Gimdos kaklelio displazija yra liga, susijusi su gimdos kaklelio anatomija, kuri yra dalis moters reprodukcinės sistemos. Gimdos kaklelis jungia gimdą su makštimi ir atlieka svarbų vaidmenį nėštumo metu bei gimdymo procese. Ši liga paveikia gimdos kaklelio epitelinį audinį, kuris yra išklotas ląstelėmis. Displazija reiškia nenormalų ląstelių augimą, kuris gali sukelti jų struktūros ir funkcijos pokyčius.

Gimdos kaklelio displazija yra nenormalus gimdos kaklelio ląstelių augimas, dažnai susijęs su žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Tai yra preinvazinė būklė, kuri gali sukelti vėlesnį gimdos kaklelio vėžį, jei ji nebus diagnozuota ir gydoma. Liga gali pasireikšti įvairiais laipsniais, pradedant nuo lengvo displazijos, kuri dažnai gali savaime išnykti, iki sunkaus displazijos, kuri reikalauja skubaus gydymo.

Pagrindinė gimdos kaklelio displazijos priežastis yra infekcija su žmogaus papilomos virusu (ŽPV), kuris perduodamas lytiniu būdu. Yra daugiau nei 100 ŽPV tipų, tačiau kai kurie iš jų, ypač 16 ir 18 tipai, yra labiausiai susiję su displazija ir gimdos kaklelio vėžiu.

Gimdos kaklelio displazija dažnai nesukelia jokių simptomų, todėl ji gali būti atrasta tik atliekant reguliarius ginekologinius tyrimus. Gimdos kaklelio displazija diagnozuojama atliekant Pap testą, kuris leidžia nustatyti nenormalius ląstelių pokyčius gimdos kaklelyje.

Gydymo galimybės priklauso nuo displazijos laipsnio. Lengvos displazijos atveju gali būti rekomenduojama stebėti ir reguliariai tikrinti, kadangi daugelis atvejų gali išnykti savaime. Vidutinės ir sunkios displazijos atvejais gali prireikti gydymo, kuris apima chirurgines procedūras, tokias kaip konizacija (gimdos kaklelio audinio pašalinimas) arba lazerinė terapija. Be to, gali būti taikomos ir imunoterapijos strategijos, siekiant stiprinti organizmo atsaką į virusą. Svarbu, kad pacientės būtų informuotos apie galimus gydymo variantus ir jų pasekmes.

Nėštumo metu atliekami tyrimai ir jų svarba

Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.

Yra laboratoriniai tyrimai, kuriuos specialistai tik rekomenduoja, tačiau jie kelia didelę grėsmę nėščioms moterims. Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

Infekcijos, keliančios riziką nėštumo metu

• Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii). Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra.
• Raudonukė. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.
• Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.
• Hepatitas B. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.
• Gonorėja. Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
• Chlamidiozė. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
• B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
• Ureaplasma urealyticum. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
• Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR. Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
• Sifilis. RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį. Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo anksčiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti.
• ŽIV. Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų. ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti.
• Herpes simplex virusas (HSV1 ir HSV2). Skiriamas HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.

Kepenų funkcijos tyrimai ir jų reikšmė nėštumo metu

Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai nėštumo metu taip pat labai reikalingi tyrimai. ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą.

Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.

Kiti svarbūs tyrimai nėštumo metu

Kraujo tyrimai

• Kraujo grupė ir Rh faktorius. Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę, (O, A, B, AB). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų. Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu.
• Rh antikūnų nustatymas. Jei moteris Rh (-), o vyras Rh (+), būtinas Rh antikūnų nustatymas.
• Bendras kraujo tyrimas. Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trobocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.
• Glikemijos tyrimas. Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.
• Gliukozės tolerancijos mėginys. Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
• ENG (eritrocitų nusėdimo greitis). ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.
• PRISCA I arba II. Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.

Kiti tyrimai

• Makšties tepinėlis. Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.
• Skydliaukės funkcijos tyrimai. Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimui. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.

