kartais - medikamentinis gydymas.
Agresyvus elgesys dažniausiai nėra spontaniškas - jis kyla iš gilesnių psichologinių, emocinių ar net biologinių priežasčių. Daugeliu atvejų tai yra reakcija į vidinį diskomfortą, kai žmogus negeba tinkamai išreikšti savo jausmų ar valdyti streso. Viena dažniausių priežasčių - nevaldomas stresas ir emocinė įtampa. Kai žmogus ilgą laiką gyvena įtemptoje aplinkoje, organizmas nuolat išskiria streso hormonus - kortizolį ir adrenaliną. Dėl to net menkiausi dirgikliai gali sukelti sprogstamą reakcijimą. Toks žmogus dažnai pats nesupranta, kodėl supyksta - agresija tampa iškrovos mechanizmu. Kita priežastis - neišspręstos psichologinės traumos, dažnai susijusios su vaikyste ar patirtu smurtu. Jei žmogus buvo nuolat kritikuojamas ar ignoruojamas, jo pasąmonėje gali susiformuoti gynybinė reakcija - pulti pirmam, kad nebūtum sužeistas. „Agresyvumas dažnai yra skausmo kalba. Kai žmogus nemoka kalbėti apie savo emocijas, kūnas ir elgesys pradeda kalbėti už jį,“ - teigia dr. Ingrida Bielskienė, psichoterapeutė. Prie agresijos vystymosi prisideda ir biologiniai veiksniai - hormonų disbalansas, serotonino trūkumas, neurologiniai sutrikimai ar net galvos traumos. Tokiais atvejais žmogus tampa labiau linkęs į impulsyvų elgesį. Taip pat svarbus vaidmuo tenka socialinei aplinkai. Jei žmogus auga ar gyvena aplinkoje, kur pyktis laikomas normaliu problemų sprendimo būdu, jis perima šį modelį. Todėl agresija gali būti išmoktas elgesys, o ne įgimta savybė.
Agresyvus elgesys ne visada pasireiškia atviru smurtu ar riksmais - dažnai jis būna paslėptas, subtilus, bet ne mažiau žalingas. Žmonės gali demonstruoti agresiją per žodžius, gestus, toną ar net tyčinį tylėjimą. Kasdienėje aplinkoje dažniausiai pasitaiko verbalinė agresija - įžeidinėjimai, sarkazmas, piktos pastabos ar nuolatinis kito žmogaus menkinimas. Tai ypač pavojinga šeiminiuose santykiuose, nes tokio elgesio aukos ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi ir pradeda manyti, kad yra kalti dėl visko. Kita forma - emocinis smurtas, kai žmogus manipuliuoja kitų jausmais, kelia kaltę ar grasina. Tokiu būdu agresorius siekia kontrolės. Dažnai jis pats to nepastebi, nes jo elgesys atrodo „natūralus“ ar net pateisinamas. „Agresija - tai ne tik fizinis veiksmas. Tai ir emocinis spaudimas, sarkazmas ar atstūmimas, kurį kitas žmogus patiria kaip grėsmę,“ - pabrėžia dr. Dovilė Kelmickaitė, psichologė. Fizinis agresyvumas - smūgiai, stumdymas, daiktų mėtymas - dažniausiai yra kraštutinė forma, kai emocijos peržengia visas ribas. Tokie veiksmai dažniau pasitaiko žmonėms, turintiems impulsyvaus elgesio sutrikimų, piktnaudžiaujantiems alkoholiu ar patiriantiems didelį psichologinį spaudimą. Galiausiai egzistuoja ir pasyvi agresija, kai žmogus išoriškai atrodo ramus, bet elgiasi priešiškai netiesiogiai - ignoruoja, delsia, sabotuoja ar sąmoningai „pamato“ klaidas kituose. Tai tarsi tyli kova, kuri ilgainiui sugriauna santykius. Agresyvus elgesys kasdienybėje visada palieka pėdsaką - tiek agresoriui, tiek aplinkiniams. Jis išsekina emocinius resursus, sukuria įtampą ir skatina konfliktų grandinę, iš kurios sunku ištrūkti be sąmoningų pokyčių.
