Artėjant Salomėjos Nėries 115-osioms gimimo metinėms, pateikiame istoriko Antano Žilinsko straipsnį apie poetę ir sunkų, prieštaringą jos gyvenimo kelią. Straipsnis - iš jau spaudai rengiamos A. Žilinsko knygos, kurioje autorius prisiliečia prie Vilkaviškio krašto istorijos ir jos žmonių.
Gyvenimo pradžia ir jaunystės svajonės
Palaimintosios mergelės Salomėjos dienos išvakarėse, 1904 m. lapkričio 17 d., gimė poetė Salomėja Nėris, kaime vadinta Seliomija, Saliute. Sakoma, kad Salomėja gimė ne iš meilės. „Devyniolikmetė Salomėjos mama, turtingo ūkininko dukra, nenorėjo tekėti už mažo, šlubo, tik piršlybų dieną pirmąkart pamatyto Simono Bačinsko, bet buvo varu išvaryta. Po vestuvių ji verkė visą naktį, jaunikis įsižeidęs miegojo klėtyje, o svečiai nežinojo, ką ir daryti“, - rašo R. Senelio ir tėvo pasakos, motinos giesmės stipriai veikė jautrios iš prigimties mergaitės vaizduotę. Salomėjos pusseserė Magdalena prisimena: „Iš pat mažens ji buvo svajinga, nemėgo draugystės, norėdavo pabūti viena. Į viską greit reaguodavo, greit įsižeisdavo, o supykusi ilgai neatleisdavo, netgi slėpdavosi ir verkdavo. Būdama geros nuotaikos, Salomėja būdavo švelni, linksma, žaisdavo kartu.“ Salomėja ir jos broliai bei seserys mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Merginai ypač patiko literatūros, kalbų, piešimo pamokos, tačiau sunkiai sekėsi matematika. Saliutė buvo mažaūgė, storoka, mažakalbė, mėgo rimtą literatūrą.
Visi be išimties poetę pažinojusieji teigia, kad ji gyveno svajonių pasaulyje, troško gyventi romantizuotose iliuzijose. Jautri, pasiduodanti įspūdžiui, čia susižavinti, čia užsigaunanti, nuliūstanti, įsižeidžianti. Draugės prisimena, kad ašaros buvo jos kasdienė duona. Kai kurie bičiuliai ją vadino „kūdikėliu“. Nebuvo patenkinta savo išvaizda. Besimokydama „Žiburio“ gimnazijoje, pasak draugių, gerdavo actą, nes norėjo suplonėti. Jos kolega Lazdijuose, mokytojas J. Baltrukonis rašo: „Poetė mėgsta fotografuotis, bet tik keliose nuotraukose ji panaši į save. Dauguma nuotraukų nevaizduoja tikros Salomėjos.“
Augusi katalikiškoje šeimoje, jaunystėje buvo giliai, netgi egzaltuotai tikinti. Kai „Žiburio“ gimnazijoje per brandos egzaminus apsilankė Lietuvos universiteto profesorius Juozas Eretas, Salomėja pasiryžo stoti į Teologijos-filosofijos fakultetą. Bet iki to laiko dar buvo pirmoji meilė klasės draugui Stasiui. Kaune Salomėją užvaldė meilė vienam iš „Ateities“ žurnalo redaktorių - Jonui Griniui. Iš pragaištingų kančių, kai „nemylima mylėjo“, gimė ankstyvosios poezijos rinkinys „Anksti rytą“. J. Besimokančią trečiame kurse Salomėją aplankė jos didžioji meilė profesoriui Juozui Eretui. J. Eretas, matyt, vis dėlto pamilo jaunąją poetę, bet šeimos neišsižadėjo, o kai pasigyrė, kad jam gimė dukrelė, S. Nėris su gėlių puokšte ligoninėje aplankė mylimojo žmoną. Į meilės istoriją įsipynė ir prezidentas A. Smetona, sutikęs su siūlymu S. Nėrį išsiųsti mokytojauti į Panevėžį ir taip atskirti ją nuo profesoriaus J. Ereto.
