Šiandien vis daugiau žmonių atsigręžia į savo dvasinę prigimtį. Vieni jaučia, kad už fizinio, akimis regimo pasaulio yra šis tas, ko neįmanoma protu paaiškinti, kitus nerti giliau paskatina nepasitenkinimas esamu gyvenimu ir noras suprasti viso to priežastis. Dar kiti dvasingumą pasitelkia, siekdami labiau pažinti ir patobulinti save.

Sankt Peterburge gyvenantis, po visą pasaulį keliaujantis, seminarus vedantis ir žmones konsultuojantis Aleksandras Menšikovas savęs nelaiko mokytoju ir receptų, kaip gyventi bei elgtis, nedalina. Tačiau jo pasisakymai socialiniuose tinkluose, video sulaukia tūkstančių peržiūrų, komentarų, dėkingumo žodžių. Įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonės teigia, kad šis vos 29-erių jaunuolis, neretai vadinamas indigo vaiku, atvėrė akis ir pakeitė jų gyvenimus.

„Mes visą laiką gyvename suvokdami, kad kažkas su mumis vyksta ne taip, ir mes darome viską, kad tik kažko neatsitiktų. Ir labai mažai tiesiog mėgaujamės gyvenimu - tokiu, koks jis yra dabar. Kitaip tariant, nejaučiame tyro dėkingumo už tai, kas yra dabar”, - sako Aleksandras Menšikovas.

Ne kartą Lietuvoje viešėjęs (dabar lankysis Palangoje birželio 19-21 dienomis) žurnalistiką, viešuosius ryšius, psichologijos, marketologijos mokslus baigęs ir stulbinančią karjerą Rusijoje padaręs Aleksandras prieš keletą metų viso to išsižadėjo ir dabar gyvena be grandiozinių planų. Kontrolė, pabrėžia Aleksandras, priešinga natūraliai tėkmei. Tereikia žmogui atsipalaiduoti ir jo gyvenimas ima keistis. Panašiai kaip vanduo - pašalinus užtvanką, jis ima tekėti kur kas ramiau, natūraliau, sėkmingiau.

Pasak Aleksandro, Dievo nereikia ieškoti išorėje - formose, paveiksluose. Dieviškumu persmelkta kiekviena mūsų ląstelė, kiekvienas įkvėpimas ir viskas aplink, ką tik regi mūsų akys ir jaučia širdis!

Kiek save prisimenu, visuomet svarbiausias klausimas man buvo suvokti, kaip sukonstruotas pasaulis, ir suprasti, kodėl mes jame esame. Kaip ir kiekvienam žmogui, man buvo iškilęs klausimas, kaip įsitvirtinti materialioje plotmėje. Išbandžiau save įvairiuose užsiėmimuose, tarp jų ir žurnalistikoje, viešuosiuose ryšiuose. Tai mane atvedė į marketingą. Po to studijavau praktinę psichologiją. Tačiau tas momentas, kai psichologija, marketingas, „piaras”, „susitiko“ su dvasingumu, buvo sudėtingas. Buvau gana paklausus marketingo specialistas, skaičiau paskaitas šia tema, konsultavau įvairių sričių verslininkus, turėjau daug darbo pasiūlymų Rusijoje. Tuomet man buvo 22 metai, o profesijoje jau buvau visiškai save realizavęs. Sukūriau projektą „Insider 2012” ir tapau tarsi dvasinės informacijos retransliatoriumi. Po kurio laiko pajutau, kad jau galiu kalbėti savo vardu. Ėmiau rengti tiesiogines transliacijas, pirmoji įvyko 2012 m., susirinko apie 1000 dalyvių. Pajutau, kad žmonėms įdomu tai, ką kalbu.

Negaliu pasakyti, kad dabar kažko pasiekiau, nes netikiu rezultatu, netikiu pasiekimais. Tikiu tik procesu. Visa dabartinė mano veikla vyksta bandant, eksperimentuojant. Pabandžiau surengti tiesioginę transliaciją - pavyko. Pabandžiau konsultuoti - taip pat pavyko. Pabandžiau surinkti kursą - pavyko. Pabandžiau padaryti atvirą paskaitą - taip pat pavyko. Štai taip po truputį hobis tapo pagrindine mano veikla. Tačiau pagal organizavimo būdą jis ir toliau lieka labiau panašus į hobį. Nes neturiu programos, nėra tvarkaraščio į priekį, aš nekalbu iš lapo. Atėjęs net nežinau, apie ką šnekėsiu. Visuomet kalbu tai, ką jaučiu, ką išgyvenu, kas man atrodo įdomu tą akimirką, kas atsiveria ir ko reikia žmonėms, kurie susirinko.

