Aleksandras Vasiljevas-Gulevičius, pasaulyje pripažintas prancūzų dekoracijų ir kostiumų dizaineris bei mados istorikas, gimė 1958 metais Maskvoje. Jo ateities krypčiai įtakos turėjo tėvų veikla: tėvas - liaudies artistas, sukūręs dekoracijas ir kostiumus daugiau kaip 300 pastatymų, motina - aktorė (Gulevičių šeima kilusi iš Vilniaus krašto). Aleksandro žodžiais, nuo vaikystės jis augo prožektorių šviesoje. Vedė televizijos laidas vaikams, o besimokydamas pradinėse klasėse debiutavo spektaklyje "Smaragdo miesto burtininkas" Marionečių teatre.
1981-aisiais, baigęs MCHAT'o mokyklą-studiją, kartu su tėvu apipavidalino spektaklį "Vilkai ir avys" Malaja Bronnaja teatre. Tais pat 1981-aisiais vedė prancūzę, o dar po metų, pačiame Brežnevo eros saulėlydyje, buvo priverstas emigruoti iš SSRS į Prancūziją. "Alternatyva buvo viena - Afganistanas", - pasakoja Aleksandras.
1982 metų birželį atsidūręs Paryžiuje, jau rugsėjį sukūrė pjesės "Popiežė Joana" kostiumus ir dekoracijas Paryžiaus Cartoucherie teatrui. Dar po trejų metų prasidėjo begalinė premjerų eilė kitose Europos šalyse, vėliau - Azijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Japonijoje. Darbas atvėrė duris į Londono nacionalinį, Bonos valstybinį teatrą, Glazgovo škotų baletą, Vysbadeno, Dresdeno, Reikjaviko, Varšuvos, Versalio karališkąją operą, Belgijos karališkąjį Flanders, Lisabonos nacionalinį baletą, Santjago operą ir baletą, kitas prestižines pasaulio scenas.
Dailininkas kūrė scenografiją ir kostiumus baletams "Miegančioji gražuolė", "Gulbių ežeras", "Romeo ir Džuljeta", "Raimonda", "Idiotas", "Trys muškietininkai", "Ana Karenina", operoms "Figaro vedybos", "Puritonai", "Eugenijus Oneginas", "Kunigaikštis Igoris", operetei "Madam Pompadur", pjesėms "Žuvėdra", "Vyšnių sodas", "Laukinis medus", "Meilės triumfas".
Baleto pasaulyje A.Vasiljevas dirbo su tokiomis žvaigždėmis kaip Maja Pliseckaja, Eugenijus Poliakovas, Lynn Seymour, Andre Prokovskis, Vladimiras Derevianko ir kiti, operoje - su Basil Coleman, Carlo Maestrini, Jurijumi Liubimovu, Marliny Mims.
Pagrindinėse pasaulio menų gimnazijose jis dėsto mados istoriją ir scenos dizainą, dirbo Londono karališkajame ir Ravensbourno menų koledžuose, Glazgovo menų mokykloje, Antverpeno karališkojoje akademijoje, skaito paskaitas daugelyje pasaulio mokymo įstaigų.
Vienas didžiausių jo "gyvenimo darbų" - prieš keletą metų išėjusi knyga "Grožis tremtyje" ("Beauty in Exile"), pasakojanti apie rusų aukštosios mados namus, įkurtus antrąjį trečiąjį šio amžiaus dešimtmetį Paryžiuje, Charbine, Berlyne, Niujorke, Londone. ("Daugelis įsitikinę, kad Rusijoje pirmasis mados kūrėjas - Zaicevas, o antrasis - Judaškinas. O juk gerokai anksčiau Paryžiuje buvo dešimt rusų mados namų. Šiame versle dirbo 600 rusų tautybės žmonių. Romoje lig šiol egzistuoja Irinos Golicynos mados namais...") 249 mašinraščių ir 838 iliustracijų (Vasiljevas siūlė apie pusantro tūkstančio) knygą autorius rengė dešimt metų. Be to, jis yra rusiškojo "Voque" žurnalo redaktorius, apdovanotas Diagilevo medaliu Prancūzijoje, du kartus - Turkijos "Tobav" prizu.
