Rašytojas R. Gavelis savo knygoje bando realizuoti naują romano koncepciją. Pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami elementai susipina tarsi stengdamiesi pakylėti ligi meno aukštumų visišką alogizmą.
197... metai. Dulkių tumulai. Daina ir nebylystė. Krūmų šakos nė nevirpteli. Toks atsibudau šį rytą (kažkurį rytą). Mintis jau supančiojo mane, rodo tavyje pirmą sykį. Pavojinga. Narvų žvėrys, už sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nėra vardų. Buvo šiandien... Spraga vientisoje aklaviečių sienoje. Net vaikai vaikšto po vieną, žaidžia po vieną. Žiūri ne į mane, vien į savo pačios vidų, blaškomi geltono vėjo. Šnabždėtas perspėjimas. Speigo dulkes, mėnesienos dulkes.
Kiek paukščių gali tilpti viename sapne? Vėjo tonas. Dengė žemę kieta pluta. Skreltas gyvulys. Kaitinęs žemę ir asfaltą. Visiškai neliko. Kiemuose tarp namų nebuvo nė vieno paukščio. Vilniaus karveliai. Niekur neliko nė vieno paukščio. Ištrynė iš pasaulio dideliu pilku trintuku. Veidu, kaip aš. Jie nieko nematė. Paukščių pasigedau aš vienas. Buvo? Negera ir pavadinau tai „paukščiais“? Gal mano fantazija, paukščio paranoja? Tos mintys, matyt, atbukino mano dėmesį.
Giantį žvilgsnį. Maniau, kad esu pakankamai patyręs. Foros šviesą ir drąsiai žengiau į priekį. Mane išgelbėjo instinktas ir greita reakcija. Šonas perskrodė orą per sprindį nuo mano kūno. Jaučiu, kad neliečiu kojom žemės, kybau ore, išskleidęs rankas. Tarsi paukštis sparnus. Mane išgelbėjo mano kūnas. Laimėjau prieš automobilio sparną akimirksnio dalį. Diegė širdį, skubiai apsidairiau ir išvydau tą moterį. Jos veidas tarsi skylė žiojėjo ištryptos pievos fone. Buvo dygus ir gniuždantis. Rodžius. Tai ir lūpos - tų lyg ir čiulpimo judesių su niekuo nesupainiosi. Kiai nubrizgęs. Be abejo, paprasta jų pastumdėlė, bevardė disa. Žiūrojantį troleibusą. Prasmės. Dar visai arti. Me. Dėle. Jie visai be reikalo dangstėsi. Veidus išsprogusiomis akimis be jokios išraiškos.
Paukščiai atgimė tik privažiavus biblioteką. Po suoliuku tupėjo du apduję karveliai. Karčiais, nejudindami galvų, pavartydavo paklaikusias akis. Negalėjo paskristi nei paeiti. Pę trinagas kojas, abejingi, tarsi užkerėti. Dovė juos apleido.
Ir mėnesienoj, parodyk kelią, kurio joks žmogus nežino! Bibliotekos koridoriuje manęs laukė ji. Kartais rodosi, kad viskas pasaulyje vyksta man. Gauruoja švino debesys. Aš, link manęs garma visi įvykiai, vaizdai, žodžiai. Limpa prie manęs, bruka kiekvienas savo ypatingą svarbą. Būt tik tariamą svarbą. Galo svarbu. Jau daugsyk esu radęs ją, rymančią prie lango. Nieko. Aš moku skirti aukiančiuosius pirštais. Va saulė, cigaretės dūmų spalvos.
Bibliotekos koridoriaus prieblandą? Kiek sulenktą koją. Apvalumu. Ne itin slaptu: jos kūno negali pridengti jokie rūbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktų slaptinga. Jutimą. Kas ji - lemtis ar klastingi žabangai? Tuvo šlaitais kaskart arčiau manęs. Šiek tiek jos privengiu, net bijau. Nepakenčiu, kai koks žmogus atsiduria pernelyg arti. Išdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereiškė. Beveik jos nepastebėdavau. Man atsivėrė akys. Nuo to mirksnio vien ją ir tematau. Ji nepasiekiama, nekreipia į mane jokio dėmesio. Rėtų kreipti? Aš senas, ji jauna. Aš baisus, ji graži. Neerzinti, netrikdyti pačiu savo buvimu.
