Globa ir vaikų įvaikinimas yra svarbūs socialiniai procesai, siekiant užtikrinti vaikams, likusiems be tėvų globos, saugią ir mylinčią aplinką. Lietuvoje šiuo metu vyksta pokyčiai globos sistemoje, siekiant, kad kuo daugiau vaikų augtų artimoje šeimos aplinkoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama vaikų globos ir įvaikinimo statistika Lietuvoje, analizuojami iššūkiai, su kuriais susiduria vaikai ir potencialūs įtėviai, bei nagrinėjamas visuomenės požiūris į šiuos procesus.

Pokyčiai globos sistemoje ir statistika

Prieš dešimtmetį dauguma vaikų, likusių be tėvų globos, gyveno globos namuose, kurie tuomet buvo vadinami internatais. Šiose įstaigose gyvendavo nuo šimto iki kelių šimtų nepilnamečių. Šiandien jau galime pasidžiaugti, kad įvyko didžiulis pokytis, ir tik dalis tokių vaikų dar auga globos namuose. Svarbu pabrėžti, kad ta dalis - apie tūkstantis vaikų, ir tik apie 30% auga instituciniuose globos namuose. Didžiausias siekis - kad dauguma jų gyventų artimoje šeimai aplinkoje.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu yra 6 427 globojami (rūpinami) vaikai. Didžioji dalis jų auga šeimose (4 488 vaikai), šeimynose (298 vaikai), globos įstaigose (1 466 vaikai) ir globos centruose (175 vaikai). Daugiausiai globos namuose augančių vaikų amžius yra nuo 10 iki 17 metų.

Kalbant apie įvaikinimą, svarbu pasakyti, kad skaičiai Lietuvoje smarkiai mažėja. Tai susiję ir su mažėjančiu bendru vaikų skaičiumi šalyje. 2023-iųjų gruodžio 31 dienos duomenimis, galimų įsivaikinti vaikų sąraše yra 265 vaikai. Kaip jau minėta, didžioji dalis yra vyresni nei šešerių metų, dar didesnė dalis yra vyresni negu dešimties metų. Norinčiųjų įsivaikinti Lietuvos šeimų sąraše yra 204 šeimos ar asmenys, kurie yra pasiruošę. 2023 metais buvo įrašyta 11 naujų šeimų, kurios pasiruošusios įsivaikinti. Pastebima tendencija, kad tokių šeimų daugėja dėl to, kad vis mažiau vaikų įrašoma į galimų įvaikinti sąrašą, o tai susiję su visos socialinės pagalbos šeimai sistema. Pagalbos tikrai sparčiai daugėja ir vis mažiau vaikų paimama iš šeimų.

Palyginimui, remiantis naujesniais duomenimis:

• 2025 m. Lietuvoje 41 šeima įvaikino 49 be tėvų globos likusius vaikus.
• 2024 m. - 49 šeimos įvaikino 56 be tėvų globos likusius vaikus.
• 2023 m. - 45 šeimos įvaikino 57 be tėvų globos likusius vaikus.

Pernai Lietuvoje buvo įvaikinti 29 vaikai iki 3 m. amžiaus, 12 vaikų - 4-6 m., 8 vaikai - 7-9 m. Vyriausias Lietuvoje įvaikintas vaikas praėjusiais metais buvo 9 m. ir 3 mėn. „Paprastai šeimos siekia įvaikinti vaikus iki 7 metų, siekiant sudaryti palankias sąlygas prieraišumo ryšiui formuotis ir patirti ankstyvąją tėvystę“, - komentuoja Eglė Vainoraitė-Rauktienė.

2025 m. įvaikintos 8 dviejų vaikų, t. y. brolių ar seserų, grupės. 2024 m. 8 šeimos įvaikino po 2 vaikus, 2023 m. 9 šeimos įvaikino po 2 vaikus.

Per pirmąjį 2021 m. pusmetį buvo įvaikinti 22 be tėvų globos likę vaikai, per visus praėjusius metus buvo įvaikintas 51 vaikas. Šiuo metu yra 154 šeimos, pasiryžusios įsivaikinti ir laukiančios savo naujo šeimos nario.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, Lietuvoje įvaikinimo laukia 173 galimų įvaikinti vaikų. Net 123 iš jų yra paaugliai - nuo 10 iki 17 metų amžiaus. Tuo metu mažų vaikų, kurių dažniausiai tikisi būsimi įtėviai, yra gerokai mažiau - vos kelios dešimtys.