1998 metais Prezidento dekretu Aleksandrui Vasiljevui-Gulevičiui suteikta Lietuvos pilietybė, Pavilnyje, kur leido vaikystės vasaras, restauruojamas senelio namas, o vos prieš keletą mėnesių A.Vasiljevas atkreipė Lietuvos melomanų dėmesį, sukūręs įspūdingas dekoracijas ir kostiumus lietuviškoms "Hofmano istorijoms" Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Grožio sampratos kaita
Klausiamas apie grožio sampratos kaitą, Aleksandras Vasiljevas pastebi, kad ji visuomet keičiasi. "Dabar kaip tik gyvename laiką, kai grožio sampratą, egzistavusią XX a., keičia nauja - būsimo amžiaus," - sako jis. "Man baisu, kai matau, kad grožio etalonu laikoma moteris be nosies, vyras nupjautomis ausimis, kruvini pūliniai ant rankų, raudonos akys, karpos ant veido, skustos galvos. Visa šita žmogaus - vyro ar moters - transformacija įeina į naująją grožio normą. Tai, kas anksčiau mums atrodė bjauru, šlykštu, ligota, dabar dizainerių pateikiama kaip nuostabu ir originalu. Madų pasirodymuose matome invalidus - vienakojus, poliomielito deformuotomis rankomis. Visada atrodė, kad tai baisu, kad tai jokiu būdu nėra grožio etalonas."
Ši grožio samprata pakito apie 1990-uosius, kai griuvo Berlyno siena ir komunistų pralaimėjimu baigėsi šaltasis karas. Pasaulį apėmė gili ilgalaikė krizė, o mados pasaulyje atsirado naujas moters grožio etapas - labai šlykšti moteris. Ilgakojes manekenes ant podiumo pakeitė panašios į blyškiąsias spirochetas rachitikės. Man pačiam ši grožio samprata nelabai priimtina, bet aš suprantu, kad pasaulis gyvena dviejų tūkstantmečių sandūroje ir naujumo paieškos atves mus į kitą būseną. Tas pat atsitiko XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje, kai visi pudruoti XVIII a. markizai negalėjo suprasti, kaip galima žavėtis pusnuogėmis Napoleono epochos moterimis.
Pagal mūsų grožio, žavesio (angliškai tai tiksliau vadinama glamoure) sampratą moteris turi būti raudonomis lūpomis, lanku išpešiotais antakiais, aukšta krūtine, mūvėti šilkinėmis kojinėmis, sėdėti koja ant kojos ir demonstruoti aukštakulnius batelius. Tai klasikinis XX a. kanonas. Tačiau mes einame į ateitį, kai vis labiau populiarės moters iš kitos planetos išvaizda, juk žmonės tiki, kad kosmose mes susitiksime su kitų pasaulių atstois - pamatysime žalias ir mėlynas būtybes. Ir tai daro didžiulę įtaką grožio sampratai. Mada iš esmės keičiasi po didelių sukrėtimų. Galbūt toks sukrėtimas bus Trečiasis pasaulinis karas ar susitikimas su nežemiškomis civilizacijomis.
Universali grožio samprata
Paklaustas apie savo grožio sampratą, Aleksandras Vasiljevas atsako: "Grožis geografine prasme man - Italija. Nėra gražesnės šalies - Venecija, Roma, Florencija. Grožis - tai gražios moterys, geri kvepalai, nuostabūs filmai, tapyba, gamta, jūra, gėlės, dangus, sniegas. Tai sąvokų kompleksas, kurį sudaro daugybė dėmenų. Kiekvienas turi savą grožio sampratą, kurią jam diktuoja tam tikras paveikslas, muzika, opera, skulptūra, architektūra. Man grožis yra išorinė sąvoka, įkūnyta savita forma ir mene, ir gamtoje."
Tačiau tam tikri grožio dėmenys nesikeičia iš amžiaus į amžių, jų neveikia jokios laikinos įtakos. Klasikinį grožio kanoną sukūrė senovės graikai, plėtojo Roma ir Bizantija. Mums jis visada lieka nekintamas. Kad ir kaip keistųsi mada, kad ir kokios filosofijos srovės vyrautų visuomenėje, mes visada grįšime prie tų kanonų. Jis yra vyro ir moters grožio, architektūros, drabužio, skulptūros idealas. XXI a., žinoma, nevaikščiosime vilkėdami togomis ir drapiruotėmis, bet tam tikros mados, architektūros, interjero kryptys grąžins mus prie klasikinio kanono - tuomet, kai menas bus visai išprotėjęs.