Šiandien vis daugiau žmonių domisi dvasine gyvenimo puse. Tačiau labai dažnai tai įvyksta po kokių nors asmeninių dramų, skausmingų patirčių. Negaliu išskirti kokio nors lūžio momento. Buvo išgyvenimų, sunkesnių laikotarpių, tačiau ne tokių, kad pasakyčiau, jog po to prabudau. Visuomet jaučiau dvasinį pasaulį, bet iki galo nepasitikėjau tuo pojūčiu. Kiekvienais metais po truputį vis labiau tapdavau savimi. Dabar esu maždaug 70 proc. Tai reiškia kuo sąžiningiau gyventi kiekvieną dieną. Man tai visuomet buvo svarbu. Tačiau nedariau to labai atsakingai. Kažko bijojau. O dabar esu sąžiningas ir nuoširdus sau. Juk iš tiesų mes nieko neatrandame.

Girdėjau, kad Jus vadina indigo vaiku. „Indigo” prasidėjo nuo juokelio su viena mano pažįstama lietuve. Kažkas mus pavadino indigo, o ji vėliau į kažkieno repliką atsakė: „Na, man tas pats, aš indigo.“ Po to pasidarėme marškinėlius su tokiu užrašu. O vėliau žmonės ėmė mane su tuo indigo tapatinti. Aš jokiu būdu nesiekiu manipuliuoti tuo indigo terminu. Aš esu profesionalus marketologas. Moku manipuliuoti visuomenės sąmone. Tačiau kai pradėjau užsiimti dabartine veikla, daviau sau žodį, kad nedarysiu nieko, kad sukelčiau dirbtinį domėjimąsi manimi. Noriu, kad žmonės mane matytų tikrą, nes labai lengva iš mistikos sukurti populiarumą, tačiau tai visiškai prieštarautų tam, apie ką aš kalbu. O aš kalbu, kad žmogus save bandytų pažinti pats, ieškodamas tiesos savyje. Ir noriu, kad į susitikimus ateitų ne todėl, kad informacija apie mane gražiai pateikta. O todėl, kad tai paliečia žmonių vidų. Indigo yra tik juokelis (juokiasi - autor.). Aš iš interneto pašalinau apie save visą informaciją, kuri kaip nors mane gali „parduoti”. Mano „pardavimas” toks: jeigu žmogus atras netyčia mano video, jam kažkas surezonuos - tai bus jo atradimas, o jeigu ne - tiesiog praeis pro šalį.

Taip, tačiau tai nėra paprasta. Kiekvieną kartą einu kaip į niekur, neturiu jokio atspirties taško. Nežinau, iš kur atsiras pinigai rytoj. Nežinau, kaip toliau gyvensiu. Neįsivaizduoju kaip, bet viskas klostosi savaime.

„Nekontroliuoti realybės“ - tai skamba bauginančiai. Kontrolė yra iliuzija, o bendradarbiavimas - realybė. Mes nieko negalime kontroliuoti. Tačiau su viskuo galime bendradarbiauti. Su savo kūnu, su kitais žmonėmis. Kai mus kitas žmogus skaudina, galima nesiginti, nesusikurti įtampos viduje, tiesiog atsipalaiduoti ir leisti tam vykti. Kontrolė reiškia vidinę įtampą. Ši įtampa atima mūsų pačių galią, sąmoningumą, pasaulėžiūros gylį. Jeigu tą įtampą pašaliname, atsiranda tai, ką visos religijos vadina nuolankumu. Kai priimame nuolankiai tai, kas vyksta, tai mumyse atsiveria galimybė rinktis - pasitraukti, pasilikti situacijoje, padaryti viena arba kažką kita.