Kiu žvaigždžių nuo dangaus. Kada šitai buvo, kada taip galvojau - juk ne šiandien? Atklydusias iš rytinės vizijos saulės spindulius. Besibraunančio į jos neprieinamą sielą. Sielą, dvasią, ego, id... Bet kada, kada šitai buvo, kada taip galvojau? Smukau į kambarį ir skubiai uždariau duris. Užtraukiau užuolaidas, atjungiau telefoną. Slapstausi. Ypač šiandien.
Kia „vakar“, „prieš savaitę“, „po mėnesio“? „Bus“ ar „galėtų būti“? Tos apgaulingos laiko pinkliavos. Apčiuopiamam pasaulyje. Viename dideliame VISA. Kažkas „jau praėjo“, o kitkas dar tik „ateis“. Griauna didžiojo VISA vienybę.
Korteles. Dabar visiškai nuogas stoviu priešais veidrodį. Smengu į svaigų juodaakės kirkės kūną. Į seną namą sodo gilumoje... Tumai neturi prasmės, jie nėra esmingi. Kas yra esminga? Liame VISA.
- Kiek tau metų, snargly? - klausia šnervingasis. - Šimtas! - Matai - dar kiauksi rupužiokas. Nuo sienos, ūsųtas šundievis gruziniškai vuodžia, švysosi. - Nu, tai kiek tau metų? - Šeši šimtai dvidešimt trys!
Ryto įvykiai, žinoma, nebuvo atsitiktiniai. Nieko nebuvo. Sparną. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra. Gyvenime yra tavo paties nulemta. Visas. Patys. Pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė. Sauliui, kol nepasiduodi, jokia jėga negali tavęs priveikti. Nesiekia taip giliai, kaip norėtų. Vėl prisišaukiau Juos, vėl išsidaviau, atkreipiau dėmesį.
Su niekuo įiesupainiojami lūpų ir skruostų judesiai... Kaip ugninis slibino spjūvis. Vėl nusitaikė į mane. Kiklyje gyvenimas. Tuvas tik užmuštų. Deja... Įprastą būklę? Kas gali išmatuoti pilkšvos bedugės gylį? Pačiu. Nį, net būdamas vienas. Su savim. Gali išduoti net mintys ir norai, net sapnai. Stebi visą laiką ir laukia, kol apsiriksi. Galia vypsnį. Atsitrenkiu į akliną sieną. Įeiti į Šėtono pasaulį. Šauliai. Grižti, nuo jo nepaspruksi - kaip ir nuo Jų.
Absurdišką laiką, nepraleisdamas nė sekundės. Dis skelbia dvyliktą. Nasrų. Manasis laikas dažnai šitaip dingsta. Visąlaik tas pats. Paliauja ėję, jų tiksėjime slypi mirtis. Bę ir ten nurimslu. Kartais pats sau pavydžiu to gebėjimo. Tarsi miegas be sapnų. Spygljuotų vielų, anapus visų vielų, anapus paties savęs. Gyvenau visas baisybes. Deja, iš bet kokio miego nubundama. Tenka grįžti čia. Keista - aš ir čia tinkamas, leistinas, įmanomas. Buklas. Šėtono ar baimės visatoje. Tačiau kol kas aš vis dar čia. Netgi beveik turiu bičiulių.
Iškart pro duris nepasibeldusi įkiša galvą Stefa. Suskumbančios pamatyti viską, ko jai nederėtų matyti. - Prisvilink jam bybį - sako šnerviašnervis. Portretas nuo sienos ūsųoja kaip paltrakęs. Seku jai iš paskos tiesiu žemalubiu koridorium. Įprastu išoriniu „aš“, jis netrukus tyliai siurbčios kavą.
