Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis garsiau diskutuojama apie Pietvakarių Lietuvos regiono tapatybę: ar turėtume likti ištikimi įprastam Suvalkijos pavadinimui, ar visgi sugrįžti prie istorines šaknis menančios Sūduvos vardo? Etninės kultūros globos tarybos vyriausiasis specialistas (Suvalkijos (Sūduvos) regionui) Gintaras Skamaročius laikosi griežtos nuomonės - pavadinimas „Suvalkija“ yra tiesioginis caro Rusijos okupacijos palikimas, kurio laikas galutinai išsižadėti.
„Viešojoje erdvėje vis dažniau keliama idėja Suvalkiją vadinti Sūduva. Svarbu suprasti, ką tas pavadinimas reiškia, kas ir kokiu tikslu jį atnešė. Pavadinimą „Suvalkija“ atnešė okupantai, kurių nusikratėme 1918 ir… galutinai 1990 metais. Nusikratėme okupantų, laikas teisiškai atsisakyti ir juos menančio pavadinimo“, - teigia G. Skamaročius.
Po 1863 m. sukilimo okupantai bei jų pakalikai uždraudė kalbėti ir rašyti lietuviškais rašmenimis. Kraštas buvo įtrauktas į Vilniaus, Augustavo gubernijas. Paskutinio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos vadovo Augusto vardas mums priminė apie buvusią nepriklausomybę, todėl kėlė nerimą Rusijos imperijai, tad nuo 1867 m. krašto okupantų Augustavo gubernija pervadinta į Suvalkų guberniją. Šis pavadinimas siejasi su okupantų brutalumu, jis jiems ir priklauso. Manau, reikia subręsti tam, kad suprastume, kas yra mūsų laisvų, o kas okupacijos parklupdytų. Dauguma šviesių žmonių kovojo su okupacijomis jų metu ir vėlesniais laikais, kraštą vadino ir dabar tebevadina Sūduva, o žmones - sūduviais. Dalis jų už tai sumokėjo savo gyvybėmis - turime gerbti jų atminimą.
„Nuo amžių amžinųjų šį kraštą mūsų protėviai ir dauguma vakariečių įvairiose kalbinėse formose vadino Sūduvos pavadinimu, todėl galime didžiuotis jį išsaugoję iki šių dienų. Gerbdami protėvių atminimą, jų ir mūsų kultūrinį paveldą, turime elgtis nuosekliai ir už jį toliau kovoti, ypač agresyvios propogandos atvejais. Tai daro tūkstančiai mūsų krašto žmonių, šimtai įstaigų. Labai svarbu suprasti, kai kažkam duodame savo parinktą vardą ar pavadinimą, tuo norime kažką pasakyti, įtvirtinti, palikti vaikams“, - pabrėžia specialistas.
Kai X-XIII a. mūsų krašto pietines dalis pradėjo okupuoti slaviški stačiatikiai, jie Sūduvos kraštą iki „tiek, kiek pajėgs užgrobti“ pradėjo vadinti naujųjų stačiatikių „jatczwingi“ (į lietuvių kalbą išverstu jotvingių) pavadinimu. Tuos, kuriuos pavergė, nutautino - juos taip pat privertė paklusti okupantų valiai, jų nešamai kalbai, tikėjimui, krašto ir miestų bei žmonių vardams, pavardėms, pavadinimams. Šiuo metu stebime įdomią situaciją, kai abiejų okupacinių šiukšlynų „saugotojai“, dalis jų patys to iki galo nesuprasdami, tarpusavyje pešasi, kurį iš dviejų okupacinių pavadinimų mums įpiršti: „suwalszczyzna“ ar „jatczwingi“. Abejoms nesusipratėlių grupėms linkiu atsikratyti nepilnavertiškumo ir grįžti prie tikrųjų vertybių puoselėjimo, o nuo lietuviško pavadinimo piktybinių niekintojų turime gintis viešumu, teisinėmis ir kitomis priemonėmis.