Agresyvus elgesys niekada neatsiranda be priežasties - jį stiprina daugybė veiksnių, tiek išoriniai, tiek vidiniai. Kiekvienas žmogus turi skirtingą psichologinį atsparumą, todėl tai, kas vienam atrodo smulkmena, kitam gali tapti rimta emocine detonacija. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių - lėtinis stresas. Kai žmogus gyvena įtemptoje aplinkoje, nuolat jaučia spaudimą ar nepasitenkinimą, jo nervų sistema būna nuolatinėje įtampoje. Ilgainiui net mažiausia provokacija gali išprovokuoti sprogstamą reakciją. Kita dažna priežastis - psichikos sutrikimai, tokie kaip depresija, nerimo ar asmenybės sutrikimai. Jie lemia emocijų reguliacijos pažeidimus - žmogus nebesugeba ramiai reaguoti į iššūkius ir įprastus nesutarimus suvokia kaip asmeninį puolimą. „Kai emocijų valdymo centrai smegenyse veikia nestabiliai, žmogus tampa jautresnis stresui, todėl pyktis jam atrodo kaip vienintelis gynybos būdas,“ - aiškina dr. Tomas Petrauskas, neurologas. Didelę įtaką turi ir cheminės medžiagos - alkoholis, narkotikai, net kai kurie stimuliuojantys vaistai gali išbalansuoti smegenų neurotransmiterius. Dėl to mažėja savikontrolė, didėja impulsyvumas ir agresyvumo rizika. Socialinė aplinka taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Žmonės, augę šeimose, kuriose buvo smurtas ar emocinis spaudimas, dažniau linkę kartoti tą patį elgesio modelį. Agresiją gali skatinti ir socialinė izoliacija, finansinės problemos, nepasitenkinimas darbu ar santykiais. Be to, agresiją kartais sustiprina ir biologiniai veiksniai - testosterono perteklius, serotonino trūkumas ar galvos traumos. Tokiais atvejais žmogus tampa dirglesnis, impulsyvesnis, o pyktis kyla greičiau nei sąmoningas suvokimas. Šių veiksnių kombinacija sukuria pavojingą dirvą, kurioje agresija gali tapti įprasta reakcija į stresą. Todėl svarbiausia - ne tik atpažinti, bet ir laiku imtis veiksmų, kad būtų atkurtas emocinis balansas.
Agresija nėra vien emocinė reakcija - tai sudėtingas neurocheminis procesas, vykstantis smegenyse. Mokslininkai nustatė, kad agresyvų elgesį valdo kelios pagrindinės sritys: limbinė sistema, amygdala (migdoliniai kūnai) ir prefrontalinė žievė. Šių struktūrų tarpusavio disbalansas lemia, kaip žmogus reaguoja į stresą ar provokaciją. Limbine sistema atsakinga už emocijų generavimą. Kai žmogus jaučiasi įžeistas ar grasinamas, ši sistema suaktyvėja - kyla pyktis, širdis plaka greičiau, raumenys įsitempia. Tuo metu amygdala tarsi „įjungia pavojaus signalą“, skatindama kovoti ar gintis. Normaliomis sąlygomis šią reakciją turėtų „sustabdyti“ prefrontalinė žievė, kuri vertina pasekmes ir kontroliuoja impulsus. Tačiau kai ji nusilpsta dėl streso, nuovargio ar alkoholio, agresijos stabdis nebeveikia - žmogus reaguoja impulsyviai, dažnai net nesuvokdamas, ką daro. „Agresija - tai smegenų disbalanso simptomas. Kai emociniai centrai perima kontrolę, logika ir savitvarda trumpam dingsta,“ - paaiškina dr. Jonas Mažeika, neurologas. Be struktūrinių pokyčių, agresiją veikia ir neurotransmiteriai - serotoninas, dopaminas ir adrenalinas. Mažas serotonino kiekis mažina gebėjimą ramiai reaguoti, o padidėjęs dopamino lygis sustiprina impulsyvumą ir malonumo pojūtį po agresyvaus veiksmo. Dėl to kai kurie žmonės nesąmoningai „ieško konflikto“ - jų smegenys reaguoja į jį kaip į emocinį iškrovos būdą. Šiandien gydytojai pabrėžia, kad agresija - tai ne blogio ženklas, o signalas apie emocinį ar neurologinį disbalansą. Todėl vietoj kaltinimų svarbu ieškoti priežasčių ir taikyti gydymą, kuris atkuria pusiausvyrą tarp emocijų ir logikos.
