Tai, kas nutinka mums būnant vaikais, turi įtakos - padeda ar kliudo - visą gyvenimą. Tik suaugę suvokiame, kaip mums sekėsi vaikystėje. Daugelis mokslininkų mano, kad hiperaktyvumą reikėtų aiškinti kaip centrinės nervų sistemos ligą. Tai gali atsirasti gimdymo traumų metu bei dėl patirtos ankstyvoje vaikystėje galvos traumos.

Hiperaktyvumo požymiai ir ypatumai

Pedagogės L. Rupšienės atlikti tyrimai rodo, kad tokie vaikai labai impulsyvūs, itin aktyvūs ir judrūs, jie negali ilgai išlaikyti dėmesio, kontroliuoti savo fizinio judrumo ir susikaupę sėdėti mokyklos suole kelias pamokas. Hiperaktyvūs vaikai, pradėję veiklą, greitai susidomi kuo nors kitu, išsiblaško, yra nekantrūs. Jiems sunku dirbti be suaugusiojo paraginimo, patarimo, įvertinimo. Šie vaikai labai jautrūs, greičiau pažeidžiami, mažiau pasitikintys, nedrąsūs. Taigi, paprastai jie jaučia, jei kas nors juos atstumia.

Dabar dažniausiai vartojamas terminas yra dėmesio sutrikimas/hiperaktyvumas (angl. attention deficit - hyperactivity disorder, toliau - ADHD). Įtarti ADHD galima tada, jei vaikui nesiseka nei darželyje, nei namuose, jei jam akivaizdžiai sunku funkcionuoti socialinėje, akademinėje aplinkose, ir jis neturi jokių kitų anksčiau diagnozuotų sutrikimų, kurie gali turėti panašius simptomus. Pagrindiniai simptomai yra dėmesio nesutelkimas, aktyvumas, impulsyvumas. Nepastebi smulkmenų, atrodo, kad yra žiopsys. Pastebėta, kad - ypač pastaraisiais metais - vaikų, turinčių šį sutrikimą, padaugėjo. Manoma, kad šį sutrikimą gali turėti 3-5% vaikų. Tėvams ir pedagogams tai sukelia sunkumų, nes šie vaikai vis dėlto eina į tradicinius darželius ir tradicines mokyklas. Kalbant apie vaikų amžių, aktyvumas ir impulsyvumas labiausiai pastebimi ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesyje, o dėmesio nesutelkimas - mokyklinio amžiaus vaikuose.

Nors jau yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti ADHD kilmę, mokslininkai vis dar nesutaria iki galo. Tačiau dauguma vis dėlto sutinka, kad šis sutrikimas - neurologinės kilmės. Kai kurie tyrimai rodo, kad ADHD lemia ir genetika - pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuota ADHD, dažnai turi tėvus arba brolius/seseris, kuriems irgi buvo diagnozuotas šis sutrikimas. Bėda ta, kad labai daug šių simptomų turi ir visai ne hiperaktyvūs vaikai, ypač, jei kalbame apie ikimokyklinukus. Tačiau - pastebėję aktyvų vaiką ir hiperaktyvų draugą - iš karto pamatysime, kad hiperaktyvaus vaiko šie simptomai yra keletą kartų intensyvesni, nei aktyvaus.

Dažnai nepastebima, kad šie vaikai turi ir teigiamų savybių, kurių kiti vaikai tiek daug neturi. Tariama blogybė visada reikėtų įžvelgti ir gera. Neįprasto elgesio vaikų, kuriems priklauso ir hiperaktyvūs vaikai, stipriąsias puses atrasti daug sunkiau, negu silpnąsias. Tikslinga jų ieškoti, ugdyti gerasias savybes, sukurti daugiau sėkmės išgyvenimų ir taip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi. Galbūt teisingas sprendimas su vaikais, kurie atrodo kitaip nei kiti, elgtis kitaip. Užuot neįprastą elgesį vertinę negatyviai ir draudę, reiktų pamėginti jame įžvelgti ką nors ypatingo. Tuomet seksis lengviau bendrauti su „sunkiu“ vaiku.

Lauko darželiai ir fizinis aktyvumas

Prieš keliaudami į pirmą klasę, Lauko darželio ir Lauko mokyklos įkūrėjo Žilvino Karpio vaikai daug laiko leisdavo lauke. Šeima pastebėjo, kad ugdomi lauke vaikai nustebina užsispyrimu tikslui pasiekti, formuojasi stiprūs charakteriai. „Jie tvirtesni ir fiziškai, ir emociškai, jaučiasi laisvesni. Fizinis aktyvumas lauke turi teigiamos įtakos ir geresniam vaikų pasiruošimui mokyklai. Tai rodo tyrimas, kurio metu buvo apklausta apie 40 lauko darželius Vilniuje ir Kaune lankančių vaikų tėvų ir tiek pat - lankančių tradicinius darželius. „Tėvai pildė Nyderlandų fizinio aktyvumo klausimyną, atsakė, kokį laisvalaikį vaikai renkasi: aktyvesnes ar pasyvesnes veiklas. Pagal šį klausimyną vaikai, kurie lankė lauko darželius, buvo fiziškai aktyvesni. Kitas objektyvus skaičiavimas: lauko darželių vaikai dukart mažiau serga, ir dėl to beveik dukart rečiau dėl ligos praleidžia darželį. Išvada: doc.

