Gercas Žakas - Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, aktyvus visuomenės veikėjas, kurio gyvenimas neatsiejamai susijęs su žydų kultūros puoselėjimu ir istorinės atminties išsaugojimu Lietuvoje. Jo veikla ir asmeniniai prisiminimai atskleidžia turtingą žydų tautos istoriją, jos indėlį į Lietuvos visuomenę bei iššūkius, su kuriais susiduriama šiandien.
Vaikystės prisiminimai ir žydų kultūros pažinimas
Nuo pat vaikystės Gercas Žakas buvo apsuptas pasakojimų apie žydų kultūrą ir tradicijas. Jo močiutė dalindavosi prisiminimais apie skanias silkės, kurias prieš didžiąsias metų šventes atveždavo žydų pirkliai. Vėliau, skaitydamas knygas, jis susipažino su tokiais svarbiais žodžiais kaip „litvakas“, „Izraelis“, „judaizmas“, „menora“. Suaugęs, jis susidūrė ir su tamsiąja žydų istorijos puse - holokaustu, pogromais, koncentracijos stovyklomis. Šiandien jo bibliotekoje didelę dalį sudaro knygos apie žydų kultūrą, istoriją ir palikimą.
Kelionėse Gercas Žakas visada ieškojo žydų atminties ženklų: kapinių, sinagogų, buvusių žydų namų. Viena tokių vietų - Frenkelių vila Šiauliuose. Jis taip pat aktyviai domisi žydų istorija Lietuvoje, ypač Kaune.
Gercas Žakas ir Kauno žydų bendruomenė
Prieš daugiau nei dešimt metų Gercas Žakas susipažino su Gercu Žaku, Kauno žydų bendruomenės pirmininku, pirkdamas butą Aukštuosiuose Šančiuose, kuris buvo paliktas bendruomenei. Nuo to laiko Gercas Žakas tapo itin aktyvus bendruomenės veikloje. Jis suprato, kad bendruomenės pirmininkas yra labai energingas žmogus, nuolat dalyvaujantis parodų atidarymuose, susitikimuose ir atmintinų dienų minėjimuose visoje Lietuvoje.
Atminimo lentos ir istorinės atminties svarba
Gercas Žakas teigia, kad atminimo lentos ant pastatų fasadų yra svarbios, nes jos padeda prisiminti istoriją - tiek pastato, tiek jame gyvenusių ar kūrusių žmonių. Viena naujausių Kauno žydų bendruomenės iniciatyvų - lenta Maestro Hermanui Perelšteinui, „Ąžuoliuko“ berniukų ir jaunuolių choro įkūrėjui. Bendruomenė tęsia šią tradiciją, siekdama priminti miesto bendruomenei ir svečiams svarbius istorijos faktus.
Pavyzdžiui, daugelis kauniečių žino apie Krikščioniškuosius gimdymo namus Miško gatvėje, tačiau nedaug kas žino, kad 1926 m. čia privačią Žydų moterų ligoninę įkūrė akušeris-ginekologas Isaakas Levitanas. Tai buvo viena pirmųjų tarpukario moterų klinikų. Nors jo šeima patyrė daug vargo, pats I. Levitanas su žmona buvo dukart ištremti į Sibirą, o sūnus ir marti žuvo Kauno gete, jo anūkas, išgyvenęs holokaustą, gyvena Izraelyje. 2022 m. jo senelio garbei buvo atidengta atminimo lenta.
Kodėl buvo reikalingos Žydų ligoninės ir bankai?
Skaitydami žydų istoriją, galime kilti klausimai: „Kodėl buvo tokios įstaigos kaip Žydų ligoninė ar Žydų bankas? Kodėl nebuvo Lietuvių ar Lenkų ligoninės? Kam žydai sugalvojo Žydų ligoninę?“ Atsakymai yra susiję su konkrečios įstaigos veikimo principais, tradicijomis ir finansavimo šaltiniais.
Pirma, žydai negalėjo gydytis ne žydams skirtose ligoninėse dėl savitų papročių. Pavyzdžiui, gimus vaikui reikalingas apipjaustymas, moterims - ritualinis apsiplovimas specialiame baseinėlyje (mikva), o ligoniams maistas turėjo būti košerinis. Antra, Žydų ligoninė buvo pastatyta iš žydų bendruomenės pinigų. Aukojo visi, kas galėjo - verslininkai gausiai, vargingiau gyvenantys - mažiau. Tai ne valstybės lėšomis statyta įstaiga, bet patys žydai surinko lėšas.