Agresijos gydymas prasideda nuo priežasties nustatymo - svarbu išsiaiškinti, ar elgesį lemia psichologiniai, neurologiniai ar socialiniai veiksniai. Tik supratus, iš kur kyla pyktis ir įtampa, galima parinkti tinkamą pagalbos kelią. Pirmasis žingsnis - psichoterapija, kuri padeda atpažinti emocinius veiksnius, sukeliančius agresiją. Kognityvinė elgesio terapija (KET) dažniausiai laikoma veiksmingiausia - ji moko žmogų atpažinti savo minčių modelius, sukeliančius pykčio protrūkius, ir keisti reakcijas į provokuojančias situacijas. Terapijos metu mokomasi savireguliacijos technikų: giluminio kvėpavimo, dėmesio nukreipimo, emocijų stebėjimo be vertinimo. „Agresiją galima suvaldyti išmokus suprasti jos šaltinį. Kiekvienas protrūkis turi priežastį - dažnai tai skausmas, neapibrėžtumas ar baimė,“ - sako dr. Erika Jonaitienė, psichoterapeutė. Kai agresija susijusi su neurologiniais sutrikimais ar hormonų disbalansu, skiriamas medikamentinis gydymas - vaistai, stabilizuojantys nuotaiką ar mažinantys impulsyvumą. Kai kuriais atvejais naudojami antidepresantai, serotonino kiekį reguliuojantys preparatai ar raminamieji vaistai, bet jų vartojimas turi vykti tik prižiūrint gydytojui. Svarbų vaidmenį atlieka ir socialinė terapija - grupiniai užsiėmimai, šeimos psichoterapija ar emocinės paramos grupės. Tokie metodai padeda ne tik sumažinti agresijos epizodus, bet ir atkurti santykius su aplinkiniais. Jei agresija susijusi su priklausomybėmis, pirmiausia gydoma pagrindinė problema - alkoholizmas, narkotikų vartojimas ar kitos žalingos priklausomybės. Tik tada galima pasiekti ilgalaikį emocinį stabilumą. Gydymas visada individualus, tačiau svarbiausia - pripažinti problemą ir pradėti keistis. Kiekvienas žmogus gali išmokti valdyti agresiją, jei gauna tinkamą pagalbą ir paramą.