Taip, apie būseną, o ne apie veiksmą. Bet tai nereiškia, kad turime gulėti ant sofutės. Tai reiškia, kad turime iš savo vidaus pašalinti įtampą bet kuriuo klausimu. Jei tą įtampą pašaliname, tai tie išlaisvinti energijos resursai mums padės atrasti realius sprendimus. Kaip sako Rytų kovos menų filosofija, tikras karys pasiduoda iki kovos ir taip laimi, nes jo viduje nebėra kovos. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Mus mokė, kad turime įsitempti. Tačiau iš tiesų bet kurią situaciją viduje reikia visiškai „paleisti“. Nesvarbu, kaip ji išsispręs. Kai bandome kontroliuoti situaciją, esame iliuzijoje. Kada nustojame kontroliuoti, arba, kitaip tariant, pasiduodame gyvenimui, mes sugrįžtame į save. Ir tokiu būdu išlaisviname didžiulį kiekį energijos. Juk visuomet rezultatas bus toks, koks bus. Dėl to, kad įsitempsime, rezultatas nepasikeis. Kai atsisakome kontrolės, gyvenimas savaime persitvarko. Ima griūti daugelis dalykų, kurie atsirado sau meluojant, verčiant save daryti tai, kas nepatinka. Mes negalime kontroliuoti gyvenimo. Galime kontroliuoti tik tiek, kiek leidžia mūsų neuronai. O kas, jeigu mes paleisime norą būti teisingi ir išpildyti duotus įsipareigojimus, kurių iš tiesų negalime išpildyti? Mes galime stengtis, tačiau negalime garantuoti to, ko mes iš tiesų negalime padaryti. Reikia didžiulės drąsos pasakyti: aš padarysiu viską, ką moku, ką galiu, tačiau viduje tai darysiu taip, kaip man yra komfortiška.

Kai organizuoju savo seminarus, niekuomet nežinau, kiek ateis žmonių ir ar iš viso ateis. Ir kada tai daro kiti organizatoriai, niekuomet neklausiu, kiek bus žmonių. Nes man nesvarbu. Bus du - dirbsiu dėl dviejų. Nebus - eisiu gerti arbatos. Ir išliksiu geros nuotaikos. Vadinasi, yra taip. Mano ego tai nepalies.

Dvasinio gyvenimo ir dvasinių principų paradoksas: jie yra nematomi ir neracionalūs. Nes racionalūs principai ateina iš proto, iš galvos, norint išgyventi, kontroliuoti, o dvasiniai - ne. Tačiau tiesa yra paprasta: kai pasitiki dvasiniais dėsniais ir jų laikaisi, viskas įvyksta. Kaip tai įvyksta? Nelogiška?

Kada žmogus iš tiesų yra susijungęs su savimi, savo vidumi, jis žino, kas jam brangu, vertinga. Vaikai ir šeima, jeigu tai išsirinkai, yra vertė, tu juos myli. O jeigu myli, eisi dirbti į gamyklą, į „makdonaldą”, kad atsirastų pinigų. Esmė tokia: kai esi savo viduje, tave veda ne išorinė moralė, ne kitų nuomonė - „ką tu darai?”, o vidinis dorovingumas. Tu žinai, kad negali išduoti žmonių, kurie tave myli. Tačiau kiekvieną kartą, kai susiduri su situacija, turi išgyventi baimę, kaip pasielgti, kaip nepasiduoti išorės spaudimui. Jeigu pasirenki kelią, apie kurį aš kalbu, teks taip gyventi viską laiką - be jokio išorinio saugumo.

Jėzus Kristus iki paskutinės gyvenimo minutės abejojo. Žydai, eidami per dykumą, kiekvieną kartą abejojo, ar bus maisto iš dangaus. Visiems teko girdėti, kad aplink šventuosius buvo matomas švytėjimas arba aura.

