Istorija apie imperatorienę Eleną, kuri, anot legendos, rado tikrąjį Jėzaus Kristaus Kryžių ir po mirties buvo paskelbta šventąja, yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gilesnė refleksija apie žmogaus šventėjimą sudėtingame pasaulyje. Romanas „Elena“, išleistas „Katalikų pasaulio leidinių“ 2025 m., nors ir veikia su istorinėmis asmenybėmis - imperatoriene Elena, jos vyru Konstancijumi Choru ir sūnumi imperatoriumi Konstantinu - sunkiai pavadinamas vien tik istorine knyga. Pats autorius jį vadina legenda, o jo pradžia, „Kartą, labai seniai, kai dar nebuvo sugalvoti vardai gėlėms…“, iš tiesų primena pasaką.
Veiksmas prasideda 273-iaisiais mūsų Viešpaties metais. Mokytas vergas Marcijus jaunutei princesei Elenai lotyniškai skaito ir perpasakoja Homero „Iliadą“. Jau iš šių žodžių matome, kad Elena yra kitokia: ji labiausiai mėgsta medžioklę ir poeziją, neatitinka savo laikmečio reikalavimų. Tėvas, tikėdamasis, kad jauniausioji duktė dėl savo berniokiško būdo neištekės ir liks namie, į jos pomėgius žiūri pro pirštus. Pamokose Elena demonstruoja gyvą protą, užduodama mokytojui trikdomai tiesius klausimus.
Autorius dideliais šuoliais keliauja per visą Elenos gyvenimo laikotarpį, tačiau pačios Elenos pasakojime vis mažiau. Ji lieka savo laikmečio įvykių stebėtoja, o šie stulbinamai primena mūsų laikus: despotiškų imperatoriukų kovos dėl valdžios, karai, intrigos ir šaltakraujiškas žudymas. Elena viską stebi tarytum vaiko akimis, niekuo nesipiktina, tik apmąsto tuos dalykus savo širdyje. Ir iš savo vidinio gyvenimo nuošalės retsykiais vis užduoda kitiems nepatogius klausimus arba išsako mįslingas replikas.
Tačiau jai lieka galimybė, kurios atimti ar uždrausti negali niekas: tai pastangos savarankiškai mąstyti, mėginti suprasti įvykius ne tendencingai, bet kaip objektyvią tikrovę. Todėl ir savo siaubūno sūnaus, imperatoriaus Konstantino nenuotaikas Elena diagnozuoja nors su motiniška užuojauta, bet negailestingai tiksliai: tai galia be malonės. Konstantinas ir daugelis kitų knygos veikėjų aiškiai atstovauja galiai, o Elena - malonei. Panašiuose savo svarstymuose ji išlieka autentiškai žavi ir stipri, tačiau primygtinis tiesos ieškojimas ją atskiria, nutolina nuo kitų.
E. Waugh veikėjai yra silpni, ydingi, nepatrauklūs žmonės, tačiau kuriami su tokia žaisminga ironija, kad skaitytojas beveik nejunta negatyvumo svorio, kokio galėtum tikėtis skaitydamas apie maniakiškai trokštančius valdžios, intriguojančius ir šaltakraujiškai žudančius niekšus. Autorius nelengvina skaitytojui užduoties. Sunku suprasti jo paties poziciją; liaudiškai šnekant - kieno jis pusėje? Vienodai ironizuoja rašydamas apie visus veikėjus, ir apie Eleną taip pat.
Tikrai komiški, meistro ir puikaus psichologo ranka sukurti imperatoriaus Konstantino monologai, kuriuose subtiliai išryškėja jo didybės manija:
„Na, kiti žmonės irgi turėtų suprasti, kad reikės mokėti tam tikrą kainą. (…) Aš mirtinai dėl jų stengiuosi, pašalinu visus jų priešus, visą pasaulį dėl jų prižiūriu. Ir vos tik kartais šiek tiek supykstu, jau visi šneka, kad aš pabaisa. (…) Aš tik dirbu. Kartais atrodo, kad visas pasaulis sustingo, tik aš judu; visi tik sėdi ir žiūri, ką čia aš dabar dėl jų padarysiu. Jie beveik net ne žmonės; tik daiktai, kuriuos kažkas ne vietoje padėjo, ir dabar juos reikia arba padėti į vietas, kad neštų naudą, arba išmesti lauk. Neronas manėsi esąs dievas. Šventvagiška, nederama mintis. Aš žinau, kad esu žmogus. Iš tikrųjų, kartais jaučiuosi, lyg būčiau vienintelis žmogus visam pasauly. Ir tas jausmas, prašau manimi patikėti, baisiai nemalonus.“
Paklausta, kas ją kankina, Elena ramiai ir atsako: galia be malonės. Viso to tragikomiško konteksto reikia, kad knygos finale nuskambėtų Kryžiaus suradimas. Elenos viltis ir atkaklumas ieškant Kryžiaus, atrodo, yra vienas jos šventumo požymių. Romanas, nors to visiškai nedeklaruoja, yra apie tai - apie žmogaus šventėjimą šiame be galo sudėtingame, pavojingame, neteisingame pasaulyje. Būtent čia ir slypi knygos stiprybė.
