Lietuvą galima suskirstyti į istorinius ir kultūrinius regionus, vadinamuosius etnografinius regionus. Tikslios ribos nėra visiškai aiškios, nes regionai nėra oficialūs politiniai ar administraciniai vienetai. Juos skiria kultūra, pavyzdžiui, krašto tradicijos, tradicinė gyvensena, dainos, pasakos ir kt. Tam tikra prasme regionai atitinka lietuvių kalbos tarmių zonas. Tačiau šis atitikimas jokiu būdu nėra griežtas. Šiuo metu Lietuvoje skiriami 5 etnografiniai regionai - Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Tai - savitos etninės kultūros sritys, kurios pagrįstos tam tikrais tradicinės materialinės ir dvasinės kultūros bruožais, kurių susiformavimui įtakos turėjo įvairios istorinės ir gamtinės aplinkybės. Atitinkamų etnografinių regionų išskyrimo, jų ribų klausimas nėra paprastas ir vienareikšmis. Tam tikri kultūriniai požymiai atskiruose regionuose gali persipinti. Nustatant etnografinių regionų ribas bene didžiausių sunkumų sukelia tradicinės kultūros reiškinių susimaišymas paribiuose.

Aukštaitija: Didžiausias ir Įvairiausias Regionas

Rytinėje mūsų šalies dalyje, kur kyla ir leidžiasi spalvingos kalvos, žaliuoja miškai, vingiuoja upės, o ežerai vilioja trokštančius ramybės, yra Aukštaitija. Tai didžiausias ir įvairiausias etnografinis regionas, todėl jam pažinti reikia ne vienos dienos. Aukštaitija (centras Panevėžys) - šiaurės rytų Lietuva, didžiausias etnokultūrinis regionas. Istoriškai taip pat apėmė gretimas teritorijas Baltarusijoje. Jis formavosi lietuvių genties teritorijos pagrindu, o LDK laikais XV-XVIII a. jį dalinai apibrėžė Vilniaus vaivadija.

Galima pasimaudyti giliausiame Lietuvos ežere Tauragne ir perplaukti ilgiausią Asveją. Galite užkopti į vieną iš nesuskaičiuojamų šio regiono piliakalnių, apsilankyti į kosminę stotį panašioje observatorijoje Molėtų krašte ir praleisti naktį su žvaigždėmis. Aukštaitijoje lengva nuklysti į Alaus kelią. Šis gėrimas regione turi senas tradicijas, siekiančias dar dvarų laikus, ypač Panevėžio, Biržų ir Pasvalio rajonuose. Tad nenustebkite, jei pirmas dalykas, kurį jums pasiūlys per pietus, bus... alus. O prie alaus - ko tik širdis geidžia.

Aukštaitijoje gera žemė, todėl ūkininkai visada buvo stiprūs ir turtingi - todėl didžiausio Lietuvos etnografinio regiono virtuvė tokia įvairi ir kupina įdomių skonių derinių. Ar kada nors bandėte miltinių koldūnų su varškės sūriu ir salotų gabalėliais? O gal valgėte jų su miško mėlynėmis? Arba su kopūstais ir grybais rudenį? Ar nesate ragavę?

Dzūkija: Miškų ir Pasakų Kraštas

Dzūkija - Pietryčių Lietuvos pavadinimas. Dzūkijos (centras Alytus) - pietų Lietuva. Istoriškai taip pat apėmė gretimas teritorijas Baltarusijoje, Lenkijoje. Pietinė dalis formavosi daugiausia jotvingių genties pagrindu, o LDK laikais XV-XVIII a. jį dalinai apibrėžė Trakų vaivadija.

Vakarų Dzūkiją daugiausiai dengia miškai, o liaudies posakis byloja: „Jei ne grybai ir uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“. Galbūt jau ne toks svarbus, kaip kadaise, maitinimasis iš žolynų vis dar suteikia dzūkams maisto ir pajamų. Alytus - šeštas pagal dydį Lietuvos miestas - turi Dzūkijos sostinės pravardę. Jis smarkiai nukentėjo per karus, todėl nėra išsaugojęs paveldo. Įdomesni mažesni miesteliai, kaimai ir, žinoma, miškai bei pelkės. Pavyzdžiui, Zervynos itin autentiškos savo mediniais kryžiais, XX a. Puikiai sutvarkytas XIX a. Netoli Druskininkų stovi Grūto parkas.