Meilės kančios ir politinės pažiūros
Ryškiausią įspaudą jautrios, katalikiškai auklėtos merginos širdyje paliko meilės kančios. Nuolatinis troškimas mylėti atnešė daug kančių ir paskatino žengti kai kuriuos neapgalvotus žingsnius. Pasak J. Griniaus, „kas mylėjo Salomėją, to ji nemylėjo, o ką ji mylėjo, tas jos nemylėjo“. Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje Salomėjai gražiai asistavo bendraklasis S. Balsys, simpatijas rodė būsimas poetas J. Tysliava. Bet jie netiko jai kaip svajonių karalaičiai. Studijų metais (1925) ji įsimyli studentą mėlynomis akimis, pavadindama jį „skaisčiuoju karalaičiu“. Deja, tai buvo vienpusis susižavėjimas. Netrukus jauną svajotoją užbūrė „jaunas sakalas iš Alpių“, kurio „juodos akys žemę vėrė, o sapnai padangę“. 1928 m. vasarą Bazelio (Šveicarija) katedros didžiajame varpe S. Nėris kartu su nuodėminguoju mylimuoju įbrėžė savo ir mylimojo profesoriaus Juozo Ereto vardus. Dienoraštyje įrašė: „Mano kelias veda bedugnės pakraščiu“.
Po audringų išgyvenimų studijų metais, svajonių netekčių Lazdijuose S. Nėris turėjo pasinerti į nemėgstamą pedagoginį darbą, į vienatvę ir provincijos nykumą. Ta sielos nykuma jaunąją poetę atvedė į žavių vaikinų, puoselėjančių kairuoliškas socialistines idėjas, būrį. Jie pripažino ją kaip poetę ir „pagerbė joje moterį“. Tai - K. Boruta, Br. Zubrickas ir L. Serbenta. Naujieji draugai jausmingą merginą auklėjo ne tik kritikuodami buržuazinio gyvenimo ydas, bet ir „pilnais sarkazmo žodžiais trypė jos trapią pasaulėžiūrą bažnyčios, kunigų ir moterystės atžvilgiais“. S. Ypač S. Nėrį paveikė kelionės po varganus Vienos kvartalus, iškalbingojo Brunono Zubricko vilionės. Šis „moterų širdžių specialistas“ netgi pažadėjo vesti. Trijų viliotojų paveikta, trokšdama socialinio teisingumo ir kūrybinės laisvės, poetė pakliūva į jaunų vyrų žabangas ir pasuka iš ateitininkų pasaulio į „Trečiąjį frontą“, redaguojamą A. Venclovos. Čia jos paprašoma ne tik kairuoliškų eilių, bet ir pareiškimo, kodėl ji pasuko į kitą barikadų pusę. Tą jos pareiškimą išeivijoje gyvenęs B. Raila apibūdino taip: „Mes jį braukėm, trumpinom ir mėginom suvesti į šiokios tokios logikos rėmus.“ Pati poetė prašė to pareiškimo į „Trečio fronto“ žurnalą nedėti. Tai buvo prieš jos prigimtį ir talentą įvykęs žingsnis. Ta pilietinė poezija buvo tokia silpna, kad ją kritikavo net komunistinė spauda. V. Kapsukas Marijos Giraitės slapyvardžiu spausdintus proletarinius S. Nėries eilėraščius netgi išvadino provokacija.
Netrukus uždarius komunistuojantį „Trečiąjį frontą“ Salomėja išgyvena niūriausius metus, lieka be darbo ir pajamų. Tik kunigo M. Vaitkaus rūpesčiu, gavusi prezidento A. Smetonos rekomendaciją S. Nėris priimama į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Čia „kaip žaibas nukrito meilė“, nes sutiko skulptorių Bernardą Bučą. Taip patenkinusi savo prigimtį šeimos židiniu ir rūpesčiais ji vėl sužibo kaip poetė. Už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ apvainikuojama Lietuvos valstybine premija. Ji vėl su poezija sugrįžta į ateitininkų leidžiamą „Židinio“ žurnalą.