Kai žmonės nežino konteksto ir bendruomenės tradicijų, natūraliai kyla klausimai ir ginčai. Tai nėra nenatūraliai sukurtas išskirtinumas.
Žydams priklausęs nekilnojamasis turtas ir kompensacijos
Paaiškėja, kad žydams priklausiusio nekilnojamojo turto, kurį šiuo metu valdo ne žydai ir už kurį kompensacijos vis dar neišmokėtos, vien tik Kaune yra apstu. Kai kurie pavyzdžiai, kuriuos paminėjo Gercas Žakas: Kauno Naujalio meno gimnazija, pirmoji muzikos mokykla, Kipro Petrausko amatų mokykla, dabartinio Zoologijos muziejaus pastatas, buvęs Žydų bankas. Apytiksliais skaičiavimais, visoje Lietuvoje žydams priklausiusių visuomeninių pastatų ir privačių namų, kurie atitinkamais laikotarpiais buvo nusavinti, vertė siekia 0,5-1 milijardą Eur. 2011 m. įsteigtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą fondas leidžia dalinai kompensuoti žydams ir žydų bendruomenėms priklausiusio nekilnojamojo turto vertę.
Kauno žydų bendruomenės atkūrimas ir veikla
Tautos bendruomeniškumo neišnaikino net ir žiaurūs istoriniai įvykiai. Kauno žydų bendruomenė, žydų iniciatyva, buvo atkurta 1990 m. Tarpukariu Lietuvoje veikė daug įvairių žydų organizacijų - sporto, medicinos, socialinės pagalbos, kultūros. Sovietmečiu visos jos buvo uždarytos, išskyrus vieną - atsakingą už žydų saviveiklą. „Tos, kurios veikė sovietmečiu, tikrąjį tikslą visi žinojo - valdžia siekė centralizuotai stebėti, sekti ir kontroliuoti žydus“, - teigia Gercas Žakas.
Jis atkurtos Kauno žydų bendruomenės pirmininku tapo 2000 m. Buvo sunkus metas: pinigų nėra, o dirbti vardan bendruomenės reikia. Šiuo metu Kauno mieste ir rajone gyvena apie 300 žydų, įskaitant mišrių šeimų narius. Kauno žydų bendruomenės veikla skirta šių žmonių socialinių, kultūrinių ir sportinių poreikių tenkinimui.
Finansinė pagalba ir jos panaudojimas
Gavę pirmąsias kompensacijas iš Geros valios fondo bei iš Vokietijos Federacinės Respublikos įsteigtos organizacijos Claims Conference, bendruomenė galėjo pradėti kurti ir įgyvendinti įvairias programas. „Vokiečiai jaučia savo kaltę prieš žmones, kurie nukentėjo nuo nacių tiesiogiai. Jie reiškia savo rūpestį darbais, o ne kalbomis“, - sako Gercas Žakas. Šiuo metu finansinė pagalba iš šios organizacijos skiriama tik karo kartai, vadinamai pirmąja - tiems, kurie slapstėsi, buvo getuose, kurie viską palikę turėjo bėgti. Tikėtina, jog organizacijos valdyba patvirtins pagalbos paketą ir antrajai kartai.
Asmeninis liudijimas apie holokausto pasekmes
Paklaustas, kam ta pagalba antrajai kartai, palikuonims, Gercas Žakas pateikia asmeninį pavyzdį. Jo tėvas yra pirmosios kartos atstovas - jis buvo Šiaulių gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Iš aštuonių vaikų šešis nužudė Šaukėnuose, kur jie ir gyveno. Liko tik jis ir brolis.
Žydų šventės ir bendruomenės tradicijos
Žydų kultūra turtinga šventėmis. Nors Gercas Žakas prisipažįsta, kad visų švenčių negali prisiminti atmintinai, didžiąsias - Roš ha-Šana (Žydų Naujieji metai), Šavuot, Pascha (Pesach), Purim, Chanuka, Simchat Tora, Sukotas, Jom Kipuras ir kassavaitinis Šabas - kartu su bendruomenės nariais stengiasi paminėti. Į jas kviečia ne tik bendruomenės narius žydus, bet ir tuos, kurie gelbėjo žydus per Holokaustą, ir jų palikuonis.
Nobelio premijų laureatai ir litvakų indėlis
Žydų pasaulyje yra nedaug - vos 0,3 proc. visų pasaulio gyventojų skaičiaus. Tačiau 30 proc. Nobelio premijos laureatų yra žydai arba iš mišrių žydų šeimų. Žydų bendruomenės Lietuvoje nepraleidžia žymių litvakų gimimo ar mirties jubiliejų paminėjimo. Kauno žydų bendruomenė - ne išimtis. Gercas Žakas pamini porą paskutinių įdomiausių ir svarbiausių minėjimų: brolių Minkovskių - Hermano ir Oskaro 180-ųjų gimimo metinių proga surengtą koncertą Kauno Filharmonijoje.