Krašto gyventojų - sūduvių pavadinimą 77-aisiais metais pirmą kartą paminėjo romėnų mokslininkas, istorikas Plinijus Vyresnysis, veikale „Gamtos istorija“, skyriuje (knygoje) apie mineralus. Šį įrašą pavyko rasti dėka senųjų dokumentų skaitmenizavimo ir kėlimo į elektroninę erdvę. Svarbu tai, kad šiuo įrašu pabrėžiama sūduvių išmintis ir geresnis išmanymas, nei kitų jam žinomų tautų. Jis rašytiniuose šaltiniuose su pertraukomis plačiau vartotas iki Napoleono laikų, kai Rusijos ir Prūsijos okupantams išsigandus galimo Lietuvos (ir Lenkijos) valstybės atkūrimo, lietuviškumas pradėtas ypač stipriai slopinti abejose imperijose. Nuo 1815 m. Sūduvos kraštas, tiksliau jo vakarinė dalis, Prūsijos administraciniuose žemėlapiuose jau nerodomas. Sūduva vienas iš seniausių, vis dar gyvenančių etninės grupės žmonių ir krašto pavadinimas Europoje, pats seniausias Lietuvoje, todėl jį privalome nuolat ginti ir garbingai perduoti savo ateities kartoms.
Regiono gyventojų požiūris ir palaikymas
„Regiono gyventojai turi ir turės įvairių nuomonių, bet malonu, kad dauguma palaiko Sūduvos pavadinimą. Malonu, kad gerbiančių istorinį vardą vis gausėja. Tai rodo ir „Sūduvos“ futbolo klubas, MRU Sūduvos akademijos, futbolo klubo „Sūduvos močiutės“ ir kitų naujų įstaigų pavadinimai, Sūduvos dienos minėjimo populiarėjimas, domėjimasis savo krašto istorija, diskusijos. Galiausiai - karas Ukrainoje priminė ir mums darytas skriaudas, o tai aktyvina pastangas atsisakyti okupacinių šiukšlių likučių“, - džiaugiasi G. Skamaročius.
Svarbu, kad Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir Marijampolės meras Povilas Isoda patys save vadina sūduviais, o kraštą - Sūduva. Džiaugiuosi, kad Seimo Laikinoji Sūduvos krašto bičiulių grupė, vadovaujama J. Oleko, ir jungianti įvairių politinių grupių narius, jau svarstė ir išreiškė pritarimą Sūduvos vardo įteisinimui Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, kituose teisės aktuose.
„Vadinčiau tai Sūduvos pavadinimo susigrąžinimu, istorinio teisingumo atstatymu, panašiai kaip buvo su Marijampolės vardo atstatymu. Iš nepritariančių teko girdėti keletą skirtingų nuomonių. Keisčiausia, bet labiau prieštarauja ne mūsų krašto gyventojai, o dalis vilniečių, kurie, „atseit“, geriau žino kaip mus vadinti. Ypač tie, kurie apsigynė diplominius darbus, rašė knygas, dainas, straipsnius ar kitus kūrinius su „suwalszczyznos“ ar „Suvalkijos“ pavadinimu. Gal nepatogu pripažinti klydus, gal dalį jų kas nors įskaudino, už tai ir išprovokavo pyktį prieš Sūduvos pavadinimą? Dalies žmonių argumentai yra buitiniai. Net ir tie, kurie kartais pavartoja Suvalkijos pavadinimą, nebūtinai nori jį išsaugoti. Kaip jie patys sako - tai iš įpratimo, nesusimąstant ką jis reiškia. Mokyklose kitaip nemokė, ne visi žino Sūduvos istoriją, tad nėra kaip ant jų pykti. Aš taip pat mokykloje daug ko nežinojau. Žinoma, yra žmonių, kurie naudodami Suvalkijos pavadinimą, nori išsaugoti priminimą apie 1920 m. Sakoma, kad būtent šiuo tikslu 1930 m. Marijampolėje buvo nuspręsta leisti savaitraštį su pavadinimu „Suvalkietis“. Tiesa, yra ir sovietinio represinio aparato buvusių darbuotojų ar jų artimųjų, kurie nepatenkinti Nepriklausomybės paskelbimu, atsiskyrimu nuo juos finansavusios šalies. Jie pyksta ant visko kas lietuviška, tame tarpe ir Sūduvos pavadinimo.“
Sūduvos vardo įsitvirtinimas visuomenėje ir kultūroje
„Taip, tai akivaizdus mūsų krašto žmonių nuomonės ir didėjančio sąmoningumo rodiklis. Kaip jau minėjau anksčiau, futbolo ir krepšinio klubai „Sūduva“, garsiosios „Sūduvos močiutės“, MRU Sūduvos akademija, verslo forumai „Sūduva 2035“ - tai tik dalis pavyzdžių. Prisimename ir Sūduvos metų proga, 2022 m. sukurtą bei Rygiškių Jono stadione parodytą įspūdingą misteriją „Sūduvių pėdsakais“.