Vasiljevas mano, kad būtent dabar ir yra toks momentas, kai menas išprotėjęs. Bet koks daiktas gali būti eksponuojamas muziejuje ir būti laikomas meno kūriniu. Galima pastatyti ant stalo stiklinę su pomidorų sultimis ir parašyti, kad tai meno kūrinys. Galima padėti gabaliuką bifštekso po stiklu, jame atsiras kirmėlaičių, ir, sugalvojus atitinkamą paaiškinimą, bus galima tvirtinti, kad tai irimo meno kūrinys. Tai nutiko tą epochą, kai meno kanonai buvo visiškai sunaikinti. Anksčiau grožiu buvo laikomas taisyklingas piešinys, spalvų santykis, harmonija, o šiandien tų idealų nebeliko.
Postmodernizmas mene ir madoje
Aleksandras Vasiljevas kritiškai vertina postmodernizmo įtaką klasikinei operai ir baletui, teigdamas, kad tai veikia labai smarkiai, ypač operą. "Šios beprotybės pradininkė buvo Vokietija. Bet kuri klasikinė opera šiandien ten statoma moderniu stiliumi. Jei tai "Nabukas", veiksmas būtinai vyksta Sadamo Huseino valdomame Irake ir Kuveite. "Falstafas" ir "Faustas" - Hitlerio epochos Vokietijoje. Violeta gyvena M.Dietrich laikų Berlyne. Mozarto operos dainuojamos su mobiliaisiais telefonais rankose kur nors moderniame pramonininko bute."
Tai tęsiasi pastaruosius 10-15 metų. Tokių tendencijų dar nematyti Lietuvoje, Rusijoje, galbūt Lenkijoje, kur kultūra labiau tradicinė, o Vakaruose tai vyksta nuolatos - ir net tokiose "operinėse" šalyse kaip Prancūzija, Italija. Žiūrovai spjaudosi po tokio spektaklio: balsai buvo geri, bet kaip galima žiūrėti į tokias dekoracijas ir kostiumus - juos matome kiekvieną dieną gatvėje.
Vasiljevas savo menu nori nutolti nuo to. Jis nori sukurti vaizdinį, jaudinantį savo fantazija, bet nebanalų, nes iliustratyvus operos ir baleto dizainas šiandien nemadingas. Niekas nenori matyti scenoje banalaus interjero, realistinės gyvosios gamtos interpretacijos. Jis nori pažadinti žiūrovo fantaziją.
Jis yra įsitikinęs, kad opera turi veikti emocijas. Nes tai ne tik reginys, bet ir garsas, estetinis malonumas čia patiriamas ne tik akimis, o ir klausa. Operoje labai svarbūs garsinis tonalumas, orkestras, vokalistų ansambliai. Kad ir kokios nuostabios būtų dekoracijos, jei dainuojama blogai, velniams reikalinga tokia opera. Už gerą dainavimą galima atleisti ir prastas dekoracijas, ir kostiumus. Jei negirdime už širdies griebiančių melodijų, sielą jaudinančių garsų, mums tokia muzika nereikalinga - nei šiuolaikinė, nei klasikinė. Balsas lieka numeris pirmas.
Aptariant "Aidos" pastatymą Lietuvos operos ir baleto teatre, kurio modernistinės dekoracijos ir kostiumai nebuvo priimti, Vasiljevas pastebi, kad reikia žinoti, ką kokioje šalyje dera rodyti. Jo nuomone, lietuvių mentalitetas iš esmės tebėra agrarinis, nors inteligentija sudaro nedidelį gyventojų procentą. Ryšys su žeme svarbus, todėl ne visus šiuolaikinio meno triukus galima rodyti Lietuvoje, publika tam nepasirengusi. Lietuva - labai katalikiškas kraštas su tvirtais moralės principais, todėl erotiniai triukai scenoje nepriimtini dėl mentalinio kordono. Daugelis ekstravagantiškų motyvų dekoracijose, kostiumuose taip pat bus nepriimtina.