Situacija dėl įvaikinimų į užsienį:

• Pernai į užsienį iš Lietuvos neiškeliavo nė vienas beglobis vaikas.
• 2024 m. - 5 vaikai.
• 2023 m. - 4 užsienyje gyvenančios šeimos įvaikino 6 vaikus.

Iššūkiai įvaikinant vyresnius vaikus

Didžioji dalis globos įstaigose gyvenančių vaikų yra vyresni nei 10 metų, sako Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro Pagalbos vaikams padalinio vedėjo pavaduotoja socialiniam darbui Laura Lukauskienė. „SOS vaikų kaimai“ Lietuvoje šiemet sukūrė socialinę reklamą, kurioje atkreipia dėmesį į ne vienerius metus besitęsiančią situaciją - poros, laukiančios įvaikinimo, nenori įsivaikinti paauglių. Šeimos ir vaiko gerovės centrų specialistai liūdnai juokauja, kad 10 metų vaikai jau yra per seni įvaikinimui, ir šiemet ėmėsi žingsnių atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą.

Nors už globojamus vaikus skiriamos nemenkos išmokos, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyresnioji patarėja Eglė Vainoraitė-Rauktienė pažymi, kad didžiausias įvaikinimo galimybes turi jaunesni, sveiki vaikai. „Dėl šios priežasties daugumoje galimų įvaikinti vaikų sąraše matome tik vyresnius vaikus - dažnai jau artėjančius paauglystės link. Į galimų įvaikinti vaikų apskaitą per metus įrašomas panašus vaikų skaičius - apie 200 vaikų“, - sako E. Vainoraitė-Rauktienė.

Pasikeitus vaiko teisių apsaugos sistemai, pastebėta, kad galimų įvaikinti vaikų mažėja, nes vis daugiau jų pavyksta išsaugoti biologinėse šeimose arba vaikai globojami giminaičių ar kitų artimųjų šeimose. Tą, anot specialistės, atspindi statistika.

Globos centro vadovas Dovydas Španagelis sako, kad tokia situacija Lietuvoje formavosi ne vienerius metus ir ją lemia keli svarbūs veiksniai - tiek visuomenėje vyraujantys įvaikinimo lūkesčiai, tiek reali globos sistemoje augančių vaikų situacija. „Šiuo metu Lietuvoje, šeiminiuose namuose, auga apie 1000 vaikų, didžioji jų dalis yra paaugliai nuo dešimties metų. Tarp jų nemažai vaikų, turinčių raidos sutrikimų ar specialiųjų poreikių, todėl jiems ypač svarbus stabilumas, nuosekli suaugusiųjų pagalba ir specialistų priežiūra“, - pasakoja D. Španagelis.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvoje įvaikinimo galimybių netrūksta - norinčių įvaikinti šeimų yra gana daug. Tačiau praktikoje šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad vaikai greitai suranda šeimas. Didžioji dalis įvaikinti norinčių šeimų ar asmenų kelerius metus laukia galimybės įsivaikinti kuo jaunesnį vaiką. „Daugelis žmonių, svarstančių apie įvaikinimą, dažniausiai ieško kuo jaunesnio vaiko. Tai natūralu - daugelis įtėvių nori patirti visą vaiko augimo procesą nuo kūdikystės. Tačiau realybė tokia, kad globos sistemoje daugiausia yra paauglių, kurie kasmet tampa tik vyresni“, - teigia Globos centro vadovas.

Globos centro vadovas pastebi, kad visuomenėje vis dar gana stipriai veikia tam tikras „pageidaujamo vaiko“ įvaizdis - dažnai tikimasi mažo, sveiko ir kuo mažiau sudėtingų ar trauminių patirčių turėjusio vaiko. Tačiau realybė yra kitokia - toks įsivaizduojamo vaiko portretas praktiškai neegzistuoja. Globoje augantys vaikai yra patyrę vieną sunkiausių gyvenimo patirčių - šeimos netektį. Tokia patirtis neišvengiamai turi įtakos vaiko emocinei savijautai ir raidai, skiriasi tik jų pobūdis ir mastas. „Kartais susiduriame su „tobulo vaiko“ lūkesčiu - kai ieškoma labai konkrečius kriterijus atitinkančio vaiko. Tačiau vaikai nėra projektas ar svajonės išsipildymas. Jie ateina su savo istorijomis, patirtimis ir emocijomis“, - sako D. Španagelis.

