Lopšinės - tai ne tik saldžios melodijos, bet ir svarbi priemonė, stiprinanti ryšį tarp tėvų ir kūdikio, suteikianti saugumo jausmą ir prisidedanti prie harmoningo vaiko vystymosi. Nors senovėje tokių mokslinių faktų niekas nežinojo, muzikos poveikis buvo žinomas ir plačiai naudojamas daugelyje pasaulio kultūrų.
Kūdikis jaučiasi saugus, klausydamas pažįstamo mamos balso, kurį girdėjo dar būdamas gimdoje - vaisius pradeda girdėti jau nuo 16-os nėštumo savaitės. Atsakas į garsą yra vienas labiausiai išsivysčiusių naujagimio gebėjimų, tad muzikos terapiją galima pradėti nuo pat gimimo. Jei yra galimybė, mamos skatinamos dainuoti pačios - gyvai atliekama muzika veikia naujagimį geriau nei garso įrašai. Senovėje tokių mokslinių faktų niekas nežinojo, bet muzikos poveikis buvo žinomas ir plačiai naudojamas daugelyje pasaulio kultūrų.
Net labai skirtingose šalyse galima išgirsti panašių dainų - rami melodija, pasikartojantys žodžiai, ritmas, primenantis kūdikio sūpavimą ar širdies plakimą yra tie bruožai, pagal kuriuos tokias dainas atpažįstame kaip lopšines. Dažnai įterpiami žodžiai ar garsažodžiai, neturintys konkrečios reikšmės - pavyzdžiui, lietuviški “liūli liūli” ar “aaa”.
Muzikos lydimas migdymo laikas gali sukurti teigiamą sąsają su ėjimu į lovą. Ne tik vaikučiui, bet ir jums - ypač jei patiriate stresą, kai niekaip nepavyksta greitai užmigdyti mažojo neklaužadados. Ir nesijaudinkite, kad “neturite klausos”. Kūdikis - ne muzikos kritikas, jam svarbiausia yra judviejų ryšys - vertinkite šį laiką kaip progą išbandyti savo muzikinį talentą be jokių komentarų.
Kai kuriems žmonėms vaikystėje girdėtos raminančios melodijos taip įstringa, jog stresinėse situacijos gelbsti net ir suaugus. Išgirdus žodį "lopšinė" turbūt į galvą ateina "aa-aa, pupa", tiesa? Dauguma apklausose dalyvavusių tėvų prieš miegą dainuoja lietuvių liaudies lopšines. Ne be reikalo - tradicinės lopšinės turi didesnę terapinę vertę, nei komercinės.
Vis dėlto muzikos terapijoje yra svarbi pagarba asmeniniam muzikiniam skoniui, tad jei žinote dainą, kuri ramina jus ir jūsų vaikutį, ja ir sukursite judviejų vakaro ritualą. Taigi lopšinių dainavimas gali būti naudingas ne tik vaiko, bet ir jūsų emocinei sveikatai. Be to, tai gali tapti viena iš šeimos tradicijų - apklausų metų nustatyta, jog lopšines dažniau dainuoja tie tėvai, kurie patys jas girdėjo vaikystėje.
Lopšinių ištakos ir reikšmė
Lopšinės atsirado kartu su pirmykštėmis šeimomis ir gyvavo visais laikais visose tautose. Jos skirtos kūdikiui nuraminti, stiprinti jo ryšį su šeima, perduoti tam tikrą kultūrą ir supratimą apie žmogiškus santykius. Galima sakyti, kad lopšinės yra puiki bendravimo priemonė su dar nekalbančiu kūdikiu, kai „susitarti“ su juo kitais būdais darosi sudėtinga.