Gimdos kaklelio patikros ir dangalų atskyrimas nėštumo pabaigoje

Artėjant numatytai gimdymo datai, būsimoms mamoms dažnai atliekamos įvairios patikros, o kartais pasiūlomos ir procedūros, galinčios paskatinti natūralią gimdymo pradžią. Dvi iš tokių procedūrų - gimdos kaklelio patikra ir vaisiaus dangalų atskyrimas - kartais kelia klausimų ar net nerimo. Ką svarbu apie jas žinoti?

Gimdos kaklelio patikros nėštumo pabaigoje

Nėštumui artėjant prie pabaigos, gydytojas ar akušerė ginekologinės apžiūros metu gali įvertinti Jūsų gimdos kaklelio būklę - jo atsivėrimą (dilataciją), sutrumpėjimą (efacementą), minkštumą ir padėtį. Šie požymiai rodo, kaip gimdos kaklelis ruošiasi artėjančiam gimdymui. Tačiau svarbu suprasti, kad šie radiniai neleidžia tiksliai nuspėti, kada tiksliai prasidės gimdymas ar kiek jis truks. Gimdos kaklelis gali būti šiek tiek prasivėręs (pvz., 1-2 cm) kelias dienas ar net savaites iki gimdymo pradžios, arba, priešingai, būti visiškai „nepasiruošęs“ likus vos kelioms valandoms iki pirmųjų sąrėmių.

Nėra tvirtų įrodymų, kad reguliarios, kas savaitę atliekamos gimdos kaklelio patikros nėštumo pabaigoje (jei nėra kitų medicininių priežasčių) duotų reikšmingos naudos. Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad dažnos patikros (ypač jei jų metu bandoma atskirti dangalus) gali šiek tiek padidinti priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo riziką. Todėl dėl rutininių patikrų reikalingumo reikėtų diskutuoti su gydytoju.

Vaisiaus dangalų atskyrimas (membranų atsluoksniavimas)

Tai procedūra, kurią gydytojas ar akušerė gali pasiūlyti nėštumo pabaigoje (paprastai po 39-40 savaitės), siekiant paskatinti natūralią gimdymo pradžią ir sumažinti poreikį medicininei gimdymo indukcijai.

Kaip atliekama? Ginekologinės apžiūros metu specialistas pirštu per šiek tiek prasivėrusį gimdos kaklelį atsargiai apsuka ratu tarpą tarp gimdos sienelės ir vaisiaus vandenų pūslės (amniono maišo) apatinės dalies.

Kodėl tai daroma? Manoma, kad šis mechaninis veiksmas paskatina organizmą išskirti natūralius prostaglandinus - hormonus, kurie minkština, trumpina ir veria gimdos kaklelį bei gali paskatinti gimdos susitraukimų pradžią.

Efektyvumas: Tyrimai rodo, kad moterims, kurioms buvo atliktas dangalų atskyrimas, yra šiek tiek didesnė tikimybė, kad gimdymas prasidės savaime per artimiausias 48 valandas ar savaitę, palyginti su tomis, kurioms procedūra nebuvo atlikta. Tai gali padėti sumažinti medicininės gimdymo indukcijos (vaistais) poreikį. Tačiau ši procedūra negarantuoja gimdymo pradžios ir dažnai neužtenka, kad moteris pagimdytų be papildomų intervencijų. Lyginant su gimdymo sužadinimu prostaglandinais, esminių skirtumų gimdymo išeityse nerasta.

Galimi pojūčiai ir rizika:

• Diskomfortas/skausmas: Procedūra daugeliui moterų yra nemaloni ar net skausminga.
• Kraujavimas: Po procedūros gali pasirodyti nedidelis kraujavimas ar gleivingų išskyrų - tai normalu.
• Nereguliarūs sąrėmiai: Gali prasidėti nereguliarūs, paruošiamuosius primenantys sąrėmiai, kurie nebūtinai perauga į tikrą gimdymo veiklą.
• Priešlaikinis vandenų nutekėjimas: Yra nedidelė rizika, kad procedūros metu ar po jos gali netyčia pažeisti vaisiaus vandenų pūslę ir nubėgti vandenys dar neprasidėjus sąrėmiams.
• Infekcijos rizika: Nors tyrimai nerodo reikšmingai padidėjusios infekcijos rizikos (net ir BGS nešiotojoms), bet kokia intervencija pro gimdos kaklelį teoriškai šiek tiek padidina šią riziką.