Platūs Stefos klubai. Prieš mane, paauglį, erotingai kraipo klubus. Deja, pernelyg skiriasi portretai. Tęs, atvipusiu dirbtiniu žandikauliu. Jo net smegenys dirbtinės. Vis panašesnis į priešmirtinius Mao atvaizdus. tampa panašūs kaip dvyniai - čia slypi kažkokia paslaptis. Žodžių, rodos, tuoj subyrės. Ir vis nesubyra. Apoteozė, Jie išsiduoda, laikydami tokius statytinius. Ne, ne; geriau jau Robertas po Vytauto portretu.
Valių moteriškų veidų pragaro ratą. Dešimapatinis kampas įskilęs, ūsočius = apmuštas. Sralinas kūdikių rijikas. Pagaikštįį jam įgrūsim. Šikt ant Stalino skrebukų... Plonas, smarkiai adomobuoliškas. Virpčioja, jis kažko nori. Akim: gal nepatinka, kad guli nuogas ir taip iškėsnotas. Tys paguldė, patys pririšo. Ir mainosi. To sraliniško įskiliadangaus gabalėlį. Tės. Jis žvelgia iš rėmų ramiai kaip dievas. Duobė - jo altorius. Žiuotas, o jis tau meldžiasi. Amen. Tau Amen.
Sosi, iš po jūsų jam kyšo apgraužti kūdikių kauleliai. Jie tave čia paguldė? Tu juk nieko nespėjai padaryt. Net pistonmašinos nedavė, tave sergėjo kitam darbui. Pias. No, kad švelniaglostytų. - Ak Tu, žaliukų išpera, jobtvajumat. Tu jau žinai, ką reiškia: jodė tavo motiną. Gali, dievaūsis sralinas jodo visų jūsų motinas. Galvą, o skauda inkštus ir paslėpsnius, ir padus. Į luštumą - skauda pakaušį. Portretą kaip voratinkliai ar grotds. Galvą, o tu surištas ir nieko negali. Negali. Niekad negalėjai. Mašinos tau nedavė.
- Ranka pailso. Gajus svoločius. Skausmas baltas ir akinantis kaip lempa. Stovi ant stalo ir bado blyksniais akis. - Bei ir smarvė, - sako nematomas.- Visi padai susvilę. - Pridegink jam bybį, - sako virpančios šnervės. Šito išsigąs. Tik perliek vandeniu, jis nebekažinką sugaudo. Snervingas veidas skraidžioja apie tave. Sauja rėmuose. Vedistas. Mas. - Nė velnio jis neišsigąs. Žiokas. Kulkosvaidžių tuoj kulkos kauks... TrinkteH durys - - nejau viskas? Šypsosi. Ką darys?
Sienų. Žemė. Dabar pavasaris, iš tavęs išaugs žolė. Traukia lauk glebią vyriškumo dešrą. Degint tavąjį. Gale skylutė kaip akis, žiūri į tave. Jis kaip gyvas. Nas nuo sienos. Abu gyvi ir žiūri į tave. Darys? Gantis kaip virbalas. Kepenis, bet dar matai, viską matai. Aki. Garo liepsna. Tu sena pilis, tave degina kryžiuočiai. Skauda, dieve, kaip tau skauda. Mą, virpa iš palaimos, iškėlęs buką galvą. Dei dat labiau, ar begali? Baltom seilėm. Gia nematai, lipnios šliužo seilės užlipdė akis. Jis minta kitų skausmu, Oo tavęs turbūt jau nebėra. Kas jo pavardė, įsidėmėk, Stadniukas.
Susirinko dailusis Žvėrynas. Tarpukario filisterių prabangos. Pageltusiais dantimis. Liję vienodai išmanančių. Klišė. Katų ir šūkių klišės. Knyga - geriausias draugas. Vilnius. Sveikiname mūsų šauniąsias moteris. Draugija pavandenijusiomis akimis. Tinkami tik Martynas su Stefa.
