Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turintys vaikai yra unikalūs, su savitais gebėjimais ir poreikiais. Švietimo įstatymas numato, kad specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos paskirtis - didinti asmens, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymosi veiksmingumą. Specialioji pagalba mokiniui, kuriam jos reikia, teikiama mokykloje. Jam teikiamos žodinės kalbos vertimo į gestų kalbą, teksto skaitymo ir konspektavimo bei kitos paslaugos, didinančios ugdymosi prieinamumą. Specialiosios pagalbos teikimo mokyklose (išskyrus aukštąsias mokyklas) tvarką nustato švietimo, mokslo ir sporto ministras.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir tapus Europos Sąjungos nare, didelis dėmesys skiriamas ir specialiųjų poreikių asmenų ugdymui, jų problemoms, poreikiams, integracijai į visuomenę. Mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos vis plačiau atveria duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams, stengiasi dirbti lanksčiau, individualizuoti ugdymo programas. Šiandieninėje mokykloje vis labiau įsitvirtina suvokimas, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, su savitais gebėjimais ir poreikiais.
Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių. Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą.
Specialiųjų ugdymosi poreikių įvairovė
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai gali susidurti su įvairiais sunkumais, tokiais kaip:
- Žemas intelekto funkcionavimo lygis;
- Silpni adaptacijos įgūdžiai;
- Intelekto sutrikimai (nežymus, vidutinis, žymus ir labai sunkus);
- Klausos sutrikimai (nuo nežymaus sutrikimo iki kurtumo);
- Regos sutrikimai (trumparegystė, toliaregystė, žvairumas, astigmatizmas);
- Komunikacijos sutrikimai;
- Elgesio sutrikimai (nesugebėjimas mokytis ir bendrauti su tėvais bei bendraamžiais);
- Specifinis nesugebėjimas mokytis (sunku išmokti kalbėti);
- Judėjimo organų ir sveikatos sutrikimai (cerebrinis paralyžius, stuburo pažeidimai, raumenų, sąnarių ligos, nudegimai, epilepsija, diabetas, astma, tuberkuliozė).
Taip pat svarbu nepamiršti ir gabiausių bei talentingiausių vaikų, kurių poreikiai taip pat specifiniai ir reikalauja atitinkamo dėmesio.
Įtraukusis ugdymas: principai ir iššūkiai
Nuo 2024 m. visos mokyklos ir visi darželiai turėtų priimti specialiųjų poreikių vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti tokią įstaigą yra geriausias sprendimas vaikui. Tačiau išliks ir specialiosios mokyklos. Įtraukusis ugdymas yra švietimo sistemos principas, o ne tik atskiras metodas. Mokyklos privalo priimti visus vaikus, tačiau tuo pačiu turi taikyti individualius ugdymo planus, pasitelkti specialistus ir prireikus koreguoti ugdymo formą.
Vienu iš didžiausių Lietuvos iššūkių išlieka mokymosi aplinkos pritaikymas įtraukiajam ugdymui. Nors situacija po truputį gerėja, vis dar trūksta specialistų, patalpų ir aiškumo. Daug pokyčių vienu metu gali išvarginti mokytojus ir sumažinti jų susidomėjimą įtraukiuoju ugdymu. Tačiau būtent nuo mokytojų profesionalumo ilguoju laikotarpiu priklausys visų pokyčių sėkmė. Danijoje itin pasiteisino pasirinktas modelis, kai klasėje vienu metu su mokiniais dirba ir dalyko mokytojas, ir specialusis pedagogas. Lietuvoje numatyta atnaujinti edukologijos studijų krypties programas, įtraukiant ne mažesnį nei 6 kreditų įtraukaus ugdymo organizavimo kursą, o Danijoje būsimiems mokytojams jau dabar privalomas specialiosios pedagogikos kursas.
Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo organizavimas
Klasės specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams komplektuojamos vadovaujantis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis. Specialiojoje klasėje, skirtoje turintiesiems nežymų ar vidutinį intelekto sutrikimą, gali būti iki 12 mokinių. Specialiojoje klasėje, skirtoje akliesiems ir silpnaregiams, kurtiesiems ir neprigirdintiems, turintiesiems judesio ir padėties sutrikimų, taip pat turintiesiems vidutinį, žymų ar labai žymų intelekto sutrikimą, gali būti iki 10 mokinių.
Vaikų skaičius ikimokyklinio ugdymo mokyklų specialiosiose grupėse priklauso nuo vaikų amžiaus grupės ir sutrikimo pobūdžio. Specialiųjų poreikių asmenys, kurie mokosi pagal pradinio ugdymo individualizuotą, pagrindinio ugdymo individualizuotą ar socialinių įgūdžių ugdymo programą, ugdosi bendrojo ugdymo mokyklos bendrosiose klasėse.
