Gruodžio 25-oji - tai diena, kai džiaugiamės, nes matome, jog Viešpats grįžta į Sioną. Jis paguos savo tautą ir išgelbės Jeruzalę, parodydamas savo galią visų tautų akivaizdoje. Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą.
Atliepiamoji psalmė
(Ps 97, 1. 2-3ab. 3cd-4. P. Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.)
Giedokite Viešpačiui naują giesmę, nes jis darė nuostabius darbus! Jo dešinioji ranka pergales skina, jo šventoji viršūnė - jo pergalė. Viešpats viešai skelbia savo išganymą, apreiškia savo teisingumą visų tautų akivaizdoje. Jis mena savo gailestingumą ir ištikimybę Izraelio šeimai. Visas pasaulis matė mūsų Dievo išganymą. Šaukit, džiūgaukit ir giedokit, pritariant kankliams. Šlovinkit Viešpatį audringai, giedokit, pritariant kankliams. Valdovą Viešpatį girkit audringai per trimitus ir dūdų garsus, šaukitės džiaugsmingai prieš Viešpatį Karalių.
Evangelija
(Jn 1, 1-5. (6-8). 9-14. P. Aleliuja.)
Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Per jį viskas atsirado, ir be jo nieko, kas tik yra, nebūtų atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa plieskia tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsirado, tačiau pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Tačiau visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Mes regėjome jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilną malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudijo, šaukdamas: „Šitas yra tas, apie kurį kalbėjau: „Vėliau už mane ateis tas, kuris anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.
Knygos „Praeitis kalba“ pristatymas
Tad, štai, turime „Praeitis kalba“ - retą pasaulinėje literatūroje kūrinį, karo kapeliono prisiminimus. Kunigas Ignatavičius visus svarbiausius darbus, įspūdžius ir pokalbius rasdavęs laiko slaptai aprašydavo dienoraštyje. Dienoraštis skamba niūriai ir skausmingai, tai ne literato atpasakojimas po daugelio metų šioje knygoje. Užrašų knygutėje ištisuose puslapiukuose - gratis, gratis...(veltui) - už laidotuves, krikštus, paskutinį patepimą. Lapelius brolio Broniaus Ignatavičiaus remiamam Klemensui Jūrai nebuvo sunku sujungti į sklandžią visumą.
Nuo tų laikų jau trečioji karta įsitvirtina gyvenime, daug kas pasikeitė, todėl knyga papildyta paaiškinimais, rašyba suderinta su dabartine. Vietovardžių pavadinimai palikti kaip originale. Originale buvo minimos tik mirusių arba sovietų valdžiai nepasiekiamų žmonių pavardės, kad nebūtų pakenkta gyvenusiems Lietuvoje, kai kurios jų atstatytos. Dėl tos pačios priežasties Z. Ignatavičius taip pat pasirašinėdavo Ignoniu.
Monsinjoro Zenono apaštalavimas Gudijoje
Monsinjoro Zenono apaštalavimas Gudijoje - nutolusių laikų autentiškas dokumentas. Trumpoje santraukoje pateikiu Lietuvos karo kapeliono dienoraštį Antrojo pasaulinio karo metu. Dienoraščio autorius, įteikdamas man šiuos, kartais virpančia sugrubusia ranka primargintus, sunkiai beišskaitomus, pageltusius lapus - trumpai prieš jo iškeliavimą į Amžinybę - prašė iš dienoraščio užrašų panaudoti tik tai, kas būtų įdomu lietuviui skaitytojui. Prašė bent dalinai praleisti pavardes tų, kurie dar rastųsi gyvųjų tarpe, nors jau praslinko arti pusės šimtmečio nuo praeitin suklotų laikų. Veikalą sudaro užrašai - palikto dienoraščio lapeliai.
Gudija - senobinė Lietuva - ilgus šimtmečius buvo integralinė mūsų valstybės dalis. Su gudais teks turėti sienas ir bendrai spręsti daugelį painių problemų. Jis, kunigas, nešė dvasinį religinį spindulį kaimynams gudams. Mokėjo jų kalbą, mylėjo to krašto žmones, kaip palikuonius didingos Lietuvos praeities. Praverkim duris į nutolusį anų baisiųjų laikų pasaulį, į kovos kanonadomis aidinčią, krauju ir ašaromis primirkusią Gudiją...
