Vieną gražų saulėtą rytą drugelis atmerkė akeles. Jis pamatė baltą ramunės žiedą, ant kurio tupėjo, ir didžiulę melsvą erdvę aplinkui. Ta erdvė jam buvo dar nepažįstama ir bauginanti. Drugelis susigūžė ir užsimerkė. Bet paskui vėl nedrąsiai atsimerkė ir įsižiūrėjo į melsvą tolį. Nudžiugo pamatęs, kad aplinkui - puiki žalia pieva su šimtais nuostabiausių gėlių žiedų, o virš jos - gilus mėlynas dangus su baltais debesėliais.

Drugeliui čia patiko ir jis pagalvojo, kad būtų gerai pamatyti, kas ir kaip toje pievoje vyksta. Suplasnojęs sparneliais jis pakilo ir nuskrido prie kito žiedo, paskui - dar prie kito.

Ir taip skraidydama jis susidūrė su boružėle. Boružėlė irgi skrido džiaugdamasi gražia dienele ir dairėsi aplinkui - gal ką įdomaus pamatys?

• "Laba diena, drugeli!"
• "Mažyli, matau, kad tu dar nepažįsti pasaulio. Aš tikrai ne drugelis, aš boružėlė - vabalėlis, mane dar vadina Dievo karvute."

Ir boružėlė nuskrido. Drugelis žvelgė jai pavymui ir mąstė, kad yra, pasirodo, ir kitokių nei jis. Pasiruošęs naujam susitikimui, jis nuplasnojo tolyn.

Pakilęs aukščiau, staiga pamatė kregždutę, nardančią ore ir besivaikančią museles.

• "Laba diena, drugeli!"
• "Mažyli, matau, kad dar nepažįsti pasaulio. Aš tikrai ne drugelis, o kregždutė - toks paukštelis, mane dar Dangaus žirklutėmis vadina."

Ir kregždutė nuskrido. Drugelis, lydėdamas ją žvilgsniu, mąstė, kad ir vėl apsiriko. Jam pasidarė liūdna, kad nesutinka į save panašių, kad yra toks vienas visoje pievoje.

Tada jis išgirdo balsą:

• "Laba diena, drugeli! Ko toks liūdnas? Ar tau šita šveisi dienelė nemiela?"

Drugelis paklausė:

• "Kas tu tokia? Turbūt ne drugelis?"

Atsakymas buvo:

• "Aš tikrai ne drugelis, - atsakė bitutė. - Esu bitutė, renku medų. O drugeliai - tikri tinginiai. Jie dabar tupi ant seno kelmo ir klausosi žiogelio smuikelio melodijų. Skrisk link to berželio ir juos rasi."

Drugelis apsidžiaugė, kad pagaliau pamatys kitus drugelius, padėkojo bitutei ir net neužpykęs, kad jo draugus tinginiais pavadino, nuskrido bitutės nurodyto berželio link.

Artėdamas prie senojo kelmo jis išgirdo nuostabią smuiko melodiją. Virš pievos sklandė stebuklingi muzikos garsai. Drugelis pamatė ant kelmo smuikeliu grojantį žiogelį, o aplinkui - eilėmis sutūpusius drugelius, museles, vabalėlius, kurie sužavėti klausėsi kerinčių garsų.

Neužilgo žiogelis baigė savo koncertą ir nusilenkė. Visi džiaugsmingai jam plojo. Paskui drugeliai pamatė savo naująjį draugą.

Drugelis pasijuto labai laimingas - dar niekas jam nebuvo sakęs tokių gražių žodžių, dar niekas juo taip nesižavėjo. Jis stengėsi apkabinti kiekvieną savo draugą ir taip pat pasakyti ką nors gero...

Paskui visi kartu skraidė virš pievos ir savo naujam bičiuliui rodė gražiausius jos kampelius: upelį, aguonėlių kupstą, žemuogių salelę. Drugelis svaigo nuo pasakiškos aplinkos ir jam net galvelė sukosi - pasijuto pavargęs...

O čia ir vakaras atėjo. Saulutė leidosi už miško, nurausvindama sutemas. Drugeliai sutūpė po lapeliais ir užmigo. Rytoj jų laukė nauja dienelė, tad mūsų drugelis, prieš nugrimzdamas į sapną, dar suspėjo pasvajoti, kaip vėl sužinos dar daug naujų dalykų.

Mirgėjo, lakstė kopūstų darže balti drugeliai, visi kaip vienas. Vincukas nubėgo į daržą, pritūpė tarplysvyje ir gėrėjosi. Vienas drugelis nutūpė Vincukui ant kepurėlės.

• - Kur jūsų didieji, kur seniai, kad vieni čionai skrajojat? - klausia Vincukas.
• - Mes visi didieji, visi suaugę, - atsiliepia drugeliai. - Mūsų mažieji štai po kopūstų lapais tūno.

Pažiūrėjo Vincukas po lapu: gi tenai dvi žalios kirmėlaitės lapą graužia.

• - Štai kokie mes gimstame. Mūsų jaunos dienos dar skurdesnės, - pasakojosi toliau drugelis.

Ir Vincukas sužinojo, kad drugeliai gimsta iš vikšrelių, kurie minta lapais. Vėliau vikšreliai virsta lėlytėmis.

Prie obels šakelės vienas vargsta. Voratinkliu surazgyta, prie šakelės prikabinta, pūpsojo negraži drugelio lėlytė.

• - Dėl to mes taip judame, taip džiaugiamės iš jaunystės drabužių išsinėrę, - šnibždėjo aplinkui drugeliai, po orą vingiuodami. - Tik keliolika dienų mums duota taip smagiai gyventi. Trumpas mūsų amželis, - pasisakė drugelis ir nuskriejo į draugelių būrį.

Vincukas arčiau prie obels priėjo lėlytės pažiūrėti. Tik staiga lėlytė subruzdėjo, iš jos išsinėrė baltas drugelis ir nurėpliojo medžio šakele, suglamžytus sparnelius taisydamasis. Neilgai trukus ir jis jau lakstė drugelių būrelyje.

Ką matęs, girdėjęs, Vincukas kitiems vaikams papasakojo ir ėmė draugėj su jais drugelių gyvenimą tyrinėti: kur ir kokius kiaušinėlius deda, kaip iš kiaušinėlių vikšreliai išrieda, kaip jie minta; kaip vikšreliai lėlytėmis virsta, o iš lėlyčių gražūs, margi drugeliai išsineria, ir kiek pikta tie gražieji padarėliai sodams ir daržams padaro.

Dainelė drugelių chorui:

Upė tai, ar kelias? Ar žiedai, ar sniegas... Vasara atbėga. Akmenėliai miega. Tartum žiedas skrenda. Klausinėja: kas tai? Atplasnojęs vaikas... Žiedlapis ar snaigė... Ar namų tau reikia? Šaipos Upės Vingis... Kam tu reikalingas? Tinklo aksominio. Kurgi tavo ginklas? Kur dragūnų pulkas? Jei priešas pultų? Priešui galvą kirstum?.. It Tyla pavirsta...

tags: #eilerastis #vaikams #apie #drugeli

• Kaip atlikti LIVSANE ankstyvojo nėštumo testą
• vaikiški šventiniai drabužiai
• Vežimėliai su pripučiamais ratais
• Interaktyvus avinėlis vaikams
• Suprasti Lietaus vaikus