Lietuviams artimesnės klasikinės, bet ne buitinės interpretacijos. Ir ne per daug ryškios - kaip parodė "Venecijos karnavalo" pastatymas: scenoje buvo tiek blizgesio, spalvų, kad lietuvių žiūrovui tai nepatiko. Nes tai nėra kultūros dalis. Lietuvoje mėgstami pasteliniai tonai, harmoningos spalvos, o, pavyzdžiui, lenkams bus nepriimtinas toks "išplaukęs" variantas. Kaziuko mugėje parduodamos verbos, ir aiškiai matyti, kaip skiriasi padarytos lenkų ir lietuvių. Tai elementariausias pavyzdys, kaip skirtingai dvi tautos suvokia spalvas, nors ir vieni, ir kiti yra katalikai, gyvena Vilniaus krašte. Lenkų verbos žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Lietuviai renkasi lino, šieno, akmens, vandens spalvas. Tos pat taisyklės galioja ir scenoje.
Paskaita „Mados tarpukario Lietuvoje“ | #5 Drabužių istorijos
Mados namų dizainerių ir scenos menų bendradarbiavimas
Aptariant Majos Pliseckajos knygą ir jos kostiumus, kuriuos siuvo Pierre'as Cardin, Vasiljevas pripažįsta, kad egzistuoja tradicija, jog garsiausi mados namai rengia garsiausius operos ir baleto artistus scenai. Jis pats kūrė M.Pliseckajai kostiumus filmui-baletui "Žuvėdra", kartu dirbo prie vieno "Gulbių ežero" pastatymo Vysbadeno operoje.
Vasiljevas yra prieš tradiciją, kad dizaineris rengia tik vieną žvaigždę, o likusią trupę - kiti. "Esu įsitikinęs, kad dizaineris turi rengti arba visą trupę, arba visai nesiimti darbo. Nykiai atrodo, jei chorą ar kordebaletą rengia vienas dizaineris, o primadoną - kitas, nors ir labai garsus."
Garsūs dizaineriai gali puikiai kurti operai ir baletui. Sėkmingiausi tokio bendravimo pavyzdžiai: Yves'o Saint Laurent'o baletas "Paryžiaus katedra", opera "Stebuklingoji fleita" Paryžiaus Bastilijoje, kurios kostiumus kūrė Kenzo, Diagilevo "Mėlynasis traukinys" - šiam Paryžiuje pastatytam baletui trikotažo kostiumus sukūrė Coco Chanel. Sėkmingai teatrui kūrė Elsa Sciaparelli, Christianas Dioras, Pollas Puaret. Jie kurdavo viską, o ne vieną kostiumą ar kostiumų seriją vienam personažui. Aleksandras Vasiljevas taip pat nesiima kurti vieno kostiumo, nors ir gauna tokių pasiūlymų.
Tiesa, kartais dizainerių ir operos bei baleto bendradarbiavimas būna nesėkmingas - modeliuotojams ne visada pavyksta suvokti šio žanro specifiką - kuriant baletui reikia atsižvelgti, kad drabužis neturi nekaustyti judesių, kostiumą čia diktuoja judesys. O operos artistai juda mažiau, bet jiems reikia giliai kvėpuoti.
Coco Chanel: mados revoliucionierė
Coco Chanel (tikrasis vardas - Gabrielle Bonheur Chanel; 1883 m. rugpjūčio 19 d. - 1971 m. sausio 10 d.) - legendinė XX a. moteris, be kurios šiandien galbūt neturėtume mažų juodų suknelių, kūno įdegis vis dar būtų siejamas su žema kilme, o populiariausių pasaulyje kvepalų „Chanel N°5“ aromatas negaivintų damų. Coco Chanel pirmoji atskleidė juodos spalvos elegantiškumą, sukūrė rankines, kurias buvo galima užsidėti ant peties, o jūreiviško stiliaus drabužius pavertė madingu atostogų atributu.