Stojo. Eilėj, ir prieš pat nosį... - Viską, žinok, išveža. Vai privirino prie bėgių... - O tu buvai Rusijoj? Matei, kaip ten? Išvis... - Rusijoj visais laikais taip buvo, tam ji ir Rusija. Čia kuo dėti... - Būk ramus, pati Maskva lietuviškom dešrom springsta... - Negi prisiryt svarbiausia... - Lietuvis visad valgė sočiai... - Tarytum ko nors kita yra. Juk nieko nėra...
Namelis. - Draugas Poška, galvokit, ką šnekat! Minis altas. Nuo tų kalbų man iskausta akys. Dienai beliko „duonos“. Vogčia pažvelgiau 1 ją. Stovėjo prisišliejusi prie lentynų ir vienintelė tylėjo.
Prasti, kokios jos tobulos. Blauzdas švelnia kaip žilvičio pumpurai oda. Vena keistos srovės, grėslaus grožio fluidai. Jie kyla aukštyfnt. Išsilieja 1 trapias pėdas ligi pat kojų pirštų. Kūrinys. Nios fluidų aureolės. „ęs- bet godžiai vyzdėjau, beveik praradęs nuovoką. Ji juto mano žvilgsni, ji viską pajunta. Puodeli prie lūpų ir sustingdavo. Nešnairavo piktu žvilgsniu. Vieta, kur kojos slaptingai pereina į plokščią, lygų pilvą. Grožis pilnas, alsuoja tikra gyvybe. Jis pavojingas. Rožė šiame deformuotų kūnų šiukšlyne. Biasi grasi abejonė. Gali taip būti? Giama virsta blogiu. Skambutis, pakvietęs mane į didijį spektaklį. Nimą, kurio dėsniai anksčiau ar vėliau išvarys mane iš proto.
Šimt. Buvo, yra, galėtų būti... Būti gyvas. Dabar. Bet juk nesudega, neištirpsta ore, lieka tarp mūsų, gyvųjų. Ir visą jo pasaulį. Žiams". Prarasti amžiams galima tik save patį. Do žmogaus būtį tarsi skaidriam ledo gabale. Niekad nebus žilas ar ligotas, nebegali toks būti. Užkopti. Pasakyti, ko nepasakė, virsti tuo, kuo nebuvo (dabar nėra). Nulaikančiu sukrypėliu. Jis manęs neišduos ir neapleis nelaimėje. Jis yra toks, jau niekad nepakis. Gali būti geriau, bus geriau...
Bar stovi ant šaligatvio kampo (tą vakarą stovėjo). It milžiniškas ištrauktas iš dulkių jūros banginis. Čiasi vos pastebima miglele ir šlapiu žibintų blizgesiu. Nevvažiuoja pro šali, visi mus pamiršo, Vilnius mudu apleido. Dens viralas tyliai svaigina. Ginio viduriais: vyno, degtinės, romo garais. Taip mačiau). Rodėsi, jie pasirengę užpulti iš pasalų. Nius išvis nebealsuoja, susigūžė ir nurimo, nykiai laukdamas. Liepos. Taus. Stovėjom /dabar stovim) laukdami, kad kas nors įvyktų. Ku). Vais ženklais. Du ir pamiršo.
Gėdis pirmas pamatė tą moterį. Sotų skruostų. Gatvio. Ji graižėsi į šalis lyg pirmąkart atsidūrusi šiam pasauly. Dėsnius. Bet akis dengė šešėlis. Brangiausi siuvėjai. Kėme. Tik akį). Šydu ar subjaurotą. Giose krūtyse. Jančios' negrabias detales į stebuklingą visumą. Mane (/raukia mane) tarsi didelis šiltas magnetas. Ją paliesti. Vien apie ją norėjosi galvoti. Miršę visus planus, visiškai apstulbę. Kol atsipeikėsim.
Jinga krūtine ir vėjo draikomais plaukais. Drėgna šiluma, lyg nuo pūvančių lapų krūvos. Ją tikrai magėjo paliesti. Vių kirkė gali mirksniu paversti tave minkšta besmegene būtybe. Matyt, jos priviliotas prie mūsų sustojo automobilis. Vengiamai išlipo prie Gedimino namų ir pakilo į penktąjį aukštą. Ji visą laiką šypsojosi. O ji vis šypsojosi, neištarė nė vieno žodžio. Sutverta.