Kada rekomenduojama? Kai kurios tarptautinės gairės (pvz., NICE Jungtinėje Karalystėje) rekomenduoja pasiūlyti dangalų atskyrimą moterims nuo 40-41 nėštumo savaitės kaip vieną iš būdų paskatinti gimdymo pradžią ir išvengti pernešiojimo. Lietuvos metodikose konkretus optimalus dažnis nėra nurodytas.

Alternatyva (jei kaklelis uždaras): Jei gimdos kaklelis visiškai uždaras ir procedūros atlikti neįmanoma, kartais minimas gimdos kaklelio masažas per makšties skliautus, kuris gali turėti panašų stimuliuojantį poveikį.

Sprendimų priėmimas: Sprendimas dėl gimdos kaklelio patikrų nėštumo pabaigoje ir ypač dėl vaisiaus dangalų atskyrimo turėtų būti priimtas kartu su jus prižiūrinčiu gydytoju ar akušere, įvertinus jūsų nėštumo eigą, pageidavimus, galimą naudą ir riziką.

Priešlaikinio gimdymo priežastys ir prevencija

Priešlaikinį gimdymą lemia daugybė priežasčių - stresas, sunkus fizinis darbas, įvairios infekcinės ligos, o kartais ir vaisiaus imuninės ar endokrininės sistemos ligos. Aiškinantis priešlaikinio gimdymo priežastis, svarbu žinoti, kad jį gali lemti genetinės priežastys, todėl reikėtų pasidomėti ar priešlaikinio gimdymo nepatyrė mama, sesuo. Taip pat priešlaikinį gimdymą gali lemti ginekologiniai susirgimai ir operacijos. Taip, po įvykusio priešlaikinio gimdymo kitas nėštumas yra rizikingas. Taip pat svarbu žinoti, kad kuo priešlaikinis gimdymas buvo ankstyvesnis, tuo grėsmė kito nėštumo metu yra didesnė. Pavyzdžiui, jeigu priešlaikinis gimdymas įvyko 24-26 nėštumo savaitę, kito nėštumo metu gydytojų akušerių ginekologų priežiūra bus ypatingai intensyvi, o jei gimdymas prasidėjo 36 savaitę, tai besilaukianti moteris kito nėštumo metu gali jaustis ramiau, o jai skirtas gydymas ir priežiūra bus mažiau agresyvūs.

Siekiant išsiaiškinti priešlaikinio gimdymo priežastis, gydytojai akušeriai ginekologai atlieka daugybę tyrimų tiek planuojant kitą nėštumą, tiek nėštumo metu. Kiekvienai moteriai pritaikomi individualūs tyrimai. Remiantis buvusia klinicine situacija (kraujavimas, karščiavimas, daugiavaisis nėštumas, prieš laiką nutekėję vaisiaus vandenys), bandoma įtarti ankstesnio nėštumo priešlaikinio gimdymo priežastis ir atlikti specifinius tyrimus. Pavyzdžiui, ankstesnio nėštumo metu įvykus placentos atšokai ar prasidėjus kraujavimui, gali būti atliekami genetiniai tyrimai, kai bandoma išsiaiškinti, ar moteris neturi įgimtos kraujo krešėjimo patologijos.

Pastaraisiais metais daug kalbama apie gimdos kaklelio nepakankamumą - kolagenopatiją, dėl kurios moteris paveldi jungiamojo audinio silpnumą. Dažnai tokios moterys skundžiasi trumparegyste, sąnarių laisvumu, todėl šių priežasčių išsiaiškinimui Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje pradedamas mokslinis tyrimas, kurio metu nustatoma paveldima kolagenopatija, lemianti gimdos kaklelio nepakankamumą ir beskausmį jo vėrimąsi nėštumo metu.

