Etnografija, tirianti tautos kultūrą, papročius ir buitį, atskleidžia daugybę įdomių tradicijų, susijusių su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais. Vienas tokių - gimdymas ir su juo susiję ritualai, tarp kurių svarbią vietą užima gimdyvės lankymas.
Mažojoje Lietuvoje 17 a. minimi (T. Lepneris, M. Pretorijus) kūdikio motinos įvesdinimo į moterų bendriją papročiai (apgėlai). Daugiau žinių apie juos (ypač buvusius Rytų Lietuvoje) išliko iš 19 a. pabaigos-20 a. pirmos pusės. Naujagimio tėvas, nešinas duona, druska ir gėrimu, lankydavo ir vaišindavo kaimynes bei giminaites, alegorine kalba pranešdamas apie įvykį (pvz., „bobutė sugavo žuvytę, pas mus pečius sugriuvo“) ir kviesdavo aplankyti gimdyvę. Pakviestosios (dažniausiai ištekėjusios moterys) ateidavo sekmadienio rytą, nešdavosi vaišių ir dovanų kūdikiui. Vaišės skirdavosi priklausomai nuo regiono: Rytų Lietuvoje dažniausiai plakta kiaušinienė su duona, Vidurio Lietuvoje - sklindžiai su įplaktais kiaušiniais, Vakarų Lietuvoje - sūris, varškė, pyragas. Taip pat ragauta virtos su medumi ar sviestu degtinės, dainuota, kartais šokta. Suvalkijoje apgėlų papročio (lankyti gimdyvę su dovanomis) nebuvo.
Daugiausia žinoma apie valstiečių apgėlus 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje. Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Rokiškio, Utenos apylinkėse šis paprotys dažniausiai vadintas apgėlais, Švenčionių - patekylais, Biržų, Pasvalio - radynomis, didesnėje Dzūkijos dalyje - palankynomis.
Naujagimio tėvo pakviestos moterys (dažniausiai ištekėjusios), ateidamos pas gimdyvę, atsinešdavo kiaušinienės, sūrio, pyrago, Dzūkijoje ir blynų. Be maisto produktų, dovanodavo juostą kūdikiui vystyti, plonos drobės vystyklams, kepurėlę. Gausiau dovanota lankant jaunamartę. Tikėta, kad lankant kūdikį tuščiomis, kenkiama jo laimei. Viešnias kūdikio tėvas vaišindavo gėrimu. Rytų ir pietryčių Lietuvoje apgėlų paprotys išliko iki 20 a. vidurio.
Mažojoje Lietuvoje apgėlais vadintos naujagimio plaukų pirmojo pakirpimo apeigos (J. Brodovskio teigimu; 18 amžius). Jas atlikdavo kūma.
Etnografinių tyrimų raida ir papročiai
Etnografiniai tyrimai Lietuvoje, ypač šeimos ir jos papročių srityje, yra glaudžiai susiję su nacionalinės kultūros konstravimu. Nuo 1948 m. pradėti sistemingi lauko tyrimai visoje Lietuvoje. Šie ekspedicijų darbai, organizuoti įvairių institucijų, turėjo ne tik mokslinį, bet ir tautinį kryptingumą - buvo skirti užfiksuoti nykstančią lietuvių kultūrą.
Lietuvių etnografijos bruožuose (1964) pateikta Lietuvos TSR etnografinių tyrinėjimų 1947-1963 m. medžiaga, įskaitant ir duomenis iš Gardino apylinkių (1955-1956 m.). Taip pat buvo atliekami pavieniai lauko tyrimai kituose kraštuose, siekiant ištirti lietuvių kultūrą už Lietuvos TSR ribų.
Dėmesys buvo skiriamas lietuvių etninėms žemėms, besidriekusioms už Lietuvos TSR sienų, siekiant praplėsti Lietuvos kultūros pažinimą. Mažosios Lietuvos lietuvininkų kultūra paskatino 1970 m. Lietuvos etnografijos chrestomatijos parengimą.