Viena pirmųjų prancūzų mados revoliucionierių, savo karjerą pradėjusi 1910 metais, žinoma ne tik dėl savo garsios frazės: „Moteris gali būti per daug apsirengusi, bet ji niekada nebus per daug stilinga. Stilius gimsta ne iš drabužių, stilius gimsta iš požiūrio.“ Nepaprastai stipri, reikli sau ir kitiems, bet moteriška Coco Chanel įkūrė mados imperiją, klestinčią iki šių dienų ir kuriančią drabužius, aksesuarus, kvepalus bei parfumeriją. Ši prancūzų kilmės moteris viena iš pirmųjų išdrįso sujungti moterišką ir vyrišką madą, bet sugebėjo išsaugoti eleganciją ir lyties pabrėžtinumą.
Vienas svarbiausių šios berniukiško sudėjimo, tačiau visada originaliai atrodančios mados karalienės „arkliukų“ buvo į moters aprangą įpinta bižuterija bei juvelyriniai dirbiniai: apyrankės, masyvūs karoliai, pakabučiai... „Chanel“ mados namuose gimė juoda didelė rankinė su paauksuotomis rankenomis ir kasdien nešiojami perlų vėriniai ir t. t. Tačiau daug dėmesio skyrusi prabangai dizainerė visuomet akcentavo asmenybės grožį.
Garsi, turtinga, įtakinga ir nuolatos apkalbų centre buvusi Coco Chanel begal saugojo savo asmeninį gyvenimą. Gal tam įtakos turėjo sunki aukštosios mados kūrėjos vaikystė? Būdama šešerių, Coco liko našlaite. Tėvas dukros atsisakė ir paliko ją pas dvi senamades tetas, šventai tikėjusias, kad gera mergaitė turi būti labai drausminga, mandagi, mokėti gražiai siūti ir tiesiai sėdėti. Mažoji Coco demonstravo puikius siuvimo įgūdžius. Beje, jai be galo patiko jodinėti. Šis pomėgis suformavo raumeningą Coco Chanel berniukišką figūrą. Saulei patekėjus, ji dažnai jodinėdavo ant arklių, tad artimi draugai gabiąją bičiulę pravardžiuodavo Cocorico. Vėliau ši pravardė buvo sutrumpinta - taip iš Cocorico gimė Coco.
Vos šešiolikos Coco Chanel atvyko į Paryžių. Šiame mieste ji, padedant turtingam pareigūnui E. Balsanui, tapo garsia ir pasiturinčia panele. Kiek vėliau būsimoji prancūzų mados pažiba atidarė skrybėlių ir jų papuošimų boutique. 1914-aisiais Coco Paryžiuje atvėrė dar vienos savo parduotuvės duris. Paskui kūrybingos moters kelyje pasipainiojo Arthuras Capelis - didžioji Coco gyvenimo meilė. Įdomu, jog kadaise Coco Chanel gyveno slaptą gyvenimą: mažai kas žinojo apie jos nenusisekusią naktinio klubo dainininkės karjerą ar ryšį su nacių režimu. Tačiau visuomenė visą laiką žinodavo, kas lankydavosi prancūzų dizainerės namuose, kurie šiandien yra Prancūzijos istorinis paveldas. Coco Chanel bičiuliai buvo šios garsenybės: Igoris Stravinsky, Pablas Picasso, Jeanas Cocteau, Jose Maria Sertas, Winstonas Churchillis, Grandas Duke’as, Raymondas Radiguetas, Jeanas Renoiras ir t. t. Beje, neįkainojama yra dizainerės sukaupta biblioteka ir fonoteka: ją moteris surinko iš savo draugų rašytojų ar muzikantų su jų užrašytomis dedikacijomis. Tiesa, Coco Chanel vos neištekėjo už vieno turtingiausių Europos vyrų - Vestminsterio hercogo. Neįvykusias jungtuves dizainerė pakomentavo taip: „Jau buvo keletą Vestminsterio hercogienių, o štai Coco Chanel - tik viena tokia.“
„Chanel“ prekinis ženklas puošė visus sukurtus dizainerės gaminius. Beje, šį ženklą sugalvojo ne Coco, o Chateau de Cremat savininkas. Garsioji prancūzė buvo feministinių idėjų šalininkė, ji pritarė ir palaikė nepriklausomas, netgi laisvamaniškas moteris. Beje, Coco Chanel buvo viena iš jų. Dienas drabužių modeliuotoja leido Paryžiaus Cambon gatvės 31-ajame name, o naktis - „Ritz“ viešbutyje. Ji visuomet buvo laisva ir, kaip dauguma garsių asmenybių, vieniša moteris. Coco Chanel kuriama mada turėjo didelės įtakos 1920 metais atsiradusiam naujam gyvenimo būdui ir stiliui, vadinamam flappers. Šį stilių mėgo nepriklausomos, protestuojančios prieš konservatyvų visuomenės požiūrį jaunos moterys, dėvinčios „trumpus“ sijonus, mėgstančios „bobo“ stiliaus šukuosenas, klausančios džiazą. Jos dažėsi, gėrė, rūkė, mėgavosi sekso malonumais, vairavo automobilius ir nesigėdijo rodyti kuo daugiau apnuoginto kūno. Kartą Coco Chanel, grįžusi iš kelionės laivu Viduržemio jūra, mados kritikus nustebino savo įdegusia oda. Iki tol tik blogu žodžiu minima rusavo atspalvio oda dėka dizainerės tapo mados klyksmu.