Kito nėštumo metu svarbu laiku pradėti priežiūrą ir 12-16 nėštumo savaitę atlikti gimdos kaklelio matavimą ultragarso davikliu. Pastebėjus, kad gimdos kaklelis trumpėja ar atsiveria, rekomenduojama taikyti medikamentinį gydymą progesterono preparatais ar gimdos kaklelio apsiuvimo procedūrą, kurios efektyvumas kai kuriose situacijose siekia 80-90 proc.

Gydytojai akušeriai ginekologai gali atlikti priešlaikinio gimdymo prognozavimo testus. Šio tyrimo metu, paėmus iš makšties ir ištyrus specifinio baltymo kiekį, galima tiksliai nustatyti, ar per artimiausias 7 dienas prasidės priešlaikinis gimdymas. Gydytojas akušeris ginekologas, nustatęs ankstesnio nėštumo priešlaikinio gimdymo priežastis, gali paskirti progesterono preparatus, gimdos kaklelio apsiuvimą ar vaistus, koreguojančius kraujo krešėjimą. Kartais gydytojas gali rekomenduoti ramesnę veiklą, vengti streso ar fizinio darbo.

Kalbant apie situacijas, kai planuojama dirbtinio apvaisinimo procedūra, svarbu į gimdą įsodinti tik vieną embrioną. Pajutus stiprėjančius, dažniau nei kad 10-15 min. pasireiškiančius sąrėmius ar nutekėjusius vaisiaus vandenis, reikėtų nedelsti ir vykti į gydymo įstaigą. Taip pat apie priešlaikinį gimdymą gali išduoti tiek negausus, tiek gausus kraujavimas.

Gimdos kaklelis yra moterų reprodukcinės sistemos dalis, raumenų kanalas, jungiantis gimdos ertmę su makštimi. Gimdos kaklelis sutrumpėjusiu laikomas, kai jo ilgis - iki 25 mm (2,5 cm) 20-ąją nėštumo savaitę. Dauguma moterų, kurių gimdos kaklelis yra sutrumpėjęs, pagimdo laiku, tačiau svarbu iš anksto žinoti, kad priešlaikinio gimdymo tikimybė yra išties nemaža (didesnė nei vidutinė). Priešlaikinis gimdymas yra pagrindinė naujagimių ligų ir mirtingumo priežastis.

Yra keli pagrindiniai rizikos veiksniai, nulėmę gimdos kaklelio sutrumpėjimą nėštumo metu. O jeigu gydytojui kyla įtarimų, per pilvo sieną sunku pamatuoti gimdos kaklelio ilgį, jis gali rekomenduoti atlikti ultragarsinį tyrimą per makštį ir vėliau arba šį tyrimą pasitelkti tik gimdos kaklelio ilgiui išmatuoti, o vaisių apžiūrėti per pilvo sieną. Gydytojas gali pasiūlyti vartoti progesteroną, padedantį sumažinti priešlaikinio gimdymo riziką. Jeigu nustatoma, kad gimdos kaklelis yra sutrumpėjęs, ankstesni nėštumai yra pasibaigę persileidimu (ypač antrąjį nėštumo trimestrą), moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, jei gimdos kaklelis ir toliau trumpėja nepaisant kasdien vartojamo progesterono ir antrąjį trimestrą jo ilgis yra mažiau nei 10 mm, 12-13 nėštumo savaitę gali būti atliekama procedūra - vadinamasis gimdos kaklelio apsiuvimas. Jei įprastas gimdos kaklelio apsiuvimas nėra efektyvus, moteriai nesilaukiant gali būti dedamas sintetinis implantas - 1,5 cm pločio juostelė, o gimdos kaklelis apsiuvamas iš pilvo pusės, pasitelkus laparoskopijos metodą (paprasčiau tariant, gimdos kaklelis tarsi apjuosiamas dirželiu).

Gimdos kaklelio citologinis tepinėlis (PAP testas) ir ŽPV tyrimas

Pagal gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinę programą, pasitikrinti nemokamai Lietuvoje gali visos moterys nuo 25 iki 60 metų:

• Nuo 25 iki 35m. - kartą į 3 metus imamas gimdos kaklelio citologinis tepinėlis (PAP).
• Nuo 35 iki 60m. - kartą į 5 metus. atliekamas gimdos kaklelio medžiagos paėmimas aukštos rizikos žmogaus papilomos viruso tyrimui (ŽPV).

