Monsinjoras Eduardas Simaška, garbusis Šiluvos parapijos altarista, iškeliavo Anapilin eidamas 102-uosius metus. Jo gyvenimo kelias prasidėjo 1909 m. liepos 22 d. Pasusienio kaime, Kavarsko valsčiuje. Čia, būsimo dvasininko tėvų ūkyje, augo penkių vaikų šeima, kurioje Eduardas buvo trečiasis. Jo brolis dar anksčiau tapo kunigu, o jaunesnysis tarnavo zakristijonu, taip suformuodamas stiprią religinę aplinką.
Edukacinis kelias vedė per Anykščių progimnaziją, kurią E. Simaška baigė 1926 m., vėliau per Ukmergės gimnaziją. Kulminacija tapo 1936 m., kai baigęs Kauno kunigų seminariją, jis buvo įšventintas kunigu. Jo tarnystė prasidėjo Kauno šventovėse ir arkivyskupijoje. 1940-1941 m. jis vikaro pareigas ėjo Kavarsko parapijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo E. Simaškos gyvenimą drastiškai pakeitė sovietų valdžios represijos. Jis buvo suimtas ir 10 metų kalintas Komi autonominėje srityje, kur dirbo anglių kasyklose. Grįžęs iš tremties, kunigas tęsė savo misiją, klebonaudamas Jurbarko, Ukmergės ir kitų rajonų bažnyčiose. 1986 m., savo paties prašymu, jis buvo paskirtas Šiluvos parapijos altarista. Net ir garbaus amžiaus, monsinjoras E. Simaška, kiek leido jėgos, tarnavo tikintiesiems, palikdamas ryškų nuoširdaus ganytojo ir tikro kunigiško gyvenimo pavyzdžio atminimą.
Monsinjoras E. Simaška buvo pašarvotas Šiluvos bazilikoje. Šv. mišios už jį buvo aukojamos spalio 29 d. 12 val.
Dvasininko ir visuomenės veikėjo J. Kuzmickio (g. 1913 m. vasario 14 d.) gyvenimo kelias
Kita vertus, svarbu paminėti ir kitą reikšmingą asmenybę, kurios gimimo data ir vieta gali kelti klausimų, tačiau kurios gyvenimas ir veikla yra ne mažiau svarbūs. Manoma, kad J. Kuzmickis gimė 1913 m. vasario 14 d. Jo tėvai, Jonas Kuzmickis (1872-1952), pedagogas ir Kunigiškių pradžios mokyklos mokytojas, bei Marija Elena Saliamonovič-Kuzmickienė (apie 1878 - apie 1951), augino aštuonių vaikų šeimą, kurioje J. Kuzmickis buvo tarp jauniausių.
Jo broliai ir seserys: Zigmas Kuzmickis (1898-1976) - mokslininkas kalbininkas, Leonardas Kuzmickis (1906-1982) - pedagogas, Marijona Kuzmickytė-Greičiuvenė (1907-2004) - pedagogė, Eugenija Kuzmickaitė (1909-2003) - medikė, Romualdas Kuzmickis (1911-1990) - pedagogas, Adolfas Kuzmickis (1914-1975) ir Marijonas Kuzmickis (1916-1975). Ši gausi ir talentinga šeima neabejotinai turėjo įtakos J. Kuzmickio formavimuisi.
1931 m. J. Kuzmickis baigė Jurbarko gimnaziją. Dar būdamas gimnazistas, 1926 m. jis aktyviai įsitraukė į skautų veiklą, tapo skiltininku ir rašė apie skautiškąją veiklą skautų leidiniui "Šaltinis", taip pat talkino leidžiant Jurbarko skautų laikraštėlį "Žvalgas".
1936 m. birželio 21 d. Kauno arkikatedroje arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino J. Kuzmickį kunigu. Iki 1941 m. jo tarnystė apėmė kapeliono pareigas ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojo darbą Kaune ir Alytuje. 1938-1940 m. jis taip pat redagavo katalikų vaikų laikraštėlį "Žvaigždutė".
1944 m. J. Kuzmickis pasitraukė į Vakarus. 1944-1947 m. jis gyveno Vokietijoje, kur dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir tikybą Celėje, Soeste ir Grevene. Jis taip pat buvo šių emigrantų stovyklų kapelionas ir A. Smetonos skautų draugovės globėjas. 1946 m. J. Kuzmickis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą jaunimui "Žibintas". Gyvendamas stovyklose, jis redagavo stovyklinius dienraščius ir spausdino leidinius vaikams.
Nuo 1947 m. iki gyvenimo pabaigos J. Kuzmickis gyveno Anglijoje, Bradforde, kur vadovavo suburtai lietuvių katalikų bendruomenei kaip jos kapelionas.
Kūrybinis palikimas ir visuomeninė veikla
1955-1957 m. Lietuvoje J. Kuzmickis parašė ir išleido daugybę didaktinio turinio knygelių vaikams, scenos vaizdelių. Jis sudarė vaikų poezijos antologijas "Mano eilėraščiai : deklamuotinų eilėraščių rinkinys" ir "Pas močiutę augau : Šaltinėlio bendradarbių eilėraščių almanachas vaikams" (abi 1936 m.), redagavo rinkinį "Vaikų žaidimai" (1934 m.) ir paskelbė literatūros kritikos publikacijų. Savo kūrybą jis dažnai pasirašinėjo J. Jis taip pat išvertė ir išleido Marios Dynowskos legendų rinkinį "Betliejaus tvartelyje" (1936 m.) ir Fryderykos Lazarusownos apysakėles vaikams "Mūsų mokykla" (1938 m.).
Gyvendamas išeivijoje, J. Kuzmickis rašė moralizuojančio turinio apysakas, apmąstydamas gimtinėje likusių tėvynainių vargus ir kančias, analizuodamas išeivių vidines dramas, taip pat publikavo teologines studijas. Jo straipsniai istorijos, filosofijos, religijos ir literatūros klausimais buvo spausdinami užsienio lietuvių periodikoje: leidiniuose "Draugas", "Darbininkas", "Tėviškės žiburiai", "Europos lietuvis" - iš viso apie 1000 straipsnių bei esė.
Reikšmingiausias J. Kuzmickio darbas - "Ištiestos rankos" (meditacijos, impresijos, eilėraščiai proza), išleistas 1954 m. Jis taip pat yra autorinių knygų ir sudarytų rinkinių autorius, tarp kurių:
- "Mano eilėraščiai : deklamuotinų eilėraščių rinkinys" (1936 m.)
- "Pas močiutę augau : Šaltinėlio bendradarbių eilėraščių almanachas vaikams" (1936 m.)
- "Vaikų žaidimai" (sudarytojas, 1934 m.)
- "Betliejaus tvartelyje" (vertėjas, 1936 m.)
- "Mūsų mokykla" (vertėjas, 1938 m.)
- "Ištiestos rankos" (1954 m.)
J. Kuzmickis mirė 1982 m. kovo 20 d. Bradforde (Didžioji Britanija), palikdamas ryškų kultūrinį ir dvasinį palikimą.