Sūduvos diena užgimė iš sūduviškos tapatybės, bet ir ji pati stiprina viso Sūduvos regiono tapatybę, pagarbą jam. Tai nuolatinis abipusis procesas. Sūduvos diena - tai viena iš galimybių visa tai geriau pažinti, paskata iš naujo atrasti ir šiandieniniams poreikiams pritaikyti kai kuriuos sūduviškus ypatumus, ypač išmintį, savigarbą, darbštumą ir mokėjimą skaičiuoti. Visa tai ir yra, dažnai akimis nematoma, bet jaučiama mūsų - sūduvių tapatybė.
Nuo šių metų, prie Sūduvos dienos minėjimo organizatorių prisijungė Sūduvos etninės kultūros globos taryba, kartu su labiausiai nusipelniusių Sūduvos etninės kultūros puoselėtojų pagerbimu. Kviečiame visus sūduvius ir čia gyvenančius kitų etninių grupių atstovus vasario 20 d. Stengiamės daugiau dėmesio skirti tiems laikams ir įvykiams, apie kuriuos mažiau žinoma, bet kurie turi ypač gilias šaknis, dvasingumo supratimus. Sūduvos dienos metu, kiekvienais metais daugiau dėmesio skyrėme vis kitai asmenybei ar įvykiui. Pavyzdžiui, Sūduvos metų minėjimo pradžiai (2022), Plinijaus Vyresniojo gimimo 2000-mečiui (2023), Dievų Motinai Letuvai (Letai) - 2024. Minėjimai tapo paprotiniu, jau atpažįstamu ir laukiamu renginiu. Per septynerius metus į minėjimus Marijampolėje atvyko ir kalbėjo daug iškilių pranešėjų, puikių meno kolektyvų, aktyvių žmonių. Sekančiais metais švęsime sūduvių pirmojo paminėjimo 1950-metį.
„Sūduvos pavadinimas turi skambėti ne tik visuomenėje, kultūroje, švietime, bet ir valstybės politiniame apsisprendime dėl Rusijos imperijos palikimo puoselėjimo ar atsisakymo ir to sprendimo įteisinimo Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Priėmus atitinkamus Seimo sprendimus, prasidės naujas Sūduvos krašto plėtros etapas, tikimės, kad tada ir valstybės institucijos skirs daugiau dėmesio Sūduvos, o tuo pačiu ir Lietuvos dalies senosios kultūros tyrimams, pažinimui, viešinimui. Senasis, 1949 metus skaičiuojantis pavadinimas, jo tolesnis viešinimas padės ir mūsų krašto verslo įmonėms gaminti savo produkciją ir ją lengviau pardavinėti visoje Europoje su sūduvių ir Sūduvos pavadinimų įrašu. Gal nepastebėjote, bet, pavyzdžiui, saldainių fabrikas „Rūta“ ant Lietuvos regionus vaizduojančio šokolado jau pakeitęs įrašą - rašo SŪDUVA. Brandesnį požiūrį demonstruojantis kraštas labiau gerbiamas, pritraukia daugiau nacionalinių ir tarptautinių investicijų.“
Įžvalgos atskleidžia, kad kova už Sūduvos vardą yra kur kas gilesnė nei tiesiog terminologinis ginčas. Lenkijos sprendimas Karaliaučių (dab.rus. Kaliningrad) vadinti lenkiškaja jo forma, kai kam buvo netikėtas žingsnis. Jis paskatino ir Latviją priimti atitinkamus sprendimus. Savo paveldą, tapatybę gerbiantiems lietuviams - tai ne naujiena, nes kalbama apie Mažąją Lietuvą. Šioje situacijoje jis dar aktualesnis.