Senovės lietuvių tautosakoje lopšinės užima svarbią vietą. Jos atspindi motinos meilę, rūpestį ir norą apsaugoti savo vaiką. Kai kurios lopšinės išlaikė reliktinę vaiko apsaugos paskirtį, apsauginės magijos elementus. Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje sutinkami lopšinių variantai su mirties linkėjimo motyvu: „Čiūčia liūlia šitą, duos dievulis kitą, šitą užaugysiu, kitą numarysiu“. Panašių atitikmenų yra slavų, latvių, estų lopšinėse.
Tradicinėje aplinkoje paprastai kūdikį supdavo motina, tačiau dienos metu lopšį palinguodavo bet kuris laisvesnis šeimos narys. Gimęs vaikelis į jį būdavo guldomas tik po kelių dienų. Lopšys būdavo pakabinamas šalia motinos lovos. Prie jo būdavo pritaisoma speciali virvinė kilpa, kad būtų galima jį judinti koja. Taip mama turėdavo laisvas rankas dirbti: megzti, siūti ar ką nors kita daryti. Supama buvo aukštyn žemyn, nes taip lingavo palubiuose pritvirtintos karties (lingės) liaunasis galas, prie kurio virvėmis buvo pririštas lopšys.
Mažylio supimo naudingumas seniau žmonėms nekėlė abejonių. Liudijimų apie tam tikrą jo maginį poveikį, veiksmingumą randama ir pasakose, kuriose vaikelio susilaukti geidžiantys žmonės dažniausiai savo tikslo pasiekia atlikdami supimo veiksmus.
Itin svarbios, funkcionalios ir jaukios migdymo priemonės yra lopšinės, atskleidžiančios intymų mamos ir kūdikio pasaulį. Laikytasi įsitikinimo, kad vaikas turi girdėti lopšines ir augti sūpuojamas, kitaip būsiąs be gailesčio, nejautrus, kietaširdis žmogus. Apie tokius visoje Lietuvoje sakyta: „turbūt mamos lopšinės negirdėjęs“ arba „matyt, nesuptas užaugo“.
Lopšines kurdavo motinos, auklės ir vyresni šeimos nariai. Jas išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Paveldo tyrinėtojai pažymi, kad senosios lopšinės turi daug archajiškas tokių dainų ištakas atskleidžiančių ypatybių. Senąsias lopšines būtų galima priskirti apeiginei kūrybai, nes pasikartojantys, supimo judesį imituojantys priedainiai „liūlia“, „lylia“ kadaise galėjo turėti ir maginę paskirtį - skatinti augimą, prišaukti miegą (seniau iki krikšto ir kūdikio vardu nevadino, dažniausiai „leliuku“, „lėlyte“, o miegą vaikų kalba taip pat įvardydavo „liūlia“, sakydavo „eisim liūliuko“).
Lopšinėms būdingas žodžių bei melodijos paprastumas, improvizacija. Visuose regionuose žinomi tekstai, kuriuose į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių vardais, mažybiniais žodžiais „mažutis“, „drabnutis“, „dukrelė“, „meilutis sūnelis“. Taip pat jose atsiskleidžia mamos svajonės bei lūkesčiai.
Lopšinių melodijoms būdingas vienbalsumas, atlikimo monotoniškumas, labai svarbios pauzės - atsikvėpimai. Taigi pagrindinis lopšinės tikslas - nuraminti, užmigdyti. Neabejotina ir ugdomoji lopšinių paskirtis. Be to, labai svarbu atkreipti dėmesį į psichologinius dalykus, visų pirma į motinos ir kūdikio ryšį: juk mamos balsas geriausiai pažįstamas vaikui (tyrimai rodo, kad vaisius girdi ir aplinkinių balsus). Psichologai pastebi, kad lopšinių kuriama darna turi raminamąjį poveikį, skatina vaiko psichikos stabilumą. Dainuojant lopšines pasąmonėje įsirašo pirminė teigiama būsena, kuri įtvirtina asmenybės saugumą ir pasitikėjimą savimi. Kartu sukurtas archetipinis laukas, per kurį perimama daugybė tolesnį gyvenimą veikiančių kultūrinių dalykų.