Agresijos valdymas - tai ne tik terapijos klausimas, bet ir kasdienės savistabos bei emocinio raštingumo ugdymas. Kiekvienas žmogus gali išmokti atpažinti ankstyvus pykčio signalus ir reaguoti sąmoningai, kol emocijos dar neperauga į veiksmus. Pirmasis žingsnis - savistaba. Reikia stebėti, kokiose situacijose kyla įtampa: ar tai tam tikri žmonės, frazės, ar aplinkybės. Fiksuokite, kaip kūnas reaguoja - įsitempia pečiai, greitėja kvėpavimas, suspaudžiami kumščiai. Tokie ženklai rodo, kad pyktis artėja, todėl verta laiku sustoti, giliai įkvėpti ir išlaikyti pauzę tarp emocijos ir veiksmo. Antras svarbus aspektas - pakeisti minties kryptį. Vietoj „jis mane erzina“ galima galvoti „aš jaučiu, kad man kyla pyktis, todėl reikia nusiraminti“. Toks požiūris leidžia susigrąžinti kontrolę. „Pykčio suvaldymas prasideda ne tada, kai šaukiame, o tada, kai pastebime pirmuosius signalus ir pasirinkime - reaguoti ar susilaikyti,“ - teigia dr. Lina Norvaišienė, psichologė. Fizinis aktyvumas taip pat padeda sumažinti emocinę įtampą - bėgimas, plaukimas, vaikščiojimas ar net kvėpavimo pratimai išskiria streso hormonus ir atkuria vidinę pusiausvyrą. Kai kurie žmonės atranda pagalbą rašydami jausmų dienoraštį, kuriame įvardija savo emocijas, taip išmokdami jas geriau suprasti. Svarbu ir bendravimo įgūdžiai - kalbėti apie jausmus aiškiai, be kaltinimų. Pavyzdžiui, vietoj „Tu visada mane supykdai“ sakyti „Aš jaučiu pyktį, kai…“. Tokia kalba ne tik mažina įtampą, bet ir stiprina tarpusavio pagarbą. Galiausiai, palaikymas ir nuoseklumas - du kertiniai akmenys. Jei žmogus linkęs į agresiją, pokyčiai vyksta palaipsniui. Reguliarūs susitikimai su psichologu, artimųjų supratimas ir pastovus darbas su savimi leidžia pasiekti ilgalaikių rezultatų. Agresijos valdymas nėra vien momentinis sprendimas - tai gyvenimo būdo keitimas, kuris padeda išsaugoti santykius, sveikatą ir vidinę ramybę.
Dažniausiai užduodami klausimai:
- Ar agresija visada yra bloga emocija? Ne. Agresija pati savaime nėra blogis - ji yra natūrali žmogaus emocinė reakcija, padedanti apsiginti ar ginti savo ribas. Problema atsiranda tada, kai agresija tampa nevaldoma ir pasireiškia destruktyviu elgesiu, pavyzdžiui, įžeidinėjimais ar smurtu. Sveika agresija gali būti panaudojama konstruktyviai - pavyzdžiui, sporte ar ginant savo teises ramiai, bet tvirtai.
- Kokie požymiai rodo, kad agresija tampa problema? Jei pykčio priepuoliai kartojasi, sukelia konfliktus, baimę aplinkiniams ar trukdo darbui bei santykiams - tai signalas, kad agresija peržengė normos ribas. Taip pat pavojingas ženklas, kai po protrūkių žmogus jaučia kaltę, bet vis tiek negali susitvardyti.
- Ar agresiją galima išgydyti be psichologo? Lengvesniais atvejais padeda savipagalbos metodai - kvėpavimo pratimai, sportas, dienoraščio rašymas ar emocijų atpažinimo praktikos. Tačiau jei agresija tampa nuolatine ar kyla spontaniškai be aiškios priežasties, psichologo ar psichiatro pagalba yra būtina. Specialistas padeda ne tik suvaldyti elgesį, bet ir suprasti gilumines priežastis.
- Kokie gydymo būdai efektyviausi? Psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija, laikoma efektyviausiu metodu. Ji moko atpažinti agresijos sukėlėjus ir keisti reakcijas. Kai kuriems žmonėms gali būti skiriami vaistai, stabilizuojantys nuotaiką ar mažinantys impulsyvumą. Kompleksinis gydymas - terapija, socialinė pagalba ir gyvenimo būdo pokyčiai - duoda geriausius rezultatus.
- Kaip artimieji gali padėti agresyviam žmogui? Svarbiausia - išlikti ramiems ir saugiems. Negalima skatinti konflikto ar bandyti jėga priversti žmogų keistis. Geriau kalbėtis, kai jis nusiraminęs, parodyti rūpestį, bet kartu nustatyti ribas. Skatinti kreiptis pagalbos pas specialistą ir palaikyti jo gydymo procesą - tai efektyviausias būdas padėti.
Vienas iš artimųjų tikino turintis ir nuotraukų, kuriose užfiksuota senolės būklė - jose aiškiai matyti nepriežiūros pasekmės ir galimos smurto žymės. Pati senolė apie patirtus išgyvenimus papasakoti negali: dėl demencijos ji nieko nebeatsimena.
