Likimo ratas apsisuko - į Lietuvą Eva Valentinas atsikraustė antrą kartą. Ir - kino filmo vertas siužeto vingis - vėl nusipirko butą tame pačiame Vilniaus senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur anksčiau gyveno.
„Čia - jokios mistikos. Kai aš planuoju savo gyvenimo pokyčius, man tiesiog sekasi“, - šypsojosi E. Valentinas. Būstų pardavimo ir pirkimo istorija keliuose žemynuose be jokių didelių vargų, pastangų, paieškų. Belieka tik palinkčioti galva, kad jai tikrai sekasi.
Naujieji E. Valentinas namai Vilniuje - su palėpe, tad vietos netrūksta, skoningai įrengti, apstatyti antikvariniais baldais. „Man patinka gyventi gražiai“, - sakė Eva. Jai patinka ir kultūrinis Vilniaus gyvenimas, dažnai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, spektakliuose.
Prie kavos puodelio jaukiuose Evos namuose kalbėti apie jos gyvenimo odisėjas pradėta nuo naujausios - išsikraustymo iš Argentinos ir sugrįžimo į Lietuvą.
Gyvenimo pokyčiai ir kraustymosi istorija
„Eva, daugelis, išgirdę apie tokias kraustynes, gautų infarktą. O jums kraustytis - didelis malonumas. Kokia šių kraustynių istorija?“
„Vilniuje pardavusi butą nuvažiavau į Buenos Aires su keliais lagaminais ir pradėjau ieškoti namo. Buvau anksti išėjusi į pensiją. Įsikūriau senamiestyje, kur gyvena daug europiečių, bet mano vietinėms draugėms šis rajonas atrodė per daug bohemiškas.“
„Vilniuje senamiestis labai vertinamas. Daugelis nori jame gyventi, už butus pakloja kosmines sumas.“
„Vilnius - ne Buenos Airės. Ten senamiestyje pavojinga. Paradoksas: ten labai graži architektūra, seni namai, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių yra daug apleistų namų. Šeimininkai mirę, palikuonių neturėjo ar dar kas nors yra nutikę. Į tuos namus įsikrausto ir juos tiesiog užima benamiai - skvoteriai. Jie ten laimingi gyvena, gauna pašalpas, o dirbti nelabai nori, ieško lengvų pragyvenimo šaltinių, pardavinėja „žole“ vadinamą marihuaną, vagiliauja.“
„Nusipirkau ten įspūdingą namą su didele terasa, fontanais, vidiniais kiemeliais ir nuomodavau apartamentus užsieniečiams. Vieni turistai atvažiuodavo mokytis ispanų kalbos, kiti - argentinietiškojo tango, treti - aplankyti Buenos Airių. Įdomus verslas, įvairių žmonių atvažiuodavo iš viso pasaulio. Buvo linksma gyventi.“
„Maniau, Buenos Airių senamiestis atsigaus, pasikeis taip, kaip kažkada keitėsi Vilnius. Bet nutiko priešingai: ten padėtis ne gerėjo, o vis blogėjo, darėsi vis sudėtingiau gyventi. Amžinas viso ko brangimas ir nuolatinės finansinės krizės. Infliacija Argentinoje buvo ir yra 40-50 proc. Taigi po 10 metų vėl pardaviau viską ir grįžau su lagaminais į Vilnių. Kai padarau teisingą sprendimą, man dažniausiai sekasi.“
„Kai savo namą nutariau parduoti, kreipiausi į nekilnojamojo turto agentūrą. Bet tai truks dvejus trejus metus, pasakė, kol mes jį parduosime. Taip, namas labai didelis, nepraktiškas, jam reikėjo ypatingo pirkėjo.“
„Po savaitės išvažiavau į Vilnių, kaip ir kiekvieną vasarą. Vilniuje atsiverčiu elektroninį paštą: agentūra praneša, kad turi namo pirkėją. Per savaitę! Nupirko argentiniečių kino režisierius, kuriam tas namas labai patiko.“
„Turėjau skubiai grįžti į Argentiną, reikėjo per dvi savaites atlaisvinti namą. Viską padovanojau, pardaviau, supakavau. Ir vėl likau benamė.“