Muzikos terapija ir jos nauda
Muzikos terapija vis dažniau taikoma naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose. Japonijoje specialia aparatūra netgi buvo fiksuojama vaisiaus reakcija į muziką. Kiek džiugios nuostabos patyrė mokslininkai išvydę, kaip išgirdęs mėgstamas melodijas dar negimęs mažutėlis pradeda ritmingai sūpuotis. Pakinta net jo širdutės ritmas.
Tyrimais nustatyta, kad nuo nėštumo pradžios muzikuojantys kūdikiai rečiau miršta, gimsta geriau išsivystę, normalaus svorio. Taip pat mokslininkų teigimu, muzikavimas per nėštumą gerai veikia ir pačią būsimą mamytę.
Muzikos terapeutė Vita Rimienė teigia, kad muzikos terapija veikia įvairius naujagimių psichinius ir fizinius parametrus: padeda nusiraminti, gerina kūdikio augimą, neurologinį vystymąsi, mažina skausmą, reguliuoja širdies ritmą, stiprina ryšį su mama ir tėčiu. Tai prisideda ir prie bendros šeimos gerovės, mat niūniuodami mama ar tėtis taip pat jaučiasi geriau.
Visgi, pasak jos, dainuojančiųjų lopšines vis mažiau. Dalis mamų jaudinasi ir gėdijasi, ypač jei tai turi daryti ligoninėje, prie svetimų žmonių. Kitose šeimose ši tradicija tiesiog išnykusi - nedainavo močiutės, promočiutės. Jeigu vaikas gimė per anksti, jis yra labai jautrus aplinkai, tad garsiai dainuojamos lopšinės gali stipriai stimuliuoti ir kūdikis, priešingai, taps neramus. Čia svarbu pasirinkti tinkamą lopšinę ir jos tempą, nedainuoti per garsiai ar per ilgai.
Jeigu bedainuojant mažylis nusuka galvytę, išskečia rankos pirštukus, išsiriečia, gali būti, kad stimuliacijos yra per daug ir vaikas labiau nori pailsėti. Jeigu bandome dainuoti kūdikiui gulint lovelėje ir jis muistosi, paimkime jį ant rankų - pažįstamas balsas, kūno šiluma, skleidžiama vibracija ir švelnus sūpavimas dar labiau ramina.
Kodėl mums visiems reikia lopšinių - Epic Science #100
Tradiciniai vaikų auginimo papročiai ir lopšinės
Filmas „O kai vaikučiai čiūčia liūlia“ suskirstytas į penkias dalis: laukimas, gimimas, migdymas, žaidinimas, žaislai. Jame atskleidžiama senųjų vaikų ugdymo priemonių įvairovė, prigimtinė aplinka ir tradicijų taikymo galimybės šiuolaikiniame gyvenime.
Iki XX a. vidurio apie naujos gyvybės atsiradimą atvirai nebuvo kalbama. Apie besilaukiančią moterį kaime sakyta: „sunkumoj“, „padėty vaikščioja“, „stora“, „ta jau pašalo kojas“, „pritvinkusi“, „pečius tuoj grius“ ir pan. Toji būsena papročiuose palydima tam tikrais tikėjimais, draudimais.
Tikėta, kad laukiamo vaikelio išvaizda, būdas, charakterio bruožai ir polinkiai priklausys nuo motinos elgesio: jeigu ji sumeluos, tai vaikas bus melagis, jei kam nors uždroš ranka ar rykšte - vaikas bus mušeika, žiaurus, jei apkalbės ką, tai vaikas bus liežuvautojas. Perspėta nesusižeisti, nes vaikas gims su randais, mokyta itin gerai elgtis, laikytis ramybės, niekuo nesistebėti, patarta vengti žiūrėti į negražius dalykus, blogus, nesveikus žmones, kad vaikas į juos neatsigimtų.