Kai sakau, jog mes esame Dieve, turiu galvoje, kad aplink mus yra struktūra, energija, kuri dar neišreikšta. Ir ji reiškiasi nuolat, tai niekuomet nesibaigiantis kūrybinis procesas. Tai tarsi tešla, kurią įdedi į orkaitę, ir ji pamažu ima kilti. Tas pats ir su energija, per kurią pasireiškia žmogaus esybė. Mes iš to gimėme. Ir toji struktūra yra visuomet su mumis. Todėl neįmanoma žmogaus atskirti nuo Dievo, kaip negalima atskirti duonos nuo jos plutos. Pluta yra labiau medžiagiška, o minkštimas - labiau energetiškas. Kaip ir subtilusis žmogaus kūnas. Tačiau ir žmogaus fizinė išraiška, ir tai, kas jame paprasta akimi nematoma, nėra atskirta, tai yra viena. Todėl, kai sakau, kad mes esame Dieve, tai reiktų suprasti, jog mes esame viduje tos Meilės, nuolat esame jos apsupti. Mes nesame atskirti nei nuo Dievo, nei nuo vienas kito.

Nereikia, tačiau galima. Kas yra bažnyčia? Tai žmonių susibūrimas. Tai susivienijimas, kuris sustiprina dievišką vibraciją. Net du susitikę žmonės sukelia didesnę vibraciją, o šešiolika gali visą žemę pakeisti. Kai kuriems žmonėms susiėjimas yra reikalingas, kad palaikytų harmoningą vidinę būseną. Galima į bažnyčią žvelgti ir kaip į kultūrinį fenomeną. Kai kam patinka giesmės ir miros kvapas, kai kam - indiški smilkalai ir mantros. Kai kam norisi pasėdėti namuose, o kai kam - atvažiuoti į Merkinės piramidę, kurioje aš taip pat buvau - nuostabi vieta.

Iš tiesų susiliejimo su Dievu procesas yra iliuzija, nes mes su juo visuomet esame susijungę. Yra tik vienas dalykas - dėmesys, kur mes jį nukreipiame. Mes valgome atsisėdę prie stalo - atsistojus nelabai patogu. Nors galim valgyti kur tik sugalvojate. Tas pats ir su bažnyčia. Galima eiti ten, kur norisi. Arba neiti. Arasmas, budistų ar induistų šventykla, cerkvė ar bažnyčia - jokio skirtumo. Dvasingumas lyg brangakmenis - jis duotas visoms tautoms ir visiems žmonėms. O mes pradedame ginčytis, kurio brangakmenis tikresnis! Tiesa yra tokia: kiekvienam žmogui yra duota Dievo malonė. Žmogus, kuris atviras tai malonei, kuris gali mėgautis, tas yra turtingas, o tas, kuris negali, tas - vargšas. Tai yra tikrasis skurdas.

Jūsų seminarai vadinasi „Sąmonės revoliucija”. Sąmonė - tai materija, iš kurios mes visi sudaryti. Visais laikais žmonija atsakymų ieškojo išorėje. Ir todėl augo bei vystėsi karminės sistemos ribose. Ieškojo, klydo, vėl ieškojo. Lėtai. Tačiau atėjo laikas, kai kiekis virto kokybe. Tai reiškia, kad nuo evoliucijos proceso galime pereiti prie kitos paradigmos: vidinio meistriškumo, savęs tyrinėjimo, noro būti savimi, o ne bandymo būti panašiu į kažką - dvasinius, religinius lyderius. Juk sąmoningo žmogaus, kuris valdo pats save, negalima pasiųsti į karą, jo negalima padaryti vergu. Žmogus, kuris pradeda įsiklausyti į save, yra pats baisiausias priešas politinėms ir religinėms struktūroms. Žmogus, kuris pats priima sprendimus, yra nekontroliuojamas. Tai didžiuliai kokybiniai pokyčiai. Sistemos, sukurtos, remiantis tokiomis vertybėmis, labiau patikimos, nes taip gyvenantys žmonės yra kur kas sąžiningesni, kur kas labiau atjaučiantys, mažiau egoistiški.