„Bet kai vasaromis atvažiuodavau atostogauti į Vilnių ir apsistodavau draugo bute toje pačioje laiptinėje, kur buvo ankstesnis mano butas, sužinojau, kad vieną butą jo savininkas nuomoja užsienio studentams.“
„Paskambinau pasiteirauti, ar nenorėtų jo parduoti. Jis sutiko. Taigi nusipirkau butą tame pačiame Senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur kažkada gyvenau.“
„O Argentina labai pasikeitė. Etninė gyventojų sudėtis taip pat pasikeitė. Kas yra argentiniečiai? Tai - ispanai, italai, lenkai, vokiečiai, kurių protėviai atvyko į Argentiną ir liko joje gyventi. Gimę Argentinoje visi esame argentiniečiai. Aš turiu Argentinos pasą ir esu Argentinos pilietė. Esu ir Lietuvos pilietė, nes turiu ir Lietuvos pasą.“
„Ne tik Argentina, bet ir visa Amerika yra imigrantų kraštas. Vieninteliai tikri amerikiečiai yra indėnai, o kiti - seneliai ar proseneliai - yra europiečių palikuonys.“
Aventūrizmas ir gyvenimo filosofija
„Jūs - avantiūristė, kraustotės iš žemyno į žemyną ir gyvenate vis kitoje vietoje. Nebijote?“
„Nebijau. Man įdomu, patinka kraustytis, įsikurti naujoje vietoje, susikurti sau malonią ir gražią aplinką. Avantiūrizmas man truputį neigiamas žodis. Aš darau tai, ką noriu, o kai atsibosta, galiu viską pakeisti ir pradėti iš naujo.“
„Jeigu pasiilgstu vienos ar kitos šalies, susikraunu lagaminą ir ten keliauju. Jeigu man gyvenime kas nors nepatinka ar noriu pokyčių, aš juos darau. Nesėdžiu rankas sudėjusi ir neaimanuoju. Tai - mano vienintelis požiūris į gyvenimą: jeigu esi nelaimingas, tai daryk kažką, kad būtum laimingas.“
„Keliauju po Europą, į Ameriką nuvykstu. Lapkričio mėnesį praleidžiu Argentinoje. Ne, nejaučiu ilgesio nei Buenos Airėms, nei San Fransiskui, nei Čikagai. Juk ten gyvenau, ten man viskas pažįstama, ten turiu draugų, tad malonu visus aplankyti.“
„Bet jau praėjo treji metai, kai dėl koronaviruso pandemijos nenuvykau į Argentiną. Jeigu rudenį nebus karantino, lapkritį ten keliausiu.“
Kodėl didieji miestai - ne jai?
„Kas skatina daryti tokius esminius gyvenimo posūkius?“
„Man jau nebepatinka gyventi dideliuose miestuose. Per daug triukšmo, per dideli atstumai, įvairios didmiesčių problemos. Visoje Buenos Airių metropolijoje gyvena daugiau kaip 15 milijonų žmonių. Labai vargina atstumai, kai nori susitikti su draugais. Turi dvi valandas į vieną pusę važiuoti, dvi - į kitą. Vilnius šiuo atžvilgiu man yra idealus miestas.“
„Kai grįžau į Buenos Aires, susigrąžinau senus draugus, atsirado naujų. Man lengva bendrauti ir kviesti pas save žmones, su jais būti. Tik šis tas pasikeitė: kai buvau jauna, mokiausi universitete, buvo paprasčiau susitikti. O kai grįžau, ir jie - jau tam tikro amžiaus, jau gyvena kažkur toliau, tad bendravimas milijoniniame mieste pasidarė daug sunkesnis dėl didelių atstumų.“
Apie meilę ir laisvę
„O kur meilė, istorijos? Juk dūsautojų po jūsų langais turbūt buvo ne vienas?“
„Buvo tų meilių, bet niekada nejaučiau noro sukurti šeimos. Visuomet norėjau būti laisva ir daryti ką noriu. Meilė man nebuvo pirmoje vietoje. Visuomet buvo didelis noras keliauti, kuo daugiau pamatyti ir pažinti įvairių šalių kultūrą. Tas noras vis dar neišgaravo.“
Kelias į Lietuvą ir atgal
