Vaiko teisės - tai specifinė žmogaus teisių kategorija, apibrėžianti nepilnamečių asmenų poreikius ir teisių apsaugą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad „Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip.“ Ši sąvoka yra pagrindinė suprantant vaiko teisių sampratos turinį ir ribas. Vaiko teisių ribos, tiek apatinė, tiek viršutinė, yra glaudžiai susijusios su žmogaus gyvybės atsiradimu, vystymusi ir pilnametystės pasiekimu.
Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnis pripažįsta „kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi“. Šis straipsnis deklaruoja vaiko teisę gyventi, todėl vaiku laikytinas kiekvienas, gimęs laiku ar anksčiau laiko, bet įstengęs išgyventi kūdikis. Išgyvenimo problema šiuo atveju glaudžiai siejama su medicinos pagalbos lygiu valstybėje. Tačiau minėtu straipsniu nesiekiama uždrausti abortų, nors kartais tenka išgirsti tokių nuomonių. Gyvybės pradžia įvairių teorijų šalininkai pripažįsta pirmuosius kūdikio judesius (apie 16 nėštumo savaitę), smegenų impulsų atsiradimą (6-oji savaitė), pirmąjį širdies dūžį, pirmąjį įkvėpimą (12-oji savaitė), vaiko atsiskyrimą nuo moters kūno, savarankiško kvėpavimo pradžią ir pan. Lietuvoje žmogaus vaisiaus sunaikinimas laikomas teisėtu, jei jį padaro gydytojas medicinos įstaigoje ir nėra kontraindikacijų (iki 12 nėštumo savaitės, jei nuo nutraukto nėštumo praėjo daugiau nei 6 mėn. Ir nėščioji neserga tam tikromis lytinėmis ligomis). Kitais atvejais nėštumo nutraukimas laikomas netesėtu.
Aukštutinė vaikų teisių riba taip pat nėra vienodai griežtai teisėje apibrėžta. Per laikotarpį nuo kūdikio gimimo iki 18 metų Konvencijoje ryškus vienas bendras jos normoms principas: kai tik vaikas yra taip subrendęs, jog geba formuluoti ir išreikšti savo nuomonę, pageidavimus, geba suvokti savo interesus tuo ar kitu konkrečiu klausimu, ši jo nuomonė tampa svarbiausia, ji lemia konkretaus klausimo sprendimą. Konvencijos 12 straipsnis tai patvirtina. Dar viena problema - veiksnumo ir teisnumo vaiko amžiuje, t. y. teisių gynimą ir atliekančių vaiko teisių įgyvendinimo garantų vaidmenį.
Pagrindinės vaiko teisės ir jų garantijos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis skelbia: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta Konstitucijoje ir daugelyje kitų įstatymų. 1) Vaikas turi teisę gyventi ir augti - tai pagrindinė teisė. Ja remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos.
Vaikas, kurio tėvai mirę ar likęs be tėvų globos vaikas, turi teisę gauti gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyveno anksčiau, arba jam suteikiamas ne blogesnis būstas. Vaikas, likęs be tėvų globos ar našlaitis, neturintis savo būsto, juo aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat tokie vaikai negali būti iškeldinti iš jų gyvenamųjų būstų neaprūpinus jų kitais.
6) Vaikas turi teisę reikšti savo pažiūras ir nuomonę, teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, turi būti garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais. Jo pažiūroms, atsižvelgiant į amžių ir brandumą, reikia skirti dėmesio. Konvencijoje nurodyta, jog vaikui būtina suteikiama galimybė būti išklausytam tiesiogiai ar per atstovą, bet kokio su juo susijusio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu. Vaiko teisė laisvai reikšti savo nuomonę apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas.
Asmuo, pasiekęs pilnametystę, t. y. Už vaikų iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, globėjai ar kiti teisiniai atstovai, jei neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų vaikų kaltės.
10) Vaikų, priklausančių Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms) teisės. Vaikai, priklausantys tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi visas anksčiau minėtas vaiko teises ir, papildomai, dar teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas.
