Močiutės vaidmuo šeimoje yra neįkainojamas, tačiau kartais jis gali tapti sudėtingu iššūkiu tiek pačioms močiutėms, tiek jų vaikams ir anūkams. Yra du būdai reaguoti į superaktyvią močiutę - bartis ir laikytis atokiai arba nuoširdžiai išklausyti ir pasirinkti iš patarimų srauto sau labiausiai tinkančius.
Nerasite kito žmogaus, kuris taip besąlygiškai mylėtų jūsų vaikus. Kas, jei ne močiutė, taip kantriai išklausys nesibaigiančių anūkų klausimų ir porins išsamiausius atsakymus? Ideali močiutė - kiekvienos šeimos svajonė. Tačiau dauguma močiučių nėra idealios. Jos žemiškos, jos be saiko lepina anūkus ir laiko mūsų auklėjimo metodus pasibaisėtinais, jos savo priežiūros būdus prilygina žygdarbiui ir nesivaldo laidyti mūsų adresu pamokymų.
Visas jos gyvenimas skirtas anūkams. Dėl jų ji meta darbą, atsisako asmeninio gyvenimo ir bendravimo su draugais. Jos interesų ratas susiaurėja iki buities rūpesčių ir augančių vaikaičių problemų, o pastarosios tarpais būna per sunkios jos gležniems pečiams… Tikriausiai kasdien sutinkate savo kieme vieną iš tokių močiučių. Sunkiai kvėpuodama, ji tempia iš parduotuvės maisto prikrautus krepšius. Jei paklaustumėte, kodėl ji taip aukojasi, močiutė atsakytų: „O kas gi tą padarys be manęs? Jaunieji dirba, vakare būna nuvargę. Močiutės-aukos vidinio konflikto esmė - nuolatinės dėkingumo paieškos. Savanoriškai užsivertusi ant savo pečių nepakeliamus darbus ir matydama, jog jėgų neužtenka, ji kaltina savo vaikus nejautrumu. Bet, atėmus iš tokios aktyvios močiutės namų rūpesčius, jos gyvenimas praras prasmę. Jausdama tai, močiutė nesąmoningai stengiasi sustiprinti savo pozicijas. Kokiu būdu? Ogi anūkų sąskaita. Kuo ilgiau jie išliks maži, tuo labiau bus reikalinga jos pagalba! Ir močiutė visomis jėgomis priešinasi vaiko tapimui savarankiškesniu: maitina šaukšteliu, neleidžia savarankiškai apsirengti, baugina supančio pasaulio baisumais. Tokios močiutės dažnai pasirodo esančios labai patogios tėvams: visus rūpesčius, susietus su vaikų auklėjimu, galima patikėti joms.
Kaip pasiekti harmoniją?
Vis dėlto nereikėtų piktnaudžiauti močiutės kantrybe ir užversti ant jos pečių visą buitį. Pagaliau galima pabandyti nukreipti močiutės jėgų likutį kita vaga, pavyzdžiui, patikėti šiltnamyje auginamų gėlyčių priežiūrą.
Skirtingai nuo ankstesnio tipo močiutės, ši kupina energijos. Paprastai tai dar jaunyva moteris, kuri tebedirba, bendrauja su draugais ir turi savo interesų ratą. Ji mėgsta komanduoti ir nepastebėdama, kad jos vaikai jau tapo suaugusiais, tebemoko juos gyventi. Laikydama savo pedagogines pažiūras neklystančiomis, močiutė lenktyniauja su tėvais dėl vaiko auklėjimo. Ji niekada nesiskundžia, bet nuolatos sukelia savo vaikams kaltės jausmą. „Aš - geriausia motina jūsų vaikui“, - štai jos įsitikinimų esmė. Visus anūkų laimėjimus ji laiko savo pačios auklėjimo nuopelnu, o nesėkmes - tėvų nekompetentingumo pasekme.
„Tėti, galima, aš paimsiu pyragaitį?“, - klausia mažasis Robertukas. Neatsitraukdamas nuo laikraščio, tėvas linkteli galva. Vaikas atidaro šaldytuvo dureles, bet čia į virtuvę įeina mama. „Kas tau leido valgyti pyragaičius prieš pietus?“ - pasipiktina ji. Šeimyniniam skandalui dar nespėjus įsiplieksti, įsikiša močiutė: „Na, ir pikčiurnos tavo tėveliai, Robertuk! Visai tave užkankino. Paprastai močiutė-varžovė su vaiku elgiasi švelniai ir rūpestingai, o tėvai - griežčiau. Tačiau siekį bet kuria kaina užkariauti vaiko meilę vargu ar galima laikyti geriausiu auklėjimo metodu. „Sudrausminti“ šį močiučių tipą kur kas sudėtingiau negu ankstesnį, kadangi prieš tapdama valdinga močiute, ji buvo ne mažiau valdinga motina.
