Emilija Latėnaitė-Beliauskienė - talentinga ir emocijomis trykštanti aktorė, kurios istorija įkvepia daugelį. Jos kelias į pripažinimą nebuvo lengvas, tačiau užsispyrimas ir tikėjimas savimi padėjo jai tapti viena ryškiausių Lietuvos aktorių.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Garsiosios aktorių Latėnų dinastijos atstovė aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė teatro užkulisiuose pripratus sukiotis nuo vaikystės. Jos tėtis Algirdas Latėnas - žinomas aktorius ir režisierius, buvęs „Jaunimo teatro“ vadovas, mama Elvyra Piškinaitė - legendinė teatro ir kino aktorė, brolis Balys taip pat pasirinkęs aktoriaus specialybę, dėdė - gerai žinomas kompozitorius Faustas Latėnas, o pusseserė - aktorė Elžbieta Latėnaitė.
Emilija, jos mama ir jaunesnysis brolis kartu yra vaidinę legendiniame televizijos seriale „Giminės“. O su vyresniuoju broliu Baliu kartu dabar vaidina televizijos seriale „Rimti reikalai“.
Aktorei pasisekė - žinomos meno pasaulyje pavardės šešėlis jos nepersekiojo ir studijuojant aktorystę Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, nors jos tėtis - garsus aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, mama - aktorė Elvyra Piškinaitė, dėdė - kompozitorius Faustas Latėnas... Talentų šeimoje yra ir daugiau.
Nuolatinės gastrolės ir vaikų ilgesys - tokia buvo Emilijos tėvų puikiai susiklosčiusios karjeros kaina. Emilijos vyras - teisininkas. „Sunkiai įsivaizduoju savo partnerį aktorių. Papildomiems aktoriams mūsų aplinkoje vargu ar būtų vietos, o mano vyras ne taip mėgsta dėmesį kaip mūsų giminė“, - yra sakiusi Emilija.
Aktorystės kelias
Emilija Latėnaitė-Beliauskienė ne veltui ne kartą atsisakė vaidinti tėvo kurtuose spektakliuose. Tokiu būdu ji bandė pasitraukti iš garsių tėvų šešėlio ir būti vertinama už asmeninius pasiekimus. „Savo profesijoje garsios giminės niekada nevertinau kaip kažkokio pliuso. Ką man tai galėtų duoti? Dėl pažinčių gauti vaidmenį, kurio tu nesugebi suvaidinti? Gėda baisinga, kam sau tai daryti“, - pasakojo žinoma aktorė.
„Iš vienos pusės, dabar galvoju, kam to reikėjo. Tačiau aš čia, žinau, kodėl taip turėjo būti ir gerbiu save už tai. Man tai netrukdo žavėtis jais ir jų pasiekimais, vertinti juos kaip nuostabius kūrėjus, tačiau šalia to save matyti kaip visiškai atskirą asmenybę, tą patį darančią kitaip, - sako garsių tėvų atžala. - Įdėjau labai daug jėgų ir energijos tam, kad pati jausčiausi sąžiningai ir žinočiau, kad tai, ką aš padariau, yra mano ir niekaip nesusiję su mano tėvais.“
„Aktorinis man visada atrodė išrinktųjų profesija. Į aktorius scenoje žiūrėdavau kaip bjaurusis ančiukas į gulbes ir nedrįsdavau net pagalvoti, kad galiu būti viena iš jų. Į vaidybos stojamuosius ėjau kaip pas žynius: jei pasakys, kad negaliu būti aktore, vadinasi ir nelemta. Bet džiaugiuosi, kad mano aktorystės kelias prasidėjo“, - prisiminimais dalinasi aktorė.
Pasak Emilijos Latėnaitės, vaidinant nuolat nutinka daugybė dalykų, nuo pačių rimčiausių iki pačių linksmiausių. Aktorė neslepia džiugesio, kad kiekvienas naujas pasiūlymas jai teikia tik pačias geriausias emocijas ir išskiria vieną ypatingą, kurio sulaukė šią vasarą. „Visada smagu dirbti ir su naujais kolegomis, komanda. Gavusi pasiūlymą vaidinti LNK situacijų komedijoje „Galiu rytoj“, ilgai nedvejojau. Džiugus iššūkis buvo aikštelėje susitikti su broliu Baliu Latėnu, kuris ir rašė scenarijų, ir buvo režisierius. Nauja darbinė patirtis, kai darbe vietoj brolio matai tik režisierių, o asmeninius santykius turi palikti už aikštelės ribų. Esu patenkinta mūsų bendru darbu“, - pasakoja serialo „Galiu rytoj“ pagrindinė aktorė Emilija Latėnaitė.