„Visus Lietuvos okupacijos metus gyvenote Argentinoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir neįsivaizdavote, kaip gyvename mes, atskirti nuo pasaulio geležine uždanga. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metų rudenį pirmą kartą atvykote į savo tėvų gimtinę. Turbūt iš jų perimtas ilgesio jausmas - kaip ta Lietuva, kaip tas Vilnius atrodo - ir paskatino atvykti?“
„Tada Vilnius atrodė labai liūdnas. Labai pilkas, labai tamsus. Įspūdis buvo toks, kad turi praeiti labai daug metų, kol čia kas nors pasikeis. Eidavau per senamiestį - neapšviesta, tamsu, parduotuvių nėra. Liūdnas buvo vaizdas.“
„Namie visuomet lietuviškai kalbėdavome, ta lietuvybė tėvų buvo perduota ir norėjosi bent kokiems metams atvažiuoti į Lietuvą. Atvažiavau čia iš San Fransisko, kur dirbau tarptautinėje bankininkystėje. Pamaniau, kad Lietuvoje reikės tokių specialistų, nes jų čia nebuvo, viskas tais laikais buvo daroma per Maskvą.“
„Nors mano planas buvo tiktai metams čia atvažiuoti, bet įsigijau Vilniuje butą. Nors ir sunku buvo, jaučiau, kad privilegija tokiu istoriniu laikotarpiu gyventi Lietuvoje. Viskas pradėjo po truputį keistis, buvo labai įdomus tas laikotarpis.“
„Mano pirmas darbas buvo „Hermio“ banke, kur buvau tarptautinio kreditavimo skyriaus direktorė. Išduodavome paskolas, atidarinėdavome sąskaitas užsienio bankuose. Lietuvoje buvo pati tarptautinės bankininkystės pradžia.“
„Iš „Hermio“ perėjau į „Oriflame“ kosmetiką, kai ja buvo pradėta prekiauti Lietuvoje. Buvau kompanijos atstovybės Vilniuje generalinė direktorė. Vėliau atidariau savo interjero puošmenų parduotuvę „Elementai“.
Darbo paieškos ir mentaliteto skirtumai
„Ar lengvai Vilniuje susirasdavote darbą?“
„Lengvai. Bet dirbti buvo sunku, nes Lietuvoje ir Amerikoje labai skirtingas žmonių mentalitetas. Čia buvo kitoks požiūris į darbą, kitokie darbo principai. Atsakomybės niekas nenorėjo prisiimti, parašo palikti. Iniciatyvos niekas nenorėjo rodyti. Žmonės bijodavo ką nors pasakyti - gal ne taip pasakys?“
„Ar prisimenate pirmąją savo algą Lietuvoje?“
„Ją gavau kažkokiomis „vagnorkėmis“. Paskui buvo įvesti litai.“
„Susiradote draugų lietuvių, vilniečių?“
„Ilgai užtruko, kol susiradau. Lietuviai buvo ir vis dar yra labai uždari. Kiek pastebėjau, draugauja šeimomis arba su mokyklos, universiteto laikų draugais.“
„Tik dabar, kai grįžau iš Argentinos, susibūriau draugų ratą. Bet iš pradžių buvo sunku. Nors žmones pas save ir kviesdavau, atgalinio ryšio nebuvo.“
„Vis dėlto kodėl palikote Lietuvą ir 2005 metų rudenį išvykote į Buenos Aires?“
„Gyvenimas Lietuvoje iš pradžių buvo itin sunkus, bet labai įdomus. Po to prasidėjo sąstingis, niekas per daug nesikeitė, viskas sustojo. Praėjo pirminis entuziazmas, užėjo noras išvažiuoti, ėmiau ir išvažiavau. Pardaviau butą, verslą ir išvykau.“
„Aš gimiau Buenos Airėse ir ten gyvenau iki 19 metų, baigiau gimnaziją. Vėliau su tėvais išsikraustėme iš Argentinos į Ameriką, Čikagą.“
„Po ketverių metų grįžau į Buenos Aires studijuoti Salvadoro universitete. Baigiau teisės studijas, ten gyvenau šešerius metus. Tada grįžau į Ameriką, dirbau Čikagoje. Paskui išsikrausčiau į San Fransiską. Ten gyvenau 10 metų. Ir Čikagoje, ir San Fransiske dirbau Argentinos valstybiniam komerciniam bankui, vadovavau vienam departamentų. Buvo įdomus gyvenimas.“
Karjera ir sėkmės paslaptys