Kaip pasiekti harmoniją?
Pirmiausia nustokite vaiko akyse kelti skandalus. Auklėdami vaiką laikykitės vieningos nuostatos. Jei mama pasakė „negalima“, tai ir tėtis taip turi sakyti. Pradėkite pamažu (ramiai, tačiau tvirtai) pažindinti močiutę su savo pedagoginėmis pažiūromis.
Esama tokių močiučių, kurios ir būdamos neidealios vis dėlto be galo myli savo vaikaičius. „Neprabudusios močiutės“ veikia pagal principą: patys pasigimdėte, patys ir auklėkite (nors žodžiais tokios močiutės neretai užtikrina, kad negali gyventi be anūko). Vieną vakarą jums pavyksta įkalbinti tokią močiutę išleisti jus vakare į svečius.
Kaip pasiekti harmoniją?
Išlaikykite ramybę ir prisitaikykite patys. Galima pabandyti močiutę „pažadinti“. Kadangi pats mažylis močiutę mažai traukia, teks suvirpinti kitas jos sielos stygas. Pavyzdžiui, jeigu joje gyvas žygdarbių troškimas, suteikite kiekvienam jos vizitui herojiškumo bruožų. Tarkim, eidami apsipirkti į paprastą prekybos centrą, močiutei pasakykite, kad vykstate į bazę, kur mokykliniai reikmenys pigesni. Įtikinkite močiutę, kad tiesiog nežinote, kaip galėtumėte išgyventi be jos pagalbos. Norint paversti močiutę savo sąjungininke, pirmiausia reikia nutraukti visus kovos veiksmus. Papasakokite - tiktai ramiai - apie savo auklėjimo principus ir paprašykite močiutės įsiklausyti į jūsų nuomonę. Pabandykite ją įtikinti, jog ir ji, suprantama, turi balso teisę, bet tiktai patariamojo balso. Kai močiutė įkvepia oro norėdama duoti jums eilinį patarimą, neverta iškart užimti gynimosi poziciją. Galų gale artimieji nekalti, kad kai kurios jų pažiūros paseno ir nesutampa su jūsiškėmis. Visos močiutės lepina anūkėlius. Čia slypi gili prasmė, taigi susitaikykite. Leiskite vaikui suvalgyti pas močiutę papildomą saldainį ar ilgiau pažiūrėti televizorių. Dažnai močiutei reikia ne to, kad jūs pritartumėte jos nuomonei, kiek jūsų dėmesio ir pagarbos. Vyresnio amžiaus žmonės, kad ir kiek jie stengtųsi būti jauni, vis tiek jaučia, kad pradeda silpti, ir nesąmoningai ieško jūsų palaikymo.
SIUTAS PAEMES (372) | !basement !nordvpn !youtube !planas !subatonas
Vaikai nenustoja stebinti sugebėjimu pastebėti svarbiausius dalykus. Vienas berniukas apibūdino močiutę taip: „Močiutė yra moteris, kuri neturi savo vaikų, todėl jai patinka kitų žmonių mažos mergaitės. Seneliai yra močiutės vyrai. Jie eina į žygius su berniukais ir jie kalba apie žvejybą, traktorius ir panašius dalykus. Močiutėms nereikia nieko daryti, tik būti šalia. Visos močiutės yra senos, todėl negali tiek daug žaisti ar bėgti. Močiutės dažnai būna storos, bet ne tokios storos, kad negalėtų surišti mums vaikiškų batų raištelių. Jos nešioja akinius ir juokingą apatinį trikotažą. Jos neturi būti protingos, joms tiesiog reikia atsakyti į klausimus, pavyzdžiui, kodėl šunys nekenčia kačių ar kodėl dievas nėra vedęs. Jos nekalba vaikų kalba kaip kiti suaugusieji, nes tai sunku suprasti. Visi turėtų stengtis turėti močiutę, ypač tie, kurie neturi televizoriaus, nes močiutės yra vienintelės suaugusios, kurios turi laiko.“
Nors sakoma, kad geriausia auklė pasaulyje yra močiutė, tačiau tėvams ne visada patinka, kai kas nors per daug kišasi į tai, kaip jie auklėja, maitina ir rengia savo atžalą. Nesvarbu, ar tai - plėšyti džinsai, ar marškinėliai su roko grupės logotipu, ar odinė striukė. Jūs neturėtumėte sau sukti galvos dėl to, kaip aprengtas jūsų anūkas. Kad ir ką valgo jūsų anūkas - tai taip pat neturėtų jūsų jaudinti. Tai - tėvų rūpestis. Disciplina - gana sudėtingas dalykas. Nebijokite, jei tėvai labai meiliai bendrauja su jūsų anūkais - tai tikrai nereiškia, kad iš jų būtinai išaugs išlepinti ir niekam tikę žmonės. Šiaip ar taip, juos augina jūsų