Vardo savitumo, vertingumo bei išsaugojimo prasmės supratimas eina greta su išsilavinimu, bendražmogiškųjų vertybių ugdymusi, darnos supratimu bei dorove. Norint geriau suprasti, reikia augti patiems kartu su jais.
Istorinis kontekstas ir pavadinimų kaita
Karaliaučiaus krašto lietuviškas paveldas - lietuviški senieji pirminiai vardai, vietovardžiai ir vandenvardžiai (toliau minėsime trumpesniu apibendrinamuoju - „vardas”) brutalumą ir naikinimą pirmiau patyrė iš germanizatorių (kryžiuočių ordino). Jis prasidėjęs prieš maždaug aštuonis šimtus metų, ypač suintensyvėjęs prieš maždaug tris šimtų metų. Nors kraštas tiesiogiai ir nėra Vokietijos administruojamas, bet germanizavimas iš jos struktūrų vis dar tebesitęsia. Senųjų laikų germanizavimas platokai aprašytas ir nagrinėtas, tačiau jų duomenų patikimumo bei atnaujinimo klausimas ir dabartinių laikų detalesnis germanizavimo nagrinėjimas bus kitų straipsnių temomis.
Prieš tęsiant diskusiją, būtina prisiminti istorijos pradžią. Kodėl yra vartotini senieji Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto) lietuviški / baltiški vardai, vietovardžiai ir vandenvardžiai? Ar buvo kada kitaip? Daugiau nei prieš aštuonis šimtus metų, į tuomečius lietuvių (prūsų) - Lietuvos vakarinius kraštus pradėjo atvykinėti ne tik prekeiviai, bet ir iš Palestinos pabėgę Kryžiuočių (vokiečių) ordino kareiviai. Jų kronikose rašoma, kaip „ten” buvusios atitinkamo vardo gyvenvietės ir jų pilys buvo sudegintos ar sugriautos ir jų vietoje ar greta pastatytos kitos jau su jiems „nauju” vardu. Dažnai kitataučiai, nesugebėdami tiksliai ištarti ir atkartoti pavadinimo, kartais jį užrašydavo pakeisdami vieną kitą raidę arba dažniausiai - tik galūnę. Taip vokiečių kareivių ir vienuolių lūpose bei raštuose Stalupėnai (pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio „stalas”, kuris kitomis kalbomis vadinamas taip: vokiškai - tish, rusiškai - stol / стол) tapo Stallupönen; Lazdynai (nuo lietuviško „lazdynas”: vok. - hazel, rus. - oreshnik / орешник) - Lazdennen, Ragainė - (nuo „ragana”: vok. - hexe, rus. - vedma / ведьма) - Ragnit; Gumbinė (nuo „gumbas”: vok. - klumpen, rus. - glib / глыб) - Gumbinnen ir pan.. Užpuolikai ar praeiviai visa vietovę pradėdavo vadinti „savo” vardu, tuo tarpu senieji krašto gyventojai ir toliau gyvenvietę vadindavo senuoju jos istoriniu vardu. Panašiai vardų vartojimo istorijos kurdavosi ir kaimyninių šalių ar kraštų vietovių pavadinimų atžvilgiu. Istorijos tęsiasi šimtmečiais.