Situacijų komedijoje „Galiu rytoj“ Emilija įkūnija labai griežtos ir it degtukas įsiplieskiančios grožio salono vadovės Ligitos vaidmenį. „Šis personažas man įdomus savo charakterio kontrastais, savo emocijų kaita. Tokie personažai visada žavėdavo - jų ir nemėgsti, bet ir užjauti, ir pamilsti, ir juokiesi. Ligitos personažą pamilau. Buvau pasiilgusi ryškaus komedijinio vaidmens su plačia emocijų amplitude. Buvo linksma vaidinti Ligitą ir atrasti, kokias charakterio spalvas ji iš manęs traukia, nustebdavau per kiekvieną filmavimą, nes šis vaidmuo reikalavo spontaniškumo ir paklusimo savo vidiniams impulsams, kurie dažnai labai netikėti“, - atvirauja Emilija Latėnaitė.
Netrukus, nuo sausio 29 dienos, Emiliją bus galima išvysti ir kino teatruose, mat ji nusifilmavo lietuviškoje komedijoje „Patriotai“.
Asmeninis gyvenimas ir laimės receptai
Emilija neslepia jau ne vienerius metus lankanti psichoterapiją, mėginanti susidraugauti su vaikystėje atsiradusia ir jos dalimi patapusia išsiskyrimo baime.
„Nei man, nei mano vyrui neišeitų neflirtuoti su kitais žmonėmis, toks gyvenimo prieskonis. Ir tai nieko bendra neturi nei su nepagarba, ar neištikimybe antrai pusei - juk yra aiškios ribos“, - LRT.lt laidos „Laimės dieta“ vedėjai Rimantei Kulvinskytei sako aktorė Emilija Latėnaitė, flirtą vadinanti žaidimu, o žaidimai ir yra vienas iš jos laimės receptų. Jei gebame laimę išgauti iš savo kūno ar buvimo čia ir dabar, tai yra lobis, sako ji.
Aktorė atskleidžia savo laimės receptus: Pirmasis - penki mano pojūčiai. Laiką reikia ne taupyti, o įprasminti. Leisti sau tai, ko nori, be racionalaus paaiškinimo. Svajonės ir fantazija - būtina psichohigienos dalis. Žaidimai yra tai, kas smagu ir jie mane lydi nuolat. Vaikščiojimas. Nereikia kovoti su pokyčiais. Eiti į nuotykį ir nustebti. Fizinis kontaktas ir kuo daugiau laisvo buvimo. Teigti save, o ne neigti. Pokalbiai.
„Su amžiumi vis labiau tikiu, kad viską turime ir mums nieko nereikia. Kuo minimalistiškesni įrankiai, tuo jie vertingesni. Dar prie mano laimės prisideda suvokimas, kad nereikia kovoti su pokyčiais. Man buvo labai sunku priimti, kad gyvenime vyksta pokyčiai ir kad gyvenimas apskritai yra pokytis. Nes atrodo, pasiekiau laimę, puikumą, fiksuojam! Bet neužsifiksuoja.“
„Eiti į nuotykį ir nustebti. Kai pradedu galvoti, kad reikia kažką naujo nusipirkti, ar kažkokių pokyčių, suprantu, jog iš tiesų man pasidarė nuobodu savo gyvenime. Pamenu, tada su vyru dar net nebuvome pora, nusprendėme keliauti į Maroką. Metų buvo 19, taigi pinigų turėjome tik bilietui į vieną pusę. Persikėlėme keltu ir per Europą tranzavome. Paskui pasigavome tranzavimo bacilą. Mūsų medaus mėnuo buvo Mongolijoje. O ten yra suvokimas, kad už tranzavimą reikia mokėti, tad prašydavome pavežti tiek, kiek gali pavežti be pinigų. Kartą mus paleido stepėje, kur nėra kelių...“
„Fizinis kontaktas ir kuo daugiau laisvo buvimo. Kai būnu kaime, būnu laiminga, nes ten būnu taip, kaip man būnasi. Atvažiavusi į Vilnių, pradedu galvoti, ką turiu padaryti. Supranti, kad labai lengva nuslysti ir savo laiką užpildyti misijų vykdymu, o ne tiesiog buvimu. Kuo daugiau turiu laisvo buvimo, tuo labiau suprantu, koks iššūkis yra būti nuosekliai, nešokinėti, neužsisukti mintyse ir neužsisukti planavime.“
„Teigti save, o ne neigti. Labai liūdna, kai tas vidinis kritikas užsisuka manyje, kai siekti tapti tobuliausia savęs versija... Aš esu tobuliausia savęs versija ir man riekia pastiprinimo, ne reikalavimo, ne baksnojimo į tai, ko nemoku. Ir galiausiai - pokalbiai. Kalbėjimas man yra dovana. Kalbame ne tik žodžiais, bet ir neverbaliai. Esu įsimylėjusi savo profesiją, kuri ugdo visa tai, kas svarbu - gebėjimą skaityti žmones, naudoti 5 pojūčius, kalbėtis, matyti žmones, pažinti ir būti partnerystėje. Juk svarbiausia tai, kas yra tarp mūsų, santykis.“
Kelionės ir įspūdžiai
Emilija pasidalino kelionės įspūdžiais į Afrikos žemyną. Aplankytos Somalio, Džibučio, Namibijos , Maroko ir kitos šalys. Be galo įdomu stebėti žmones ir gyvūnus. Planuose ir svajonėse laukia Kenija, Tanzanija, Pietų Amerika.