pačių vaikai. Kritikuoti jų neišmanymą ar nekompetenciją - tai tas pats, kas kritikuoti save už tai, kad juos tokius užauginote, ir savo tėvus - už tai, kad tapote blogais tėvais. Nereikia savęs lyginti su anūkais. O ir kam? Jei tėvai leidžia vaikams piešti ant vienos iš kambario sienų, o jūs esate kategoriškai prieš, žiūrėkite į visa tai iš šalies. O gal norite prisidėti? Paprastai tėvai ir patys gali pasirūpinti savo vaikais, jų saugumu. Po šios frazės paprastai seka ne malonūs prisiminimai, o kritikos lavina. Nereikia pamiršti, kad laikai keičiasi, keičiasi ir patys žmonės, ir aplinkybės... Jūs tik ką pati pasakėte, kad tai - ne jūsų reikalas. Tada kam kištis ir gadinti santykius? Juk kiek galvų - tiek nuomonių, ir anūko tėvų nuomonė nebūtinai kažkuo blogesnė už jūsų. Nepamirškite, kad jūsų artimieji turi darbą ir savo asmeninį gyvenimą. Nereikia iš jų reikalauti dėmesio daugiau, negu jie gali duoti. Nereikia gyventi dėl kitų - pamėginkite gyventi dėl savęs. Tada bendravimas su anūkais teiks džiaugsmą ir jums, ir jiems, be to, parodysite gerą asmeninį pavyzdį. Mokykitės, keliaukite, bendraukite, skirkite laiko ir dėmesio sau - jūs to nusipelnėte.
Kodėl ne visos močiutės myli savo anūkus? Na, gal ir myli, bet neskuba jų čiūčiuoti ir sekti pasakų, padėti dukroms ir t.t.? Močiutei, kaip ir apskritai moteriai, visuomenė kelia tam tikrus reikalavimus. Papročiuose močiutė - personažas, pasižymintis šiomis pagrindinėmis savybėmis: Ji būtinai gera; Ji vaišinga; Ji moka pasakų, tradicinių lopšinių, sakmių bei padavimų; Ji išmano kulinariją, verpimą, mezgimą, liaudies šokius bei moka burti; Ji apskritai yra liaudies meno ir išminties nešėja. Atitikdama visus šiuos reikalavimus močiutė prileidžiama prie anūkų, jai pateikiama perduoti jaunai kartai tradicijas. Anūkai, kurių užimti šiuolaikiniai tėvai dažniausiai auklėti deramai nesugeba, pakliūna į rankas močiutei bei seneliui, kurie papildo tėvų auklėjimo spragas. Tradiciškai tai vyksta kaimietiškame name. Tokiu būdu anūkai ne tik pabūna senelių aplinkoje, bet dar paragauja gryno oro, bent miglotai - žemės ūkio darbų bei gyvulininkystės. Senoji tradicinė močiutė jausdavosi labai svarbus žmogus, nes atlikdavo svarbią visuomeninę misiją. Jei mes pasakysime, kad brandus žmogus dalinasi tarp rūpinimosi kitais ir savęs realizavimo, tai močiučių uždavinys rūpintis nusverdavo uždavinį save realizuoti. Tačiau jau antra karta auga visiškai kitaip. Seneliai, ypač gyvenantys miestuose, nebeužsiima nei žemės ūkiu, nei gyvuliais. Na, galbūt, jie turi seną šešių arų sklypą. Kai kurių jaunų tėvų tėvai netgi išsikėlę į užsienį. Galbūt, močiutė yra buvusi inžinierė, mokytoja ar kirpėja. Dainavo operoje. Atsikėlė į Lietuvą iš Ukrainos, Rusijos ar Vidurio Azijos. O galbūt ji apskritai nedirbo, nes senelis buvo tarybinės gamyklos direktorius… Todėl močiutės jei ir išmano liaudies tradicijas, tai labai fragmentuotai. Ir jei liaudies, tai „ne tos liaudies“. Na galbūt, dar jos moka siūti su mašina. Arba žino vieną kitą lopšinę. Tačiau visas kitas jos išsilavinimas - televizija, laikraščiai bei knygos. Kol ji augino ir statė ant kojų savo vaikus, ji galėjo nespėti savęs realizuoti. Taigi, mes turime vis mažiau tradicinių močiučių. O netradicinės? Tokia močiutė kitaip elgiasi ir su anūkais. Ji jaučiasi ne tiek pajėgi perduoti jiems liaudies kultūrą. O internetinės kultūros ji nežino. Jos gaminamas maistas gali netikti suaugusiai dukrai, gyvenančiai mieste ir mėgstančiai kinų maistą. Siūti dabar nereikia. Kam ji reikalinga? Dažniausiai iš jos tiek ir nelaukiama, iš jos norima tik vieno: kad ji padėtų prižiūrėti mažus vaikus. „Prižiūrėti“ - tai ne tas pats, kaip „perduoti tradiciją“. Tai