Iš knygos lapų į mus žvelgia Kristaus karys-apaštalas, kurio paprastumo ir dvasios didingumo, anų baisių laikų sąlygose, ir šiandien sunku besuprasti. Pluoštelis dienoraščio jį parodo su žmogiškomis silpnybėmis, baimės ir pavojų apsuptą, parodo šventąjį nuolatinėje šiurpių įvykių verdenėje. Matome jį kovojantį su neišvengiama karų pasėka - sugrubusia morale, dideles nelaimes nešančiu girtavimu, silpstančia religine praktika. Aplinka, nepasisekimai nepalaužia jo dvasios. Švento gyvenimo kelias perdėm nužymėtas aštriais dygliais ir dvasine kančia nepasisekimuose, kada jausdavosi nepajėgus visiems padėti nelaimėse, kančioj ir varguose...
Savo gyvybę vertino, kiek ji buvo reikalinga Viešpaties ir žmonių tarnyboje. Nesiekė ramybės, patogaus gyvenimo - visa būtybe veržėsi, kur buvo reikalingas, kur niekas kitas jo negalėjo pakeisti.
Jeigu jis būtų buvęs kurios didelės tautos sūnus, apie jo asmenį būtų kuriamos legendos ir, gal būt, statomas altoriaus garbėje, daugiau negu Jonas Marija Vianey (šventasis Arso klebonas). Lietuva visada turėjo daugelį švento gyvenimo dvasininkų, bet tokio spinduliuojančio šventumo kunigo - tikrai neturėjome. Jis ne meteoru praskrido, bet skaidriai žėrėjusios žvaigždės spindėjimu nušvito mūsų vargano, skausmingo, dvasių skurdinančio pasaulio miglose.
Knygoje kai kurie pasikartojimai pabrėžia, kuo jis daugiausia sielojosi, ką ypačiai vertino ir kuo visa būtybe gyveno. Nenutolo nuo pasaulietiškos būties rūpesčių; su jais supynė žmonių vargus, kančias, sielvartus; giliai ir jautriai išgyveno savo tėvynainių likimą ir mūsų kraštų užgriuvusias nelaimes. Pažino ir domėjosi įvairiomis religijomis. Buvo tolerantas visokio krikščioniško tikėjimo žmonėms. Tik labai tragiškai kentėjo bedievybės nelaimę, užgulusių daugelį jo pažintų žmonių. Tolerantingai kentėjo dėl nuklydėlių nuo tikėjimo, bet ir juos mylėjo, ir už juos meldėsi, ir jiems prašė Viešpaties malonių. Iš jo lūpų niekas neišgirdo pikto, nemalonaus žodžio.
Mes, besitaškydami dienų rutinoje, nepastebėjome, kad mūsų tarpe (Brazilijoje) darbavosi, gyveno, kentėjo, savo didinga asmenybe mums švietė skaidriausio šventumo kunigas. Būtų neteisinga į šventuosius žvelgti, lyg į nežemiškas būtybes, spindinčias šviesos aureole, kurie tik rankos pakėlimu stebuklus daro. Ne! Jis toks nebuvo! Jį puošė paprasta kuklumo ir orumo šypsena. Išvidinis jo dvasios spinduliavimas gaivino ir šildė rambėjančias sielas. Tai jo „stebuklai" dar gyvam esant, o ir pomirtiniame gyvenime - jis pajėgia išmelsti Viešpaties Dievo malonių - visiems, kurie jo pagalbos nuoširdžiai prašo.
Nūdienis žmogus - nenuoširdus, neatviras; pavydas su blogio kirminu rausiasi krūtinėje. Savimyla, egoizmas ir daugelis neminėtinų priežasčių, nuslėpė begalę jo švento gyvenimo faktų, kurie turėjo paryškinti monografijos lapus. Tenai naudojau tik asmeniškos pažinties nuotrupas ir daug ką išgirdo iš man nuoširdžiai atviro a.a. Tėvo J. Bružiko pasakojimų. Gi, ilga eilė buvusių Monsinjoro Zenono bendradarbių, asmeniškai jį pažinusių konfratrų, gaila, teatsiliepė tik spengiančia tyla, ar šaltais formaliais išsisukinėjimais. Nesistebiu, nes tikiu mūsų įprastu abejingumu, mūsų lietuvišku nerangumu ... Esu tikras, kad busimoji lietuvių karta jį tinkamiau įvertins, supras ir pagerbs. Šitų jo užrašų paskelbimas tebus kukli priemonė ir duomenys būsimiems biografams, kurie kada nors gilinsis į krikščioniškai lietuviškus praeities laikus.