Rytų Dzūkija - tai etninis, o ne gamtinis užkampis. Šiose vietovėse lietuviai yra mažuma, besidalijanti žemę su gausiomis šimtametėmis bendruomenėmis. Lenkų kalba kalbantys žmonės yra didžiausia iš šių grupių. Rytų Dzūkijoje daugiatautiškumą galima pajusti daugelyje vietų. Rytų Dzūkijos viršūnė bet kuriam turistui yra Trakų miestas - dėl savo gamtos grožio, istorinės vertės ir artumo Vilniui. Šis ežerų pilnas miestas kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Tai puikiai liudija gražiai atstatyta salos pilis, kurioje dabar įsikūręs istorijos muziejus. Kaip ir nepažįstamas regiono užmiestis, Trakai yra daugiatautė zona, kurioje prie įprastų lietuvių ir lenkų bendruomenių prisideda trečia grupė - karaimai, tiurkiškai kalbanti tauta, išpažįstanti savo sinkretinę religiją. Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvos sostinė Vilnius techniškai taip pat yra Dzūkijos dalis. Tačiau tai didžiausias Lietuvos miestas - žmonių iš visos šalies ir visos Europos. Todėl jis paprastai laikomas atskiru savarankišku regionu.

Suvalkija (Sūduva): Derlingos Žemės Ir Turtingos Tradicijos

Suvalkijos (Sūduvos) (centras Marijampolė) - pietvakarių Lietuva. Kadaise kryžiuočių nusiaubtas kraštas dabar yra nepaprastai įdomus, turtingas kultūrinių įvykių regionas, davęs Lietuvai literatūrinę šalies kalbą. Iš sūduvių dažnai šaipomasi, kad jie yra taupūs, tačiau jie patys tai neigia.

Gyvendami plačiose lygumose ir derlingose žemėse, sūduviai brangina gamtos turtus, kaip ir literatūrinę lietuvių kalbą. Čia išlikusių turtingų, puošnių dvarų salės saugo Suvalkijos istoriją ir legendas. Ilgais žiemos vakarais sūduviai vis dar kurpia įspūdingus kabančius šiaudinius sodus, drožinėja medį, gamina įmantrius popieriaus karpinius ir audžia juostas. Tačiau jie taip pat dirba prie šiuolaikinio meno projektų, garsinančių šio regiono vardą visame pasaulyje. Sūduvos sostinėje Marijampolėje šiuolaikinio meno mėgėjų laukia Londono ir Niujorko verti kūriniai.

Suvalkiečiai visada turėjo gausius stalus. Net jei jie vadinami šykščiais, sulaukę svečių, visada ištiesia baltą staltiesę ir padengia stalą gėrybėmis. Pirmiausia jie vaišina naminiu skilandžiu. Pagal senovinį receptą, perduodamą iš kartos į kartą, gaminama šaltai rūkyta brandinta dešra geriausiai tinka su ką tik iš krosnies ištraukta juoda duona. Net bulvės gali tapti įkvėpimo šaltiniu sūduviams, kurie mėgsta gaminti didžkukulius - koldūnus iš tarkuotų bulvių, įdarytus varške, malta mėsa ar grybais. Kad vaikai būtų laimingi, jie taip pat gali išvirti šaltanosių - mažų koldūnų su mėlynių įdaru arba švilpikų - nedidelių bulvinių koldūnų - ir patiekti juos su sviesto ir grietinėlės padažu. Bulvių derliaus metu sūduviai neįsivaizduoja stalo be kugelio, tarkuotų bulvių apkepo, arba vėdarų.

Svarbiausia - aplankykite Suvalkijos dvarus. Jų šiame regione yra daugiau nei kituose Lietuvos regionuose. Restauruoti ir atgaivinti jie dabar yra svarbūs bei įdomūs kultūros ir meno centrai. Juose gausu netikėtų atradimų ir unikalios architektūros, vyksta koncertai, degustacijos, edukacinės programos.

Žemaitija: Vakarų Lietuvos Pasididžiavimas

Žemaitijos (centras Telšiai) - vakarų Lietuva. Formavosi daugiausia žemaičių genties pagrindu, o nuo XV a. jį dalinai apibrėžė Žemaitijos kunigaikštystė.

Telšių miestas (žemaičių tarmė - Telšė) vadinamas Žemaitijos sostine ir į tai žiūrima rimtai: net 2,5 % telšiškių surašymo metu nurodė žemaičių tautybę. Palangos pajūrio kurortas yra populiariausia žemaičių turistų lankoma vieta. Tai didžiausias Lietuvos kurortas, siūlantis daugybę pramogų, tokių kaip Gintaro muziejus.

