Velykos - viena svarbiausių pavasario švenčių, simbolizuojanti gamtos atgimimą, gyvybės prisikėlimą ir šeimos susibūrimą. Per šią šventę tradiciškai marginami ir skanaujami vištų kiaušiniai, tačiau Velykų stalą itin paįvairina į margučių krepšelį įdėti putpelių kiaušiniai. Kiaušinis - vienas pagrindinių Velykų simbolių, vaizduojantis atgimimą, atbundančią gamtą bei vaisingumą.
Šventės pagrindinis akcentas, žinoma, buvo margučiai. Etnologė A. Valiukevičienė pabrėžė, jog margutis yra labai sena tradicija, atėjusi iš archajiškų laikų. „Labai sunku pasakyti, kiek metų yra margučiui, kadangi pats lukštas, visas kiaušinis organiškas ir greitai išnyksta, todėl negalima atkasti. Bet Gedimino pilies teritorijoje kaulinis ir akmeninis margučiai, molinio margučio šukės yra atkastos ir datuojamos maždaug XI-XIII amžiumi. Tai reiškia, kad jeigu mes atkasėme suvenyrinį, ar apeiginį tą kiaušinį, tai reiškia, kad toks procesas kaip margučių marginimas jau reiškia, kad buvo“, - teigė ji.
Apie margučių marginimą tekstuose kalbama ir Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos laikais. „Tų užrašymų yra, kad buvo šventėse margučiuose. Bet mes juk užrašome ne tą tradiciją, kuri tik ką atsirado, bet tą, kuri yra tvirtai įsišaknijusi. Tai kalbama būtų apie kokį XIII amžių, tuo metu margutis jau pilnai buvo žinomas ir populiarus, ne pavienis atvejis“, - tikino etnologė.
Studentams, besidomintiems lietuvių kultūra, Velykos yra puiki proga pažinti senovinius papročius, jų reikšmę ir kaip jie transformavosi šiuolaikiniame pasaulyje. Paklausus tris skirtingus studentus paaiškėjo, kad marginimas jiems yra tradicija. Klaipėdos universiteto žurnalistikos antro kurso studentė Gintarė Momkutė teigė, kad be kiaušinių marginimo neįsivaizduoja šios šventės. „Kitokios Šv. Iš tiesų kiaušiniai, jų dažymas yra pavasario šventės viena iš prasmių. Su tuo susijęs dar vienas velykinis ritualas - kiaušinio lukšto stiprumo išbandymas, arba tiesiog susikūlimas. Ernestas prisipažįsta, kad Velykos tai ta diena, kai smagu sukulti kiaušinį, tačiau jo niekada nevalgo. Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė Gintarė Paulauskaitė sako, kad svarbu suvalgyti bent vieną margutį, kurį ji sukulia. Taigi, studentai nepamiršta šios gražios šventės tradicijų ir jas puoselėja.
Margučių marginimo procesas yra itin senas. Nors rašytinių šaltinių iš tų laikų neišlikę, manoma, kad gamtoje pirmasis žmogui po žiemos praminti duodama gamtos dovana - laukinių paukščių kiaušiniai. Jų spalvos ir raštai, tokie kaip dėmės, taškai, atspindėjo gamtos įvairovę ir buvo perkelti į margučių marginimą.
Senovės lietuvių Velykos nelabai skyrėsi nuo dabartinių, tik tradicijų buvo įvairesnių ir jų reikšmė dar nebuvo pamiršta. Svarbiausi švenčiant Velykas buvo margučiai. Anot muziejininkės, vienam asmeniui priskaičiuodavo net iki dešimties kiaušinių - kad užtektų ir pavalgyti, ir paridenti, ir padovanoti. Vienus kiaušinius margindavo vašku, kitus tiesiog nudažydavo.
Margučių simbolika ir tradicijos
Kiaušinis nuo seniausių laikų buvo suprantamas kaip gyvybės, stiprybės simbolis. Senovėje žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, nes daugelis nebeturėdavo jokių maisto išteklių. Paprotys marginti kiaušinius daug senesnis už krikščionybę. Jis laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinius laikė ir senovės egiptiečiai, žydai, romėnai bei lietuviai.