Klm. Jūra
Brazilija, 1980 m.
Kalėdos Gudijoje, 1941 m.
Gruodžio 25 d. - visi drauge džiūgauja, nes jie akivaizdžiai mato, jog Viešpats į Sioną grįžta. Viešpats paguos savo tautą, išgelbės Jeruzalę. ranką visų tautų akyse. Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą.
Vilnius dar miega. Nei žmonių, nei karinių patrulių, tik piktokai šaltas vėjas stūgauja gatvėse. Ketvirtą valandą atsiradau Aušros Vartuose. Atsiklaupiau gatvėje prieš Stebuklingąjį paveikslą. Buvo tamsu ir žmonių niekur nesimatė. Už koplyčios vitražų tviskėjo spinduliai šviesa. Išvargusias mintis ir širdį stengiausi pakelti į Ją, dėkodamas už laimingai atlitą kelionę ir melsdamas ištvermės. Esu sunkiai pakeliamo gyvenimo kelyje, kada ne tik senka, bet ir bunka kilniausi ir skaidriausi jausmai ir be dieviškos malonės, be dangiškos pagalbos, žmogus pasieki tokią ribą, kada savo menkomis jėgomis negali beišsiversti.
Einant per miestą mane kantriai lydėjo tyla ir slogi vienuma.
Kalėdos - toli nuo Lietuvos, nuo artimųjų ...
Penktą valandą ryto jau buvo pilnutėlė bažnyčia. Prie klausyklos išsirikiavo ilgos eilės tikinčiųjų. Šimtai akių smigo į mano veidą su smalsiu nuolankumu. Didelė pareiga eiti prie jų su kupina kantrybės ir atjautimo širdimi. Ir - kalbų įvairumas. Čia tenka naudotis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir gudų kalbomis ...
Pirmąjį kartą mano gyvenime perskaičiau šventą Evangeliją gudų kalboje. Bernelių Mišias vietos gyventojai lenkai, rusai ir gudai tegalėjo suprasti tik šia kalba. Pirmiausia išmėginau tekstą zakristijoje ir tik paskui išdrįsau skelbti bažnyčioje. Kada vėliau, antrųjų šventų Mišių metu peržvelgiau bažnyčią, pamačiau daugelį veidų, taip vadinamų Volgos vokiečių katalikų, kuriems taip pat perskaičiau šventą Evangeliją vokiškai, kad galėtų lengviau suprasti ir apmąstyti.
Lietuviai civiliai ir kariai susirinko išklausyti trečias šventąsias Mišias - lietuviškai. Manau, kad pirmąjį kartą šventųjų Simono ir Elenos bažnyčioje, Minske, suskambėjo lietuvių religinės giesmės ir lietuvis kunigas atnašavo šventas Mišias lietuviams. Tas mane giliai jaudino.
Po visų pamaldų į mane išsitiesė daugybė rankų, nuoširdžiai trokštančių palinkėti linksmų ir laimingų Šventų Kalėdų. Šiandien užmezgiau dvasinį ryšį su visais įvairių tautybių tikinčiaisiais.
Sekančią dieną lietuviai kariai manęs laukė, jiems pažadėto kalėdinio vizito, bet dėl persikrovimu darbais jų lankymą nukėliau truputį vėlesniam laikui. Reikėjo pakrikštyti gausų būrį vaikučių: vienus atnešė ant rankų, kitus - jau gerokai ūgtelėjusius - reikėjo, nors su dideliu pavėlavimu, įteisinti tikraisiais krikščionimis.
Tą vakarą (1941 m. 2 Gestapas (vok. Gestapo - akronimas - Ge(heime) Sta(ats)po(lizei)) - slaptoji nacistinės Vokietijos politinė policija. Gestapininkai, vilkėdami civilių žmonių drabužius, arba SS uniformas, naikino užgrobtos šalies komunistus, žydus, partizanus, visus įtartinus. Nežinau, kiek laiko galėsiu čia išsilaikyti? Man pranešė, kad gestapas jau susirūpino mano darbu tarp Minsko katalikų. Šitokios naujienos ima slėgti nuotaiką ir krikščioniško darbo entuziazmą, nors Volgos vokiečių katalikų katekizuotoja Schwester Marija (Sesuo Marija) mane užtikrino, kad vokiečių politinė policija nepageidauja mano buvimo Minske, bet visi Volgos vokiečiai labai norėtų, kad pasilikčiau.