Kambaryje pagaliau išvydau jos akis. Tokių: didelių didelių, aksominių, kviečiančių artyn. Suknele ligi pat juosmens. Žaltys. Tokių plaukų pasauly nebūva. Jos nuogybė veržte veržėsi išorėn. Tų. Menos. Ji buvo nuogesnė už nuogą. Tik ją. Prabilti. Aš irgi: rodės, žodžiai mirksniu pražudys kerus. Kad ji pati šito geidžia, vien šito ir" geidžia. Ir kaip ją glamonėja. Džios ligi galo. Jo. Jautė, kaip jos apsunksta ir isirpsta, maldauja nesitraukti. Prašė jos milžiniškos aksominės akys. Laikyti, nudelbiau akis, ji pamanė, kad jos nebematau. Sada viską matau. Matau tamsoje, kai kiti bejėgiškai aklinėję. Dedasi man už nugaros.
Paviršium cigarečių pelenus. Mačiau ir jos veidą. Taip gerai pažįstu dabar. Vidaus. Barį). Pilkšvi spygliai. Rėpliojant /arakonus. Man vaidenosi. Čios ateiti gražuolės akys. Ir krūtys. Stačiais tamsiais rudais speneliais. Aš mačiau, stebeilijau /en kaip pakerėtas. Jai padėti delną. Dramblio kaulo figūrėlės tėvo kabinete. Tiktai speneliai tamsiai rudi. Tvinksi visam veide. Dar labiau gėda, nes ir ji ten žiūri. Sios lūpos.- Tuojau bus gera gera. Tas kojas, ir švelniai šypsosi. Palangė kietas, tau net paskaudo kelius, bet vis) klūpai. Janė drąsinančiai šypsosi, jos dantys balti balti. Balta, tik speneliai tamsiai rudi, ir plaukai papilvėj. Ten, ir tau silpna. Akiose raibsta, ir baisu. Jos net pailgėjo. Ir vis žiūri į jį. - Neprastąų žvėrelį augini. Ka? Mat kokių ankstyvų ponaičiukų besama. Ka - taip ten karšta. Galėtum padėti tarp jų delną. Ir Tave, nepaleisdama jo iš rankų. Ir virtuvės garais. Staiga tavo širdis sustoja. Galva. Jis žiūri į tave. Smilgos stiebą. Kabinus, nepaleidžia. Nebijok, ponaičiuk, šnabžda, nebijok. Ji užsimerkus, ji nieko nemato. Spjovęs smilgą. Viduj. Bėgt. O vyras žiūri didelėm akim. Kuičiasi viršuj, tankiai, alsuodama. Duj, čiaupsi ir krūpčioja, išaugės iškerojęs kaip niekad. Bar jis tapo jos dalimi. Tosi be tavo valios. Vyro galva aplaižo lūpas, ryja seiles. Kraują, visą tavo protą, palikti vien tuščią odą. .. Visiškai apdujęs Gediminas išnešė ją ant rankų. Kvietė mane, maldavo, kad eičiau kartu. Likau vienas su atsvirusiom į šalis krūtim, anom ir šitom. Antruoju jos žvilgsniu. Šypsena. Žvilgsnis buvo Tikras.
Lą, neregimą šviesą. Minties tumulų. Jie klaikiai klysta. Tyko bereikšmės nebūties akys. Purvini Vilniaus karveliai. Po kambarį lyg neregima žaltvykslė. Nuo jo. Gėriau paliktą ant stalo konjaką ir vis įtariai žvalgiausi. Sekė klaidžiojančios akys. Išplėstus vyzdžius. Tų lūpų, gelsvas, vijokliais apraizgytas seno namo akis. Kur akys veda. Gera tikėtis neverta. Vau suvokęs, kad teegzistuoja vienas didelis VISA. Manęs negalėjo pažadinti jokie ženklai. Kagalviškai žiūrėjau Į langą. Mane pamažu apėmė baimingi prisiminimai. Ir vėl atslūgsta galvos skausmas. Lės lapus. Man regis, tas skaičiavimas viską nulėmė. Prisiminimas stojo prieš akis kaip didelis senas paveikslas.