„Jums pavyko - vis bankuose, vis vadovaujamas darbas. Ko reikia, kad užsienyje padarytum gerą karjerą?“
„Dirbti.“
„O sėkmės faktoriaus, jūsų nuomone, nėra?“
„Gal ir yra. Bet jeigu sėkmingai pateksi į kažkokį postą, o paskui nedirbsi, tai Amerikoje darbe trumpai pabūsi, nes ten labai didelė konkurencija. Tu turi dirbti, turi rodyti rezultatus - kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, kiekvienais metais. Turi visą laiką mokytis, visą laiką įgyti naujų žinių.“
Tango ir bendravimo kultūra
„Jūs gimusi po Svarstyklių ženklu. Galbūt viską labai gerai apskaičiuojate, pasveriate?“
„Nieko aš nesveriu. Klojasi kaip klojasi.“
„Buenos Airės, Astoro Piazzollos muzika, argentinietiškasis tango gatvėse ir aikštėse - Lietuvoje mums tai atrodo kažkas tokio! O jūsų jaunystė prabėgo ten, Buenos Airėse, ir visa tai jums buvo romantiška kasdienybė.“
„Mes daugiau klausydavome bitlų, šokdavome pagal jų muziką. Argentinietiškasis tango buvo pagyvenusių žmonių šokis, jie mėgo jį šokti. Tango atgijo gal 1990-ųjų pabaigoje, kai į Argentiną pradėjo važiuoti turistai.“
„Seniau buvo tango barai, mažos užeigos, kur galėjai klausytis muzikos, šokti. Bet tango šou, kur mėto moteris, - tai spektakliai turistams.“
„Argentinoje žmonės bendrauja draugiškai ir neformaliai. Daugelis, panašiai kaip Ispanijoje ir Italijoje (nes yra tų šalių įtaka), eina vakarieniauti į restoranus, susitinka ten su draugais. Arba ruošia draugams neplanuotas vakarienes namuose. Nereikia kviesti iš anksto. Ten visai kitokia bendravimo kultūra.“
„Būdavo, studijų laikais kavos puodelį užsisakę mokydavomės kavinėje penkias valandas, skaitydavome laikraščius, susitikdavome su draugais.“
„Bet kai atvažiavote į Lietuvą, supratote, kad yra toks formalumas - į svečius turi pakviesti iš anksto. Po pietiečiams būdingo laisvo bendravimo buvo nelengva?“
„Taip. Ne visada žmonės supranta, kai pasakai: ateikite sekmadienį, paruošiu pietus. Tai „balių“ darai? Ne, nedarau „baliaus“. Pietus gaminu - išvirsiu makaronų, vyno butelį atkimšiu, ir viskas.“
Saugi gyventi?
„Ar šiuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nesijaučiate Lietuvoje nesaugi?“
„Ne. Jaučiuosi normaliai. Kai paskaitau pasaulio laikraščius, suprantu, kad niekur nėra visiškai saugu gyventi. Jeigu gyveni Amerikoje, nueini apsipirkti, ir ateina koks beprotis, kuris pradeda šaudyti į žmones. Arba prasideda potvynis, ir nuplaukia visi namai. Arba kyla didžiulis gaisras.“
„Kita vertus, jeigu Vladimirui Putinui būtų pasisekę ir per kelias dienas būtų užėmęs Ukrainą, tada tikrai būtų neramu: ką jis toliau darys?“
Gyvenimo pasirinkimai
Gyvenimą pasirinkusi nugyventi viena, Argentinos lietuvė teisininkė ir bankininkė Eva Valentinas niekada to nesigailėjo. Visur, kur tik ji įsikuria, aplink susiburia bendraminčių ir draugų būrys. „Tikrai bus kam išbarstyti mano pelenus“, - juokiasi Eva ir sako, jog būti vienam yra toks pat sunkus darbas, kaip ir gyventi šeimoje.
„Niekada prie savo namų neprisirišu taip, kad jausčiau skausmingų sentimentų su jais atsisveikindama. Kai tėvai nuo Antrojo pasaulinio karo negandų bėgo į Vakarus ir plaukė laivu į Buenos Aires, buvau dar mamos pilve - taigi esu klajūnė“, - taip savo prigimtį apibūdina verslininkė Eva Valentinas, po dešimtmečio vėl sugrįžusi į Lietuvą.