Ir dar „Sąmonės revoliucijos” seminaruose kalbama apie revoliuciją žmogaus viduje, o ne išorėje. Pakeisti viską iš vidaus, o išorė pasikeis savaime. Pirmiausia reikia nustoti skirstyti. Kiekvieno žmogaus gyvenime - ir to, kuris domisi dvasiniais dalykais, ir to, kuris nesidomi - būna momentų, kada jis seka savo vidumi - rinkdamasis profesiją, suknelę ar vakarienę. Kiekviename yra atjautos ir drąsos, gebėjimo mylėti ir yra menkumo - ar būtumei Jėzus Kristus, ar koks nors paprastas nesąmoningas, nepabudęs žmogus. Visi žmonės turi tą dievišką kibirkštį, tą jėgą, ir kiekvieno žmogaus gyvenime tai pasireiškia. Tik skirtingai. Negalima teigti, kad yra skirtumų tarp žmonių. Yra kolektyvinė baimė, kuri neleidžia žmonėms atsiverti. Nežinau, kiek žmonių turi tai daryti sąmoningai, tačiau žinau, kad kiekvieno žmogaus pastangos šiame darbe yra svarbios. Yra mokslinė informacija, kad atradimai vyksta tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Tas pats ir su dvasiniais atradimais - tai iš karto tampa visuotina, veikia visus.

Aš nieko nenoriu treniruoti ir mokyti. Susitikimai, kuriuos rengiu - tai labiau gilūs pokalbiai. Dabar dauguma dvasinių judėjimų siūlo kokias nors praktikas. Buvimas savimi, priėmimas visko, kas ateina, - štai, kas treniruoja žmogų. Kokia gali būti praktika be to, kad gyvename? Sėdime, geriame arbatą - tai ir yra praktika. Bet eiti specialiai ir mokytis gerti arbatą - tai, atleiskite, kažkokia nesąmonė. Mėgsti gerti arbatą? Gerk. Dirbk su tuo, kas yra, o ne su tuo, kas kažkur. Sėdi ir gėriesi ugnimi.

Daugelis šiuolaikinių žmonių mano, kad reikia save kažkaip palaikyti, stiprinti, kad būtų sveiki ir laimingi. Jeigu nepalaikysi namo, jis sugrius, tačiau jeigu nepalaikysi medžio, jis augs. Viskas, kas gyva, augs savaime, o kas mirę, kai nustosi kontroliavęs, numirs. Taip ir žmogus, jis yra gyvas, o jeigu mes kažką palaikome ir kontroliuojame, tai yra mirę. Mes esame gyvi tol, kol gyvename, pasitikėdami gyvenimu. Jeigu žmogus meldžiasi todėl, kad reikia, - tai kontrolė. Jeigu meldžiasi, nes nori bendrauti su Dievu - tada ne. Kada bendrauji su mylimu žmogumi, - tai ne praktika. Dievas - „normalus vaikinas”, jis viską apie mus žino, jis supranta, kad bijome ir prašome. Aš kalbu apie tai, kad tas bendravimas su Dievu būtų ne šabloninis - atėjai, paskaitei maldą, išėjai, o nuoširdus, gyvas pokalbis. Kaip su artimu žmogumi, kurį myli ir su kuriuo bendrauji labai atidžiai ir jautriai.

Tai prostitucija. Tokius veiksmus valdo baimė. Galima ištekėti ar vesti iš meilės arba dėl pinigų. Kas kažką daro iš meilės, tas nebijo gyventi, jis pasitiki viskuo, kas ateina į jo gyvenimą. Tas, kuris kažką daro dėl pinigų - nepasitiki ir bijo. Tai apie žmogų, kuris bijo gyvenimo. Tai reiškia, kad jis nemato realybės.

Aleksandras Menšikovas - Rusijos valstybės ir karo veikėjas. Šviesiausiasis kunigaikštis (1707). Manoma, kilęs iš smulkiųjų bajorų. Ankstyvasis gyvenimas ir karjera 1686 tapo caro Petro I pasiuntiniu, dėl asmeninio atsidavimo, karinių ir administracinių gabumų - vienu artimiausių jam žmonių. Dalyvavo Azovo kampanijoje (1695-96). 1703-27 Ingermanlandijos (nuo 1710 Sankt Peterburgo gubernija) gubernatorius. Vadovavo Sankt Peterburgo, Kronštadto, kelių laivų statyklų, ginklų gamyklų statybai. 1718-24 ir 1726-27 Karo kolegijos prezidentas. Įtaka po Petro I mirties Po Petro I mirties (1725) padėjo jo našlei Jekaterinai I užimti sostą ir faktiškai už ją valdė. Jekaterinai I mirus (1727 05) sužadėjo savo dukterį Mariją su imperatoriumi Petru II. Tai sukėlė senųjų bojarinų giminių, pirmiausia Dolgorukių ir Golicynų, pasipiktinimą.