Macikų socialinių globos namų direktorius Eugenijus Judeikis į viešai paskelbtą informaciją apie sunkiai sergančios senolės nepriežiūrą reagavo nedelsdamas. Kaip informavo „Šilokarčemą“, įstaigoje jau sudaryta vidinė komisija, kuri tiria šį atvejį. Jei faktai pasitvirtins, pasak direktoriaus, kalti darbuotojai bus „ypatingai griežtai nubausti“. E. Judeikis tikina, kad asmeniškai seka visą įvykių eigą - nuo to, kada senolė buvo maudyta, iki to, kokie konkretūs priežiūros veiksmai jai buvo taikyti. Pasak jo, su medikais buvo konsultuojamasi dėl vadinamųjų odos išbėrimų. „O pablogėjus sveikatai pensionato darbuotojai iškvietė greitąją medicininę pagalbą“, - teigė E. Judeikis.
Po feisbuke paviešinto įrašo kilo aštri diskusija: vieni piktinosi galimai žiauriu globos namų darbuotojų elgesiu, kiti kaltino artimuosius, esą šie patys paliko žmogų įstaigoje. Tačiau diskusijos fone pasirodė dar svarbesni liudijimai - buvę darbuotojai parašė privačiai, patvirtindami, kad tokia situacija esą ne išimtis, o ilgalaikė problema. Vienas iš jų teigė, kad aplaidumas ir smurtas yra sisteminis reiškinys: „Užgauliojimai žodžiais, fizinis smurtas. Ką mačiau, nelinkėčiau jokiam bejėgiui. Tas pats sveikatos nesuteikimas, nors žmogui skubiai reikia į greitąją… Esant galimybėms, nepalikit ten artimojo.“ Kita buvusi darbuotoja pasakojo apie priešišką atmosferą įstaigos viduje: „Atsidavę darbuotojai ten neišbūdavo, nes labai greit 'atsikratydavo’, lipdami ant galvos… Yra gerų darbuotojų, bet kokių mačiau, linkėdavau mintyse joms atsidurti toje pačioje vietoje. O jei joms sakydavai kažką, pasiųsdavo ant trijų raidžių ir liepdavo nesikišti ne į savo reikalus.“
Dar vienas anonimas teigė, kad viename iš korpusų laikomi sunkiausi ligoniai, o su jais elgiamasi žeminančiai ir brutaliai. Pasak liudininko, smurtas ir nepriežiūra buvo kasdienybė: „Ten tikrai siaubas… guli sunkiausi ligoniai, tos vadinamos slaugytojos, baisu, kaip elgiasi. Juos muša, žemina, už cigaretes juos įdarbina, maudo nevaikščiojančius ant grindų numestus… maistą vagia… duoda maistą sumestą kartu į vieną indą ir maitina kaip šunis.“ Pasak jos, nuo netinkamo maitinimo žmonės viduriuodavo, o tada maisto jie negaudavo „porą dienų, nes slaugėms sunku keisti pampersus“. „Visada iššutę, nevarto, nevalo, maudo tik kartą per savaitę… Socialinės su darbuotojom yra draugės ir apsimeta, kad nieko nemato.“ Kita buvusi darbuotoja teigė, kad žiaurus elgesys itin ryškus pirmame moterų korpuse: „Per galvas tranko, valgyti net valgykloje atima, visokiais žodžiais iškolioja… Kaip rengia - baisu, atrodo kaip valkatos, galvos neplautos, striukės be sagų.“ Ji pridėjo, kad skirtumai tarp korpusų - milžiniški: „Kitų korpusų personalas elgiasi gražiai, matosi, kur žmogus myli darbą, o kur ateina tik algos pasiimti.“
Ne vienas buvęs darbuotojas pabrėžė, kad globos namuose ilgai neišbūna tie, kurie nori dirbti sąžiningai: „Geros darbuotojos neišsilaiko ten ilgai dėl žiauraus elgesio. Kiek direktorius nežino, kiek slepiama… Patikėkit, kokių baisių dalykų yra.“