- Visi vokiečių katalikai maldauja jūsų pasilikimo, kunige ...
- Tada jūs visi vieningai turite mane paremti prie vokiečių autoritetingų įstaigų, - pasakiau.
Nepalyginamai didelę pagalbą man suteikė Generalinis Gudijos švietimo inspektorius kunigas Hodlevskis, kuris daugeliu progų įtikinėjo vokiečių policiją, kad mano pasilikimas Minske yra būtinas. Jo autoritetas ir energija buvo didelis stabdys vokiečių policijos kėslams.
Parašiau Kauno arkivyskupui. Informavau, kokia tragiška Gudijos katalikų padėtis ir pastoracinio darbo būtinumas lietuvių karių tarpe. Jų batalionai išblaškyti dideliuose Gudijos plotuose. Lauksiu Arkivyskupijos nusprendimo.
Pamokslas 2026-03-29 l Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis l kun. Gediminas Numgaudis OFM l
Pasibaigus šventoms Mišioms, su tamsiu liturginiu apsiaustu giedodavau „Išgelbėk" (Libera), būdamas tarp altoriaus ir katafalko su degančiomis žvakėmis, graudaus susikaupimo nuotaikoje. Tą dieną, pasikeisdamas su vargonininku Mykolu, giedojau įsijausdamas „Rūstybės diena" (Dies irae) nepaprastai gilią žodžių reikšmę, kada instinktyviai pakėliau galvą: netoliese sėdinti moteris, išplėtusi akis sekė kiekvieną judesį, kiekvieną mano gestą. Po pamaldų ji staiga įėjo į zakristiją ir nelaukdama kol nuimsiu liturginius drabužius, šiurkščiai paklausė kietu ir griežtu balsu:
- Pasakykite: ar yra Dievas?
Nustebęs atsigręžiau ir mandagiai, bet griežtai jai pasakiau:
- Aišku. Be mažiausios abejonės.
- Ar jūs sakote tiesą?
- Kodėl turėčiau meluoti?
- Esate kunigas. Jūsų pareiga taip sakyti.
Pažvelgiau į tiesos pažinimo ištroškusias akis ir supratau, kad jai nepakanka sauso lakoniško žodžio. Ramiai apsvarstydamas ėmiau kalbėti:
- Matau, kad tamstai neužtenka trumpo atsakymo, todėl prašau atidžiai paklausyti. Esu lietuvis, neseniai atvykęs čia. Gerai žinote Minsko gyvenimą, kokį visi turime. Priešo įsiveržimai, nuolatiniai bombardavimai - visi netolimo kovų fronto sunkumai. Slegia kasdienė netikrumą, nežinia - ar besulauksime rytojaus dienos? O mano krašte, Lietuvoje, viso to nėra. Tenai, bent šiuo metu, ramus gyvenimas, be visų čia esamų sunkumų ir pavojų gyvybei. Tenai galėčiau be vargo ir pavojų ramiai ir gražiai gyventi. Jeigu tik panorėčiau, kiekvienu momentu galiu laisvai ten sugrįžti. Nežiūrint to esu pasiryžęs čia pasilikti, kol bus įmanoma. Mielai pakeliu visus šį kraštą užgulusius sunkumus. Ir kodėl visa tai darau? Norite paklausti - kodėl?
Staiga ištiesiau ranką į ant sienos kabantį didelį kryžių:
- Štai, kodėl aš esu čia ...
Įsmeigė į kryžių akis ir po kelių tylos akimirkų, pašnabždomis paklausė:
- Kas yra Kristus?
- Jeigu mes kiti galime kalbėti Jo vardu, tai tik todėl, kad Jis kalba už mus ...
- Tai labai įdomu, - ji pasakė, kai baigiau kalbėti. - Įdomiau yra tas, kas ieško Dievo taip kaip tamsta ieškai, Jį suras ir pažins ...
Esu tikras, kad toji moteris, kuri atėjo sužinoti teisybę dėl Dievo buvimo, nebuvo paprasto smalsumo vedina. Dievas nukreipė jos žingsnius į religinį gyvenimą. Mano zakristijonas Stas ją prirengė krikšto ir kitiems sakramentams.
