Audronė Galvonaitė, viena žymiausių Lietuvos klimatologių, ne vieną dešimtmetį dalijasi savo žiniomis apie orus per įvairias žiniasklaidos priemones. Net ir sulaukusi pensinio amžiaus, ji nepraranda aktyvumo, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, skaito paskaitas ir dalijasi savo patirtimi su įvairiomis bendruomenėmis.

Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido jos knygą „Paskui orus jų klystkeliais“, kuri yra ne tik mokslininkės darbas, bet ir duoklė plačiam skaitytojų ratui. Šiame straipsnyje pasinersime į Audronės Galvonaitės gyvenimo istoriją, jos pasirinktą profesinį kelią, darbą televizijoje ir asmeninį gyvenimą.

Vaikystės prisiminimai ir pirmi žingsniai

Audronė Galvonaitė gimė 1949 m. rugsėjo 21 d. Anykščiuose. Nuo pat vaikystės ji pasižymėjo ypatingu smalsumu ir judrumu. Ji prisimena, kad vaikystėje ypač mėgo bulves, o pirmasis jos ištartas žodis buvo „Duok“, ištartas norint gauti šios daržovės. Šis smalsumas ir noras pažinti supantį pasaulį lydėjo ją visą gyvenimą.

Būdama trejų ar ketverių metų, ji patyrė ir pirmąjį viešą nepritarimą - per pamokslą bažnyčioje garsiai paprašė bulvių su rūgščiu pienu, kas sukėlė visos bendruomenės dėmesį. Šis nutikimas tapo juokingu prisiminimu visai giminei.

Ypatingas ryšys siejo Audronę su seneliais, kurie kantriai atsakinėjo į jos begalinius klausimus apie augalus ir kitus pasaulio dalykus. Būdama labai judri, ji mėgo laipioti medžiais, ypač galingais beržais, kur dainuodavo ir svajodavo. Nors kartais sunkiai paklusdavo senelių prašymams išlipti, šie prisiminimai jai ir šiandien kelia sąžinės graužatį.

Pokario metais, kai šeima gyveno vienkiemyje, Audronė patyrė ir ne tokius malonius išgyvenimus. Ji prisimena, kaip vieną kartą, dėl jos užsispyrimo ir neatsargumo, buvo sugadinta daržovių rasa, kas sukėlė jos močiutės ašaras. Tai Audronei liko kaip didžiausia jaunystės nuodėmė.

Būdama penkerių metų, Audronė su tėvais persikėlė į Estiją, kur gyveno miškų apsuptyje. Šis laikotarpis buvo kupinas iššūkių, nes tėvai dirbdavo miške, o ji likdavo viena namuose. Nors namuose buvo įrengta spingsulė, ji jautėsi vieniša ir bendraudavo pati su savimi. Šiuo metu ji taip pat susidūrė su paslaptingais miško brolių judėjimais, kurie iš savo slėptuvės namuke išeidavo pasivaikščioti, kai ji likdavo viena.

Audronė taip pat prisimena ir skaudžius šeimos išgyvenimus. Jos sesuo mirė būdama aštuonių mėnesių, o pati Audronė, gimusi per anksti ir silpna, vos išgyveno. Šie išgyvenimai paliko gilų pėdsaką jos gyvenime.

Brolis Vytautas, kuris buvo devyneriais metais jaunesnis, tapo jos artimu bičiuliu. Nors vaikystėje tekdavo jį prižiūrėti, suaugę jie tapo dar artimesni. Brolio netektis 2015 m. buvo itin skausminga, ir iki šiol Audronė su juo bendrauja per jo nuotrauką.

Kelias į meteorologiją

Audronės kelias į meteorologiją nebuvo tiesus. Mokykloje ji gerai sekėsi, tačiau namų darbų ruošti nemėgo. Jai pasisekė turėti absoliučią atmintį, todėl informaciją įsimindavo lengvai. Būdama smalsi, ji domėjosi tiek astronomija, tiek archeologija. Norėdama apsispręsti, ką studijuoti, ji parašė laišką žurnalo „Moksleivis“ redakcijai, kurioje patarė rinktis meteorologiją, nes tai esąs „vidurys“ tarp „vyriškų“ specialybių.

Nors patarimas buvo ne visai tikslus (meteorologija yra glaudžiai susijusi su fizika ir matematika), Audronė paklausė ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, kur įgijo geografės specialybę. Nors iš pradžių nežinojo, kas tiksliai yra meteorologija, ji nesigailėjo pasirinkimo ir sėkmingai įsiliejo į šią mokslo sritį.

Po studijų ji dirbo geografijos mokytoja, vėliau - inžinierė ir mokslinė bendradarbė Fizikos institute, kur tyrė atmosferos taršą. Nuo 1992 m. ji dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, kur vadovavo Klimatologijos skyriui.

Darbas televizijoje ir visuomeninė veikla

Audronė Galvonaitė tapo plačiai žinoma visoje Lietuvoje dėl savo darbo Lietuvos televizijoje, kur daugybę metų komentavo orus. Ji prisimena, kad į televiziją pateko netikėtai, kai tuometinis Hidrometeorologijos tarnybos direktorius paprašė jos pakeisti jį eteryje.

Nuo 2004 iki 2016 m. ji beveik kasdien keldavosi pusę penkių ryto, kad pasirengtų laidai. Jos populiarumas augo, ir ji tapo viena labiausiai atpažįstamų Lietuvos asmenybių.

Net ir išėjus į pensiją, Audronė nesustojo. Ji surengė dešimtis paskaitų įvairioms bendruomenėms, dalindamasi savo žiniomis ir patirtimi. Ji įsitikinusi, kad svarbu bendrauti su žmonėmis, dalintis žiniomis ir skleisti pozityvumą.

Ji aktyviai dalyvauja tarptautinėse programose klimato kaitos klausimais, atstovauja Lietuvai įvairiose konferencijose ir seminaruose. Jos mokslinių interesų sritis apima klimatą formuojančių veiksnių tyrimą, klimato kaitos analizę ir jos padarinių populiarinimą.

Asmeninis gyvenimas ir požiūris į ateitį

Audronė Galvonaitė ne kartą yra minėjusi, kad jos gyvenimas buvo kupinas ne tik džiugių, bet ir skaudžių akimirkų. Jai teko palaidoti daugybę artimų žmonių, tačiau ji stengiasi neprarasti optimizmo ir tikėti, kad sunkumai praeina.

Ji išlaikė artimus ryšius su buvusiais kolegomis ir draugais, o jos geraširdiškumas ir gebėjimas bendrauti su visais, nuo darželinukų iki senjorų, daro ją mylima ir laukiama.

Audronė pabrėžia, kad klimatas ir orai nėra tas pats. Klimatas yra ilgalaikis procesas, o orai - trumpalaikiai. Ji ragina žmones mąstyti apie savo veiksmus, tausoti gamtą ir suprasti, kad mūsų veiksmai turi įtakos planetos ateičiai.

Jos knyga „Paskui orus jų klystkeliais“ yra ne tik apie orus, bet ir apie gyvenimo išbandymus, apie tai, kaip svarbu neprarasti vilties ir siekti savo tikslų, net ir sunkiausiais momentais.

tags: #galvonaites #gimimo #metai

• Kaip gyvūnai gerina senelių gyvenimą
• Kaip išsirinkti vaikų urologą Panevėžyje
• Visos 40 nėštumo savaičių
• Sužinokite 2020 metų prognozes
• Kodėl vaikui kvepia acetonu iš burnos?