Politinis posūkis ir tragiškas likimas
Deja, ramiu uostu Palemono namelyje su mylimu vyru ir sūnumi Sauliuku-Balandėliu tapusį gyvenimą sujaukė 1940-ieji ir iš Rytų atėjusios sovietinės permainos. Priversta parašyti panegiriką „Tautų vadui Stalinui“, išrinkta deputate į Aukščiausiąją Tarybą Maskvoje, apipilta pinigais ir tariama šlove Salomėja vėl netenka ne tik talento, bet ir pagarbos. Pamačiusi, kas vyksta Lietuvoje, naivioji poetė savo draugams tikina, kad ji eis teisybės ieškoti pas patį Staliną. V. Sruogienė prisimena, kaip Salomėja jai kalbėjusi: „Aš parašiau tą poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą.“ I. Maldėnas prisimena, kad Salomėja „tiek verkusi kalbėdama apie Lietuvos nelaimes, kad jos nosinė buvusi šlapia“. S. Nėris troško po karo vėl išvysti Lietuvą. „Abi svajojome apie ateitį, - prisimena V. Žemaitytė-Maceikienė. - Tačiau mūsų pašnekesių pradžia ir pabaiga būdavo Lietuva, išlaisvinta tėvynė. „Man tenka smūgis piktos rankos / Ir žodis priekaišto skaudus“, - rašė S. Nėris viename eilėraštyje.
Per trejus karo metus įvairiausių įtampų išvarginta 1944 m. traukiniu pasiekusi Lietuvą jos žemę bučiavo jau pirmoje geležinkelio stotyje. Emigracijoje apie poetę rašęs J. Grinius pripažins, kad „jos sielvartas dėl Lietuvos stovio buvo didelis“. Net mirti ji troško Lietuvoje. „Mane pamačiusi ji labai graudžiai ėmė verkti, glostyti mano veidą, rankas. Prašė vežti į Lietuvą“, - apie poetės priešmirtinius jausmus rašė B. Girienė.
Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasišaukė kunigą, atliko išpažintį ir įteikė jam nespausdintų eilėraščių rinkinį. Kunigas eilėraščius perdavė partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“. Lėktuvu išgabenta į Maskvą, poetė 1945 m. liepos 7 d. mirė. Nors prieštaringi S. Nėries poelgiai tebekelia diskusijų, mūsų rašytojai ją įrašė į geriausių XX a. lietuvių poezijos kūrėjų šimtuką.
Palikimas ir atmintis
Vilkaviškiečiai šiai daug kentėjusiai talentingai poetei, likimo laužytai moteriai ruošiasi statyti atminimo skulptūrą. Kokia ji turėtų būti, kad atspindėtų lyrikę ir tragikę poetę, mylinčią motiną, skausmingo likimo moterį, be galo mylėjusią gyvenimą, gimtinę, Lietuvą? Ar gal paduosime poetei tik akmenį, kaip likimo prakeiksmą?!
Pasak poetės Julijos Švabaitės-Gylienės, tad „nusiprauskime šaltinio vandeniu akis ir veidą ir džiaukimės gyvenimu“. Šį ir kitus rinkinio „Pasodinau diemedį“ eilėraščius verta paskaityti ir įsijausti į J. Švabaitės-Gylienės žodžius visiems, kas abejoja S. Nėries talentu.
Vertinant poetės S. Nėries gyvenimą, prisiminti reikėtų ne vien jos elgesį, parvežant „Stalino saulę“ (beje, šį posakį spaudoje pirmas paskleidė poetas Kazys Boruta), bet ir pavartyti jos dienoraščius bei įsigilinti į kūrybą, ypač vertinant jos nuotaikas ir trykštančią atgailą rinkinyje „Prie didelio kelio“.
Poetės Salomėjos Nėries talentas toks gaivus, o gyvenimas toks klaidus, kad iki šiol lietuvių literatūroje ir viešojoje erdvėje nenutyla ginčai vertinant jos asmenybę. Vilkaviškiečiai siekia miestą papuošti skulptūra, metaforiškai įkūnijančia Salomėjos poezijos dvasią, o uolūs „patriotai“ trokšta išbraukti jos vardą iš istorijos. Ruošdamas šį rašinį peržvelgiau emigracijoje parašytus straipsnius ir prisiminimus apie mūsų krašto iškiliąją poetę. Vertinimai įvairūs: nuo negailestingų iki jos gyvenimą giliai apmąstančių. V. Lozoraitienė savo straipsnyje „Salomėjos Nėries kelias“ rašo: „Kokia Nėris maža ir primityvi atrodo šalia tų visų kovotojų už tikrąją laisvę.“ J. Grinius savo plačioje apybraižoje „Salomėja Nėris kryžkelėse“ objektyviau žvelgia į poetę rašydamas: „S. Nėries įnašas lietuvių literatūroje vis tiek pasiliks, nors daug kas apgailestaus jos klaidas, skaudžias pačiai poetei ir daugeliui lietuvių“ ir konstatuos: „Negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroje, nei niekšiška lietuvių išdavike.“