Žydų palikimas ir miesto valdžios dėmesys
Gercas Žakas didžiuojasi žydų palikimu ir miesto valdžios dėmesiu atminimui. Jis mini, kad Kaune yra vienintelė pasaulyje skulptūra Abraomui Mapu atminti. Jis pirmasis pradėjo hebrajų kalba rašyti romanus. Turistai jau pamėgo skulptūrinę kompoziciją iš kėdžių, kviečiančių prisėsti greta Abraomo Mapu, laikančio rankoje knygą.
Holokausto metai ir antisemitizmo apraiškos
Žydų talentai, kūrybiškumas ir intelektualinis indėlis visuomenei, deja, kai kuriais istoriniais laikotarpiais, tapo pretekstu engti ir naikinti tautą. „Tuos įvykius prisiminti liūdna ir net kraupu. 1941 m. įvyko Inteligentų akcija. Nacistinio režimo Lietuvoje vykdytojai, supratę, kad gali įvykti pasipriešinimas Kauno gete, rado būdą, kaip visus išsilavinusius žydus surinkti be pasipriešinimo ir nužudyti. Paskelbė: „Kas nori tvarkyti archyvus - atsiliepkite.“ Dauguma žydų turėjo išsilavinimą, mokėjo rašyti, todėl norėjo ne kasti duobes, o su popieriais dirbti.
Antisemitizmo apraiškų Gercas Žakas susiduria ir šiandien. Jis pasakoja, kaip vienas jo buvęs kolega, išsilavinęs žmogus, tikėjo pasakojimais, kad žydai deda vaikų kraują į macus. Taip pat jis susiduria su mitu, jog „žydai gobšūs, apgaus, viską atims, tik neturėkit reikalų su jais“. Netgi girdėdavo pasakymus: „Tu - žydas ir tu manęs neapgavai?!“
Kova su stereotipais ir mitais
Gercas Žakas aktyviai kovoja su stereotipais ir mitais apie žydus. Jis pabrėžia, kad žydų bendruomenės socialinių ydų ir problemų atvejų sąlyginai nėra daug, bet jei vienas žydas ką nors padaro, sakoma „tai žydų darbas“. O jeigu lietuvis padarys ką nors, sakys „tas niekšas padarė“. Jo tėvo šeimą Šaukėnuose lietuviai kaimynai išžudė.
Jis turi stiprų argumentą tiems, kurie apeliuoja į judaizmo ir krikščionybės skirtumus: „Tiki į Jėzų?“ „Tikiu.“ „Tai Jėzus - žydas. Vadinasi, tu irgi žydas.“ Taip ir baigiasi diskusija. Visi katalikai turi truputį žydiškos kraujo. Juk istoriškai žiūrint krikščionybė atėjo iš judaizmo.
Jaunesnioji karta ir Izraelio vaidmuo
Jaunesnės kartos atstovai, tikėtina, įsitrauktų į veiklą labiau, jei to jaunimo būtų daugiau. Gercas Žakas mini, kad jo sūnūs gyvena užsienyje, tačiau dukart per metus grįžta į Kauną. Izraelis vis dar skatina jaunų žmonių atvykimą, siūlydamas nemokamas studijas, stipendijas ir dienpinigius.
Tradicijų išsaugojimas šiuolaikiniame pasaulyje
Gercas Žakas pasakoja, kad jo sūnūs stengiasi nevalgyti kiaulienos, daugmaž prisilaiko tradicijų ir švenčia pagrindines šventes. Tačiau jis pripažįsta, kad šiuolaikiniame pasaulyje pilnai laikytis visų tradicijų, ypač Sabato, yra sunku. Bendruomenės nariai susirenka drauge, bet paskui sėda į mašinas ir važiuoja namo, nors pagal grynąją tradiciją turėtų eiti.
Košerinio maisto prasmė
Žydiškų priesakų, ypač apie maistą, prasmė - tai praktiniai dalykai. Košerinio maisto esmė - nemaišyti mėsiško su pienišku. Tai padeda organizmui, lengviau virškinti, yra ligų profilaktika. Tikra košerinė mėsa turi būti ir paruošta specifiniu būdu, pavyzdžiui, kruopščiai nuleidžiant kraują, nes pas žydus kraujas yra svetimkūnis.