Pasak jo, paaugliai dažnai lieka nuošalyje ne todėl, kad neatitiktų būsimų įtėvių lūkesčių, o todėl, kad žmones gąsdina nežinomybė - patirtys ir gyvenimo istorijos, su kuriomis jaunas žmogus ateina į šeimą. Kai kurie būsimi įtėviai baiminasi, kad paauglys jau turės susiformavusį požiūrį į gyvenimą, kad su juo bus sunkiau kurti santykį ar daryti įtaką jo raidai. „Tai labai žmogiškas noras - daugelis žmonių tikisi auginti vaiką, kurį galės lydėti nuo mažens. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas ateina su savo istorija. Būtent todėl GIMK mokymuose būsimi įtėviai ir globėjai mokosi priimti vaiką tokį, koks jis yra - su visa jo patirtimi, o ne bandyti jį pritaikyti prie savo lūkesčių“, - aiškina D. Španagelis.

Specialistų teigimu, vienas iš veiksnių, lemiančių mažą paauglių įvaikinimo skaičių, yra visuomenėje vis dar vyraujantys stereotipai. „Dažnai žmones gąsdina ne patys paaugliai, o nežinomybė - patirtys ir gyvenimo istorijos, su kuriomis jaunas žmogus ateina į šeimą. Kartais manoma, kad paauglio charakteris jau susiformavęs ir kad su juo bus sunkiau kurti santykį. Tačiau daugelis iššūkių, su kuriais susiduria globos sistemoje augantys paaugliai, nėra išskirtiniai - panašius sunkumus patiria ir daugelis paauglių biologinėse šeimose“, - aiškina D. Španagelis. Pasak jo, skirtumas tas, kad vaikai, patyrę šeimos netektį, dažnai turi gilesnių emocinių patirčių, todėl jiems gali prireikti daugiau laiko ir palaikymo atkuriant pasitikėjimą suaugusiaisiais.

Visuomenės požiūris ir mitai

Neretai sutinkami vis dar egzistuojantys mitai, užsilikę iš sovietmečio apskritai apie vaikus, kurie auga vaikų globos namuose. Paprastai žmonės įsivaizduoja, jog tai vaikai, atskirti nuo visuomenės, kurie turi elgesio problemų, galbūt netgi daro teisės pažeidimus, vartoja psichotropines medžiagas, rūko, keikiasi, nelanko mokyklos, smurtauja, valkatauja, yra utėlėti ir trumpai kirpti. Iš tiesų, tai tėra absoliutūs mitai.

Dėl visuomenėje gajų mitų apie institucijose augančius vyresnius vaikus daugelis asmenų, kurie galėtų suteikti paaugliui namus, atgrasomi nuo vyresnių vaikų globos. Egzistuoja mitas, kad globos namuose augantys paaugliai, yra nuolat netinkamai besielgiantys žmonės, kurie buvo apgyvendinti vaikų globos institucijoje, nes jų tėvai negali valdyti savo elgesio. Tai yra neteisybė. Paaugliai paprastai yra globojami dėl tų pačių priežasčių kaip ir jaunesni vaikai.

Iš tikrųjų globos namuose augantys paaugliai yra tokio amžiaus, kai jiems vis dar labai reikalinga pagalba ir parama. Gera rutina ir mylinti, puoselėjanti aplinka gali padaryti didžiulį teigiamą poveikį jauniems žmonėms, kurie yra gyvenimo etape, kai priima sprendimus dėl savo ateities. Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys vystosi iki 20 metų.

„Apie vaikų globą atvirai“: kodėl pradedant globoti svarbu tinkami motyvai? Šiuo metu Lietuvoje globojama apie 7 tūkst. vaikų šeimose. Lietuvoje yra 4,5 tūkst. šeimose globojamų vaikų, 3,5 tūkst. globėjų, kurie šeimose globoja vaikus, daugiau kaip 200 budinčių globotojų, kurie padeda krizės atveju. 1,5 tūkst. vaikų auga globos institucijose.