Autorius nekamuoja skaitytojo vidiniais Elenos išgyvenimais. Nieko nežinome apie tai, kada, kodėl ir kaip ji pasikrikštijo, kaip apskritai subrendo tokiam žingsniui. Nieko tiesiogiai nekalbama apie žmogaus dvasią, jo vidinį augimą. Panašu, kad esminė užuomina, atskleidžianti Elenos tapatybę, slypi jos pokalbyje su netikėtai sutiktu vaikystės mokytoju Marcijumi. Po daugelio metų vėl sušnekęs su buvusia mokine jis nusistebi: „Bet jūsų klausimai šiandien - „Kada? Kur? Iš kur žinote?“ - čia juk vaikiški klausimai.“ Elena jam atsako: „Dėl to man niekada netiks taviškė religija, Marcijau. Man tiktų tik mokytojas, kuris prie savęs kviečia vaikus.“
Parašytas praeitame šimtmetyje, romanas atrodo stulbinamai šiuolaikiškas ir aktualus. Lengvai skaitomas, kupinas ironijos ir grotesko. Veikėjai kalba ir elgiasi kaip šiuolaikiniai žmonės (tiesą sakant, vietomis labai britiški). Aprašomas laikmetis (III-IV a. po Kr.) savo neramia, grobuoniška dvasia be galo panašus į mūsų šiandieną, o asmens šventėjimas bedieviškame, baigiančiame išprotėti XXI amžiuje kaip niekad svarbus. Taigi, nieko naujo po saule.
Negalima nepasidžiaugti ir puikiu Augmino Petronio vertimu, kuris leidžia skaitytojui mėgautis sodria, turtinga lietuvių kalba. Tai, deja, jau yra nebe savaime suprantamas, o pamažu retėjantis reiškinys. Pats E. Waugh šį romaną laikė geriausia savo knyga. Tad E. Waugh „Elena“ gali tapti truputį neįprastu, bet savo tema tinkamu likusios gavėnios skaitiniu.
Šis romanas atveria duris į pasaulį, kuriame istorija susipina su legenda, o žmogaus dvasios kelionė tampa amžina.
Imperatorienė Helena atranda „Tikrąjį kryžių“
Straipsnis parengtas Šiaurės šalių vaikų literatūros savaitės renginiuose skaityto pranešimo pagrindu, kuriame apžvelgiamos naujausios - per pastaruosius dvylika mėnesių Lietuvoje išleistos - Šiaurės šalių rašytojų knygos vaikams ir jaunimui. Pristatant šias knygas, buvo siekiama paisyti temos „vaikas-šeima-visuomenė“, kuri yra viena iš būdingiausių vaikų literatūrai, ypač Šiaurės šalių vaikų literatūrai, ir galbūt lemia jos patrauklumą bei prasmingumą.
Viena iš tokių knygų yra dano Jenso Sigsgordo „Palė vienas pasaulyje“. Įtaigiai, paprastai, patraukliai vaikui diegiama globali idėja, kad žmogus yra visuomenės - didelio ir neišvengiamo mechanizmo - dalis. Tove Jansson knyga „Troliai mumiai“ taip pat yra populiari Lietuvoje, o norvegų rašytojos AnnosCatharinos Vestli septynių knygų ciklas, prasidedantis knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“, atstovauja vadinamojo kasdienybės realizmo poetikai. Buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai žavi draugiškumo, santarvės atmosfera, net materialiai skurdus gyvenimas gali būti įdomus ir turiningas.