Anksčiau Lietuvoje moterys vaikus gimdė namuose. Kai „apsirgdavo“ ar, kaip sakyta, „pečiui sugriuvus“, kviesdavo pribuvėją - „babą“, „babūnę“, kuri „gaudė“ vaikus ir prižiūrėjo gimdyvę. Paprastai tai buvo pasitikėjimą pelniusios, neturtingos, vyresnio amžiaus moterys, pačios pagimdžiusios ir išauginusios nemažą būrį vaikų, šį gebėjimą paveldėjusios dažniausiai iš savo motinų ir močiučių.
Kad gimdymas būtų lengvesnis, stengtasi kuo mažiau viešai apie jį kalbėti, kad vaikelis lengviau ateitų į šį pasaulį, manyta, reikia atrišti visus mazgus, atsegti sagas, paleisti plaukus, atidaryti duris: „Prieš gimdymą, jei sijonas surištas, atriša - kad Dievas greičiau atrištų“.
Gimusį kūdikį maudydavo medinėje geldoje, prieš tai būtinai jį peržegnoję. Pirmą kartą prausdami dėdavo druskos - kūdikis būsiąs stipresnis. Pirmojo prausimo vandenį išpildavo arčiau slenksčio - tada vaikai namus saugo. Išmaudytą, suvystytą vaikelį bobutė nedelsiant paduodavo motinai maitinti - kad vaikas ir motina vienas kitą mylėtų.
Mažylį vystydavo į lininius vystyklus, vyniodavo valiniu (ilga standžia juosta). Galvytę dengdavo kepurėle ir labai saugodavo momenėlį, manydami, kad jis turi būti šiltai. Taip vystydavo iki trijų mėnesių, vėliau dieną - iki pusės, o naktį - visą, kad sapnuodamas neskėsčiotų rankytėmis, esą dėl to jis dažniau pabunda ir verkia.
Žaidinimai - tai nesudėtingi, trumpi kūrinėliai, turintys žaidimo ir dainos bruožų. Dainuodami arba sekdami trumpą tekstą, suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukelti giedrą nuotaiką, lavinti dėmesį, mankštinti, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį.
Šeimose vaikus auklėdavo visi - nuoširdumu ir meile, gražiais tarpusavio elgesio pavyzdžiais, pagarba seneliams. Prie vaikų tėvai vengdavo bartis ar pyktis, nes vaikai užaugsią nervingi, nesutariantys su aplinkiniais.
Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti miegui. Jei vaikelis neramus, verkia, blaškosi, o jį nekantri mama dar išbars - bus negerai, nes, pasak E.Brajinskienės, vaikai miegoti bijo: jiems atrodo, kad neatsikels, numirs.
Vaikus migdydavo lopšiuose. Iki XX a. I pusės Lietuvoje gyvavo trijų tipų pakabinamieji lopšiai: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pinti iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukalti iš lentelių. Juos keturiomis virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos.
Tėvo žodis būdavo griežtas ir nepakeičiamas. Motina, kad ir gailėdama vaikelio, vyrui neprieštaraudavo. Kol vaikučiai būdavo maži, juos daugiau mokydavo močiutės, kai paaugdavo - tėvai. Vaikus auklėdavo ir darbais.
Jei vaikas užsispirdavo ar nusikalsdavo, taikytos bausmės - „ožį“ reikėję išvaryti. Jei vaikas rėkdavo, virsdavo aukštielninkas, paimdavo ir beržo rykštelę, kartais net trišakiu galu.
Šeimose vaikų buvo tiek, kiek Dievas duodavo. Naujo šeimos nario atsiradimą tėvai vaikams aiškino įvairiai. Vienas populiariausių - gandras (starkus, bacėnas, busilas) atnešė. Tai susiję su mitine pasaulėžiūra, tikėjimais, kad vaikus gandrai parneša iš tolimos, amžinai žaliuojančios šalies - Dausų...
