Europos žmogaus teisių konvencija garantuoja teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, o tai apima ir galimybę susilaukti vaikų. Pagalbinis apvaisinimas yra viena iš tokių procedūrų, leidžiančių įgyvendinti šią teisę, kai natūraliai susilaukti vaiko yra sunku ar neįmanoma.
Dirbtinė reprodukcija, arba pagalbinis apvaisinimas, apibrėžiama kaip donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas. Ši procedūra tampa svarbiu sprendimu poroms, susiduriančioms su nevaisingumo problemomis.
Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūrą gali iš dalies finansuoti valstybė, tačiau tam reikia atitikti tam tikrus įstatymų nustatytus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu yra saugoma Europos žmogaus teisių konvencijos. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai.
Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimai, pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Taip pat neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.
Teisiniai ir etiniai aspektai
Norint atlikti pagalbinio apvaisinimo procedūrą, jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkate, valstybė nefinansuos jūsų pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Informacija apie konkretų pagalbinio apvaisinimo atvejį ir donoro duomenis yra laikoma paslaptimi. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijos registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto kritika paskatino daugelį Europos valstybių, pavyzdžiui, Norvegiją, Nyderlandus ar Jungtinę Karalystę, atsisakyti įstatymuose įtvirtintos lytinių ląstelių donorų anonimiškumo privilegijos. Taigi, ši tendencija praktiškai konsolidavosi, ir būtų tik laiko klausimas, kada po Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto ataskaitos dėl vaiko teisių padėties Lietuvoje mūsų įstatymų leidėjas būtų priverstas spręsti šią problemą.
Įstatymo pataisose šiuo metu numatyta, kad vaikas, gimęs po pagalbinio apvaisinimo procedūros, biologinius tėvus gali sužinoti tik teismo keliu, jei tam yra rimta priežastis. Tačiau kai kuriose šalyse vaiko teisę žinoti donoro tapatybę yra pripažinę teismai.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog valstybės privalo užtikrinti, kad įstatymai dėl reprodukcinių sveikatos paslaugų nepažeistų lygiateisiškumo principų.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo raida Lietuvoje
2016 m. birželio 28 d. Seimas priėmė Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kurį vėliau, liepos 4 d., Prezidentė vetavo ir grąžino Seimui. Seimas spręs, ar įstatymą atmesti, ar svarstyti pakartotinai. Pagal priimtą įstatymą, pagalbinį apvaisinimą būtų leidžiama atlikti tik tuomet, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nebus realios sėkmės tikimybės. Pagalbinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir jos sutuoktinio ar sugyventinio lytines ląsteles. Kitų asmenų lytinių ląstelių donorystė būtų draudžiama.
Šis įstatymas sukėlė diskusijas, nes draudimas naudoti kitų asmenų lytines ląsteles atimtų viltis kada nors susilaukti savo vaikų onkologiniams pacientams, kurių reprodukcinė sistema paveikta chemoterapijos arba radioterapijos. Įstatymas taip pat draustų preimplantacinę diagnostiką, siekiant atrinkti genetinės ligos nepaveiktus embrionus, ir apribotų sukurtų embrionų skaičių iki trijų, taip pat draudžiant embrionų šaldymą.
2017 m. pavasarį įsigaliojo naujas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Šiuo metu įstatyme nustatyta, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir su ja gyvenančio sutuoktinio ar partnerio lytines ląsteles, išskyrus tam tikrus atvejus. Tačiau dalis visuomenės ir medikų kritikuoja dabartinį reguliavimą, teigdami, kad jis apriboja teisę naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis daliai žmonių, kurie nori ir gali turėti vaikų. Tai nėra būdinga daugeliui išsivysčiusių Vakarų valstybių ar Baltijos šalių.
Nemaža dalis komiteto narių teigė, jog panaikinus lytinių ląstelių donorystę, kaip tai padaryta kai kuriose šalyse, norinčiųjų tapti lytinių ląstelių donorais skaičius gerokai sumažės, o tai tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva gali sukelti papildomų problemų.