Esu skaitęs, kad Pasteur suskirstė žmones į tris kategorijas: Kurie nepažįsta Dievo ir Jo neieško - yra labai nelaimingi. Kurie dar nepažįsta Dievo, bet Jo ieško - yra protingi ir Jį suras. Ir tie, kur nepažįsta Dievo, bet savo prigimtimi Jį myli - yra išmintingi ir tikrai laimingi.
Ortodoksų kunigas - gydytojas
Jis buvo malonus ortodoksų kunigas. Popas. Aukšto ūgio, labai kultūringos išvaizdos. Drabužiai plačiomis rankovėmis. Prisistatė norėdamas pažinti Minsko metropolijoje besidarbuojantį konfratrą - katalikų kunigą. Mudviejų pasikalbėjimas greitai tapo labai nuoširdus ir tokiu būdu pažinau jo istoriją.
Popo sūnus. Į seminariją pateko labai jaunas. Paskui pradėjo dvasininko vargus po plačiąją Gudiją ... Sovietai užsibrėžė plėsti antireliginę akciją. Persekiojo be išimties - katalikus ir ortodoksus. Tikintieji prarasdavo bažnyčias ir cerkves. Krikščionybė neteko daugelio vadų: dvasininkai, kurie nesutiko apleisti savo pareigų arba pataikauti naujai santvarkai - būdavo suimami ar deportuojami į Sibirą.
- Kokiu būdu veikti, kad pasilikčiau drauge su tikinčiais? - galvojo jaunasis popas. Pagaliau, su arkivyskupo pritarimu įstojo į Minsko medicinos fakul...
Visuomenės tragedija buvo du totalitariniai režimai -nacizmas ir komunizmas. Pirmasis jų žlugo pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą. pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Antrasis, spaudžiamas demokratinių pasaulio jėgų, subliūško ir susitraukė, bet neišnyko. Tai reiškia, kad jo ideologijos, nusikaltimai taikai ir žmoniškumui neišnyko, bet netgi neįvardyti. Taigi nepašalintas realus jų atsinaujinimo ir plėtros pavojus.
Lietuvos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo 50 metų komunistinio teroro. Dėl to 1990 m. 11 d. kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" vyko 2000 m. birželio 12-14 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vyko diskusijos. Kongreso darbu vyko ir Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo posėdžiai. Dalyvavo kaltintojai, liudytojai, nukentėjusieji iš įvairių šalių. Dalyvavo ir komunizmo gynėjai. Kitoje sesijoje paskelbta, kad ji vyks Vilniuje 2000 m. Kongreso ir Tribunolo darbo metu iškeltus komunizmo nusikaltimus.
Kaip sakoma, „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas" - tai retas pasaulinėje istorijoje kūrinys, kuriame nagrinėjami dviejų totalitarinių režimų - nacizmo ir komunizmo - nusikaltimai. Šis vertinimas daro didelį poveikį ir padeda suprasti, kad komunizmo ideologija, nusikaltimai taikai ir žmoniškumui nebuvo išvardinti, nei įvertinti. Atrodo, kad tai yra didelė problema, nes režimas dar nėra visiškai pasmerktas ir gali atsinaujinti.
Istorikai ir generolai tūkstančių žūtį vadina gyvosios jėgos nuostoliais, eiliniai prisimena kaip pasisekė likti gyviems. Vietinių gyventojų vargai lieka kaip gaisras už upės - nei karšta, nei dūmai dusina. Na, kažkur jie bėgo, na, badavo, mirė. Trūksta knygų apie sąžinę kare. Autoriaus-Lietuvos patrioto širdžiai, aišku, artimesni lietuviai, bet kaip dvasiškiui svarbiausia yra Amžinieji dešimt Dievo Įsakymų, visa kita - tautybė, padėtis visuomenėje, net katalikybė - antraeiliai dalykai. Džiaugsmo dirbant karo kapelionu Gudijoje (dabar vadinama Baltarusija) kliuvo mažai. Dažniausiai teko lankytis ten, kur reikėjo pagalbos. Stiprus pareigos jausmas ir visiškas pasitikėjimas Dievo valia suteikė jėgų atlikti daugiau nei, rodos, neįmanomus darbus. Sovietų partizanai taikėsi jį užmušti, nes jis bendravo su okupantais, okupantams painiojosi kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai tykojo už tai, kad pabrėždavo savo lietuvybę, o lietuviams savisaugos batalione kliuvo raginimais žmoniškai elgtis. Autorius džiaugėsi sutikęs padorų žmogų. Deja, dauguma sutiktųjų kare atskleidė tik savo blogąsias savybes - sadizmą, cinizmą, gobšumą.