PAP testas, kas tai?

PAP testas atliekamas specialiu šepetėliu. Nuo gimdos kaklelio makštinės dalies paviršiaus ir kanalo paimtas ląstelės praskeidžiamos ant objektinio stiklelio ar talpinamos į specialią skystąją terpę. Paimtas mėginys siunčiamas į patologijos laboratoriją, kur mikroskopu tiriama, ar ląstelėse nėra ankstyvųjų pakitimų.

Kuo skiriasi PAP tepinėlis ant stikliuko ir skystosios terpės tyrimas?

• Šie metodai skiriasi mėginio paruošimo technika, rezultatyvumu ir papildomų tyrimų galimybėmis.
• Naudojant skystą terpę, šepetėlis su visa tyrimui paimta medžiaga nuo gimdos kaklelio iš karto įmetamas į buteliuką. Medžiaga, paimta į skystą terpę, saugoma 1 mėnesį, todėl prireikus galima atlikti papildomus tyrimus, neimant naujo mėginio.
• Iš skystosios terpės galima atlikti papildomus molekulinius tyrimus: nustatyti ŽPV, lytiškai plintančių infekcinių ligų sukėlėjus bei imunocitocheminį Cintec PLUS tyrimą.

PAP po gimdymo, kada galima atlikti?

Gimdos kaklelio PAP tyrimą po gimdymo galima atlikti praėjus 3-6 mėnesiams po gimdymo. Norint išvengti klaidingai teigiamų/neigiamų atsakymų dėl hormoninių pokyčių, iškart po gimdymo gimdos kaklelio PAP atlikti nerekomenduojama. Jeigu nėštumo metu buvo nustatyti pokyčiai PAP tyrime, ankščiausiai atlikti PAP tyrimą galima po 6 sav. po gimdymo.

Ką daryti moterims, kurios neatitinka prevencinės programos?

• Remiantis ACOG (angl. American College of Obstetricians and Gynecologists) rekomenduojama pradėti patikrą, atlikti PAP tyrimą, nuo 21 metų. Tačiau, jeigu yra ankstyva lytinių santykių pradžia, aktyvus lytinis gyvenimas, partnerių kaita, imunosupresinės būklės, žalingi įpročiai, genetinė rizika - rekomenduojama patikra pradėti praėjus 3 metams po lytinio gyvenimo pradžios.
• Moterims virš 60 m. rekomenduojama nebetęsti patikros kai: Paskutiniai 3 PAP tyrimai ar paskutinis aukštos rizikos ŽPV testas be pakitimų Nebuvo aukšto laipsnio gimdos kaklelio neoplazijos per paskutinius 25 metus.

Gimdos kaklelio PAP testas nėštumo metu, ar saugu?

Gimdos kaklelio PAP tyrimas nėštumo metu yra SAUGUS. Rekomenduojama PAP tyrimą atlikti iki nėštumo/planuojant nėštumą. Nėštumo pradžioje tyrimas atliekamas:

• Jei per pastaruosius trejus metus jis nebuvo atliktas
• Jei ne nėštumo metu buvo aptikta patologinių gimdos kaklelio pokyčių
• Apžiūros metu gimdos kaklelis atrodo pakitęs
• Individualiai atsižvelgiant į klinikinę situaciją

PAP po gimdos pašalinimo, ar reikia atlikti?

ACOG rekomendacijos moterims po gimdos pašalinimo operacijos - moterims, kurioms buvo atlikta histerektomija (gimdos pašalinimo operacija), vis tiek gali tekti atlikti PAP tyrimus. Sprendimas priimamas atsižvelgiant į tai, ar buvo pašalintas gimdos kaklelis, kodėl buvo reikalinga histerektomija ir ar anamnezėje buvo gimdos kaklelio ląstelių intraepiteliai pakitimai ar gimdos kaklelio vėžys. Net jei gimdos kaklelis pašalintas histerektomijos metu, gimdos kaklelio ląstelių vis tiek gali būti makšties bigėje. Jei anksčiau sirgote gimdos kaklelio vėžiu arba yra buvo didelių laipsnio gimdos kaklelio pokitimų, turite tęsti patikrą.