Vladimiras Valentinovičius Menšovas (rus. Влади́мир Валенти́нович Меньшо́в; 1939 m. rugsėjo 17 d. - 2021 m. liepos 5 d.) - rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris.

1961-1965 m. mokėsi Maskvos meninio akademinio teatro Mokykloje-studijoje (vaidybos skyriuje). 1967-1970 m. mokėsi aspiratūroje TSRS valstybinio kinematografijos instituto scenarijų fakultete. 1970 m. debiutavo kaip aktorius filme „Laimingas Kukuškinas“. 1977 m. sukūrė filmą „Paskutinė diena“, 1980 m. - „Maskva netiki ašaromis“, už kurį gavo „Oskaro“ apdovanojimą. Nuo 1982 m. dėstė kino režisūrą Aukštuosiuose scenaristų ir režisierių kursuose. Nuo 2009 m. buvo Rusijos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.

Jekaterina I (rus. Екатерина I Алексеевна, tikrasis vardas Marta Elena Skavronskaja; 1684 m. balandžio 5 d. Livonija - 1727 m. gegužės 17 d. Sankt Peterburgas) - Rusijos imperatorienė.

1702 m., Rusijos armijai užėmus Marienburgą (Alūksnę), pastoriaus Gliuko šeima ir tarnai pateko į rusų nelaisvę. Rusijos armijos feldmaršalas grafas B. Šeremetjevas padarė Martą savo tarnaite. Petro I favoritas Aleksandras Menšikovas atėmė Martą iš Šeremetjevo. 1703 m. rudenį Petras I, pamatęs ją pas Menšikovą, pasiėmė Martą sau ir padarė savo sugyventine. 1711 m. nesėkmingo Petrui I Pruto žygio metu sugebėjo papirkti Turkijos pašos vizirį, atidavusi jam visas savo brangenybes, ir tuo išgelbėjo Rusijos armiją nuo gėdingos kapituliacijos. Tada Petras I išsiskyrė su savo pirmąja žmona Evdokija Lopuchina ir 1712 m. vasario 19 d. vedė Martą Eleną Skavronską.

Kai Jekaterinai 1715 m. Petro I ir Jekaterinos sūnus Petras Petrovičius mirė mažametis, Aleksejus Petrovičius (iš pirmosios santuokos) buvo nukankintas Petropavlovsko tvirtovėje. Petras I liko be įpėdinio. Dar esant gyvam Petrui I, buvo paskelbta imperatore. Petro I mirties dieną (1725 m. sausio 28 d.) gvardija prisiekė Jekaterinai. 1726 m. Jekaterina I buvo pirmoji moteris, karūnuota Rusijos imperatore.

Per šimtmečius moters biografija apaugo įvairiais mitais ir legendomis. Sakoma, kad po vyro Petro I mirties šalies valdove tapusi Jekaterina I kelerius metus rengė didžiules nesibaigiančias puotas, dėl kurių pakriko jos sveikata ir ji neilgai trukus mirė.

Imperatoriene tapo atsitiktinai Petras I mirė nepalikęs testamento. Sosto likimas buvo sprendžiamas aršioje dviejų partijų kovoje. Pirmoji - tai Petro I pasekėjai, susibūrę aplink jo žmoną Jekateriną. Antroji - kilmingieji, manę, kad naujuoju imperatoriumi turi tapti tuo metu vos 10-metis didysis kunigaikštis Petras. Mažamečio pretendento į sostą šansai buvo dideli. Jį rėmė kilmingi bajorai, tauta jį mėgo. Po imperatoriaus mirties Žiemos rūmuose susirinko visas imperijos elitas. Aršūs ginčai truko labai ilgai, tačiau lemiamą akimirką gaudžiant būgnams į Žiemos rūmus įsiveržė gvardiečiai, nedviprasmiškai pažadėję suskaldyti galvas bajorams, pasisakantiems prieš Jekateriną. Ginčai iš karto buvo numalšinti ir į sostą sėdo moteris.