Požiūris į ligą ir negalią
Skausmas ar liga visada buvo ir bus didžiausia gyvenimo problema. Šių problemų žmonės bijo: jos verčia permąstyti egzistencines vertybes, be to, šios problemos yra vienodos ir tikinčiajam, ir indiferentui, ir ateistui. Ypač šios problemos paaštrėja, kai žmogus lieka vienas, yra persekiojamas ar kitaip ignoruojamas. Ir, priešingai, kančia tampa lengvesnė, jei sergantį žmogų supa bendruomenė ar aplinkinių meilė.
Žmogaus su negalia orumo pripažinimas
Nueitas nemažas kelias dėl žmogaus su negalia orumo pripažinimo. Padėtis pagerėjusi. Tačiau, kad ji jau tenkintų krikščionišką visuomenę, dar sunku tai pripažinti. Didžiausias įnašas čia - Geroji Naujiena, kuri privertė kitaip pažvelgti į žmogaus situaciją. Būtent Bažnyčia pirmoji atsigręžė į žmones su negalia, nors, žvelgiant į istoriją, matyti, kad nebuvo lengva atsiplėšti nuo archajinio mitinio mąstymo.
Vatikano II susirinkimas sako: "Be abejo, fizinių sugebėjimų, intelektualių ir moralinių galių skirtingumas neleidžia laikyti visų žmonių vienodais. Tačiau bet kuri diskriminacija, pažeidžianti pagrindines asmens teises, privalo būti nugalėta ir pašalinta kaip neatitinkanti Dievo plano".
Trumpai apžvelgsime katalikų teologinį mokymą apie žmogaus nepakartojamumą ir neįkainojamą vertę, apie Bažnyčios santykį su žmogumi, turinčiu negalią.
Senasis Testamentas ir liga
Senasis Testamentas pasižymi ribotumu ir netobulumu. Taigi nereikia stebėtis, kad čia vyrauja mintys apie atpildą: nelaimes suprasdavo kaip Dievo bausmę. Todėl žydai ligos priežastį suvokdavo kaip Sandoros tarp Jahvės ir tautos sulaužymą. Neištikimybė Dievui buvo baudžiama fiziniu blogiu.
"Bet, jei manęs jūs neklausysite ir šių visų mano įsakymų nevykdysite, - jei mano įstatus taip atmesite ir taip mano įsakus paniekinsite, tada aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai jus aplankysiu baisia klaikuma - džiova ir karštine, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį". Tačiau mes skaitome "mano vaike, kai sergi nelūkuriuok, bet melskis Viešpačiui, kuris tave išgydys". Galima išskirti dvi ligos kryptis: ryšys tarp ligos ir nuodėmės ir supratimas, kad Dievas gydo. Kaip matome, Senasis Testamentas labai neaiškiai nusako savo požiūrį į sergančius žmones, vienur jie atstumiami kaip nusidėjėliai, kitur globojami.
Naujasis Testamentas ir naujas požiūris į ligą
Naujasis Testamentas pažvelgė į ligą visai kitaip, nors tai nėra išreikšta tiesioginiais įsakymais. Jėzus Kristus kalba metaforomis, savo elgesiu su ligoniais leidžia aiškiai viską suprasti, kad Jis kuria naują Sandorą tarp Dievo ir žmonių. Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad "Dievas aplankė savo tautą" ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti, bet ir atleisti nuodėmes. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: "Buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane".
Evangelijos išvardija ligonius ir asmenis, turinčius įvairių negalių: raupsuotieji, paralyžiuotieji, aklieji, apsėstieji, nebyliai, lunatikai, moterys, sergančios kraujoplūdžiu. Taigi Kristus realiai rūpinosi ligoniais. Tą patį daryti Jis kviečia ir mokinius: "Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė".
Evangelija pagal Joną primena Jėzaus susitikimus su ligoniais: paralyžiuotojo išgydymas Jeruzalėje, aklojo pagydymas, valdininko sūnaus pagydymas. Jėzus Kristus rūpinasi ligoniais ir susitapatinimas su jais sudaro naują požiūrį į ligonius, kad ir kokių negalių jie turėtų. Jis verčia juos gerbti taip, kaip gerbiame Jį patį. Taip pat skaitykite: 1957 m. Naujoji krikščioniškoji antropologija suformavo naują visuomenės viziją į neįgalius asmenis - kiekvienas žmogus yra vertingas. Išeities taškas, kad "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą". Ši doktrina visiškai reabilituoja kūną, nes jis irgi yra padarytas pagal Dievo paveikslą, taigi kūnas turi didelę vertę.