Nėščiųjų tyrimai: kada atliekami ir ką reiškia?

Rekomenduojama pasirodyti odontologui pirmojo nėštumo trimestro metu, kad galėtų įvertinti burnos ertmės būklę. Jums bus išduota reikalingi sveikatos pažyma, suplanuoti apsilankymai.

Pirmasis trimestras (iki 12 sav.)

• Bendras kraujo tyrimas.
• Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM) (vertinant glikemiją nevalgius ir praėjus 2 val.).
• Kraujo grupė ir Rh faktorius. Atliekamas tada, jeigu moters Rh D neigiamas (Rh (-), o vyro Rh D teigiamas (Rh (+).
• Šlapimo tyrimas. Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje. Tyrimą pristatyti per 2 val. Besimptomė bakteriurija nustatoma iki 10 proc. nėščiųjų, neturi jokių klinikinių simptomų ir požymių.
• PRISCA I arba II. Atliekamas 10-11 sav. Tyrimas atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarso. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną, tačiau 2-3 proc. riziką iki 99 % tikslumu.
• Choriono gaurelių biopsija (CGB). Ši procedūra skirta nustatyti arba atmesti vaisaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas.
• Sifilio tyrimai (RPR ir TPHA).
• ŽIV tyrimas.
• Hepatito B tyrimas.
• Pirmasis ultragarsinis tyrimas. Atliekamas 11-13 sav.

Antrasis trimestras (14-22 savaitės)

• Antrasis ultragarsinis tyrimas. Atliekamas 14-22 sav.
• Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM). Tyrimas kartojamas 27-28 sav.
• Rh antikūnų nustatymas. Tyrimas kartojamas 27-28 sav.
• Makšties pasėlis. Pasėlis imamas iš makšties apatinio trečdalio ir išangės. B grupės streptokokas (BGS) - pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai. Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS.
• Skydliaukės funkcijos tyrimai.
• Vaisiaus judesių stebėjimas. Rekomenduojama judesius pradėti vertinti nuo 26 nėštumo savaitės.

Trečiasis trimestras (nuo 28 savaitės)

• Bendras kraujo tyrimas.
• Šlapimo tyrimas.
• Rh antikūnų nustatymas.
• Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM).
• Makšties pasėlis dėl B grupės beta hemolizinio streptokoko (BGS). Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
• Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai.
• PAP testas (jei nebuvo atliktas nėštumo metu).
• ŽIV tyrimas (jei nebuvo atliktas nėštumo metu).
• Sifilio tyrimai (jei nebuvo atlikti nėštumo metu).
• Hepatito B tyrimas (jei nebuvo atliktas nėštumo metu).
• Vaisiaus judesių stebėjimas.

Dažno svėrimo nauda yra abejotina, todėl nėščioji gali rinktis ar nori svertis kiekvieno vizito metu.

Rekomenduojamas toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum. Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Lytiškai plintančios ligos perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių metu.

Siūlomas atlikti 25 metų ir vyresnėms nėščiosioms, jeigu nebuvo atliktas 3 metų laikotarpyje. Atliekamas nėštumo pradžioje.

Jei chromosomų patpologijos rizika padidėjusi, skiriama amniocentezė. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų.

Taip pat apie priešlaikinį gimdymą gali išduoti tiek negausus, tiek gausus kraujavimas.

Vandenų nutekėjimas.

Vaisiaus judesių stebėjimas.

Rekomenduojama judesius pradėti vertinti nuo 26 nėštumo savaitės.

tags: #gimdos #kaklelio #displazija #ar #daroma #nestumo

• Ikimokyklinis ugdymas Danijoje
• Žaisliniai motociklai: linksmybės ir lavinimas
• Vaiko gimimo nesantuokoje tvarka
• Praktiniai patarimai daržo auginimui
• Vaikiškų apatinių kelnių pasirinkimas