Ernestas Česonis - triatlonininkas, įrodantis, kad fiziniai apribojimai nėra kliūtis siekti aukščiausių tikslų. Jo gyvenimo istorija - tai liudijimas apie geležinę valią, nenutrūkstamą motyvaciją ir gebėjimą rasti jėgų net pačiose sunkiausiose situacijose.
Vaikystė ir sporto pradžia
Nuo pat vaikystės Ernestas buvo aktyvus ir energingas. Pirmieji sporto žingsniai buvo žengti futbolo aikštėje, kur jis dešimtmetį žaidė kaip kairiakojis puolėjas. Nors turėjo tik vieną sveiką ranką - dešinę - tai netrukdė jam būti neblogu žaidėju.
Vėliau jo aistra persikėlė į lengvąją atletiką, kur jis daugiausia bėgdavo sprintą ir šokinėjo į tolį. Kartais Ernestas dalyvaudavo ir neįgaliųjų plaukimo varžybose. Tačiau pirmas kartas, kai jis įšoko į baseiną kaip būsimasis triatlonininkas, atskleidė netikėtą tiesą: plaukti jis visai nemokėjo.
„Dabar per vieną treniruotę galiu nuplaukti ir tris, ir net visus šešis kilometrus, o pradžioje, kai treneris paprašė įveikti vos 50 metrų, po pusės distancijos pasakiau, kad man reikia pailsėti“, - juokėsi E. Česonis.
Iššūkis - triatlonas
Maištingas būdas ir geležinė valia skatino jį nepasiduoti. Prieš penkerius metus, bičiulio paskatintas, Ernestas nusprendė rasti savo galimybių ribas. Tas ribas jis nustatinėja kone 2000 prakaito įsigėrusių dienų: monotoniškų ir vienodai sunkių.
„Nuolat būna ir sudėtingų psichologinių momentų, nes vis išlenda abejonių, kad gal nereikia taip sunkiai dirbti, kad gal galima ir kitaip sportuoti? Žmogus - tokia būtybė, kurios smegenys ras bent 99 pasiteisinimus ko nors nedaryti ir tik 1 priežastį, kad vis dėlto reikėtų tai daryti. Todėl triatlone turi labai dirbti ne tik sportuodamas, bet ir su savimi“, - įsitikinęs 39 metų E. Česonis.
Jo tikslas - 2024 metų Paryžiaus paralimpinės žaidynės. Paralimpinis triatlonas - tai apie valandą ir daugiau be pertraukų trunkančios ištvermės varžybos: 750 metrų plaukimo, 20 kilometrų dviračio mynimo ir 5 kilometrų bėgimo. Yra ir gerokai ilgesnių trasų, kuriose atletai užtrunka net po pusę paros.
„Sportas - ne tik mano kasdienybė, bet ir darbas tiesiogine prasme. Pradžioje dar bandžiau derinti tikrą darbą ir triatloną, tačiau, jei nori būti geras triatlonininkas, tai neįmanoma fiziškai“, - patikino E. Česonis.
Parama ir šeima
Triatolininko parama sunkiais ir džiugiais momentais - finansinių rėmėjų ir sirgalių armija, kurios generolė yra Ernesto žmona 41 metų Jelena. Ji ne tik rūpinasi jo kelionėmis, bet ir padeda varžybų metu.
„Prieš varžybas ir per jas rūpestinga žmona apkaišo vyrą - į ilgą trasą sudeda maistui skirto gelio tūbeles ir batonėlius, įsitikina, kad vandens gertuvės pilnos, padeda apsivilkti hidrokostiumą, nes atletui viena sveika ranka pačiam sunku tai padaryti“, - pasakojo Jelena.
Jelena ir Ernestas susipažino prieš 14 metų neįgaliųjų reabilitacijos centre. Prieš 12 metų balandžio 17 dieną jie sukūrė šeimą. Daugiau kaip dešimtmetį kiekvieno mėnesio 17 dieną Jelena nuo Ernesto gauna gėlių, simbolizuojančių jo meilę ir dėkingumą.
Namie juos visuomet džiugina keturi augintiniai: du šunys - Anglijos bulterjerai Dafnė ir Garis, bei katinai Šmikis ir Pako.
Asmeniniai pasiekimai ir iššūkiai
Ernestas Česonis gimė turėdamas tik dalį kairiosios rankos. Jis niekada nesigėdijo savo negalios ir visada mokėjo už save pakovoti. Vaikystėje pasitaikydavo užgauliojimų, tačiau vaikinas mokėjo apsiginti.
Triatlono sūkurys paskatino jį priimti dar vieną svarbų sprendimą: atsisakyti rankos protezo, kuris sportuojant keldavo nepatogumų. „Psichologiškai atsisakyti protezo irgi buvo nelengva, bet supratau, kad esu suaugęs žmogus ir tik man spręsti, kaip noriu gyventi“, - teigė triatlonininkas.
Nors dabar jo gyvenimą diktuoja sportas, Ernestas prisimena laiką, kai derino darbą ir treniruotes. „Jei nori rimtai treniruotis ir siekti rezultatų, dirbti visą darbo dieną jis negalės“, - suprato jis.
Ateities planai
Nors kitąmet jam sukaks 40 metų, Ernestas neketina sustoti. Jis siekia 2024 metų Paryžiaus paralimpinių žaidynių.
„Labai norėjau jau į 2020 m. Tokijo žaidynes ir buvo skaudu, kai nepavyko. Diena po dienos ari kaip jautis, per metus turi mažiau kaip mėnesį atostogų ir, kai nepavyksta pasiekti tikslo, gali dingti noras toliau sportuoti. Bet tada labai svarbu, kiek palaikymo turi iš aplinkinių ir kiek stiprus pats esi“, - sakė triatlonininkas.
Jis įsitikinęs, kad visada yra dvi medalio pusės: sunkus kasdienis darbas ir kova su savimi ieškant galimybių ribos. „Taip pat - ir žinios skleidimas, kad viskas įmanoma, kad reikia judėti - nebūtinai taip beprotiškai kaip aš, bet vis dėlto judėti. Nes judėjimas yra jėga ir laisvė“, - įsitikinęs E. Česonis.