Sapnai ir realybė
"Santaros-Šviesos" federacijai šiemet sukako šešiasdešimt metų. Kaip pažymėjo sveikinimo žodį taręs Prezidentas Valdas Adamkus, per tokį laiką užauga ir nemažą laiką nugyvena žmogus. Deja, ne visi sulaukė tokio jubiliejaus šventės, ir gedulas, šviesus liūdesys dėl tų, kurių jau nėra su mumis, tapo vienu iš šiemetinio suvažiavimo leitmotyvų. Jo minčių ir intelektinio palikimo aptarimui buvo skirta pirmosios renginio dienos popietė, bet minimas jis buvo iki pat paskutinės suvažiavimo minutės, o ir keliaujant namo L. Donskis turėjo ką pasakyti ne tik savo artimiesiems draugams: iškeldamas Europos sielos idėją, jis kvietė lietuvių tautą „turtėti iš savęs“, jungtis prie Europos ir tapti europietiškos tradicijos tęsėja. Donskio netikėta mirtis mums neleidžia pamiršti ir pagrindinio priesako, kurį gyviesiems palieka visi išėjusieji, - priesako gyventi pilnai ir džiaugsmingai.
Kartais žodžiui, idėjai, koncepcijai tenka sulaukti kitos kartos, kuri „turėtų ausis“. Jaunos ir atviros širdys yra derlinga žemė, į kurią sėkla įkritusi sudygsta. Skirtingai negu byloja stereotipai apie kūrėjus ir mąstytojus, idėjos negimsta vienatvėje, užsidarius nuo pasaulio, jį niekinant ar jo vengiant. Idėjos, kaip ir knygos, nekuriamos tik sau. Kviesdamas visus atvirai dalintis žiniomis ir idėjomis, filosofas Algis Mickūnas priminė Sokrato posakį: „Aš nieko nežinau, bet mes galime kalbėtis apie viską.“ Lietuvos kūrimo projektui „Santara-Šviesa“ gali ir nori pasiūlyti savo principų - humanizmo, liberalizmo, lietuvybės - įtvirtinimą. Tai neideologinė organizacija, kurios tikslas - nepriklausomo mąstymo propagavimas. Žmogui paliekama teisė pasirinkti gyvenimo prasmę, tikėti tuo, kas jam atrodo tikėtina. Būdama savikritiška ir vadovaudamasi racionaliu ir konstruktyviu požiūriu į darbą, „Santara-Šviesa“ siekia tapti dar atviresnė retai išgirstamoms mintims, kviesti provokuojančius pranešėjus, kurių nuomonė nesutaptų su daugumos nuomone, tačiau debatuose rastųsi naudingų minčių. Buvo minėta ir kiekvienos vaisingos diskusijos esmė: susitarimas nesutarti. Tai ir yra atviros, demokratiškos visuomenės pagrindas. Suvažiavimo metu buvo galima patirti, kaip veikia idėjų generavimo grandinė, kiek reikia laiko tam, kad iš tavo burnos išskridusi mintis užkabintų, apsigyventų kito žmogaus galvoje, o galiausiai netgi būtų išsakyta visai auditorijai ir paskatintų imtis veiksmų. Pranešimai ir atvirojo rato diskusijos vyko konferencijų salėje ir buvo transliuojamos per garsiakalbius į kiemą, kur likdavo dalis klausytojų. Tad būdamas kieme kartais nebežinodavai, ko klausyti: pranešimo per garsiakalbį ar entuziasto po garsiakalbiu, aplink kurį stovi trys klausytojai. Dingtelėjo, kad šis suvažiavimas tarsi televizorius, kurį bijai išjungti, kad nepraleistum dialogo eilutės.