žymiai paprastesnis reikalavimas, prilyginantis močiutę prie auklės, kuria pilnai galėtų dirbti kokia nors jauna mergina iš provincijos ar pensininkė iš gretimo namo. Močiutei nesinori būti taip nuvertintai. Jai norisi dirbti, gyventi įdomų gyvenimą, ilsėtis sode ar - kodėl gi ne ? - nuvažiuoti į kokį kurortą, pamatyti užsienį. Jei ji neuždirba, jai norsi pabūti sode, su gėlėmis, su draugėmis ar pažiūrėti televizorių. Jai norisi realizuoti save taip, kaip ji nespėjo, kol pati buvo mama. Maži rėkiantys padarėliai atimtų iš jos šį laiką ir reikėtų: Keisti jų sauskelnes; Ruošti ir duoti mišinukus; Vežioti į lauką su vežimėliu; Migdyti, dainuoti ir sekti pasakas; Žaisti ir bendrauti. Visa tai puiku, jei žmogus siekia atsiduoti rūpinimuisi kitais. O jei savęs realizavimui? - tuomet jis viso to nenorės. Užteko jam vargo su savo vaikais. Ypač jei dabar sveikata jau „nebe ta“. Ir štai jei anksčiau marčios ir uošviai skųsdavosi: seneliai atima iš mūsų vaikus, tai dabar neretai skundžiasi: aš neturiu, kur nuvežti savo vaikų. Konfliktas „mama viskam vadovauja ir neleidžia man jautis motina“ pasipildo konfliktu „kur jūs būnate, kai jūsų labiausiai reikia?“. Tačiau sprendimas yra. Ir vienu, ir kitu atveju seneliai nenori nieko skriausti. Jie tiesiog nori jaustis reikalingi, gerbiami ir nenurašyti. Sena psichologinė gudrybė „padėk žmogui jausti savo vertę“ - visai ne manipuliacija. Tai realus realaus poreikio tenkinimas. Senstant reikia ne mažiau pagarbos, nei jaunystėje. Ir jei senelė girdėtų iš savo vaikų, kodėl ir už ką tie ją gerbia, jei vaikai prisimintų jos nuostabius receptus, jos žinias, jos unikalius gabumus, ir primintų jai apie tai… Pasakykite nuoširdžiai: ar jūs patingėtumėte užplikyti arbatą žmogui, kuris pasakytų: „taip skaniai ją užplikyti moki tik tu“?
Šilta ir rami istorija apie namų jaukumą bei stebuklingą ryšį tarp anūkės ir močiutės. Agota buvo pavadinta močiutės garbei. Kelias popietes per savaitę, kai mamai tekdavo dirbti, ji praleisdavo pas ją. Mergaitė tiesiog dievino tuos vakarus su močiute 💖. Agota susirangydavo ant grindų, apsikrovusi minkštomis pagalvėlėmis. Šalia visada priguldavo ir močiutės šuniukas 🐾, kuriam labiausiai patikdavo snūduriuoti priglaudus nugarą prie mergaitės kojos. Jo ritmingas alsavimo garsas, rodos, susiliedavo su namų ramybe. Kitame kambario gale, savo mylimame krėsle, močiutė ištiesdavo Agotai didelę vilnos sruogą, kad ši ją palaikytų, kol siūlai bus suvynioti į kamuolį. Močiutės rankos, smulkios ir šiltos, lietėsi prie mezginio su pasitikėjimu, atsiradusiu per daugybę metų. Agota stebėjo, kaip ramiai juda močiutės pirštai, tempdami ir vyniodami vilną, formuodami apvalų, tankų kamuoliuką. Iš jo netrukus, virbalams taukšint, turėjo gimti megztinis. Agota tarp pirštų laikė įtemptą vilnos giją. Ji buvo švelni, puri ir jautėsi lyg močiutės paglostymas. Po truputį kamuolys didėjo, o močiutė mikliai ir kantriai jį suko. Kai kamuolys buvo paruoštas, močiutė pakeitė poziciją ir, tyliai atsidususi, paėmė į rankas žvilgančius virbalus. Prasidėjo mezgimas. Atrodė, kad virbalai šoka pagal kažkokį nematomą ritmą, susipindami su vilna, kuri lengvai slydo ir virto akimis, formuojančiomis būsimą megztinį. Agota stebėjo, kaip ore plaukioja mažytės dulkių dalelytės, šokdamos pro langą krentančiuose saulės spinduliuose. Atrodė, kad laikas šioje saugioje erdvėje sustojo. Šuniukas per miegus sujudėjo, švelniai trūkčiodamas letenėlėmis, lyg sapne bėgtų per pievą. - Nagi, mažute, stokis, pažiūrėsim, kaip tinka dydis... Oho, atrodo, kad paaugai! Močiutė matavo mezginį, o Agota stovėjo kaip kantrybės įsikūnijimas. 10 sekundžių ir paruošta. Gauk pasakas el. Gauk naujas pasakas el.