Gimė nekilmingoje šeimoje? Pagal vieną iš versijų, imperatorienė buvo latvių kilmės prastuomenės atstovė Marta Skavronskaja. Būsimos Rusijos imperatorienės biografija itin miglota ir nevienareikšmiška. Pagal vieną iš versijų Jekaterina gimė 1684 m. Švedijos miestelyje, kvartirmeisterio šeimoje. Po vyro mirties Jekaterinos motina persikėlė gyventi į Rygą, kur greitu metu mirė. Mergaitė atsidūrė našlaičių prieglaudoje, iš kur ją auklėti pasiėmė liuteronų pastorius. Pagal kitą versiją būsima imperatorienė - latvių kilmės prastuomenės atstovė Marta Skavronskaja. Ji gimė Marienburge, o tapusi našlaite pateko į pastoriaus namus. Bet kuriuo atveju, pagal abi šias versijas Jekaterina I neturi karališkojo kraujo ir negimė kilmingoje šeimoje.

Ištekėjo paauglystėje 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas. Mergina ištekėjo už švedų kario, nors tuo metu jai buvo vos šešiolika. Vis dėlto jaunavedžių laimė truko neilgai. Pagal plačiai paplitusią būsimosios imperatorienės biografijos versiją, karys per kovas dingo be žinios. Greitu metu Marienburgas atiteko grafui Šeremetjevui. Belaisvė Marta tapo feldmaršalo skalbėja, o kalbant paprasčiau, - jo meiluže. Neilgai trukus ją iš pagyvenusio mašalo perėmė kunigaikštis Aleksandras Menšikovas. Petro I favoritas puikiai žinojo imperatoriaus skonį ir labai greitai simpatiška tarnaitė sulaukė imperatoriaus susidomėjimo. Petras I iš karto pastebėjo savo favorito tarnaitę ir ji tapo jo meiluže ir caro sesers freilina. Vėliau paprasta tarnaitė visiškai užvaldė imperatoriaus širdį. Petras I pripažindavo vaikus, kuriuos nuo 1704 m. vieną po kito jam gimdė Jekaterina. Dažnai išvykdavęs imperatorius su Jekaterina jautriai susirašinėdavo. Tiesa, vesti nekilmingą Jekateriną imperatorius išdrįso tik 1712 m. Iš viso Jekaterina Petrui I pagimdė 11 vaikų, iš kurių išgyveno tik dukros Anna ir Jelizaveta.

Gražuolė ar pavyduolių auka? Tenka pripažinti, kad informacija apie imperatorienės išorinius duomenis skiriasi. Panašu, kad jai daug kas pavydėjo, nes manė, kad mergina iš prastuomenės nepelnytai gavo tokią neribotą valdžią ir galimybę vadovauti ne tik carui, bet ir visai šaliai. Vertinant vyrų nuomones susidaro įspūdis, kad ji iš tiesų buvo patraukli. Jų teigimu, Jekaterina buvo žavinga, miela, draugiška ir simpatišką. Tiesa, moterys apie imperatorienę prikalbėdavo daug nemalonių dalykų, neva Jekaterina buvusi nedidelio ūgio, stora ir tamsi, pakakdavo į ją žvilgtelėti ir iš karto tapdavo aišku, kad ji nėra kilminga. Kalbėta, kad būdavo galima ją sumaišyti su klajojančia vokiečių artiste, o jos nešioti amuletai ir ordinai taip žvangėdavo, kad jai praeinant atrodė, kad praeidavo įkinkytas mulas.

Darė su savo vyru, ką tik norėjo Iš tikrųjų panašu, kad tik Jekaterina vienintelė buvo pajėgi numalšinti aršų imperatoriaus būdą. Įniršio akimirkomis jis iš tiesų keldavo siaubą, o aplinkiniai bijodavo patekti jo nemalonėn. Tik imperatorienė sugebėdavo švelniais žodžiais ir kitokiomis malonybėmis nuraminti įniršio apimtą carą. Grafas Bassevičius savo memuaruose rašė štai ką: „Jekaterinos balso skambesys nuramindavo Petrą; tada ji pasodindavo jį, glostydama suimdavo už galvos ir ją šiek tiek pakasydavo. Tai jį veikdavo magiškai ir jis užmigdavo vos per kelias minutes. Tam, kad jo nepažadintų, ji ant savo krūtinės laikydavo jo galvą nejudėdama dvi ar tris valandas. Tada jis nubusdavo visiškai guvus ir nesudirgęs.“ Išvykęs toli Petras siaubingai ilgėdavosi mylimos žmonos. Apie tai liudija daugybė laiškų, kuriuos vienas kitam rašydavo įsimylėjėliai. „Katerinuška, drauge mano, sveika. Girdžiu, kad tu pasiilgai, ir man nėra lengva“, - štai tokius itin švelnius žodžius mylimajai rašė Petras I.