Vaikai, mokydamiesi pagal pradinio ugdymo programą, mokosi dorinio ugdymo (tikybos arba etikos), lietuvių kalbos, užsienio kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, dailės ir technologijų, muzikos, kūno kultūros ir kitų mokyklos nuožiūra skiriamų dalykų. Specialioji mokykla ir bendrojo ugdymo mokykla, ugdanti specialiųjų poreikių mokinius, sudarydama mokyklos, klasės ar specialiųjų poreikių mokinio individualų ugdymo planą turi vadovautis Bendruoju ugdymo plane pradinio ugdymo dalykų programoms įgyvendinti skiriamų savaitinių pamokų skaičiumi.
Turintiesiems kompleksinių sutrikimų, kai intelekto sutrikimas yra sutrikimų derinio dalis, ugdymo planas sudaromas atsižvelgiant į intelekto sutrikimą, planuojant specialiąją pedagoginę pagalbą kitoms sutrikusioms funkcijoms lavinti. Specialiosios lavinamosios klasės mokytojas rengia individualią ugdymo programą ir mokykla gali organizuoti šių klasių užimtumą ir mokinių atostogų metu (išskyrus vasarą).
Specialiųjų poreikių mokinių, kurie mokosi specialiosiose mokyklose, numatytiems pasiekimams pasiekti per ilgesnį laiką yra skiriami papildomi privalomo ugdymo metai parengiamajai klasei. Kurtiesiems ir neprigirdintiems vaikams vietoj kalboms skiriamų pamokų organizuojamos komunikacinės veiklos pamokos, kurias sudaro lietuvių kalba, bendravimas ir lietuvių gestų kalbos mokymas. Pažintinės veiklos pamokos apima socialinę, kultūrinę veiklą, gamtinės aplinkos pažinimą, elementarių matematinių vaizdinių su(si)formavimą. Meninės veiklos pamokas sudaro muzikos ritmikos mokymasis ir dailės sričių pažinimas. Dalykinei praktinei veiklai skiriamos 3 pamokos per savaitę, tarties, kalbos ir klausos lavinimo individualioms pratyboms skiriamos 2-3 pamokos per savaitę kiekvienam mokiniui.
Ugdymo plane vaikams, turintiems sutrikusios kalbos ir kitos komunikacijos sutrikimus, turi būti skiriama specialiųjų pamokų tarčiai, kalbai ir klausai lavinti. Nežymaus intelekto sutrikimo specialiųjų poreikių mokiniams mokyti namuose skiriamos 6 valandos per savaitę. Vidutinio, žymaus ir labai žymaus intelekto sutrikimo specialiųjų poreikių mokiniams ugdyti namuose taip pat skiriamos 6 valandos per savaitę.
Metodai ir priemonės ugdymo procese
Mokymas pagal specialiesiems neįgaliųjų poreikiams pritaikytas programas nulemia ir naujų mokymo ir mokymosi būdų taikymą. Pagrindiniai principai, pasirenkant ugdymo metodus, - mokymo diferencijavimas ir individualizavimas. Taikant mokymo metodus, pirmiausia atsižvelgiama į individualius specialiuosius poreikius.
Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo procese taikomi įvairūs metodai: pasakojimas, aiškinimas, stebėjimas, pokalbis, demonstravimas, spausdintiniai ar garsiniai šaltiniai, parastieji ir kompiuteriniai žaidimai. Mokiniai mokosi pažinti tikrovę, vertinti reiškinius, susidaryti individualų požiūrį į žmones, daiktus, aplinką ir patį save. Atliekami praktiniai darbai, bandymai, stebėjimai, judrieji ir didaktiniai, kūrybiniai žaidimai, sprendžiamos loginės užduotys. Žaidžiama grupėmis, komandomis, vaikams leidžiama patiems įvertinti savo darbą. Taikomas individualus darbas su vaikais kaip koreguojamasis ugdymas.
Sutrikusios klausos mokiniams ugdyti daugiau naudojamos regimosios priemonės, tobulinamas bendravimas sakytine kalba (tarimas ir skaitymo iš lūpų įgūdžiai), daugiau informacijos pateikiama rašytine kalba, organizuojamos individualios pratybos. Ypač svarbios vaizdinės priemonės, įvairi regimoji informacija (schemos, paveikslai, lentelės, formulės, sutartiniai ženklai), taip pat specifinės kalbinio bendravimo priemonės - bendravimas gestais ir bendravimas pirštų kalba (daktilologija). Mokiniams, besimokantiems bendrojo ugdymo mokykloje, teikiama surdopedagogo pagalba. Kurtieji gali būti mokomi totalinės komunikacijos, žodiniu arba dvikalbiu (bilingviniu) metodu. Ugdant kurčiuosius, labai svarbus yra meninis ugdymas.