Kartą vienas mažas berniukas persišaldė. Kur jis sušlapo kojas, niekas negalėjo pasakyti: oras buvo visai sausas. Motina jį nutaisė, paguldė į lovą, liepė atnešti imbriką ir išvirti šeimedžio arbatos vaikui sušilti. Tuo laiku atėjo juokingas linksmas seniukas, gyvenęs tų pačių namų viršutiniame aukšte. Jis buvo visai vienas, neturėjo nei pačios, nei vaikų, o vaikus labai įmylėjo, mokėjo jiems pasakoti gražiausias pasakas ir istorijas.
- Dabar išgersi savo arbatą, paskui gal paklausysi pasakos,- tarė motina. - Kad aš mokėčiau kokią naujesnę!-atsakė seniukas, maloniai linguodamas galvą,- Kurgi tas mūsų vaikas sušlapo kojas? - Tikrai, kur?- stebėjosi motina.- Niekas negali žinoti. - O pasaka bus?- paklausė berniukas. - Pirma norėčiau žinoti, ar gilu vandens griovy toj gatvėj, kur jūsų mokykla? Ar tu gali man tai pasakyti? - Man vos lig pusės blauzdų!-atsakė berniukas.- Ir tik giliausioj vietoj. - Mat kur mes sušlapom savo kojas!-tarė seniukas.- Dabar reikėtų tau pasakyti pasaką, tik nei vienos nemoku naujos. - Jūs tuojau galite sugalvoti ją,- atsiliepė berniukas. - Mama sako, kad ką jūs pamatot, ką paliečiat, vis pasidaro pasaka arba istorija. - Bet tokios pasakos ir istorijos niekam tikę. Tikros - tos ateina pačios! Ateina ir pasibeldžia į galvą: „Štai aš!" - Ar greitai kokia nors pasibels?-paklausė berniukas. Motina susijuokė, pridėjo į imbriką šeimedžio žiedų ir ėmė virti. - Bet sakykit gi! Sakykit kokią nors! - Gerai, jei ateitų pati! Tik jos didžiuojasi, ateina tada, kada paima noras. Palauk!- tarė jis staiga.- Štai ji! Žiūrėk į imbriką! Berniukas pažiūrėjo: imbriko dangtelis pradėjo kilotis, iš vidaus pasirodė gražūs baltučiai šeimedžio žiedeliai, paskui išaugo ilgos žalios šakos. Jos augo net iš imbriko snapelio, ir netrukus pasidarė visas krūmas. Kaip gražiai žydėjo ir kvepėjo šeimedis! Iš žalių lapų žiūrėjo malonaus, veido senutė, apsidariusi nuostabiu drabužiu, žaliu kaip šeimedžio lapai ir išpuoštu baltais žiedeliais. Iškart sunku buvo suprasti - ar čia drabužis, ar tiesiog žalinys ir gyvi šeimedžio žiedeliai. - Kaip vadinasi ta senutė?- klausė berniukas. - Romėnai ir graikai ją vadino Driada,- tarė seniukas.- Bet tas vardas mums per gudrus, ir Naujasodėj ją praminė „šeimedžio močiutė". Gerai į ją įsižiūrėk ir klausyk, ką aš pasakosiu. Toks pat didelis sužydęs krūmas augo Naujasodėj vieno mažo kiemelio kampe. Po tuo krūmu popiečio metu sėdėjo ir šildėsi prieš saulę senutis su senute: senas, jau daug metų paleistas iš tarnybas matrosas ir jo lygiai sena pati. Jie jau turėjo anūkų vaikų, netrukus manė atšvęsti savo auksines vestuves, tik negalėjo tiksliai prisiminti, kurią dieną. - Ar meni,- sakė senasis matrosas,- kaip mes bėginėjom ir žaidėm kartu, kada buvome vaikai? Štai čia, tam pačiam kieme, mes sodinom savo sodą! Meni, bedėm į žemę basliukus ir šakutes? - Taigi, taigi,- tvirtino senutė.- Menu, menu! Mes netingėdami laistėm tas šakutes. Viena šakutė buvo šeimedžio, ji išleido šakneles, išsprogo ir štai kaip išsikerojo. Mes, senučiai, dabar galime sėdėti jo pavėsy. - Tiesa!-kalbėjo vyras.