Laima, dar žinoma kaip Laimelė, yra viena svarbiausių lietuvių ir latvių mitologijos deivių, atsakinga už likimą, gyvenimo eigą ir sėkmę. Jos kultas siekia seniausius laikus, o jos įvaizdis ir funkcijos atsispindi įvairiuose tautosakos žanruose, papročiuose ir net literatūroje. Laima yra laikoma tiesiogine gyvenimo ir likimo valdove, galinčia nulemti žmogaus gyvenimo kelią, sėkmę ir nesėkmę.
Lietuvių Laima anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. 1666 m. Vilhelmo Martinio lotyniškame įvade Danieliaus Kleino giesmynui pirmą kartą minima Laimele. Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. Matas Pretorijus (XVII a.) Laimą laiko gimimo, Jokūbas Brodovskis (XVIII a.) - sėkmės, Pilypas Ruigys (1747) - gimimo ir sėkmės deive. Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne (1800) minima Laima. 1775 m. Gotfriedas Ostermeyeris rašė: "Laima arba Laimė - žmogaus vadovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo, laimės ir nelaimės deivė. Ta jų Laima visai savavališkai paskirdavo žmogui gerą ar blogą buitį, ir niekas negalėdavo pakeisti, kas jam buvo nuskirta." Iki šių dienų išlikęs priežodis "Taip Laima lėmė" arba "Tai jau jo likimas" liudija jos svarbą.
Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII-XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime. Tai rodo baltų laimės samprata. Jie laimę supranta kaip globalinę sąvoką, apimančią žmonijai teikiamas gyvenimo galimybes, o Laimą - kaip žmogaus asmeninės laimės dalies (Dalios) lėmėją. Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvės), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos.
Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti daugeliu apeigų, pradedant nuo gimimo. Pvz., nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio - namų Laimą. Ar šios deivės palankumas lydės žmogų įvairiose gyvenimo srityse, jam dirbant ir keliaujant, buvo bandoma sužinoti iš pranašysčių (pranašautojai).
Dar viena Laimos hipostazė - namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiškų papročių, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal.
Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Ypač tai gausiai liudija latvių krikštynų dainos. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą.
Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus (greičiausiai su tuo sietina A. Salio etimologija Laima < laidma < leisti), o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės. Laima visuomet eina žmogui iš dešinės ir jį saugo, o Giltinė - iš kairės ir kenkia.
Tautosakoje Laima turi savitą mitinę raišką. Sakmėse dažnai figūruoja ne 1, o 3 Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. 3 seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka 3 likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas. Kartais likimą parodo Laimos drabužiai (puošnūs arba prasti), Laimos namai (pilni gėrybių arba tušti).
Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.
Laimos kultas baltų pasaulėžiūroje buvo glaudžiai susijęs su kosmine tvarka ir etika. Senovės tikėjimuose Laima nebuvo tik pasyvi likimo nulemėja; ji buvo aktyvi moralinė jėga, susieta su teisingumu. Kai kurios apeigos rodo, kad Laima galėjo būti šaukiama ne tik sėkmės, bet ir teisingo atlygio už gerus darbus ar bausmės už nusižengimus užtikrinimui. Įdomu tai, kad Laimos vardas ir jos funkcija kartais persidengia su kitomis moteriškomis dievybėmis, pavyzdžiui, Dalia, kuri taip pat siejama su dalijimu ar paskirstymu.
Laimos funkcijos išreiškiamos dviem mitiniais kodais: prausimosi-gėrimo ir verpimo-audimo-rengimosi. Vanduo yra tipiška Laimos raiška; vandens sėmimas, prausimasis ir išpylimas gimtuvių-krikštynų ritualuose siejamas su laimės įgijimu arba praradimu. Greta laimės iškyla ir nelaimės sąvoka: gimtuvių ir krikštynų apeigos yra orientuotos į laimės padidinimą ir išsaugojimą. Krikštynų vaišės buvo suvokiamos kaip galimybė bendroje žmonių ir Laimos šventėje išprašyti kūdikiui Laimos palankumo. Tradiciniai laimės linkėjimai kūdikiui krikštynų metu yra senovinio užgėrimo ritualo ir gėrimo aukojimo Laimai reliktai. Ritualą užbaigiantis geriamojo indo daužymas yra metaforinė laimės dalies atskyrimo išraiška.
Laimos tekstiliniai darbai ir drabužių gaminimas reprezentuoja tris Laimos funkcijas. Laima saugo ir padeda gimdyvei, apjuosdama ją mitine juosta, paklodama jai pačios Laimos išaustą šilkinę paklodę. Laima verpia ir audžia likimą; mainydama drabužius, lemia ir apreiškia sėkmę arba nesėkmę. Naujagimio laimės marškinėliai ir krikšto marškinėliai suteikia žmogui sėkmę gyvenime, padaro jį laimingą.
Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos. Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.
Laimos įvaizdis išlieka gyvas ir šiuolaikinėje kultūroje. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose. 2025 m. Kaišiadoryse užfiksuotas masiškiausias Laimų, Laimučių, Laimių sambūris - 40 asmenų.
Ernsto Wiecherto, Hermanno Sudermanno ir Agnės Miegel kūryboje, ypač vaizduojant Rytprūsių gyventojus, randame vardų ir metaforų, susijusių su lietuvių mitologija, įskaitant Laimą. Šie autoriai Laimą kartais vaizduoja turinčią neigiamas savybes, kas neatitinka jos universalaus paveikslo lietuvių mitologijoje, kur ji harmonizuoja gyvenimo kontrastus. Tačiau jie taip pat įtraukia kitas mitines būtybes, tokias kaip laumės, Medeinė, Perkūnas, Bangpūtis, atspindinčias senovės lietuvių tikėjimus.