„Santaros-Šviesos“ jubiliejaus proga iš dokumentikos kadrų sumontuotas filmas iliustravo federacijos ir žmogaus gyvenimo paralelę, tačiau žiūrėdamas jį galėjai pasigesti naratyvo ir idėjų kaitos, dinamikos. Reveransas praeičiai neturėtų maskuoti tiesos: pradžioje sunkiai bendravo ne tik „Santara“ su „Šviesa“, bet ir užsienio lietuviai su tais, kurie gimė ir augo už geležinės uždangos. Ilgą laiką pastarieji tegalėjo klausytis ir gerti informaciją apie tai, kas vyksta pasaulyje, pamatyti ne tokį iškreiptą vaizdą, kokį jiems siūlė sovietinė propaganda. Tačiau apie bendras diskusijas ir kritinį mąstymą pradžioje juk negalima buvo nė svajoti. Ir iki šiol, bent man, buvo juntamas tam tikras patronizavimas iš užsienio lietuvių pusės. Vyresnioji ekspatų karta nostalgiškai pasakoja apie praeities asmenybes, dažnai apsiribodama anekdotais ir buitinėmis detalėmis, kurios, be abejo, labai įdomios, nes atkuria to laikmečio atmosferą ir atskleidžia idėjų kūrimo genezę. Visgi kai kurie „anekdotai” sukėlė vertingų minčių. Štai A. Mickūnas - beje, suvažiavimo metu meiliai vadinamas dėde Algiu - papasakojo apie labai seniai, dar jaunystėje, Paryžiuje įvykusį pokalbį su semiotiku Algirdu Juliumi Greimu. Bediskutuodami jiedu užsikabino už minties, kad kairieji Prancūzijos intelektualai (o tai buvo tokių kairuoliškų žvaigždžių, kaip Jeanas Paulis Sartre’as, Roland’as Barthes’as, Simone de Beauvoir laikai) „vieninteliai mąsto“, o dešinieji „nemąsto“. „Bet kas atsitinka kairiesiems, kad atėję į valdžią jie negali įkūnyti tų idealų, kuriuos taip išsamiai aprašė? - dėstė A. Mickūnas. - Jie nežino, kas yra žmogus. Čia reikia pasitelkti filosofinę ontologiją: kas yra tikra? Kas tas žmogus? Istorikas Egidijus Aleksandravičius priminė kitą A. J. Greimo frazę apie tai, kad idėjas kuria tie, kam per keturiasdešimt metų, o peržengę šeštąją dešimtį žmonės netenka kūrybinių galių. Iki keturiasdešimties metų žmonės tiesiog gyvena, kaupia patyrimą, mokosi. Turint omenyje šią mintį, įdomiai siejasi dabartinė federacijos sudėtis ir jos jauniausios personalijos - trečiosios kartos „santarininkai“ - tai Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Birutės Garbaravičienės, Dariaus Kuolio, Gintauto Mažeikio grupė. Nors auditorijoje matomas jaunimo pagausėjimas, pasigendi tos „idėjomis vaisingos“ vidurinio amžiaus kartos asmenybių. Teks laukti ketvirtosios kartos veiklos suintensyvėjimo. Kol kas ši karta klausosi ir mokosi, ir jau pamažu imamas girdėti jų balsas, pastabos, kartais - geras ženklas! - nepatenkintas burbėjimas ir, be abejo, siūlymai. Net Prezidentas V. Adamkus šįkart skyrė ypatingą dėmesį ateinantiems: „Jaunystė mažiausiai bijo, jaunystė mažiausiai meluoja, jaunystė mažiausiai abejoja. Šią mintį savotiškai remia A. J. Greimo „Pro Memoria“* Prezidentui prof. Vytautui Landsbergiui. Tai trumpas „galimų veiksmų planas“, kuris kadaise po įteikimo buvo pamirštas, juo nepasinaudota, bet jis vis dar aktualus ir galbūt šiandien bus išgirstas. Štai kaip skamba jo pradžia: „Nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiui būdingas patriotinių jausmų išsiveržimas daugumoje pasireiškė noru grįžti į praeitį, „atgimti“; ideologinių referencijų sistema buvo nukreipta į dvi praeitis, į kunigaikščius ir į tarpukario Lietuvos / etikečių pakeitimas, vieną „mokslininką“ pakeičiant kitu - Kapsuką Vytautu Didžiuoju - yra simboliška tokios ideologijos karikatūra/. Tautos kova už laisvę pasireiškia tad noru atkurti praeitį, o ne kurti ateitį.