Ar žinojote, kad populiariausi kvepalai pasaulyje „Chanel N°5“ gimė „Ritz“ viešbutyje, kuriame Coco leido naktis. Būtent po šių kvepalų sukūrimo prancūzė tapo milijoniere. 1921-aisiais „Chanel N°5“ kvepalus sukūrė, Coco Chanel paprašius, Ernestas Beaux. Jis naująjį kvapą apibūdino kaip „moters kvepalus su moters kvapu“. Tiesa, „Chanel N°5“ buvo pirmieji sintetiniai kvepalai, pavadinti dizainerio vardu (dėl to ir dėl žavaus art deco stiliaus buteliuko kvepalai papuolė į Niujorko Moderniojo meno muziejų). Coco apie „Chanel N°5“ kvepalus yra pasakiusi: „Šie kvepalai nėra tiesiog kvapūs ar tiesiog įpakuoti į gražią dėžutę. Tai mano kraujas, prakaitas ir milijonai sudužusių svajonių.“
Pasirodo, Coco Chanel sukurta juoda trumputė ir kukli suknelė sukėlė nemaži diskusijų, kalbų, pasipiktinimų visuomenėje. Ji šokiravo daugelį žmonių dėl visiškai kitokio silueto, be to, suknelė nebuvo sujuosiama diržu, ja buvo galima pasipuošti ir dieną, ir vakare. Coco Chanel sukurta suknelė itin greitai tapo mados sensacija. Beje, pirmąkart ji buvo pristatyta trečiajame „Playboy“ žurnalo numeryje. Šis įvykis sukėlė labai daug ginčių, nesutarimų tarp Coco Chanel bičiulių, pažįstamų. Tačiau kai garsioji aktorė Audrey Hepburn pasirodė su šiuo apdaru kino juostoje „Pusryčiai pas Tifanį“, trumpa juoda suknelė tapo klasika... visame pasaulyje.
1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Coco Chanel nusprendė uždaryti visas savo parduotuves, nes, pasak garsiosios prancūzės, karas - ne mados laikas. Per karą ji vėl gyveno „Ritz“ viešbutyje. Šis viešbutis daugiau nei 30 metų buvo Coco namais. Ji iš jo nekėlė kojos netgi tuomet, kai vokiečiai buvo okupavę Paryžių. Beje, tada Coco Chanel įsimylėjo vokiečių pareigūną, šnipą Hansą Guntherį von Dincklage’ą, kuris pasirūpino, jog mylima moteris galėtų mėgautis „Ritz“ viešbučio prabanga net okupacijos metais. Dėl to aukštosios mados kūrėja sulaukė labai daug užgauliojimų, kritikos.
1945 metais Coco Chanel persikraustė į Šveicariją, o po devynerių metų sugrįžo į gimtąjį Paryžių ir į mados pasaulį. Jos naujoji kolekcija nesusilaukė didelių paryžiečių liaupsių dėl nacionalistinių jausmų užgavimo, dizainerės pasisakymų antisemitėmis, biseksualiomis temomis, tačiau amerikiečiai kaip išprotėję pirko Coco Chanel sukurtus drabužius.