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. R. J. Nadišauskienė pastebi, kad kol kas Lietuvoje nėra registro, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti, kiek nevaisingų šeimų yra šalyje. Privačių klinikų medikai renka savo duomenis, tačiau jais nesidalina.
Nevaisingumo problemos ir visuomenės požiūris
2015 m. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vis daugiau porų susiduria su vaisingumo problemomis. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kas šešta pora pasaulyje susiduria su vaisingumo problemomis. Prof. R. J. Nadišauskienė mano, kad realūs skaičiai Lietuvoje gali būti didesni, nei nurodoma, nes nėra registro.
Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė atkreipia dėmesį, kad žmonės negali valstybiniuose centruose atlikti visų reikiamų tyrimų, kurie būtų kompensuojami ligonių kasų. Taip pat nustatyta 42 metų amžiaus riba, iki kurios gali būti kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo procedūros, nors kai kurioms pacientėms jau ir anksčiau prasideda menopauzė, o kitos ir sulaukusios 48-erių metų turi puikius hormoninius tyrimus.
Akušerė-ginekologė Akvilė Vilkaitienė teigia, kad sumažėjęs vaisingumas yra ne tik Lietuvos, bet ir apskritai išsivysčiusių pasaulio šalių, ypač Europoje, problema. Šeimos planuojamos vis vėliau - moterys vidutiniškai gimdo apie 30-31 metų amžiaus.
Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška svarsto, kad nesusituokusios poros išsiskiria dažniau, todėl tai galėtų trukdyti vaiko gerovei. Anot jo, geriausiai vaikai auga susituokusių ir neišsiskyrusių biologinių tėvų šeimoje. Tarptautinė Vaiko teisių konvencija pabrėžia, kad priimant įstatymus vaiko globos klausimais svarbiausia yra vaiko interesai.
Dalis politikų ir visuomenės narių mano, kad dabartinis įstatymas sudaro kliūtis nesusituokusioms poroms, kurios nori tapti tėvais. Laisvės partijos narė Morgana Danielė teigia, kad daliai žmonių dėl neaiškių ideologinių priežasčių sudaryti barjerai ir palikti papildomi sunkumai, todėl pacientai turi važiuoti į Latviją ir prašyti pagalbos.
Pagalbinis apvaisinimas: trumpas edukacinis filmas | UCL IOE
Anot A. Vilkaitienės, pacientai dažniausiai vyksta į Latviją, kur apribojimai yra šiek tiek laisvesni, šeimos nebūtinai turi būti susituokusios, o pagalbinis apvaisinimas galimas ir vienišoms moterims. Tai reiškia, kad šalies biudžetas netenka pajamų, o galutinis rezultatas lieka tas pats - pacientai grįžta su teigiamu rezultatu ir nėštumas sekamas Lietuvoje.
Vaisingumo klinikos vadovė G. Bogdanskienė pažymi, kad kai Seime svarstoma priimti partnerystės įstatymą, tai būtų taikoma ir heteroseksualioms poroms. „Tos pačios nesusituokusios poros ar vienišos moterys dažniausiai yra pasiruošusios tapti tėvais ir turi tokias pat reprodukcinės sveikatos teises kaip ir susituokę asmenys.“
Laboratorijų metodai kelia daug neatsakytų klausimų, o vienas svarbiausių yra tas, kad sukuriama daugiau embrionų, nei implantuojama į moters gimdą. Jie užšaldomi, jų galiojimo laikas yra ribotas, ir neaišku, kaip su jais elgtis. Kyla klausimas, ar embrionas jau yra asmuo.
Pasaulyje per metus atliekama daugiau nei pusantro milijono pagalbinio apvaisinimo gydymo ciklų, po kurių gimsta daugiau kaip 350 tūkst. vaikų.
tags: #europos #zmogaus #teisiu #konvencija #pagalbinis #apvaisinimas