-O štai anam kampe stovėjo kubilas su vandeniu. Tenai mes leidom laivelį, mano išdrožtą iš medžio. Kaip jis gražiai plaukė! O netrukus aš paragavau tikrą plaukymą. - Taip, bet pirma dar mes ėjom į mokyklą ir ką pramokom!- atsiliepė senutė.- Galop buvo mūsų pirmoji komunija. Mes abudu apsiverkėm tada!.. O paskui mes įlipom į aukštą bokštą ir iš ten žiūrėjom į miestą ir jūrą. Vėliau mes matėm plaukant po kanalą puikioj laivėj karalių su karaliene. - Tiesa, ir netrukus aš gavau pažinti tikrą plaukymą. Daug, daug metų aš praleidau toli nuo tėvynės! - Kiek aš ašarų praliejau! Jau maniau, kad tu miręs ir guli ant jūros dugno. Kiek kartų naktį kėliausi pažiūrėti, ar sukasi vėjarodis. Vėjarodis sukosi, bet tu vis negrįžai! Gerai menu, kaip sykį, per patį lietų, į kiemą įbildėjo šiukšlių vėžėjas. Aš išėjau su šiukšlių kibiru iš tų namų, kur tarnavau, ir sustojau duryse. Baisus buvo oras! Tuo pačiu metu atėjo laiškininkas ir padavė laišką nuo tavęs. Ilgai gi jis keliavo! Pagavau aš jį ir tuojau pradėjau skaityti. Kartu juokiausi ir verkiau... Kaip aš tada džiaugiausi! Tu rašei, kad esi šiltuose kraštuose, kur auga kava. Kokia laiminga turėjo būti ta šalis! Tu dar daug ką pasakojai savo laiške, ir viską, rodos, aš mačiau savo akimis. Lietus pylė, o aš vis stovėjau tarp durų su šiukšlių kibiru. Staiga kas apkabino mane per pusiau... - Ir tu atsivėdėjus drožei jam į ausį! - Ką aš galėjau žinoti, kad čia buvai tu! Tu pavijai savo laišką! Ir koks tu buvai gražus! Bet ir dabar tu gražus! Tau iš kišenės kyšėjo geltona šilkinė skarytė, buvai užsidėjęs ceratinę kepurę. Tikras elegantas! Koks buvo oras ir į ką panaši buvo mūsų gatvė! - Paskui mes darėm vestuves,- toliau kalbėjo senasis matrosas. - Meni? - Ir jie visi užaugo ir buvo geri žmonės. Visi juos myli. - Dabar jie patys turi vaikų,- džiaugėsi senutis.- Kokie sveiki mūsų anūkai!.. Man rodosi, kad mūsų vestuvės buvo lygiai šiuo metu. - Kaip tik šiandien!-atsiliepė Šeimedžio močiutė ir linktelėjo galvą į senučius, bet jie pagalvojo, kad juos sveikina kaimynė. Jie sėdėjo greta ir nudžiugę žiūrėjo į viens antrą. Po kiek laiko atėjo pas juos vaikai ir anūkai. Jie puikiai žinojo, kad šiandien senučių auksinių vestuvių diena, jie jau sveikino juos rytą, bet senučiai buvo jau pamiršę, nors gerai minė, kas atsitiko prieš daug daug metų. Šeimedis gardžiai kvepėjo, saulė leidos ir švietė senučiams tiesiai į jų paraudusius skruostus. Jauniausias anūkas šoko aplink senelį ir senelę, dainuodamas iš džiaugsmo, kad vakare bus pokylis: vakarienei išvirs karštų bulbių! Šeimedžio močiutė linkčiojo galvą, kartu su kitais ji džiaugėsi. - Juk čia visai ne pasaka!-tarė berniukas, kai sakytojas sustojo. - Tu taip kalbi,- atsakė seniukas,- bet paklausim Šeimedžio močiutės. - Čia ne pasaka,- atsiliepė Šeimedžio močiutė,- bet netrukus prasidės ir pasaka! Iš tikrovės išauga nuostabiausios pasakos. Kitaip mano kvepiantis krūmas nebūtų išaugęs iš imibriko. Sulig tais žodžiais ji paėmė berniuką iš lovos ant rankų; žiedais aplipusios šeimedžio šakos staiga susiglaudė, ir berniukas su senele atsirado tartum kokioj palaipinėj, kuri ėmė su jais švilpti oru. Kaip buvo malonu! Šeimedžio