Viena iš mitų pasakojimų yra apie deivę paukštę, kuri kažkur kosmose skraidydama, kai nieko nebuvo, sudėjo kosminį kiaušinį. Kuriam sudužus iš baltymo atsirado vanduo, iš trynio žemė, o iš lukšto - visa kita: žmonės, gyvūnai, pasisėjo ta gyvybė. Etnologė A. Valiukevičienė pasakojo, jog deivės paukštės statulėlių yra atkasama ir jos datuojamos 5 tūkstančių metų prieš Kristų. „Tai čia yra tokie laikai, kai dar Lietuvos nebuvo. Tas mitas yra be galo senas, jis būdingas visai Europai. Ir visoje Europoje mes rastume margučių. Čia nėra mūsų vienintelis išskirtinumas“, - sakė ji.
Net ir dabar prie stalo daužant margučius atkartojamas šis senas mitas. „Mes sudaužome kiaušinį ir paleidžiame į gamtą naują gyvybę. Kas yra labai simboliška, nes pavasarį ta gyvybė ir atsibunda, ją ir pamatome. (…) Tai per tą mito pakartojimą mes ir atsimename, kaip tas mūsų pasaulis iš naujo atgimsta“, - tikino specialistė.
Margučių raštai taip pat turi simbolinę reikšmę. Daugumą margučių raštų galima rasti ir kituose meno dirbiniuose, pavyzdžiui, gyvybės medis, įvairūs ornamentai iš geometrinių figūrų ar augaliniai, dangaus bei gyvūnijos motyvai. Yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, kaip paukščio kojelės. Pagonybės laikais margučiai buvo gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo, kosmoso, vaisingumo simbolis. Krikščionybės laikais - Kristaus Prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simbolis.
Margutis dažniausiai kokiu nors ornamentu (dažnai paukščio pėdutėmis) dalijamas pusiau. Spiralė, žalčiukai - interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį, judėjimą.
Senovėje tikėta, kad jei per Velykas aukštai įsisupsi, linai užaugs aukštesni, stipresni. Taip pat sakydavo, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni linai derės, o kas daro alų - svarbu, kad miežiai aukšti užaugtų. Kai vaikai supasi - sakydavo, kad vaikai dideli augs. Dar sakydavo, kad jei aukštai išsisupsi - ilgas gyvenimas bus.
Kitas svarbus Velykų atributas - žaliuojanti šakelė ant stalo. Taip pat ir sūpynės.
Senovės lietuvių paprotys kiaušinius marginti per Jurgines, Sekmines rodo, kad kiaušinių reikšmė siejama su pavasariu ir gamtos atgimimu.
Per Velykas lankomi šaltiniai ir puošiami pražydusiomis šakelėmis. Šaltinio vandeniu prausiamasi, šlakstomasi, kad būtume jauni, gražūs, stiprūs, vikrūs.
Pirmąją Velykų dieną reikėjo švęsti namuose. Velykinis margutis - ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš karto į kartą užkoduota žinia.
Labai gražus paprotys - pašventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek šeimoje yra narių, kaip kokį kalėdaitį. Paprastai tai daro vyriausias šeimos narys - tėvas ar senelis, tomis dalybomis iš vienio tarsi sujungdamas visus šeiminykščius.
Senovėje būdavo šlakstomasi vandeniu budinant žemę, verčiamasi kūliais, po kaimą eidavo lalautojai, jie giedodavo, linkėdavo gausaus derliaus, gerų metų, šeimininkai dėkodami juos vaišindavo.
Nenustebkite, jei antrą Velykų dieną prie savo namų durų išvysite kaimynų vaikelį, deklamuojantį eilėraštį. Senovėje tai vadinosi kiaušiniavimu. Vaikai eidavo kiaušiniauti pas kaimynus, o dažniausiai - pas savo krikšto tėvus, tikėdamiesi už tai gauti margučių.
Nuostabi tradicija, išlikusi iki šių dienų, - paslaptingosios Velykų bobutės istorija. Todėl Velykų naktį žmonės turi šunis pririšti - antraip bobutė išsigąs ir nepaliks ant palangės lauktuvių.
Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius.
Aukštaitijoje dar buvo galima išvysti Velykų eglutę. Šiais laikais ji daroma iš vielinio karkaso, apvynioto žaliu krepiniu popieriumi. O seniau kaimo staliai išdroždavo ją iš medžio. Padarydavo stovą su atšakomis ir prie jų pritvirtintais lizdais, į kuriuos sudėdavo po kiaušinį. Į Velykų eglutės viršų šeimininkė patupdydavo paukštelį iš pūsto kiaušinio ar pyrago tešlos.