MarjosLeenos Tiainen apysaka „Antis ir vilkai“ - tai tradicinė epinė proza gamtos, vaiko ir gyvūno tema. Knygoje vaizduojamas Vahvero kaimas, kur atsikelia gyvūnų globotojai, mylėtojai, ir jų trys vaikai papildo nedidelę mokyklą. Pagrindinis veikėjas Antis, vienuolikmetis, kiek artimiau ima bendrauti su atvykėle Ele. Knygos veikėjai maži, knyga skirta mažesniems - gal ketvirtokams, penktokams. Knygoje vaizduojamas tradicinis pasaulis, vaikai gyvena normaliose šeimose, natūraliai parodomas Ančio prisirišimas prie tėvo, didžiavimasis juo.
Švedo Pero Olovo Enquisto apysaka „Trijų urvų kalnas“ primena Astridos Lindgren kūrybą. Jame aprašomas būrys vaikaičių nakvynės senelio namuose. Senelis, nors ir mėgsta pasakyti kokią nors nešvankybę, yra supratingas ir „vaikiškas“ suaugęs. Vaikų paveikslai saikingi ir žavingi. Knygoje svarbus gamtosaugos motyvas, keliautojai išgelbsti vilkiukę, grąžina ją motinai, susiduria su lokiu. Tai meniškai talpi knyga pradinukams.
Suomių rašytojų Sinikos ir Tinos Nopolų knygos „Šiaudinukė ir Veltinukė“ bei „Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža“ yra apie du seseris, kurios maištauja prieš tėvus ir pabėga iš namų. Nors formaliai tai labai konfliktiškos knygos, jų konfliktas yra komiškas, išoriniai nesutarimai slepia meilę ir prisirišimą. Sveno Nordkvisto knygoje „Nelaimingas Petsonas. Sąmyšis darže“ katinas Findusas pataiso Petsono nuotaiką, o antroji istorija „Sąmyšis darže“ tikrai pataisys nuotaiką kiekvienam skaitytojui.
Johannos Thydell knyga „Žvaigždėtos lubos“ vaizduoja betėvio vaiko padėtį. Ulfo Starko „Sikstenas“ atstovauja paauglių literatūroje įsigalėjusiai nedarnios, suirusios šeimos temai. Knygoje vyrauja savitas tėvo ir sūnaus santykių motyvas. Anos-Karin Eurelius „Madona Svenson“ - savotiškai atvirkštinė „Siksteno“ analogija, kur gyvena mama su dukra. Knygoje svarbi mokyklos tema, mokytojos paveikslas, Jasminos simpatijos bendraklasiui. Vis dėlto svarbiausia šioje knygoje tėvo ilgesio idėja.
Kristin Steinsdottir knygoje „Angelas Vakarų rajone“ suirusios šeimos motyvą pristato kitaip. Mažasis pasakotojas gyvena su motina, jiems nuolat stinga pinigų. Su tėvu santykiai nenutrūkę. Knygoje svarbu išreikšti ir ugdyti tolerantišką laikyseną net ir tokiomis vaikui dramatiškomis aplinkybėmis. K. Steinsdottir knyga „Spurgos ir karis“ tolerancijos temą gvildena dar atviriau. Bjosis - dešimtmetis ketvirtokas, romantiškos prigimties, nepritampantis prie kitų. Knygoje reikšmingas šeimos pasaulis. Bjosis neturi mamos, ji žuvusi avarijoje, tačiau namuose gyvena keturios kartos. Viena svarbiausių šioje knygoje ir yra kitokio tema bei su ja susijusi tolerancijos idėja.
Petterio Lindbeko ir Lisen Adbåge paveikslėlių knyga „Viena princesės Viktorijos diena“ iš esmės yra paprastutė, bet jaudina iki graudulio. Jos pasakotoja - Dauno sindromu serganti mergaitė Viktorija. Subtilus kitų žmonių - mokytojos, o ypač namiškių - elgesys su Viktorija, dvelkiantis tolerancija, supratingumu.
Romanas „Elena“ yra ne tik istorija apie imperatorienę, bet ir apie sudėtingą žmogaus tapatybės paiešką, apie galią ir malonę, apie tiesos ieškojimą pasaulyje, kuris neretai atrodo chaotiškas ir neteisingas. Tai knyga, kuri verčia susimąstyti apie šventumo prigimtį ir apie tai, kaip žmogus gali atrasti savo kelią tarp istorinių įvykių ir asmeninių išgyvenimų.