Carui buvo neištikima Petras I, norėdamas atsidėkoti žmonai už gerumą, įsteigė ordiną jos garbei. Šis apdovanojimas tapo aukščiausio laipsnio moterims skirtu apdovanojimu. Iki 1917 m. tokį ordiną gavo per 200 moterų. 1723 m. jos garbei pavadintas Jekaterinburgo miestas. Prieš imperatoriaus mirtį įvyko nemalonus dalykas. Petrui I kilo įtarimų, kad Jekaterina buvo neištikima jam su kamergeriu. Paaiškėjo, kad imperatorienės meilužis jis yra dar nuo 1718 m. Kamergeris už šį ryšį sumokėjo gyvybę, pavojus kilo ir Jekaterinos gyvybei. Savo testamentą Jekaterinos naudai caras sunaikino, todėl po jo mirties prasidėjo dramatiški įvykiai, susiję su sosto dalybomis.

Mirė dėl girtuoklysčių Imperatorienė Jekaterina I, atsisėdusi į šalies valdytojos sostą, nė nemėgino jo iš tikrųjų valdyti - juk ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Visus valdytojos įgaliojimus ji lengva širdimi perleido slapta suformuotai tarybai, kitaip tariant, kunigaikščiui Menšikovui, kuris iki pat jos mirties ir valdė Rusiją. Imperatorienė soste išbuvo vos trejus metus. Visą šį laisą buvo rengiami nesibaigiantys pokyliai, šventės ir užstalės. Šioms šventėms buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Imperatorienės dvaras išlaikė daugybę juokdarių ir kitų išlaikytinių, o tai keldavo šoką užsienio pasiuntiniams. Manoma, kad visos šios nesibaigiančios šventės pakirto imperatorienės sveikatą. Galiausiai ji atgulė į ligos patalą. Imperatorienei prasidėjo karštinė, kamavo stiprus kosulys. Po mėnesio 43-ejų imperatorienė paliko šį pasaulį. Oficiali mirties priežastis nurodomas plaučio abscesas.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė teigia, kad Vladimiro Putino tapatinimasis su Petru I-uoju demonstruoja atotrūkį nuo realybės - anot rašytojos, jų požiūris į Vakarus ir Rusijos vizija skiriasi iš esmės.

Pasak K. Sabaliauskaitės, Rusijos istorija, ypač Petro I laikotarpis, yra dažnai manipuliuojama ir interpretuojama siekiant politinių tikslų. Ji pabrėžia, kad Petras I, nors ir naudojo brutalius metodus, siekė modernizuoti Rusiją ir orientavosi į Vakarus, o dabartinė Rusijos valdžia, jos manymu, atstumia Vakarus ir remiasi kitokiais principais.

Rašytoja taip pat akcentuoja, kad Rusijos kultūra ir mentalitetas yra sudėtingi ir dažnai nesuprantami Vakarų pasauliui, o bendravimas su Rusija reikalauja kitokio požiūrio, nei įprasta diplomatija.

„Mes nieko negalime kontroliuoti. Tačiau su viskuo galime bendradarbiauti“, - Aleksandro Menšikovo žodžiai, apibendrinantys jo požiūrį į gyvenimą ir savęs pažinimą, lieka aktualūs ir šiandien.

tags: #aleksandras #mensikovas #vaikai

• Trūkumai miegojant kūdikiui tėvų lovoje
• JYSK vaikiškos lovos
• Rudens dainos vaikams
• Kaip atpažinti nėštumą
• Praktika vaikų globos namuose