Velykų pirmą dieną reikėjo švęsti namuose.
Seniau margučių ridenti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji eidavo į lauką. "Tai turi slaptą potekstę, nes margutis - gyvybės simbolis. Besiritinėdamas žeme gali ją atgaivinti, suteikti gyvybinių jėgų, leisti jai greičiau atsigauti po šaltos žiemos. Seniau toji apeiga turėdavo garantuoti pakankamą drėgmės kiekį pasėliams vasarą. Kiek rečiau - karvių pieningumą ar sėkmingą bičių spietimąsi. Nereikėtų pykti, jei kas tądien sumanytų jus perlieti vandeniu, - tokios tradicijos.
Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naujų metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą.
Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva.
Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. m. prieš Kristų.
Margučių marginimo būdai ir reikšmė
Kiaušinius anksčiau margino tik natūraliais dažais. Kasmet vis naujų dažų iš gamtos atrandanti moteris mėgsta kiaušinius marginti ir burokėliais, kurių neverda, bet žalius sutarkuoja per smulkią tarką ir tais tarkiais apdeda kiaušinius. Jei tarkiai labai sausi, siūlo įpilti truputį vandens, dar - druskos, acto.
Pagal marginimo techniką margučiai skirstomi į rašytinius ir skutinėtus. Pirmuoju atveju naudojamas bičių vaškas.
Piešdamas vašku nejučia pasineri į tokią ramybę, susikaupimą. Tai tikrai nesunku: gal tik pirmą kartą. Turėtumėte pasiruošti kokį nors kaitinantį elementą. Tinka net kapų žvakutės, ant kurių viršaus uždėję stiklainio dangtelį su gabalėliu natūralaus vaško, galėsite išbandyti šį marginimo būdą.
Margindami kiaušinius ir piešdami tam tikrus raštus žmonės ant kiaušinio užkoduodavo savo palinkėjimus. Tarkim, gavai kiaušinį su saulyte - kaimynas tau linki saulėtų dienų.
Margučių spalvos to meto žmonėms turėjo reikšmę: geltona - javai, juoda - žemė, raudona - vaisingumas, sveikata, žalia - aplink juos esanti žaluma, mėlyna - dangus.
Natūralūs dažai kiaušiniams dažyti:
- Juoda spalva: Juodalksnio ar ąžuolo žievė, rūdiję gelžgaliai, kopūstų arba burokų rasalas.
- Geltona spalva: Ramunėlių žiedynai.
- Tamsiai žalia spalva: Samanos nuo stogo.
- Burokėliai: suteikia raudoną spalvą.
Iš dviejų komponentų - vaško ir kiaušinio - susideda visi gražieji senovės lietuvių raštai: saulytės, paukščiukų pėdutės, žalčiukai ir kt.
Putpelių kiaušiniai Velykų stalui
Žmonių susidomėjimas putpelių kiaušiniais nuolat auga ir tai rodo vis didėjantys jų pardavimai. Velykų laikotarpis itin išsiskiria - pirkėjų krepšeliuose jie atsiduria tikrai dažnai. Šie nedideli ir išskirtiniai kiaušiniai savaime margi, todėl vis dažniau tampa šventinio stalo puošmena.
Pasak ūkininkės, putpelių kiaušinių valgymas perimtas iš Pietryčių Azijos kultūros, kurioje šis produktas dėl savo gausios vitaminais ir mikroelementais sudėties yra nepakeičiama maisto raciono dalis. Pavyzdžiui, Japonijoje įprasta kiekvieną rytą suvalgyti 2-3 putpelių kiaušinius vaikams, moksleiviams, studentams, besimokantiems ar aktyvų protinį darbą dirbantiems žmonėms.
Putpelių kiaušiniai pasižymi alergiją mažiau sukeliančiais baltymais, todėl jei žmogus yra alergiškas vištos kiaušinių baltymui, dažnu atveju kaip alternatyvą gali vartoti putpelių kiaušinius.