Sutrikusios regos vaikų ugdymo procese naudojamos specialios mokymo priemonės. Kiekvienam silpnaregiui, kuriam gresia pavojus apakti, po pusę savaitinės pamokos individualių pratybų skiriama Brailio rašto mokymuisi.
Vertinimas ir pažymėjimai
Mokinio, kuris mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, mokymosi pasiekimai ir pažanga vertinami pagal bendrosiose programose numatytus pasiekimus ir vadovaujantis Bendrųjų ugdymo planų nuostatomis. Vertinant mokinių pažangą ir pasiekimus, taikomas formuojamasis (žodžiu ir raštu), diagnostinis (pagal mokyklos pasirinktą vertinimo formalizavimo būdą) ir apibendrinamasis (pvz., aprašas) vertinimas.
Dėl mokinio, kuris mokosi pagal individualizuotą pradinio ugdymo ir individualizuotą pagrindinio ugdymo programą arba socialinių įgūdžių ugdymo programą, mokymosi pasiekimų vertinimo (būdų, periodiškumo) ir įforminimo susitariama mokykloje. Susitarimai priimami, atsižvelgiant į mokinio galias ir vertinimo suvokimą, specialiuosius ugdymosi poreikius, numatomą pažangą, tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimus.
Pradinio ugdymo pasiekimų pažymėjimas išduodamas mokiniui, baigusiam pradinio ugdymo individualizuotą programą. Pagrindinio ugdymo pasiekimų pažymėjimas išduodamas mokiniui, baigusiam pagrindinio ugdymo individualizuotą programą. Į pagrindinio ugdymo pasiekimų pažymėjimą įrašomi ugdymo programos dalykų pavadinimai, jų kodai, dalykų metiniai įvertinimai. Vidurinio ugdymo pasiekimų pažymėjimas išduodamas mokiniui, baigusiam socialinių įgūdžių ugdymo programą.
Neužtikrinti poreikiai ir nerimas
Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą. Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai dažnai reaguoja į aplinką nerimu. Svarbiausia yra jų nerimą atpažinti, taikyti įveikos strategijas ir palaikyti mokinį.
Dažnai specialiųjų poreikių vaikai nerimauja, kad gali prarasti kitų žmonių pagarbą, jei aplinkiniai sužinotų apie jų sunkumus. Jie stengiasi išlaikyti „paslaptį“, ir tai gali trikdyti jų tarpasmeninius santykius su kitais vaikais bei suaugusiais. Jie jaučiasi atsakingi už daugybę dalykų, kuriems iš tiesų negali turėti įtakos. Vėliau ypatingi vaikai ima vengti žmonių ir tam tikrų situacijų. Nerimas yra vidinio pasaulio potyris. Jį sunku pastebėti, kadangi šis jausmas dažnai nepasireiškia išoriškai. Kartais mokytojai gali neteisingai nerimą palaikyti specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Visgi būtų labai svarbu atpažinti nerimastingus vaikus.
Norint sumažinti nerimą klasėje, pirma reikia atpažinti nerimo požymius. Prevencinis darbas su specialiųjų poreikių mokiniais remiasi efektyvumo jausmo kūrimu. Kuo geriau vaikas pajaus, kad gali atlikti užduotį ar nuveikti kitą darbą gerai, tuo mažiau jis ar ji patirs nerimo. Mokymo planavimas teikia stabilumą, o stabilumas padeda nerimastingiems vaikams geriau valdyti savo emocijas.
10 patarimų, kaip auginti nerimastingus vaikus | Vaikų proto institutas
Veiksmai, kai specialiųjų poreikių turintis vaikas skriaudžia bendraklasius
Pastaraisiais metais į bendrojo ugdymo mokyklas vis aktyviau integruojami vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis.
Teisininkė R. Joskaudienė pateikia aiškią rekomendacijų seką: fiksuoti įvykį (pranešti pedagogams, kreiptis į gydytoją, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, ir paprašyti ugdymo įstaigos parengti protokolą); informuoti agresyvaus vaiko tėvus (jei žodinis kontaktas neveikia, reikalauti oficialaus pranešimo raštu); reikalauti ugdymo įstaigos veiksmų (papildomos priežiūros, asistento, ugdymo plano korekcijų); kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei nei tėvai, nei įstaiga nesiima veiksmų. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
tags: #ekonomika #specialiuju #poreikiu #vaikams
