Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, vadinamas taip pat defluxio ar effluvium liquoris amniotici praeterminalis, yra vaisiaus vandenų pūslės plyšimas dar neprasidėjus gimdymo veiklai. Ši patologija pasitaiko 7-12 proc. nėštumų.

Rizikos veiksniams priskiriami:

• infekcija
• polihidramnionas (per didelis vaisiaus vandenų kiekis)
• daugiavaisis nėštumas
• gimdos kaklelio nepakankamumas
• placentos atšoka
• trauma
• lytiniai santykiai
• vaisiaus raidos anomalijos
• invazinės diagnostinės procedūros (pvz., ammniocentezė, kordocentezė)
• medžiagų apykaitos ligos (pvz., Ehlers-Danlos sindromas)

Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, taip pat spermos proteazės gali silpninti vaisiaus dangalus.

Klinika ir diagnostika

Nėščioji gali skųstis įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Diagnozė patvirtinama apžiūrint makštį skėtikliais - matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Taip pat atliekami šie tyrimai:

• Kristalizacijos testas: teigiamas rezultatas rodo vaisiaus vandenų buvimą.
• Nitrazino testas: makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25, kas rodo vaisiaus vandenų buvimą.
• Makšties tepinėlis ir bakteriologinis pasėlis: siekiant nustatyti infekciją ir jos sukėlėją.
• Ultragarsinis tyrimas: nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.

Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika. Todėl būtina atidžiai stebėti nėščiosios būklę:

• Temperatūros ir pulso matavimas 2-4 kartus per dieną.
• Kasdienis leukogramos ir CRB (C-reaktyviojo baltymo) tyrimas.
• Įtarus šlapimo takų infekciją - šlapimo tyrimas ir pasėlis.
• Stebimas makšties išskyrų pobūdis ir gimdos aktyvumas.

Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę:

• Vaisiaus judesių stebėjimas.
• Kardiotokografijos (KTG) atlikimas.
• Biofizinis profilis.
• Doplerometrija.

Diferencinė diagnostika

Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą svarbu atskirti nuo:

• Makšties uždegimo
• Bakterinės vaginozės
• Šlapimo takų infekcijos
• Šlapimo nelaikymo
• Hydrorrhoea gravidarum (nėštumo metu pasireiškiančio vandeningų išskyrų padaugėjimo)

Gydymas ir akušerinė taktika

Akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.

• Kai vaisius išnešiotas: nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla prasideda per 24 val. 80-90 proc. moterų.
• Kai vaisius neišnešiotas: gimdymo veikla prasideda 50 proc. moterų.

Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja:

• Intrauterinės infekcijos rizika.
• Rizika iškristi virkštelei ar smulkiosioms vaisiaus dalims.
• Rizika placentos atšokai.
• Rizika vaisiaus plaučių hipoplazijai (nepakankamam išsivystymui).

Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis ir bevandenio laikotarpio trukmė.

Nėštumo savaitės ir akušerinė taktika:

• 22-24 nėštumo savaitės: prognozė vaisiui nepalanki. Sukuriamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
• 25-34 nėštumo savaitės: nėštumas tęsiamas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių. Skiriama tokolizė (gimdymo veiklą slopinantys vaistai), vaisiaus plaučių brandinimas ir antibiotikų terapija.
• Daugiau kaip 35 nėštumo savaitės: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (esant chorioamnionitui, vaisiaus hipoksijai, nėštumo patologijai). Skiriama antibiotikų terapija.

Priešlaikinis gimdymas

Priešlaikinis gimdymas, arba partus praematurus, yra gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos. Naujagimio svoris būna 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis siekia 6-8 proc. ir yra pagrindinė (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.

Etiologija (priežastys):

• Motinos ligos: lytinių ar šlapimo takų infekcijos, ekstragenitalinės infekcijos (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
• Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas (per mažas vaisiaus vandenų kiekis), placentos pirmeiga, placentos atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas (vaisiaus dangalų ir amniono uždegimas), sunki anemija.
• Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
• Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.

Klinika ir diagnostika

Nėščioji gali skųstis pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys gimdos kaklelio trumpėjimą (80 proc.) ir/ar plėtimąsi (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.

Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:

• Nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę.
• Apžiūrėti makšties skėtikliais, įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą).
• Paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui.
• Įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.

Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, vertinama gimdos kaklelio būklė. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama stebint vaisiaus judesius, širdies veiklą, atliekant kardiotokogramą ir ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti gimdos kaklelio ilgį ir vidinių žiomenų atsidarymą.

Nėštumo tęsimo kontraindikacijos:

• Žuvęs vaisius.
• Vaisiaus apsigimimai, nesuderinami su gyvybe.
• Ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas.
• Vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos).
• Sunki preeklampsija ar eklampsija.
• Sunkios ekstragenitalinės patologijos.
• Gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos.
• Intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×10⁹/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija).
• Progresuojantis gimdymas.

Gydymas

Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriamas lovos režimas, raminamieji vaistai, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai.

Tokolizė (gimdos susitraukimų slopinimas)

Tokolizės tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius arba bus subrandinti jo plaučiai. Naudojami vaistai:

• Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas): mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus ir pirmiausia pasirenkamas tokolitikas. Šalutinis poveikis: galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija.
• Prostaglandinų inhibitoriai: Neskiriami po 34-osios nėštumo savaitės. Šalutinis poveikis: vaisiui - priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas; naujagimiui - nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
• Beta adrenomimetikai: Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, laikinoji hiperkalemija, hipokalcemija ir hipotenzija. Kontraindikacijos: nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški (nekontroliuojama) hipertenzija, plaučių hipertenzija, bronchinė astma, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. Prieš skiriant gydymą, rekomenduojama užrašyti EKG, ištirti motinos kraujo gliukozės kiekį, elektrolitus.
• Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban): Blokuoja oksitocino receptorius. Naudojamas lašinės infuzijos stacionare. Nepageidaujamas poveikis minimalus.

Palaikomoji tokolizė nerekomenduojama. Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val.

Vaisiaus hipoksija

Vaisiaus hipoksija - deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Gali lemti perinatalinę mirtį ir naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.

Etiologija

Hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus, placentos ir virkštelės patologija. Tai gali būti širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, anemija, hipotenzija, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimai, vaisiaus širdies ydos, dvynių transfuzijos sindromas, raidos ydos, infekcijos, priešlaikinė placentos atšoka, placentos nepakankamumas, virkštelės mazgai, suspaudimas.

Patogenezė

Hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose organuose. Sumažėja deguonies kiekis raumenyse, žarnyne, inkstuose. Deguonies trūkumas žarnyne sukelia hiperperistaltiką, vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris.

Klinika ir diagnostika

Hipoksijos požymiai: sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, padažnėję ar suretėję vaisiaus širdies tonai. Kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys. Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai požymiai yra kardiotokogramos pokyčiai ir žali vaisiaus vandenys.

Gydymas

Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija. Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.

Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas

Virkštelės kilpos ar smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.

Virkštelės iškritimo dažnis - 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.

Etiologija

• Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
• Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą.
• Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos.
• Siauras dubuo.
• Atloštinės galvos pirmeigos.
• Polihidramnionas.
• Daugiavaisis nėštumas.

tags: #gimdos #dangalu #uzdegimas #nestumo #metu

• Daugiau apie vaikiškų knygelių istorijas
• Pasirinkimo gairės IKEA kūdikių čiužiniams
• Kontaktai Šiaulių miesto savivaldybės globos namai
• Kaip sukurti „Kiaulytės Pepos“ tematikos tortą
• Apie Diane-35