Iš šaldytuvo išimtus putpelių kiaušinius nuplauname ir dedame į nedidelį puodą. Užpilame šaltu vandeniu. Viryklėje nustatę didžiausią kaitrą, užverdame ir iškart išjungiame. Palaukus norimą laiką, nedelsdami užliejame šaltu vandeniu. Palaikę minutę, jį nupilame. Dėl gana storos kiaušinių plėvelės po lukštu kartais juos sunku nulupti. Putpelės kiaušinį sėkmingai nulupsite, jei spausdami pavoliosite jį lėkštėje ir sutraiškysite visą lukštą. Tuomet lengvai jį „nuvyniosite“. Jei reikia nulupti daugiau kiaušinukų vienu metu, atvėsinkite juos šaltu vandeniu, nupilkite jį. Uždengę puodą, kuriame jie virė, gerai papurtykite, kad visi kiaušiniai sudužtų, ir vėl užpilkite šaltu vandeniu.
Šis įspūdingas kiaušinių užkandis papuošia ir pagyvina kiekvieną užkandžių lėkštę ir nepalieka abejingų.
Burokėlį nuplauname, nulupame ir sutarkuojame burokine tarka. Sudedame į puodą kartu su kitais produktais ir užverdame. Marinatą kaitiname 5 minutes ir paliekame atvėsti. Atvėsusį nukošiame. Putpelių kiaušinius išverdame, nulupame, sudedame į sterilų stiklinį indą ir užpilame šiltu marinatu. Kiaušinius galima valgyti jau po dviejų valandų. Kiaušiniai bus švelniai marinuoti ir itin aromatingi. Laikant ilgiau, skonis stiprės. Po dviejų valandų indą sandariai uždarome ir dedame į šaldytuvą. Šitaip marinuotus kiaušinius šaldytuve galime laikyti kelias savaites.
Margučių marginimo pamokėlė
Studentų požiūris į Velykų tradicijas
Velykos - viena didžiausių pavasario švenčių, turinti gilias tradicijas ir papročius, kurie perduodami iš karto į kartą. Ši šventė simbolizuoja gamtos atgimimą, gyvybės prisikėlimą ir šeimos susibūrimą. Studentams, besidomintiems lietuvių kultūra, Velykos yra puiki proga pažinti senovinius papročius, jų reikšmę ir kaip jie transformavosi šiuolaikiniame pasaulyje.
Velykos be dažytų kiaušinių, turbūt kiekvienam iš mūsų yra ne šventė. Prisigalvojame įvairiausių būdų, kaip nuspalvinti kiaušinius, kad šie būtų gražūs ir sužavėtų artimuosius. Paklausus tris skirtingus studentus paaiškėjo, kad marginimas jiems yra tradicija. Štai Klaipėdos universiteto žurnalistikos antro kurso studentė Gintarė Momkutė teigė, kad be kiaušinių marginimo neįsivaizduoja šios šventės. „Kitokios Šv. Iš tiesų kiaušiniai, jų dažymas yra pavasario šventės viena iš prasmių. Su tuo susijęs dar vienas velykinis ritualas - kiaušinio lukšto stiprumo išbandymas, arba tiesiog susikūlimas. Ernestas prisipažįsta, kad Velykos tai ta diena, kai smagu sukulti kiaušinį, tačiau jo niekada nevalgo. Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė Gintarė Paulauskaitė sako, kad svarbu suvalgyti bent vieną margutį, kurį ji sukulia. Taigi, studentai nepamiršta šios gražios šventės tradicijų ir jas puoselėja.
Kol buvau dar maža, dažniausiai kiaušinius margindavome su specialiais kiaušinių dažais ar lipdukais, vaikystėje tokie kiaušiniai atrodydavo gražiausiai. Dažome ir su dažais, ir su lukštais, ir su lipnia juosta (panardini kiaušini i dažus, tada išėmus jį nusausini, įvairias vietas apvynioji juosta ir vietas, kuriuose nėra juostos, nuspalvini kita spalva.
Marginimas, kaip teigė pašnekovai, gera proga pabūti su savo artimaisiais.
Anksčiau žmonės suprasdavo laiką šiek tiek kitaip. Ne kaip kažkokį plėšomą kalendoriaus lapelį, kur kiekviena diena kažką tiksliai reiškia, o ciklas buvo cikliškas. Tai tas visas ciklas iki Velykų dabartinių ir po jų buvo bendras, tamprus ir susijęs. Kiekviena diena buvo kažkoks pasiruošimas toks Velykoms, kas irgi yra labai didelė šventė. Tada ta kulminacinė diena, kuri irgi galėdavo būti ne viena, kelios net, tada išėjimas iš šios šventės ir ėjimas į kitą.
Viena iš svarbiausių Velykų tradicijų - margučių ridenimas ir stipriausio rinkimas.
Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos.
Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t.y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų.
Daugelio velykinių tradicijų ištakas galima rasti gamtos ciklo reikšmingume. Pavasarį į žemę ne tik sugrįžta šviesa ir šiluma, bet ir stiebiasi nauji žolynai, peri paukščiai.
Prieš daugybę tūkstančių metų gyvenusiam žmogui pavasaris reiškė ir paukščių kiaušiniais papildytą maisto racioną, savotišką atgaivą kūnui po jį išsekinusios žiemos. Margučių reikšmė švenčiant Velykas rodo labai artimą, darnų žmogaus ryšį su jį supančia aplinka ir gamtos kūriniais.
Pasikeitusi gyvenimo tikrovė diktuoja naujas madas - klesti edukaciniai užsiėmimai, kuriuose tau padės numarginti kiaušinį, išsikepti Velykų pyragą, sukurti šiaudinį papuošalą etc. Tokia veikla leidžia trumpam grįžti prie tautos tradicijų, o kai kas su jomis susipažįsta pirmą kartą. Tai padaręs žmogus jau pagalvos, ar jam verta pirkti plastmasinį kiaušinį.
Ši šventė mums leidžia - nors ir trumpam - atkurti natūralų dvasinį ryšį su savo artimaisiais.
Tėvai, seneliai, prosenelei - visi prisidėdavo prie Velykų ruošos. Kiekvienam būdavo duodamas bent mažiausias darbelis - pagal jo augumą ir jėgas.
Velykų proga, be tradicinių vištų kiaušinių, vis dažniau ant stalo atsiduria ir putpelių kiaušiniai. Jie savaime margi ir tampa puikia šventinio stalo puošmena. Dėl savo mažo dydžio ir išskirtinės išvaizdos, putpelių kiaušiniai ypač mėgstami vaikų.
Senoliai tikrai teisūs. Nepražūčiau nei aš, nei vaikai. Kasdieniniame gyvenime šie įgūdžiai padeda ne tik išlaikyti ryšį su protėvių tradicijomis, bet ir kurti unikalius, rankų darbo daiktus.
Mano galva, kaip kas nori, taip tas ir elgiasi. Anksčiau žmonės irgi į tuos dalykus žiūrėjo labai praktiškai. Lovatiesė nebūtinai buvo skirta tik lovai užtiesti. Pamenu, mano amžinatilsį močiutė turėjo gražiai siuvinėtą lininę staltiesę, bet vienoje vietoje žvakė pradegino. Žinote, ką ji padarė? Iš jos pasiuvo kelis gražius maišus patalynei saugoti.
Aš visada - už kūrybišką senolių palikimo panaudojimą.
Mūsų pusryčiai prasideda nuo pasidžiaugimo, kad sulaukėme dar vienų Velykų, Kristaus ir gamtos Prisikėlimo. Tada visi imame po margutį ir daužiame vienas su kitu, žiūrime, kieno stipriausias.
Tai kasmet sukelia daugiausia emocijų, kurios visiškai nepriklauso nuo vaikų amžiaus. Visiems labai svarbu turėti patį stipriausią margutį, o kad taip būtų, prireikia visokių gudrybių - kad ir kitam margučiui į šoną stuktelėti, kas, kaip žinoma, nelabai leistina.
Po pietų turime gražią tradiciją lankyti senelius, krikšto tėvus. Su jais keičiamės margučiais. Turime medinį lovelį, skirtą jiems ridenti.
Žinau šią tradiciją, bet namuose labiau praktikuojame tik tas pagrindines - margučių ridenimą ir stipriausio rinkimus.
Kaip ir sakiau, mano darbas yra labai techniškas. Todėl visa, kas susiję su folkloru ir senosiomis tradicijomis, amatais, kuria puikią atsvarą ir teikia poilsį nuo profesinių reikalų. Aš persijungiu visai į kitą režimą.
Girdėjau, kad etnografiniame Musteiko kaime, įsikūrusiame Dzūkijos nacionaliniame parke, kasmet vyksta tradicinio pynimo savaitė.
Žinoma. Piname iš vytelių, karnų, balanų. Į pynimo savaitę suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos - ir šeimomis, ir po vieną ar kelis. Leidžia dienas gamtoje, mokosi pažinti pynimui tinkamus augalus, ruošia žaliavas, iš kurių paskui pina visokius buities daiktus.