močiutė pavirto į mažą gražią mergytę, bet jos drabužėlis buvo žalias, išmargintas baltais žiedeliais. Mergytės krūtinę puošė šeimedžio žiedas, o galvos garbanas tokių žiedų vainikas. Jos akys buvo didelės, mėlynos. Oi, kaip ji buvo graži! Berniukas pasibučiavo su mergyte, ir abudu pasidarė vienų metu ir vienodai laimingi. Paskui jie išėjo iš palapinės ir atsirado sode prieš namus. Prie vieno medžio buvo pastatyta tėvo lazda. Vaikams ir lazda buvo gyva; jie apsižergė ją - žibantis bumbulas pavirto į puikią arklio galvą su ilgais karčiais; paskui išaugo keturios laibos stiprios kojos, ir žirgelis ėmė vaikus nešti aplink pievelę. - Dabar mes josim toli toli!-tarė berniukas.- Į bajorų sodybą, kur mes esame kartą buvę. Ir vaikai jojo aplink pievelę, o mergytė,- mes juk žinom, kad čia buvo Šeimedžio močiutė,- sakė: - Štai mes jau už miesto! Matai laukininkų namelius? Ant jų gula šeimedžių šakos. Aure vaikščioja po kiemą gaidys, kapsto šiukšles ir ieško vištoms kirmėlių. O štai mes ant kalnelio pas bažnyčią! Kokie dideli ąžuolai auga aplink ją! Vienu ąžuolo šaknys išlindo į viršų!.. Dabar mes prie kalvės! Matai, kaip liepsnoja ugnis, kaip daužo su kūjais pusnuogiai žmonės. Žiežirbos šoka į visas puses!.. Ir viskas, ką vardijo mergytė, sėdėjusi raita ant lazdos užpakaly berniuko, bėgo jiems pro akis. Berniukas viską tą matė, nors jie jojo tik apie pievelę. Paskui jie nuėjo į šoninę alėją žaisti ir atsitvėrė sau mažą sodelį. Mergytė ištraukė iš savo vainiko vieną šeimedžio žiedelį ir pasodino jį, ir jis išaugo lygiai toks, kaip Naujasodėj senučių, kada jie buvo dar vaikai. Mergytė tvirtai apkabino berniuką, iškilo su juo į orą ir aplėkė visą Daniją. Po pavasario ėjo vasara, po vasaros - ruduo, po rudens - žiema; tūkstančiai vaizdų smigo berniukui į širdį, o mergytė vis kartojo: - To nepamirši tu niekados! Visos tos kelionės metu šeimedis kvepėjo nepaprastai gardžiai. Berniukas jautė kvapą ir rožių, ir bukų, bet šeimedis kvepėjo labiausiai,- juk jo žiedas spinduliavo nuo mergytės krūtinės. - Kaip čia gražu pavasarį!-sakė mergytė, ir jie atsidūrė tik išlapojusiam bukų miške, kur žydėjo visokie žolynai.- O, kad amžinai būtų pavasaris kvepiančiuose danų miškuose! - Kaip čia gražu vasarą!-vėl ji sakė,- ir jie lėkė pro seną bajorų sodybą su riterių pilim; raudonos sienos ir frontonas buvo atsimušę kanale, po kurį plaukė gulbės ir žvalgėsi į sodo tamsias vėsias alėjas. Javai bangavo nuo vėjo kaip jūra, grioviuose mirguliavo raudonos ir geltonos gėlytės, tvoromis raitėsi apyniai. Vakare patekėjo šviesus apskritas mėnuo, o nuo pievų dvelkė tik nupjauto šieno kvapas. - To neužmirši niekados! - Kaip čia gražu rudenį!-vėl sakė mergytė,- ir dangaus skliautas pasidarė dukart aukštesnis ir mėlynesnis. Miškai sumirgėjo įvairaus skaistumo raudonomis, žaliomis ir geltonomis spalvomis. Medžiokliniai šunys varinėjo kiškius! Pulkai paukščių čirkšdami skraidė pulkais po kalnelius, kur guli seni akmenys, apsiraizgę gervuogėmis. Tamsiai mėlynoj jūroj subaltavo burės, o kloniuose senos moterys, mergaitės ir vaikai raškė apynius. Jaunimas dainavo senovės dainas, o senos bobos sakė pasakas apie kaukus ir aitvarus.