Išėjimas iš patalpų savaime padiktuoja vaikams kitokių pasirinkimų galimybių. Jeigu kėdžių ir suolų pilnose klasėse, kaip sako R. Gruodytė-Račienė, iškart norisi prisėsti, tai laukas siūlo daugiau. Kalbant apie gerą pasiruošimą mokyklai, su ankstyvuoju ugdymu siejamas judėjimo džiaugsmas, laimės jausmas ir buvimas žaliose erdvėse vaikus paveikia labiau, nei manome. Tai parodė didelės apimties retrospektyvinis danų tyrimas, nagrinėjęs suaugusių žmonių psichinės sveikatos situaciją per šešiolika įvairiausių psichinių sutrikimų ir ligų. Buvo tiriama, kiek vaikai savo gyvenamoje aplinkoje turėjo žalios erdvės, o po 20 metų pasidomėta jų sveikata, emocine savijauta. „Žaliosios erdvės poveikis vaikystėje, pasirodo, mums toks stiprus, kad dovanoja apie 55 proc.

Norvegijoje atliktas tyrimas, kuriame palyginta, kaip vaikai leidžia laiką tradicinėse ir gamtinėse aikštelėse, parodė - fiziškai aktyvesnė diena buvo ta, kurią ugdytojai su vaikais eidavo į gamtines aikšteles. Jų aplinka duodavo daugiau galimybių judėti. Įdomu tai, kad pasyviausia diena vaikams tapo tradicinėje lauko aikštelėje vasarą - nors oras buvo puikus, sugalvoti, ką veikti jau šimtą kartų išbandytoje erdvėje, - sunku. Vyresni vaikai ilgai užtruko, kol išsirinko, ką žaisti.

Kaip padėti vaikams su dėmesio sutrikimais ir hiperaktyvumu?

Hiperaktyviems vaikams labiau nei kitiems reikia nustatyti tvirtas leistino elgesio ribas. Reikia teisingai suprasti: leistino elgesio ribos neturi būti griežtos ir nekintamos, jos turi atitikti vis besikeičiančias realias sąlygas. Leistino elgesio ribos nėra pastovios. Ypač vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, yra svarbu gyventi pagal tvirtas taisykles, jei dienotvarkė aiški, sumažėja vaikų dirglumas ir susierzinimas. Kartu taisyklės suteikia ir saugumo. Žinoma, retkarčiais galima padaryti išimtį - galų gale ne visos dienos vienodos.

Priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra. Įteikite savo vaikui džiaugsmo dovaną. Pasakykite, kad jis mylimas už tai, koks jis yra, bet ne už tai, ką jis daro ar net už tai, kaip jis sugeba pamaloninti jus. Įteikite pasitikėjimo savimi dovaną. O jeigu atsitiktų taip, kad jis suabejotų savo jėgomis, neleiskite jausti įtampos ir būti nuliūdusiu. Skatinkite pasitikėjimą savimi. Įteikite galimybių dovaną. Įteikite savo vaikui laisvės dovaną, kuri neribotų ir neapibrėžtų jo vaidmens gyvenime. Įteikite gyvenimo dovaną, gyvenimo be nereikalingų baimių ar nepasitikėjimo savimi. Parodykite, jog jūs ne tik būsite šalia, bet padėsite išspręsti jo problemas. Įteikite vaikui dovaną - norą būti žmogumi, kuris vertina gyvenimą.

Labai svarbu, kad stebėjimas nebūtų per trumpas, nes kartais tokį vaikų elgesį sąlygoja pasikeitimai. Dėmesį reikia kreipti ne tik į vaiko elgesį. Atkreipkite dėmesį į jo darbo įpročius ir produktyvumą; gebėjimus; ar jis sugeba sutelkti dėmesį, kai jam įdomu; kaip jis elgiasi lauke; ar moka kontroliuoti save (gali kartais pulti muštis, o gal iš tiesų sugeba susivaldyti?); ar paiso grupės taisyklių; ar turi draugų ir pan.

Nėra dviejų vaikų, turinčių ADHD, kuriems tiktų lygiai tas pats planas. Vienintelis dalykas, kuris nepasitvirtino visais atvejais, tai vaiko išėmimas iš ugdymo įstaigos. ADHD simptomai nėra „išaugami“, nėra „subręstama“ ir „susiimama“.