Ateities planai ir bendruomenės atvirumas
Pokalbis su Gercu Žaku baigiasi ateities planais. Jis kviečia atvykti į artimiausius minėjimus, šventes, pasakoja, kur rasti informaciją apie parodas, knygų pristatymus, koncertus. Jis atveria duris į bendruomenę - ateik, rašyk, dalyvauk, jei tik noras yra.
Gercas Žakas, futbolo žaidėjas, treneris ir teisėjas, gimė 1952 m. Getos Užpicaitės Žakienės ir Kalmano Žako, veidrodžių gamintojo šeimoje. Užaugo Kauno senamiestyje drauge su vyresniu broliu Jakovu, kuris išvyko į Izraelį 1972 m. Jo močiutė iš mamos pusės - Anna Kroniotaitė, senelis - Gercelis Ušpicas, kuris drauge su savo tėvu, Gerco proseneliu turėjo aliejaus spaudimo fabrikėlį. Senelis iš tėvo pusės - Jankelis Zakas, stambus ūkininkas. Vaikystėje Gercas kalbėjo jidiš, mokėsi hebrajų kalbos. Studijuodamas ir po studijų kaip profesionalas žaidė futbolą Tarybų Lietuvos rinktinėje, taip pat radijo gamyklos komandoje „Banga“. Į kultūrinę žydų saviveiklą įsitraukė 1976 m., grojo orkestre, buvo renginių konferansjė.
Sportinė karjera ir „Makabi“ klubo atgaivinimas
Gercas Žakas jaunystėje labai domėjosi sportu. Baigęs mokyklą, jis svajojo studijuoti Lietuvos sporto universitete, tačiau tėvai ragino rinktis dantų techniko specialybę. Gercas pakluso, bet per egzaminus suprato, kad medicinos studijos jam neįdomios ir sąmoningai neįstojo. Galiausiai jis pasirinko kelią, kurio norėjo pats.
1988 m., kai visuomenėje ėmė aktyvėti mintys apie nepriklausomybę, Vilniuje atsirado iniciatyvinė grupė, kurios vadovu tapo Semionas Finkelšteinas. Jie kreipėsi į užsienio organizacijas bei pasaulio vadovus, nusprendę atkurti žydų sporto klubą „Makabi“, kurio veikla buvo sustabdyta 1940 m. Įkurtas jis buvo 1895 m. Stambule. Semionas ieškojo bendraminčių ir susisiekė su Gercu, siūlydamas prisijungti prie klubo atkūrimo.
1989 m. Gercas Žakas kartu su kitais lietuviais keliavo į pasaulinę XIII-ąją Makabiadą Izraelyje. Nors tuo metu Lietuva dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės, jiems pavyko atstovauti šaliai, nešant dvi vėliavas - Lietuvos ir Izraelio. Ši kelionė tapo svarbiu žingsniu Lietuvos sporto nepriklausomybės kelyje.
Žydų indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą
Gercas Žakas ir kiti bendruomenės nariai aktyviai prisideda prie žydų istorijos ir kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Jie organizuoja parodas, koncertus, minėjimus, siekdami išsaugoti ir perduoti žinias apie žydų tautos palikimą. Minimi iškilios asmenybės, tokios kaip broliai Minkovskiai, Abraomas Mapu, Danielius Dolskis, Liudvikas Zamenhofas, kurie savo darbais praturtino Lietuvos ir pasaulio kultūrą.
Diskusijos apie žydų ir lietuvių santykius, istorinių mitų griovimas, antisemitizmo apraiškų atskleidimas - visa tai yra svarbi G. Žako veiklos dalis. Jis siekia, kad visuomenė suprastų žydų tautos istoriją, jos indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir vystymąsi, bei kovotų su neapykantos ir diskriminacijos apraiškomis.
| Veiklos sritis | Aprašymas |
|---|---|
| Kultūrinė veikla | Parodos, koncertai, knygų pristatymai, atmintinų dienų minėjimai, žydų kultūros ir paveldo puoselėjimas. |
| Socialinė veikla | Pagalba bendruomenės nariams, socialinių, kultūrinių ir sportinių poreikių tenkinimas. |
| Sportinė veikla | Bendradarbiavimas su sporto organizacijomis, skatinimas sportuoti, dalyvavimas tarptautinėse sporto šventėse. |
| Istorinės atminties išsaugojimas | Atminimo lentų atidengimas, istorinių faktų sklaida, kovojimas su antisemitizmu ir stereotipais. |
| Bendradarbiavimas | Ryšių palaikymas su kitomis žydų bendruomenėmis Lietuvoje ir užsienyje, bendri projektai ir renginiai. |