Penktadienio programoje ypač svarus pasirodė filosofės Audronės Žukauskaitės pranešimas apie trečiosios bangos feminizmo idėjas. Daugelį teigiamai ar neigiamai sujaudino mintis, kad moterys turėtų judėti tapsmo „nesuvokiama“ ir „nematoma“ link: atsisakyti „moteriškumo“ ženklų, senosios „moters“ įvaizdžio, keisti šiuos dalykus tapsmo, individuacijos procesu; nekovoti dėl lyčių lygybės siekiant privilegijų. Mene tokia mąstymo slinktis pasireiškia posthumanizmo idėjų įkūnijimu, daiktiškumo, atpažįstamų „moteriškumo“ vaizdinių, elementų vengimu. Po šio pranešimo jau nebegalėjo likti nematomas moterų ir vyrų disbalansas tiek pranešėjų, tiek klausytojų pusėje ir net „Santaros-Šviesos“ taryboje. Juntamas bendras feminizmo problemos nesupratimas ne tik tarp kai kurių vyrų ir moterų, bet ir tarp intelektualų, ypač vyresniosios kartos. Diskusija po A. Žukauskaitės pranešimo buvo gyva, sukėlė daug aistrų ir už konferencijų salės ribų. Vakarojant atoveiksmis buvo panašus į Senovės Graikijoje vykstančias dionisijas, kurių metu, kaip žinome, moterys galėjo elgtis nenuspėjamai ir tapti pavojingos. Tačiau kai kurie pavieniai vyriškos giminės drąsuoliai ėjo prie moterų grupės provokuoti diskusijos.
Jau pietaujant pirmąją suvažiavimo dieną, buvau supažindinta su nerašyta taisykle: „Santaroje-Šviesoje“ turi valgyti vis prie kito staliuko, vis su kitais žmonėmis, pasikalbėti su kuo didesniu kiekiu nepažįstamųjų. Ši taisyklė galėtų būti ir „rašyta taisyklė“, tokia ji vertinga. Kai kas gale prisipažino, kad jautėsi tarsi už stiklo sienos. Tačiau tai greičiau išimtys. Tokio kiekio žmonių iš tokių skirtingų sričių vienoje vietoje man dar neteko sutikti ir kalbinti. „Santaros-Šviesos“ renginiuose tikrai nė viena kultūrinė sritis nėra dominuojanti, o ideologinių krypčių disbalansas gali labai nesunkiai būti ištaisytas, nes įvairaus tikėjimo ir pažiūrų atstovų yra, tik ne visi dar drįsta patikėti, jog kiekvienam leidžiama tapti šios organizacijos visaverte dalimi. Reikia jėgų ir valios kalbėti viešai ir išgirsti save ir kitus diskusijos metu. Pagaliau ne tik tai, kas kalbama nuo scenos ir konferencijų salėje, yra svarbu. „Žmonės svarbiausia“, - sakė poetė Eglė Juodvalkė, kuri viso suvažiavimo metu nepaliko vietos pirmoje salės eilėje. „Savi“, - pridūrė greta manęs sėdėjęs filosofas Kasparas Pocius, ir jo balse nepajutau sarkazmo. Tai tikrai ne apie naudingus ryšius tarp savų, ne apie korupciją. Minčių ir palinkėjimų, ir susimirksėjimų, ir apsikabinimų, ir vizitinių kortelių mainai vyko iki paskutinės minutės. Lietuvos himnas skambėjo iš pradžių nedrąsiai, visi tarsi norėjo labiau girdėti negu giedoti. Suvažiavimo dionisiškąją dvasią puikiai iliustruotų posmelis iš vieno Wislawos Szymborskos eilėraščio (vert. * Algirdas Julius Greimas „Pro memoria. Lietuvos ateities projektavimo reikalu“, rašyta apie 1990 m., publikuota almanache „Baltos lankos“, nr.