- Kas gali būti gražesnio! - O kaip čia gražu žiemą!-vėl ji sakė,- visi medžiai apšerkšniję, jų šakos atrodo kokie balti koralai. Sniegas girgžda po kojomis, lyg visi būtų užsimovę naujus batus, o nuo dangaus pabiro po viena kitos žvaigždelės. Namuose uždegė eglutes, davė vieni kitiems dovanas; visi žmonės džiaugėsi ir linksminosi. Kaime laukininkų pirkiose be perstojo girdėti buvo griežtuvų balsai. Net vargšų vaikai sakė: „Kaip gražu pas mus žiemą!" Taip, gražu! Mergytė parodė visa tai berniukui, visur kvepėjo šeimedžiai, visur plevėsavo danų raudona su baltu kryžium vėliava, su kuria plaukė senasis matrosas iš Naujasodės. Tas berniukas užaugo, ir jis gavo toli plaukti į šiltuosius kraštus, kur auga kava. Atsisveikinant mergytė davė jam gėlę nuo savo krūtinės, ir jis paslėpė ją savo knygoj. Būdamas svetimose šalyse, jis dažnai minė savo tėvynę ir vožė knygą -ir vis toj pačioj vietoj, kur buvo gėlė, jam duota atminimui. Kuo daugiau jaunikaitis žiūrėjo į gėlę, tuo skaistesnė ji jam rodėsi ir labiau kvepėjo, ir jam matėsi, kad jis jaučia danų miško kvapą. Taip praėjo daug metų; jis paseno ir sėdėjo su savo sena pačia prie žydinčio šeimedžio krūmo, jie sėdėjo šalimais, kaip senelis ir senelė iš Naujasodės, ir kalbėjo apie praeitas dienas ir apie savo auksines vestuves, visai taip, kaip anie. Mėlynakė mergytė su šeimedžio vainiku ir gėlele ant krūtinės iš krūmo šakų linkčiojo galvą ir sakė: „Šiandien jūsų auksines vestuvės!" Paskui ji paėmė iš savo vainiko dvi gėleles, pabučiavo jas, ir jos ėmė žibėti pirma kaip sidabras, paskui kaip auksas. O kai mergytė jas uždėjo ant senučių galvų, gėlės pavirto į karūnas, ir vyras su pačia sėdėjo prie žydinčio šeimedžio krūmo tarytum karalius su karaliene. Tada senutis apsakė pačiai istoriją apie Šeimedžio močiutę, kaip pats ją girdėjo vaikystėj, ir jiems rodėsi, kad toj istorijoj buvo daug panašaus iš jų pačių gyvenimo istorijos. Ir kas buvo panašaus, labiausiai jiems tiko. - Taigi, taigi!-atsiliepė mergytė tarp žalių lapų.- Kas mane vadino Šeimedžio močiute, kas Driada, o tikras mano vardas Atsiminimas. Aš esu medy, kur vis auga ir auga; aš viską menu ir moku apie viską pasakoti! Parodyk gi, ar sveiką išlaikei mano gėlytę! Ir senutis atvožė knygą: šeimedžio gėlytė gulėjo tokia pat skaisti, lyg būtų tik dabar ten įdėtai Atsiminimas meiliai linkčiojo senučiams, o jie sėdėjo su auksinėmis karūnomis nušviesti raudonos vakaro saulės. Jų akys užsimerkė ir... čia ir pasakos galas! Berniukas gulėjo lovoj ir pats nežinojo, ar čia jis sapnavo, ar iš pasakos girdėjo. Imbrikas stovėjo ant stalo, bet iš jo niekas neaugo, o seniukas jau ruošėsi išeiti ir netrukus išėjo. - Kaip gražu!-tarė berniukas.- Mama, aš buvau šiltuose kraštuose! - Tikiu, tikiu!-atsakė motina.- Išgėrei du puodelius stiprios šeimedžio arbatos, todėl nenuostabu, kad buvai šiltuose kraštuose!-Ir ji gerai apklostė vaiką, kad jis nenušaltų.- Tu gerai pamiegojai, kol mes su seniuku ginčijomės, ar čia pasaka ar tiesa. - O kurgi Šeimedžio močiutė?-klausė berniukas. - Imbrike!-atsakė motina.- Ir tegu ji ten palieka!