Kontrastai. „Esu didelių mūsų šalies pokyčių dalyvė, liudininkė ir stebėtoja iš šalies. Pirmąkart gyventi į Lietuvą atvykau praėjus pusantrų metų po atkurtos Nepriklausomybės, kai dar buvo labai madinga miegamųjų rajonų butus kalti lentelėmis. Toks būstas daugeliui panėšėjo į suomišką pirtį, o man asocijavosi su karstu. Vėliau supratau, kad sovietmetis ne tik atnešė žmonėms skurdą, bet ir užmušė gražių namų estetikos supratimą ir pajautimą. Daugelis, mačiau, buvo linkę viską kaupti - spintas ir lentynas tiesiog užgrūsdavo mažais daiktais, bet, laikui bėgant, jų jau net neprisimindavo.“
„Daugiau nei prieš dešimtmetį buvau atidariusi interjero butiką „Elementai“. Klientai grožėdavosi eksponatais, kai kas jų įsigydavo, tačiau po kurio laiko prisipažindavo: „Mūsų namuose jie ne taip gražiai atrodo, kaip pas jus...“ Ir taip nutikdavo dėl vienos priežasties: vazas, meniškas lėkštes jie kišdavo į sekcijas, nesuprasdami, kad daikto grožiui išryškinti reikia erdvės. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip inteligentiški žmonės galėjo gyventi tarp apleistų, neprižiūrimų, prirūkytų, šiukšlynais virtusių dvokiančių laiptinių. Kai pirmąsyk rinkausi namus ir patekdavau į senovines erdves su aukštomis lubomis, likdavau šokiruota barako principais projektuotų interjerų: virtuvė - bendra, apleista, koridoriaus gale... Ilgai nesupratau tokios socialistinio gyvenimo logikos. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi į tokią aplinką lapkričio mėnesį patekęs žmogus iš saulėto San Fransisko (tada gyvenau Jungtinėse Valstijose). Senamiesčiai.“
„Viskas taip greitai keitėsi, kad ta sovietinė pilkuma nyko ir iš interjerų. Pamažu traukėsi ir grubi, rusiškų keiksmažodžių prisotinta lietuvių kalba iš viešųjų erdvių, nes kai tik atvykau, jutau milžinišką skirtumą: vienokiomis intonacijomis tuos pačius žodžius tarė Argentinos lietuviai ir visiškai kitokias intonacijas girdėjau Lietuvoje. Šiandien, kai laiptinėse sutikti žmonės vis dažniau sveikinasi ir šypsosi, o rinka tenkina kiekvieno skonį ir galimybes: nuo „Senukų“ iki „Domus galerijos“, gyventi nepalyginti linksmiau. Pasikeitė ir mąstymas, tačiau per staigus šuolis nuo apšiurusių namų iki Milano dizaino vienu metu daugelį privertė sutrikti: kai kas pasuko „auksinių kriauklių ir vonių“ snobizmo kryptimi. Taigi čia jau vėl kiti estetikos kraštutinumai. Lietuviai, regis, išmaišė visą pasaulį, visko matė (muziejai, viešbučiai, restoranai), tačiau jie retai Vakaruose patenka į privačius namus, todėl neturi aiškaus vaizdo, kaip iš tikrųjų tie užsieniečiai gyvena. Pati esu senamiesčių žmogus: man reikia per šimtmečius užgyventos architektūros, kavinių, į kurias galėčiau bent po penkis kartus per dieną užeiti, kvapo, todėl mano namai - ar jie būtų Buenos Airėse, kur kasdien ūžia penkiolika milijonų gyventojų, ar be galo ramiame Vilniuje - visur turi būti apsupti senos miesto architektūros.“
„Dabar, kaip ir pirmąkart, atvykusi į Lietuvą apsigyvenau tame pačiame sostinės Rūdninkų gatvės name, tik trečiame aukšte, o tada - pirmame. Niekada namų nekūriau vien tik vartydama interjero katalogus, naršydama internete ir jame pirkdama prekių, šių net nepačiupinėjusi: man patinka ieškoti ir ką nors įdomaus surasti keliaujant po miestus, lankantis mažuose interjero butikuose, dažniausiai nišiniuose ir turistų ne visada matomuose. Interjero detales turiu ir matyti, ir lytėti, man reikia laiko apmąstyti, gurkšnojant kavą, kokioje kitų daiktų orbitoje šis nusižiūrėtas objektas skries, kaip derės, - tik tada galiausiai apsisprendžiu, pirkti ar ne. Skandinaviškas tuščių šaltų erdvių ultramodernizmas ar japoniškas zen stilius man labai gražu, jei... tokiuose namuose nereikia gyventi (juokiasi).“