Ši istorija - ne tik vienos šeimos drama. Tai signalas visai sistemai, kad globos įstaigų veikla privalo būti nuolat ir realiai prižiūrima, o pažeidžiamiausi žmonės negali būti palikti vieni su tais, kurie turi galią juos prižiūrėti ar… nepastebėti jų kančios. Paviešinti liudijimai rodo, kad problema gali būti daug gilesnė nei vieno darbuotojo aplaidumas - kalbama apie nebaudžiamumo atmosferą, vidines grupuotes ir kultūrą, kurioje silpniausias tampa lengviausiu taikiniu. Ar šis atvejis taps lūžio tašku, priklausys ne tik nuo Macikų globos namų vidinio tyrimo, bet ir nuo atsakingų institucijų ryžto pažvelgti į situaciją plačiau. Šeima tikisi, kad teisingumas bus ne tik įvykdytas, bet ir matomas, o skausminga jų patirtis padės apsaugoti kitus senolius, kurie dėl savo sveikatos būklės nebegali patys pasakyti, kas su jais daroma. Kol kas lieka tikėtis, kad ši istorija nebus dar viena, tyliai nugrimztanti į stalčių. Nes, kaip sako pati šeima: „Jei tylėsime - kentės kiti.“
Po to kai straipsnis išvydo dienos šviesą laikraščio puslapiuose, sužinojome, kad senolė paliko šį pasaulį. Pirmiausia nuoširdžiai reiškiame užuojautą artimiesiems. Tolimesnes šios eigos aplinkybes aiškinasi specialistai ir tikimės, kad bus nustatyta ar tam turėjo įtakos socialinės globos įstaigos darbuotojų veikla.
Pagarba, meilė ir rūpestis agresyviai besielgiančiam asmeniui. Šiandien tai iliuzija? Siekiamybė? Ar artima realybė? Paprastai agresyvus elgesys mus gąsdina, sukelia nerimą, baimę, pasimetimą, kartais pažadina norą gintis ar net pulti. Dirbdami socialinėje srityje supratome, kad agresija griauna santykį su žmogumI. Santykis tampa grįstas baime, galia, o tada užkertamas kelias atvirai mokytis, augti, dingsta saugumo jausmas. „220 BE ĮTAMPOS“ komanda kviečia mokytis iš naujo pažvelgti į įtampą keliančią situaciją ir ją patirti kitaip. Gal įmanoma su asmeniu, kuris elgiasi agresyviai, būti be įtampos? Mokymų metu perduodame patirtį ir įgūdžius, kurių mokėmės iš užsienio partnerių ir ekspertų - Nyderlandų socialinio darbo ekspertės, supervizorės Lies van Weezel ir elgsenos korekcijos specialisto Marco Dieleman. Nuo 1996 m. Lies van Weezel vykdydama įvairias veiklas, vesdama supervizijas, seminarus pastebėjo socialinio darbo tobulėjimo poreikį. 2001 m. Lies Socialinės globos centrui „Vija” (tuomet Vilijampolės socialinės globos namai) padėjo užmegzti bendradarbiavimą su Nyderlanduose veikiančia organizacija, teikiančia paslaugas intelekto, psichosocialinę ir fizinę negalią turintiems asmenims - „Reinaerde“. Šioje organizacijoje dirbantis elgsenos korekcijos specialistas Marco Dieleman padėjo ieškoti atsakymų, kaip elgtis susidūrus su įvairiomis agresyvaus elgesio formomis. Pradžia nebuvo lengva, mokymų metu darbuotojai norėjo aiškių taisyklių, atsakymų ar instrukcijų - ką daryti ir kaip reaguoti. Bet visa mokymo esmė yra požiūris į agresyviai besielgiantį asmenį, gebėjimas įvertinti situaciją, savo reakcijas ir pagarbus santykis su asmeniu. Socialinės globos centro „Vija“ specialistai 2009, 2011 metais vyko į Nyderlandus semtis patirties, mokytis naujų darbo metodų, tačiau tapo aišku, kad norint pasiekti rezultatą reikalingas nuolatinis, kryptingas darbas Lietuvoje. Taip 2013 m. įstaigoje susibūrė pirmoji trenerių komanda, kuri pradėjo mokymus globos namų darbuotojams. Periodiškai susitikdavome su Lies, kuri pastebėjo, kad taikomi agresijos valdymo metodai yra naudingi ir vertingi ir pasiūlė mokymus plėtoti kelių organizacijų lygmenyje. 