Trijulės atostogos Afrikos žemyne truko penkias savaites, kurių metu spėjo išbandyti slidinėjimą smėliu, šoko ir dainavo kartu su gentimi, valgė antilopių mėsą. Vis dėlto tik grįžę iš karto žinojo - čia būtinai turės grįžti ir dar, ir dar kartą.
Jau penktą kartą Afrikoje besilankanti E.Latėnaitė sako, kad dar niekada nėra patyrusi tokios jausmų įvairovės, kai iš vietinių sklindanti ramybė ir paprastumas maišėsi kartu su noru greičiau sužinoti, ką šis ypatingas kraštas tau dar pateiks.
„Namibija - neįtikėtino nuostabumo šalis, talpinanti seniausias pasaulyje dykumas, turinti vandenyną, įvairiausio dydžio ir grožio gyvūnus. Keliauti į Namibiją paskatino ir dykumos. Kai dar net nebuvome pora, dviese keliavome į Maroką, Sacharos dykumą. Kodėl? Man dykuma svarbi savo vienybe su gamta, ji reikalauja išmanymo, susitelkimo, stebėjimo, o ir šiaip ten labai gera. Dykumos didybė ir jos toliai užburia, tu atsipalaiduoji, nesuki galvos, kas ką galvoja. Dykumoje nėra pozavimo, o tik stebėjimas ir buvimas.“
„Maniau ir bijojau, kad ši kelionė pareikalaus stipraus emocinio pasirengimo. Vis dėlto Namibija, pasirodo, visiškai nereikalauja tų bemiegių naktų ir jaudulio. Tai - buvusi Vokietijos kolonija, tad galiu pasakyti, kad Namibija yra pati nuostabiausia Afrikos esencija, įtalpinta į europietišką formą. Tai - viena saugiausių žemyno šalių, tobulai pritaikyta europietiškai kultūrai."
Aktorė priduria: "Vienok norisi ne tik pamatyti, bet ir pabūti, pajausti".
Kelionėje po Namibiją, Emilija buvo sužavėta galimybe iš arti stebėti laukinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje. Ji pabrėžė, kad tokia patirtis yra daug vertingesnė nei apsilankymas zoologijos sode.
Netektys ir gyvenimo pamokos
Būtent E. Latėnaitė prieš kelerius metus išgyveno savo dėdės Fausto Latėno mirtį. Garsus režisierius mirė netikėtai, ištiktas infarkto. Netrukus Emiliją itin paveikė ir dar kelios netektys, kai anapilin iškeliavo visai jauni bičiuliai, kolegos. Kaip studijoje sakė pašnekovė, viskas įvyko taip staigiai, kad buvo sunku suprasti. „Mirtis visada ištinka netikėtai, per anksti. Mane tai išmušė, sumuistė. Nesupratau, kaip gali taip širdis imti ir sustoti plakusi.“
Emilija neslepia jau ne vienerius metus lankanti psichoterapiją, mėginanti susidraugauti su vaikystėje atsiradusia ir jos dalimi patapusia išsiskyrimo baime.
Aktorės Emilijos Latėnaitės poetinė-muzikinė programa „Meldžiuos, dainuoju ir Tavęs ilgiuosi“
Kalbant apie kino magiją, aktorė prisiminė K.Vildžiūno filmo „Senekos diena“ filmavimą, jos mėgstamiausius lietuvių režisierius Mariją Kavtaradzę, Andrių Blaževičių, Tadą Vidmantą. Sakė, jaunas žmogus tiek pilnas visko, kartais tėvai ir mokytojai negali visko pamatyti. O pasižiūrėjus tokį filmą, kaip „Išgyventi vasarą“, galime susimąstyti : ne aš vienas taip jaučiuosi. Nepatogių temų nėra.