Kaimyninių tautų teritorijų pakraščiuose vykstantys etniniai pasikeitimai, kalbos ir kultūros išlaikymas, sritinių ypatumų atsiradimas - visa tai tapo svarbiais etnografijos objektais. Kraštotyrininkų darbai ir jų susisteminta medžiaga taip pat prisidėjo prie lietuvių kultūros pažinimo.
Papročių tyrinėjimai Lietuvoje ir užsienyje
TSRS metais vykdyti etnografiniai tyrimai apėmė ir Baltarusijos, Lenkijos (Punsko krašto) bei kitų šalių lietuvių gyvenamas vietoves. Tai leido ne tik fiksuoti dar išlikusį lietuvių kultūros palikimą, bet ir tyrinėti tautinių santykių sąveiką bei lietuvių bendruomenių situaciją.
Pavyzdžiui, 1956 m. surengta kompleksinė ekspedicija į Rytų Lietuvą, kurios metu surinkta medžiaga apie šeimos papročius, vestuves, palankynas, krikštynas ir laidotuves. Ši medžiaga atsispindėjo A. Vyšniauskaitės moksliniuose darbuose.
A. Vyšniauskaitės šeimos tyrimus Baltarusijoje tęsė ir kiti Lietuvos mokslininkai bei kraštotyrininkai. Ypač svarbi buvo 1970 m. surengta ekspedicija, kurios metu tyrinėti lietuvių ir baltarusių tautiniai santykiai.
Taip pat buvo tiriami lietuvių papročiai Lenkijoje, Punsko krašte. V. Milius surinko medžiagą apie punskiečių vestuves, atkreipdamas dėmesį į tradicinius XX a. dešimtmečių papročius ir jų kaitą.
Dėmesio sulaukė ir Sibire bei Užvolgio stepėse gyvenusių lietuvių kultūra. 1963 m. buvo užrašyta etnografinė medžiaga apie lietuvių papročius Jaršovo rajono Čiornajos Padinos kaime.
Kaliningrado srities lietuvininkų papročiai taip pat buvo tyrinėjami, remiantis XVII a. M. Pretorijaus ir kitų autorių darbais. Irena Čepienė tyrinėjo lietuvių liaudies vestuvių veikėjus, remdamasi Mažosios Lietuvos etnografiniais duomenimis.
A. Vyšniauskaitė, nagrinėdama gimtuvių, vestuvių ar laidotuvių papročių genezę, dažnai rėmėsi Mažosios Lietuvos šaltiniais, taip pat lauko tyrimų medžiaga, užrašyta iš šio krašto lietuvininkų 1956 ir 1960 metais.
Gimdyvės lankymo papročiai skirtinguose regionuose
Nors bendras gimdyvės lankymo paprotys (apgėlai, palankynos) buvo paplitęs visoje Lietuvoje, regioniniai skirtumai išliko akivaizdūs. Kaip minėta, Rytų Lietuvoje vaišės dažniausiai apsiribodavo plakta kiaušiniene su duona, Vidurio Lietuvoje - sklidžiais su įplaktais kiaušiniais, o Vakarų Lietuvoje - sūriu, varške ir pyragu.
Dzūkijoje, be tradicinių maisto produktų, dovanodavo ir blynų. Taip pat dovanodavo juostą kūdikiui vystyti, plonos drobės vystyklams, kepurėlę. Ypač gausiai dovanodavo lankant jaunamartę.
Pietryčių Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje šis paprotys išliko iki XX a. vidurio. Mažojoje Lietuvoje 17 a. minimi panašūs papročiai, susiję su kūdikio motinos įvesdinimu į moterų bendriją.
Nors kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, Suvalkijoje, apgėlų papročio nebuvo, bendra tendencija rodo svarbų vaidmenį, kurį vaidino gimdyvės lankymas, kaip socialinės paramos ir bendruomenės palaikymo forma naujai šeimai.