Naudinga mokyti ir praktikuoti technikas, padedančias vaikams prisiimti atsakomybę už savo elgesį, rasti sprendimus tvarkantis su užmaršumu, impulsyvumu, užduočių neužbaigimu, motyvacijos trūkumu. Technika „Būk robotas“. Šios technikos tikslas, kad suaugę išliktų ramūs ir išvengtų susijaudinimo. Suaugęs apsimeta robotu, kai vaikas atsikalbinėja, elgiasi ar kalba piktai ir nepagarbiai arba ignoruoja prašymus. Pozityvi kalba. Rekomenduojama pedagogams būti labiau bendradarbiaujantiems ir dažniau naudoti pozityvų kalbėjimą su vaiku. Pavyzdžiui, vietoj „tu turi padaryti…“ sakyti „tu galėtum padaryti…“ arba „padėtum, jei padarytum…“, vietoj „tu negali daryti…“ sakyti „būtų geriau, jei tu padarytum …“. Motyvacijos skatinimas. Ypatingai aktyvūs ir silpnai dėmesingi vaikai mėgsta, kai jiems sekasi. Dažniausiai jie motyvuoti rinkti taškus, gauti privilegijas ar pastiprinimus už gerą elgesį. Jėgos žaidimų vengimas. Svarbu prisiminti, kad jėgos žaidimų nei viena pusė nelaimi. Jų reiktų vengti. Susidūrus su tokia situacija, pedagogai turėtų paaiškinti savo poziciją vaikui ir nebesileisti į diskusijas ta tema. Pykčio valdymas. Tam, kad vaiko darbai būtų atlikti, rekomenduojama vietoj pykčio naudoti humorą. Humoras padeda labiau nei pyktis. Juokas yra labai geras įrankis padedantis pabaigti užduotį ar darbą. Užuominų davimas. Vaikams reikia stebėjimo ir reguliarių užuominų. Struktūra ir planavimas. Vaikai mėgsta žinoti, ko gali tikėtis ir daro ką gali, jeigu yra laikomasi kasdieninės struktūros.

Vaikų kolektyvas - savarankiška organizmas, gyvenantis pagal savo griežtas taisykles. Apie tikrą kolektyvą galime kalbėti tik tada, kai vaikai pasiekia penkerių-šešerių metų amžių. Šiame etape jų santykiai su bendraamžiais tampa sistema, kurioje kiekvienas vaikas užima savo vietą. Trejų-ketverių metų mažyliai, ateidami į vaikų darželį, su savimi atsineša skirtingą patirtį. Jie visi mokosi bendrauti žaidžiant ir taip pradžioje yra įdomūs vieni kitiems ne mažiau, nei juos supantys daiktai.

Nemažai šiuolaikinių vaikų, kurie yra aktyvūs, turi sunkumų bendraujant su bendraamžiais. Jie ne visada supranta, kaip svarbu yra bendrauti, bendradarbiauti, dalintis, būti kantriems, išklausyti kitą, rodyti empatiją. Vaikų kolektyve, kaip ir visame pasaulyje, egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, kuriuos būtina analizuoti, kad būtų galima padėti vaikui. Kadangi nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, tai bendravimas yra būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Žmogis bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susiję komponentai: 1) komunikacinis; 2) interakcinis ir 3) percepcinis. Komunikacinis komponentą sudaro keitimasis įvairiausia informacija (mintimis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, įgūdžiais, nuostatomis ir kt.). Žmonės negali vieni kitiems savo psichikos turinio perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialūs objektai, kurie žymi tam tikrą psichikos turinį, yra vadinami ženklais. Bendravimui skirtą ženklų sistema yra vadinama kalba. Bendravimo interakcinio komponentų esmė yra keitimasis judesiais ir veiksmais. Tai vienas kitą supranta. Percepcinis komponentą sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvokimo ir gilesnio pažinimo procesai. Žmonės vieni kitus ne tik supranta, bet ir pažįsta vieni kitus. Bendravimo nesėkmės sukelia konfliktus, susvetimėjimą, užteršia žmonių grupės psichologinį klimatą, mažina darbingumą, aloja psichiką ir kartu fizinę sveikatą. Dėl to vienas iš svarbiausių psichologijos ir pedagogikos uždavinių yra tirti ir tobulinti bendravimo kultūrą.

Vaidmeniniai žaidimai gali būti panaudoti dviem aspektais - vaikų bendravimo įgūdžių stiprinimui ir netinkamo elgesio permodeliavimui į tinkamu elgesiu pagrįstus scenarijus. Ugdytojams svarbu nenutraukti vaiko žaidimo, kai jiems atrodo, jog vaikai, jų nuomone, žaidžia ar bendrauja ne tinkamai, bet išnaudoti šias situacijas vaikų pažinimui, neįsiterpiant anksčiau laiko, kol tai yra saugu.

Visiems vaikams reikalingas nuolatinis dėmesys, meilė, pagarba, supratimas ir palaikymas. Tėvų ir pedagogų pastangos sukurti saugią, skatinančią ir draugišką aplinką yra labai svarbios. Tai padeda vaikams jaustis užtikrintai, skatina jų savarankiškumą ir norą mokytis bei tyrinėti pasaulį.

Tyrimų santrauka:

tags: #aktyvus #vaikai #darzelyje

• Kūdikių lašai nuo pilvo dieglių: vadovas
• Kaip paskatinti kūdikį valgyti
• Parama socialinės rizikos šeimoms
• Kaip atpažinti saulės smūgio simptomus vaikams
• Gimdymas JK