Buenos Airės. „Studijuodama, o vėliau jau dirbdama bankininkystėje Jungtinėse Valstijose, visada gyvenau mažose erdvėse. Atvykusi po Nepriklausomybės į Lietuvą irgi tenkinausi 70 kvadratinių metrų butu, tačiau pastarąjį dešimtmetį praleidau Argentinos sostinės senamiestyje, kur turėjau nusipirkusi XIX a. pabaigos itin erdvų, dviejų aukštų, 350 kvadratinių metrų namą su pusšešto metro siekiančiomis lubomis. Keturias sienas buvau išdažiusi ryškiai raudonai - štai koks spalvų ilgesys grįžus iš Lietuvos (juokiasi). Labiausiai džiugino romėniško stiliaus atriumas - mažas kiemelis, iš kurio gali patekti į visus kambarius, ir milžiniška terasa su fontanais, palmėmis bei kita žaluma... Ji man priminė tėvų namus su sodeliu Buenos Airių užmiestyje, kur jie po kurio laiko įsikūrė atvykę pasibaigus Europoje Antrajam pasauliniam karui (tada po trijų mėnesių gimiau aš). Tas priemiestis, nuo senamiesčio nutolęs per trisdešimt kilometrų, tada buvo ištisas italų fermerių valdomas daržininkystės ūkis, jame įsidarbino ir mano tėvai. Kiek sunkiau adaptuotis sekėsi tėčiui, buvusiam Šiaulių dramos teatro aktoriui, o mamai, kaip mezgančiai, siuvančiai ir gėles auginančiai namų šeimininkei, regis, buvo mažumėlę paprasčiau... Taigi terasa atrodė kaip mažas mano ūkis (juokiasi), kur rytais pusryčiaudavau, o vakarai Argentinoje neįsivaizduojami be barbekiu ir raudonojo vyno. Supratau, kad Amerikoje, nepaisydama kultūrinės įvairovės, kai, patekusi į kokį nors San Fransisko prekybos centrą, per valandą gali apeiti visus pasaulio kontinentus (įvairių šalių restoranai, parduotuvės), gyventi nenorėčiau. O Buenos Airės - vis dėlto pats europietiškiausias Lotynų Amerikos miestas, paveiktas ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kultūrų.
Pirmyn ir atgal. „Kodėl 2006-aisiais pabėgau iš Lietuvos, sunku net atsakyti. Gal pernelyg užliūliavo monotonija ir rutina; laikas, kurį čia leidau, tiesiog nebedžiugino, smulkusis verslas, kurio ėmiausi, nesisekė, nes tai, ką siūliau Lietuvos vartotojui, matyt, neatitiko žmonių lūkesčių, buvo dar per anksti, jaučiausi nesuprasta. Į „Elementų“ butiką visi ateidavo pabūti, tačiau pirkdavo tik vienas kitas. Tiesa, gerokai prieš tai teko dirbti viename ką tik susikūrusių komercinių bankų, tačiau to džiunglių įstatymais paremto košmaro prisiminti net nenorėčiau. Bendraudavau dažniausiai su gerokai jaunesniais už save, nes mano kartos žmonės Lietuvoje būdavo gana uždari, atsargūs, kartais įtarūs. Stebino tai, kad pakviestas į svečius vakarienės lietuvis beveik niekada nepasiūlys atvykti atsakomojo vizito pas jį. Visą laiką gyvenau viena, tačiau artimų bičiulių turėjau ir tebeturiu labai daug. Rūdninkų gatvės kaimynas, kuris čia lankosi porą sykių per metus, - taip pat „užsienietis“ - architektas Juozas Sidas, San Fransisko lietuvis. Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kaip saugotume vienas kito privatumą, tvirtai laikytumės įsikibę savo požiūrių įvairiais gyvenimo klausimais, vis dėlto esame, ko gero, artimiausi bičiuliai. Būtent jo patarimai ir argumentai interjero klausimais - man patys svariausi. Nesu panaši į sraigę, kuri su savimi velka kiautą, todėl keisti gyvenamąją vietą, atsisakyti daiktų, tegul ir saugančių šiltų sentimentų, man ir šiandien nėra sudėtinga. Kai po Argentinos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo suirutė, o infliacija kasmet ėmė siekti po 40 proc., nutaikiusi palankią progą ėmiau ir pardaviau savo namą Buenos Airių senamiestyje. Dalį daiktų pardaviau, dalį išdovanojau, tad į Lietuvą atplaukė tik mažas konteineriukas… Toks elgesys mano amžiaus moterims Lietuvoje nesuvokiamas: „Kaip tu taip gali?..“ Galiu.
tags: #eva #valentinas #gime