2018 m. lapkričio mėn. agresijos valdymo mokymuose dalyvavo darbuotojai iš kelių organizacijų - negalią turinčių asmenų centro „Korys“, viešosios įstaigos „Actio Catholica Patria“ ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Darbuotojų atsiliepimai apie mokymus ir išsakytas tokių mokymų poreikis paskatino galvoti apie komandą Lietuvoje - Socialinės globos centro „Vija“ ir viešosios įstaigos „Actio Catholica Patria“ specialistai 2019 m. susibūrėme į trenerių komandą, kuri išvyko tobulintis į Nyderlandus. Šiandien mūsų komandą sudaro kineziterapeutai Aivaras, Justinas ir Renata, socialinės darbuotojos Rūta ir Kristina, psichologė Inga. - Mokomės pažinti ir valdyti savo emocijas tam, kad išliktume ramūs, užtikrinti ir pasitikintys savo veiksmais įtampos, agresijos ar smurto pasireiškimo metu. Keičiantis mūsų elgesiui, mąstymui ir požiūriui, keičiasi ir asmenų, su kuriais dirbame, elgesys. - Teorinių ir praktinių mokymų metu mokomės, kad galima situaciją suvaldyti, išvengiant agresyvaus elgesio ir kartu išlaikant turimą santykį. Svarbu nebijoti keistis, ieškoti naujų būdų ir požiūrių, padedančių veikti stresinėse situacijose. „220 BEĮTAMPOS“ komandos mokymuose jau dalyvavo negalią turinčių asmenų centro „Korys“, Telšių socialinių paslaugų centro, Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos ir viešosios įstaigos „Akvila“ darbuotojai. Šiandien jau matome savo darbo rezultatus ir besidžiaugiančius šių įstaigų darbuotojus.
Kai atsiranda agresyvus globojamo asmens elgesys:
- kalbėkite ramiu balsu - jūsų susijaudinimas ar ūmesnė reakcija tik pablogintų situaciją;
- jeigu galite, atliepkite asmens patiriamą jausmą;
- kilus agresijai ir prireikus nuraminti asmenį, gali padėti dėmesio nukreipimas - pavyzdžiui, kvietimas kartu išgerti arbatos, eiti pasivaikščioti ar peržvelgti laikraštį;
- jeigu jaučiatės nesaugūs, atsitraukite. Asmens uždarymas ar suvaržymas situaciją gali tik pabloginti (nebent tai yra neišvengiama). Kartais geriausia trumpam atsitraukti ir leisti žmogui nurimti pačiam;
- jeigu jau turite patirties suvaldant agresyvų elgesį, pasidalinkite savo patirtimi su kitais demenciją turinčių asmenų globėjais.
Agresyvus elgesys gali sukelti sunkių potyrių demenciją turinčio asmens šeimos nariams ir globėjams. Svarbu suprasti, kad agresyvus elgesys randasi dėl demencijos. Asmuo tikslingai nesiekia jūsų nuliūdinti. Nepamirškite pasirūpinti savimi ir ieškokite būdų, kaip, teikiant globą, galima būtų daryti reguliarias pertraukas.
Pasirūpinkite savimi:
- išlikite ramūs;
- jeigu susijaudinate arba prarandate savitvardą, nesijauskite kalti, tačiau įvertinkite tai, kad jums reikalinga pagalba.
tags: #globos #namuose #gyvenanciu #vyru #agresyvaus #elgesio