Jau pirmaisiais amžiais išryškėja tikrasis rūpinimasis neįgalių asmenų integracija į visuomenę. Šis rūpestis atsiskleidžia Ipolito romiečio, Bazilijaus Cezariečio raštuose. Jie kalba apie romėnų visuomenėje praktikuotus neįgalių asmenų žudymus arba jų panaudojimą prostitucijos tikslams, apie būtinybę gelbėti tuos asmenis, neįgaliesiems pasiūlo tarnybą bažnytinėse institucijose.
Jie teigia, kad ne fiziniai trūkumai bjauroja žmones, o jų sielos nešvarumai: "Šv. Raštas moko, jog žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, jog jis sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jog jis Dievo paskirtas visų žemės kūrinių valdovu ir jo uždavinys yra juos valdyti, jais naudotis, šlovinant Dievą".
Todėl tuo remiantis Jonas Paulius II, 1981 metus paskelbdamas Tarptautiniais invalidų metais, kartu su Jungtinėmis Tautomis paragino visus katalikus parodyti visiško atsidavimo savo artimui pavyzdį. Pirmiausia asmenį, kuris yra fiziškai ar protiškai sužalotas, pripažinti kaip visateisę žmogišką būtybę, pašventintą ir neliečiamą.
Kadangi toks žmogus yra visateisis, tai reikia padėti jam integruotis į socialinius sluoksnius visais aspektais, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir galimybes. Mūsų pareiga - su pagarba ir meile atskleisti negalios ištikto žmogaus visą žmogiškos egzistencijos pilnatvę.
Jonas Paulius II pastebi, kad šiandieninis technikos amžius padeda ir leidžia neįgaliajam funkcionuoti, tačiau tai neiškelia jo žmogiško asmens prigimties šventumo ir unikalumo. Žmogaus atmetimas tokioje visuomenės situacijoje yra pati tikriausia diskriminacija, pasireiškianti izoliavimu ir atskyrimu.
Savo asmens pilnatvę neįgalus žmogus privalo pajusti šeimos gyvenime, mokykloje, darbe ir ypač socialinėje plotmėje ir religinėje visuomenėje.
Popiežius savo požiūrį į žmones su negalia išreiškia 1993 m. kalbėdamas konferencijoje sveikatos rūpybos darbuotojams: "Pasaulyje yra daug žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, dauguma jų ignoruojami. Todėl mūsų užduotis - keisti visuomenės požiūrį, pasidalinant savo patirtimi, išaiškinant neįgaliųjų situaciją žmonėms antropologiniu, klinikiniu, moraliniu, socialiniu, juridiniu ir religiniu aspektais".
Šiandien ne ką mažesnė problema yra žmonių su negalia užimtumas. Ekonominės sąlygos ir sparta reikalauja stiprių ir sveikų darbuotojų, todėl neįgalūs žmonės dažnai nustumiami į šalį. Tuo remiantis " būtų labai pažeminta žmogaus vertė ir sutryptas žmoniškumas, jeigu į visuomeninį gyvenimą ir, vadinasi, į darbą tebebūtų priimami vien tokie nariai, kurie visiškai gali naudotis savo sugebėjimais; tai būtų pavojinga diskriminacijos forma tarp stiprių bei sveikų žmonių bei silpnų ir ligonių. Darbas objektyvia prasme ir šiomis aplinkybėmis turi būti palenktas žmogaus orumui, darbo subjektui, o ne ekonominei naudai (...), todėl įvairioms institucijoms, susijusioms su darbo pasauliu, ir tiesioginiam, ir netiesioginiam darbdaviui priklauso remti neįgaliojo teisę į profesinį mokymą ir į darbą taip, kad jis galėtų būti įtrauktas į gamybinę veiklą".
Bažnyčios socialiniame mokyme skiriamas didelis dėmesys žmogaus su negalia situacijai. Tai buvo nulemta paties gyvenimo. Bažnyčia dar kartą atsiliepė į kvietimą: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šių brolių, man padarėte". Žmogaus su negalia orumas ir vertė nebus sutrypta, jeigu laikysime jį savo broliu ar dalele savęs.