Šiaulių miestas yra didžiausias Žemaitijoje. Tačiau jo senamiestis, sunaikintas per pasaulinius karus, yra mažai įdomus, išskyrus kai kuriuos pastatus, pavyzdžiui, renesansinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrą bei Frenkelio vilą. Nepaisant to, Šiauliai su daugybe didelių prekybos centrų yra gera vieta apsipirkti ir pavalgyti. Įdomiausia Šiaulių regiono vieta yra už paties miesto ribų: tai Kryžių kalnas, kuriame jau daugiau nei šimtmetį žmonės stato kryžius. Jų yra šimtai tūkstančių!

Žemaitija išsiskiria puikiais XIX a. dvarais. Kunigaikščių Oginskių dvaras Plungėje kartais vadinamas „Žemaitijos Versaliu“. Tos pačios giminės dvaras Rietave, deja, buvo sunaikintas XX a. pradžioje. Oginskių šlovę Rietave primena kiti pastatai ir parkas. Juk būtent Rietave veikė pirmoji Lietuvoje elektrinė, o pirmoji telefono linija sujungė Rietavą ir Plungę. Už pagrindinių miestų ribų Žemaitijoje yra daug medinėmis bažnytėlėmis garsėjančių kaimų ir ežerų kraštas, dabar nacionalinis parkas aplink Platelius. Piečiausioje Žemaitijos dalyje yra garsusis Panemunės kelias prie Nemuno.

Mažoji Lietuva: Kultūrinė Šerdis Ir Vokiškos Įtakos Pėdsakai

Mažoji Lietuva - etninis regionas pietvakarių Lietuvoje. Iš penkių Lietuvos regionų Mažojoje Lietuvoje iki XX a., išskyrus keletą trumpų atvejų, dominavo vokiečių valstybės. Anksčiau tai buvo žinomiausias etnografinis regionas. Nors ten gyvenantys žmonės kadaise buvo pavaldūs Vokietijai, jie kalbėjo lietuviškai, ir šis regionas buvo Lietuvos kultūros šerdis. Mažosios Lietuvos (centras Klaipėda, Šilutė) - pietvakarinis Lietuvos pakraštys. Istoriškai apėmė ir teritorijas dab. Kaliningrado srityje. Formavosi skalvių genčių pagrindu. Jos rytines ribas suformavo nuo XV a.

Etnografiniai Regionai Ir Vaikų Ugdymas

Gruodžio 22 d. 15 val. vaikai kviečiami į Vilniaus etninės kultūros centrą (Pamėnkalnio g. 34), kur būrelio “ETNO vaikams” metu bus supažindinami su etnografiniais Lietuvos regionais, jų ypatybėmis, išskirtiniais bruožais, būdingomis tradicijomis. Vaikai diskutuos ir reikš mintis susiedami save ar savo tėvelių, senelių kilmę pagal atitinkamą etnografinį regioną. ETNO vaikams - tai kiekvieną antradienį 15-17 val.

Etninės kultūros temos siūloma integruoti į kitus mokomuosius dalykus, jei etninės kultūros nesimokoma kaip atskiro dalyko. Etnografinių regionų pažinimas vaikams gali būti labai įdomus per įvairias veiklas: susipažįstama su spalvų simbolika ir ženklais, tautodailės kūrinių (audinių, tautinio kostiumo, juostų, verbų) raštų, spalvų simbolika ir ypatumais. Tyrinėjama ir apibūdinama artimiausios aplinkos kultūros paminklų vertė, vietos bendruomenės etnokultūrinės tradicijos ir papročiai. Vaikai pažįsta senovės baltų ženklus ir simbolius, kultūros artefaktus; skirtingų Lietuvos regionų ir pasaulio tautų kostiumus, aprangos ir gyvensenos tradicijas.

Pažintis su etnografiniais regionais gali vykti per kalbą: susipažįstama su lietuvių kalbos tarmėmis, aiškinamasi, kodėl tarmės - gyvosios kalbos lobynas, bendrinės kalbos turtinimo ir palaikymo šaltinis. Vaikai gali tikslingai kalbėti tarmiškai (jeigu turi tarmę) tikrose ar įsivaizduojamose situacijose.

Taip pat svarbu susipažinti su lietuvių ir kitų tautų tradiciniais šokiais ir šiuolaikinio šokio įvairove. Kultūrinis gyvenimas, renginiai, tradicijos - visa tai atskleidžia kultūrų įvairovę Lietuvoje ir kitose šalyse.

tags: #etnografiniai #regionai #vaikams

• Naudojimas Daktarin Tepalas Naujagimiui
• Prasmingos dovanos krikštynoms
• Apie ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą VU
• Apie kiaušinio ypatumus
• Bendradarbiavimas „Ąžuoliuke“