Sovietų Sąjungos nuostata pavadinimų lietuviškumui iki karo ir jo metu buvo pilnai palanki. 1944 m. buvo duota komanda mokslininkams paruošti krašto žemėlapį su lietuviškais pavadinimais, žadant visą Mažosios Lietuvos kraštą grąžinti lietuviams, perduodant tuometei Lietuvai. Krašto lietuviško paveldo, tikėtina, ir 1918 m. Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto argumentai, tikėtina, ne tik Rusijos pusės, buvo naudoti ir Jaltos bei Potsdamo taikos konferencijose. Jų dalyvių sprendimu Rytprūsiai buvo padalinti į „lietuvišką” (žadant perduoti LTSR / SSSR) ir „nelietuvišką” (perduota Lenkijai) dalis. Tai davė rezultatą - Mažosios Lietuvos kraštas bei dabartinė srities pietvakarinė dalelė (nelaikyta Mažosios Lietuvos dalimi, matyt dėl geografinio sienos tiesumo iki jūros) buvo perduoti tuometei Sovietų Sąjungai, į kurios sudėtį jau buvo įjungta ir Lietuva. Taigi, po konferencijos turėjo įvykti tik Sovietinės šalies „vidaus” reikalai. Istorija rodo, kad „grąžinimo-perdavimo” procesas turėjo ir rėmėjų, ir priešininkų, nes nuostatos dėl perdavimo kaitaliojosi. Pavyzdžiui, prieš Klaipėdos puolimą (1944 m. pab.) Raudonosios armijos kariams buvo oficialiai aiškinama, kad jie turi išvaduoti lietuvių ir Lietuvos kraštą. Po Jaltos konferencijos, t.y. po poros mėnesių, prieš puolant piečiau Nemuno esančią (Tilžės Aktu neatsiimtą Mažosios Lietuvos) krašto dalį, Rusijos propaganda kareiviams teigė, kad: „jie turi sunaikinti fašistinį žvėrį jo paties urve”. Po karo nuomonės vėl kaitaliojosi. Istorija rodo, kad formaliai buvo apsiribota tik Klaipėdos krašto pilnu grąžinimu Lietuvai.
Karaliaučiaus kraštas iki 1965 m. ūkiškai valdytas iš Vilniaus, tuometės Lietuvos (liaudies) ūkio tarybos. Karaliaučiaus krašto/srities aplinkosauginių klausimų sprendimas iš Vilniaus (per Lietuvos TSR Aplinkosaugos ministerijos Karaliaučiaus padalinį) buvo valdomas iki pat Atgimimo, 1989 metų. Kodėl likusios Mažosios Lietuvos - visos ar jos dalies perdavimas Lietuvos TS Respublikai neįvyko, ar bandymų perdavimo procesas sustojo 1965 m.? Manau, buvo keletas priežasčių, kurios iš jų esminės - kitų diskusijų tema. Vis gi reikia pripažinti, kad, matyt, paminėtos planuoto formalaus „perdavimo Lietuvos TSR” aplinkybės įtakojo sąlyginai palankesnę situaciją vietovardžių oficialiam įvardinimui 1945-1946 m. atvejus. Tuo metu oficialiai, rusiškomis raidėmis buvo rašomi „iki fašistiniai” (iki 1938 m.) pavadinimai, t.y. su išlaikytomis jų šaknų lietuviškosiomis formomis. Ši nuostata vyravo praktiškai iki dabartinių (G.Sk. pastaba - rašyta 2020) metų.
Rusijos Federacijoje, net ir valdžios struktūrų kontroliuojamoje erdvėje, tarp jų ir žiniasklaidoje vis dažniau rodomi bei vartojami fašistiniai pavadinimai. Nepateisinama, kad vartodami šias pavadinimų formas, toje propagandinėje žiniasklaidoje valdžios remiamos struktūros bei visuomenininkai metė kaltinimus lietuviams, kad atseit, lietuviai, keldami klausimą apie senųjų istorinių lietuviškų/baltiškų pavadinimų grąžinimą, neprieštarauja fašistinių vartojimui. 2019 metais lietuviams ypač brangiame Tolminkiemyje, ant buvusios geležinkelio stoties pastato buvo „restauruotas” vietovės pavadinimo fašistinis variantas (1938 m. - Tollmingen). Jį palaikius pora dienų, vėl uždažė. Fašistinių kūrinių ir nuostatų, tarp jų ir sukurtų „1938-ųjų” pavadinimų propagavimas leidžia priskirti šiuos veikėjus ne tik praeities, bet ir šių dienų fašistams. Atskiras klausimas, ar dalis žmonių tokius pavadinimus vartoja ir vėl proteguoja iš kvailumo ir nežinojimo, ar sąmoningai - garbindami nacistinį fašizmą, siekdami kiršinti tautinę nesantaiką ir iš to toliau uždarbiauti.