Institucijos, užtikrinančios vaiko teisių apsaugą Lietuvoje
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 58 straipsnis apibrėžia institucijas, atsakingas už vaiko teisių apsaugą. Vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. (LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 60 str.).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra viena iš pagrindinių institucijų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą ir įvaikinimo procesų organizavimą. Ši tarnyba teikia informaciją apie įvaikinimą Lietuvoje ir organizuoja įvaikinimo procesus užsienio piliečiams. J. Biliūno g. Anykščių rajono savivaldybė - tai vietos bendruomenės savivaldos institucija, atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą, administracinius sprendimus ir darnią rajono plėtrą, taip pat prisideda prie vaiko teisių apsaugos.
Iššūkiai ir problemos vaiko teisių apsaugoje
Nors Lietuvoje veikia institucijos, siekiančios užtikrinti vaiko teises, egzistuoja ir iššūkių. Fiziniai ir juridiniai asmenys, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis bei laisvėmis ar kitaip pažeidžiantys vaiko teises, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą. Jei šie asmenys nevykdo savo pareigių arba vykdo jas netinkamai, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės bei savivaldybių darbuotojai, atsakingi už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, privalo nedelsiant informuoti kompetentingas institucijas apie jiems žinomus vaiko teisių pažeidimus.
Pastebima, kad kartais institucijų darbas gali būti neobjektyvus. Asociacija „Vilniaus Moterų namai“ gauna pagalbos prašymus moterų, kurios kreipiasi dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau susiduria su institucijų grasinimais atimti iš jų vaikus. Kaip pripažįsta vaikų teisių teisininkai, dažnas darbuotojas „darė tik retrospektyvą“ - surašo tai, ką pasako viena ar kita pusė, net nesigilindamas į dokumentus ar objektyvius faktus. Nerimą kelia ir tai, kad institucijos teismams teikia ne objektyvią, o subjektyvią nuomonę. Vaikų teisių skyrių specialistai, neturintys nei gilios teisinės kvalifikacijos, nei psichologinio pasirengimo, dažnai nesugeba suprasti nei teismo dokumentuose vartojamų terminų, nei specialisto pateiktų ekspertinių išvadų.
Viena iš problemų yra požiūris į vaiko amžių. Kai kurie specialistai teigia, kad „amžius nesvarbus“, todėl net kūdikiai tampa tarsi daiktai, kuriais galima manipuliuoti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, kuri buvo ratifikuota LR 1995 m., 12 straipsnis sako: Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. 40 straipsnis III) numato neatidėliojamą supažindinimą su kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko organo arba teismo organo sprendimu, priimtu teisingai, pagal įstatymą, dalyvaujant advokatui arba kitam atitinkamam asmeniui, apsvarsčius bylą, jeigu tai nekenkia vaiko interesams, ypač turint omenyje jo amžių ir situaciją, arba jo tėvams ar teisėtiems globėjams.
Lietuvoje tiek vaikų teisės, tiek teismai vienašališkai teigia ir nustato, kad amžius nėra kriterijus. Pažeidžiama Konstitucija, ignoruojamos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatos. Vaiko gerovė tampa abstrakčiu lozungu, o ne realiu principu. Taip pat pastebima, kad kai kuriose informacinėse medžiagose, pavyzdžiui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacinėje knygelėje, trūksta informacijos apie psichologinį smurtą.
Viena iš kritikuojamų praktikų yra vadinamoji „lentelių metodika“, kurios realiai niekas nėra matęs ir kurios niekas viešai neskelbia. Tokie sprendimai, kuriais teismai besąlygiškai pasitiki, neretai padaro vaikui didelę žalą. Vaikų teisių sistema šiandien - tai ne vaiko gynėjas, o biurokratinis monstras, žalingas šeimoms, pavojingas vaikams ir nebeatitinkantis nei teisingumo, nei žmogiškumo principų.
Kad principiniai vaiko teisių apsaugos nuostatai įsitvirtintų visuomenėje, reikia daug laiko. Todėl pastangos apginti vaiką kartais lieka neišgirstos, nesuprastos ir neparemtos. O juk dažnai net šypsnys ar geras žodis gali pakreipti vaiko ateitį kita linkme. Nuo to ir prasideda vaiko teisių apsauga.