Ar esate kada nors patyrę depresiją? Ar buvote kada taip susirūpinę ir sutrikę, kad negalėtumėte užmigti visą naktį? Aš nekalbu apie fizinę būklę ar žmones, turinčius protinę negalią. Kalbu apie krikščionis, kurie kartkartėmis kovoja su lyg iš niekur atsirandančiu nerimu ar net depresija. Dažnai tokią jų būklę lemia ne viena, bet kelios priežastys.
Jei atpažinote save, tuomet 77 psalmė buvo parašyta kaip tik jums! Ši psalmė, kurią parašė levitas Asafas, kilęs iš Izraelio kunigų giminės, nurodo, kaip atsikratyti kančių ir baimės. Asafas buvo Dovydo chorui vadovavęs šlovintojas. 77 psalmę Asafas parašė pasijutęs gilioje nevilties duobėje. Jis jautėsi blogai ir negalėjo rasti ramybės: Mano siela nepriėmė paguodos (Ps 77, 2). Šis Dievo žmogus buvo puolęs į baisią neviltį, ir niekas negalėjo padėti jos atsikratyti.
Nors Asafas buvo pamaldus vyras - tai liudija ir ši psalmė: Mano balsas kilo į Viešpatį <...> ir Jis išklausė mane! Esu tikras, kad Asafas buvo girdėjęs Dovydo liudijimą: Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių. <…> Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo bėdų. <...> Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą (Ps 34, 4. 6.
Be abejo, Asafas girdėjo Dovydo istoriją, kaip, bėgdamas nuo Sauliaus, jis sutiko Gadą. Dovydas turėjo apsimesti bepročiu, kad liktų gyvas. Ištremtas Viešpaties tarnas jautėsi visiškai sužlugdytas ir šaukėsi Dievo. 40 psalmėje skaitome, kad Dovydas perdavė naują tikėjimo kupiną giesmę savo muzikantams, ji pasiekė ir choro vadovą Asafą. Jis rašė: Jis <...> išgirdo mano šauksmą. Tautos garbinimo vadovas Asafas giedojo giesmes apie išgelbėjimą ir atsakytas maldas. Giedodamas tikėjimą liudijančias giesmes ir vadovaudamas chorui, jis mokė šių tiesų Izraelį. 78 psalmėje užrašytoje garbinimo giesmėje Asafas priekaištauja Izraeliui dėl jų netikėjimo. Jis sako, kad Dievas neatsakė į jų maldas dėl jų nuodėmių: Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: „Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje? <...> Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?” <...> Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais. <...> Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose! O dabar Asafas pats kovojo savo kovą.
Biblijoje neparašyta, kodėl jis patyrė depresiją. Mes težinome, kad jo siela buvo tokia sukrėsta, kad jis negalėjo miegoti: Tu laikai atmerktas mano akis (Ps 77, 4). Asafas rašo, kad jį liūdino Dievo tyla: Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties <…> Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus? Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys? Argi Dievas pamiršo būti maloningas? (Ps 77, 2. 7-9).
Ar tai yra tik vieno vilties praradusio dievobaimingo žmogaus istorija Senajame Testamente? O gal tai ir daugybės šiandien besimeldžiančių tikinčiųjų istorija? Ar Asafo istorija atspindi jūsų dvasinę kovą? Asafas buvo dievotas, pamaldus ir ištikimas vyras. Jis nebuvo piktadarys. Tai, ką patyrė Asafas, patiria ir daugelis tikinčiųjų. Kalbama apie didžiulį išbandymą, kurį, pasak apaštalo Petro, patiria visi krikščionys: Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti (1 Pt 4, 12). Petras mums sako: „Jūsų išbandymas nėra kažkas naujo. Tokius gilius ir sunkius išbandymus patyrė ir prieš 200 metų pamokslavę didieji pamokslininkai. Pavyzdžiui, Čarlzas Hadonas Spredženas visada garsėjo kaip vienas labiausiai dievobaimingų Biblijos pamokslininkų. Džonas Fletčeris - dar vienas Dievo tarnas, išgyvenęs didžiulę depresiją. Džonas Veslis vadino Fletčerį diev...
Testamentas Požiūris į ligą
- Senasis Testamentas: Liga - Dievo bausmė už nuodėmes, ligoniai kartais atstumiami, tačiau taip pat globojami.
- Naujasis Testamentas: Liga - galimybė parodyti užuojautą ir meilę, Jėzus gydo ligonius ir susitapatina su jais.