Atsakydami į „jų” atliktą provokaciją ir vėlesnį klausimo-kaltinimo kėlimą viešoje erdvėje teigiame, kad nei vienos, nei kitos šalies fašistų netoleruojame, 1938 m. sukurtų fašistinių-nacistinių pavadinimų ir kitų jų sukurtų produktų vartojimą smerkiame. Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad 1946 m. rusų kalba taip pat dirbtinai sukurti vietovardžiai ir vandenvardžiai (pavadinimai) ateityje taip pat turėtų būti grąžinti į istorinius pirminius, atitinkamai lietuviškus ar naujai, nelietuviškų vardų gyvenviečių bazėse įkurtų atvejais - į kitų kalbų kalbines formas. Sovietmečiu sukurtų, visiškai naujų vietovių/gyvenviečių rusiški pavadinimai (jeigu jie nesusiję su nusikaltimus žmogiškumui padariusiais) galėtų išlikti naujais - rusiškos formos.
Primename, kad 1988 metų rugsėjį Lietuvos ir Karaliaučiaus srities žymiausi rašytojai laikraštyje „Literaturnaja gazeta” išspausdino bendrą viešą prašymą Tolminkiemio gyvenvietei oficialiai grąžinti senąjį pavadinimą - lietuviškąja jo forma. Nauja šio krašto gyventojų karta/os nebus smerkiama ar kaltinama, jeigu augdama su 1946 m. primestais vardais netoleruos smurto apraiškų prieš senųjų lietuviškų vardų vartojimą, ypač tekstuose lietuvių kalba. Nauja karta, gerbdama bendražmogiškąsias vertybes ir krašto kultūrą bei ūkį kūrusius ir čia gyvenusius civilius žmones, galėtų su(si)grąžinti tebesančias, bet prislopintai mūsų vartojamas ir vardinamas vertybes - vardus, vietovardžius, vandenvardžius. Tai būtų svarus žingsnis istorinio teisingumo atstatymui, lietuvių ir rusų tautų santykių gerinimui.
Artimesnis pirmas jūsų, rusiškos pusės galimas žingsnis - netoleruokite ir patys nepersekiokite kitų už lietuviško istorinio paveldo - krašto vietovardžių ir vandenvardžių vartojimą, ypač lietuvių kalba leidžiamuose leidiniuose ir svetainėse. Artimesnis antras žingsnis - rusiškuose (ypatingai istoriniuose) tekstuose greta senojo suvokietinto naudokite ir pirminę senąją lietuviškąją formą - nepripažindami „1938 m. fašizmo”, neproteguokime ir ankstesnio germanizavimo, vartojant vien tik vokiškąsias jo formas. O ar žinote, kad pasaulio mokslininkai, taip pat ir rusų tautybės, yra ištyrę ir patvirtinę lietuvišką kilmę šimtams lietuviškų vietovardžių ir vandenvardžių netgi ryčiau ir šiauriau nei Maskva. Jie vartojami ir šiandien. Kaip matote, ieškant randame ir turime daug bendrų vertybių. Manau, jos turi didesnę prasmę.
Nors straipsnis rašytas 2020 ir dabartiniu metu tarsi nereikėtų kai ko kalbėti ar rašyti, nes „šiuo metu vyksta karas”, nors jau keliamas klausimas dėl šio krašto grąžinimo - perdavimo Lietuvai su krašto autonomijos ar kitiomis teisėmis, bet susitarimas vietovardžių ir kitais klausimais tarp lietuvių ir šio krašto pažangių rusų bendruomenių yra ir bus būtinas bet kuriuo atveju.
tags: #gintaras #skamarocius #gim