Visuomenės požiūris keičiasi į pozityvią pusę, nes žiniasklaida pakankamai bendradarbiauja, domisi. To žmonėms ir reikia - reikia žinojimo, nes neabejoju, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie gali globoti, bet paprasčiausiai net nežino apie galimybę. Globos namų pertvarka vyksta tik pastarąjį dešimtmetį - tai yra labai mažas laikas kisti mūsų nuostatoms.

Pagalba įtėviams ir globėjams

Siekiant užtikrinti kuo harmoningesnius santykius šeimoje ir padėti būsimiems įtėviams pasiruošti galimiems iššūkiams, Lietuvoje taikoma speciali įtėvių rengimo programa. Šių mokymų metu būsimi tėvai išsamiai supažindinami su vaiko raida skirtingais amžiaus tarpsniais, vaiko su negalia auginimo ypatumais, emocinių ryšių kūrimo svarba ir pan.

Prieš tampant įtėviais, kiekviena šeima yra atsakingai vertinama specialistų. Toks pat atsakingas vertinimo procesas taikomas ir užsienio šeimoms - jų tinkamumą įvaikinimui vertina atitinkamos užsienio šalių institucijos. Tik joms patvirtinus, šeima gali kreiptis dėl įvaikinimo.

Susidūrę su sunkumais po įvaikinimo, vaiko adaptacijos metu ar kylant klausimų dėl vaiko elgesio, įtėviai nepaliekami vieni - jie gali kreiptis į globos centrą, kuris padės spręsti iškilusias problemas.

Valstybės skiriama išmoka šeimoms, globojančioms vaikus iki 6 metų, siekia 384,8 Eur mėnesiui, už vyresnius išmoka didesnė - vaikams nuo 6 iki 12 m. - 444 Eur, nuo 12 iki 18 m. - ir vaikui su negalia - 481 Eur. Taip pat yra mokamas globos išmokos tikslinis priedas (296 Eur) per mėnesį. Šią išmoką irgi moka valstybė.

Klaipėdos miesto savivaldybė prisideda prie globėjų paramos finansine paskata - materialinė parama šeimoms, vaikus globojančioms nuo 3 metų, siekia 294 Eur mėnesiui. Vaikus globojančioms šeimoms, kurių amžius iki 3 metų, mokama po 368 Eur per mėnesį.

„Juos gauna tik vaiko globėjai ir globojami vaikai, bet ne įtėviai. Įvaikintojai gauna tokias pat išmokas, kaip ir šeimos, auginančios biologinius vaikus. Tiek globėjams, tiek įtėviams nemokamai teikiamos globos centro paslaugos - psichologinė pagalba, globos koordinatoriaus ir tarnybos atestuoto asmens paslaugos, savipagalbos grupės, metodinė pagalba, įvairūs mokymai, tėvystės mokymai. Ir visa tai nemokama“, - vardija Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centro specialistė.

„SOS vaikų kaimai“ Lietuva dalijasi sėkmingomis globos ir įvaikinimo istorijomis, kuriomis siekiama parodyti, kad globa gali būti ir yra sėkminga. Taip pat svarbu žinoti, kad globėjai ir įtėviai šiame kelyje nėra vieni - jiems padeda platus pagalbos ratas, specialistų komanda, pasirengusi palaikyti bei padėti įveikti iškilusius sunkumus. „Kai žmonės pamato realius pavyzdžius, supranta, kad šie vaikai nesiskiria nuo kitų. Taip, jų patirtys gali būti sudėtingesnės, tačiau tai nereiškia, kad jie negali kurti ryšio, augti, mokytis ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Pamenu vieną vaikiną, kuris šeiminiuose namuose gyveno nuo septynerių iki keturiolikos metų. Kasmet per gimtadienį pūsdamas žvakutes jis turėdavo tą patį norą - rasti mylinčią šeimą. Kai pagaliau ta šeima atsirado, per sekančius gimtadienius jo norai buvo visai kiti - tokie, kaip ir daugumos šeimose augančių vaikų“, - prisimena D. Španagelis. Pasak jo, svarbiausia suprasti vieną dalyką - kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, reikia bent vieno mylinčio žmogaus.

tags: #globa #ir #ivaikinimas #statistika

• Vilkaviškio r. Kybartų vaikų lopšelis-darželis "Kregždutė" – viskas vienoje vietoje
• Trimestrų skaičiavimo tvarka
• Išlaikymo lėšos globos namuose
• Vaistai nėštumo nutraukimui į makštį
• Vaikų Būgnininkų Mokykla