Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti.
Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas. Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas - ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Kaip mokyti vaikus eilėraščių?
Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius. Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį. Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį. Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraštis apie zuikį: pasaka ir pamokslas
Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.
Netoli karaliaus dvaro gyveno prastas žmogelis, kuris turėjo tris sūnus. Vyriausias ir gudriausias sūnus sako: - Aš eisiu karalaitės laimėti. Beeidamas sutiko jis seną elgetą, bet nė labas rytas jam nesakė. Tas paklausė: - Kur taip skubinies, sūnau? - Kas tau rūpi! - suniurnėjo tas, tolyn eidamas. - Tavo žygis nepasiseks! - pasakė jam senis. Taip ir nutiko: vyriausias ir gudriausias sūnus sugrįžo namo, nieko nelaimėjęs. Dabar sakėsi eisiąs antras gudrusis sūnus ir tikrai karaliaus dukterį gausiąs. Bet ir jam taip sekėsi kaip pirmajam.
Trečiasis sūnus, paikiausias, kalbėjo: - Jei vyresnieji abu ėjo, ir aš nueisiu, gal man pasiseks. - Ko tu nori, kad gudrieji nieko nelaimėjo?! Bet tas, nieko neklausydamas, išėjo pas karalių. Beeidamas vėl sutiko tą senąjį elgetą; kaip pridera, jam nusilenkė ir, kepurę nusiėmęs, palinkėjo labo ryto. Senukas padėkojęs ėmė klausinėti, kur einąs. Jauniausias jam visą savo širdį atvėrė, nieko nenutylėjo. Tada elgeta davė švilpynę, sakydamas: - Šiandien gausi šimtą zuikučių ganyti, tai tik pašvilpk, ir jie klausys.
Pas karalių nuėjus, pirmas jo žodis buvo: - Kur yra duktė? Norėčiau matyti, ar ji man patiks. Ją pamatęs, sako: - Patinka! Dėl jos noriu tuos tris darbus atlikti. Karalius tą dieną jam davė šimtą zuikučių ganyti. Kai išnešė juos į lauką ir paleido, į visas šalis tuoj išbėgiojo, po krūmus išlandžiojo, nei regėt neregėti. Paikasis sūnus jiems davė valią, tik paskui, visiems išlaksčius, norėjo pažiūrėti, ar jie švilpynės klausys. Pašvilpė, o zuikučiai kaip žaibas ir čia; suskaitęs nė vieno nepasigedo. - Tai vėl bėkit, pasiganykit, o kai reiks - sušvilpsiu! - prisakė visam šimtui. Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė. O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę, kad vieną zuikutį iš to skaičiaus iškaulytų. Ta, apsirengus kaip sena boba, atslimpina pas jį ir klausia, ar negalėtų jai vieną vienintelį zuikį duoti: labai esąs jai reikalingas. O ta neatstoja, vis kaulija: - Vieną juk galėtum duoti! Supratęs, kas per viena ta esanti, paikutis galiausiai pasakė duosiąs zuikutį, jei jį smagiai pabučiuosianti. Karalienė gynės gynės, bet matydama, kad kitaip nieko neišeina, šmakšt ir pabučiavo. Zuikutį į pintinėlę įlaminus, linksma nuėjo namo, nes manė paikutį apgavusi. Tas palaukė, kol ji visai arti namų jau buvo, ir, išsiėmęs švilpynę, sušvilpė. Kai tik sušvilpė, zuikutis dunkst į antvožą, drykt iš pintinėlės, dudulkt pas, savo poną. Karalienė paliko besidairanti - zuikio kaip nebūta! Vakare paikutis su švilpyne sušaukė visą šimtą zuikučių, parginė namo ir atidavė karaliui.
Kitą dieną, eidamas į karaliaus dvarą, jis vėl sutiko senąjį elgetą. Tas jam davė tokią dūdą ir pasakė: - Šiandien gausi arklius ganyti. Kai tik šita dūda uždūduosi, visi arkliai subėgs. Kaip tas sakė, taip ir buvo. Karalius tą dieną jam paskyrė šimtą arklių ganyti ir liepė vakare visus suvaryti į tvartą. Paleisti į lauką, arkliai bematant į visas šalis išlakstė - kas ten juos kur besuvaikys! Bet paikutis po valandos pabandė uždūduoti, ir tuoj visi subėgę jį apstojo. Karalius vėl siuntė savo moteriškę arklio iškaulyti, bet ta nėjo: sakėsi arklio bijanti, pats geriau eitų. Tada karalius persirengė, kad jo nepažintų, demžė pas jaunąjį vyrą į lauką ir klausinėjo, ar neturįs arklio parduoti. - Parduoti neturiu,- atsakė šis. Ar negalįs paskolinti? - Irgi ne. Tai gal dovanotų? - Jei labai reikia, galėčiau vieną dovanoti, bet tik tada, kai savo asilui uodegą pakylėjęs palaikysi. Karalius gudravo šiaip, gudravo taip - niekas negelbėjo, turėjo asilėliui uodegą pakylėti, šiaip nebūtų arklio gavęs. O kai gavo, linksmas ant jo užsisėdo ir parjojęs tvarte uždarė, galvodamas: „Šiandien jį tikrai apgavau, vieno arklio jis vakare neturės". Bet jauniausias sūnus kai uždūdavo, arklys išgirdęs kaip šoko prieš duris, durys tik tvokst atsivėrė, ir karalius, į tą trenksmą prie lango pribėgęs, tik uodegos galelį tepamatė švytuojant. Vakare paikutis parginė visus arklius ir suvarė į tvartą.
Trečią dieną liepė karalius pilną maišą primeluoti, iki sakysiąs „užriškit". Paikutis, burną į maišą įkišęs, melavo ir svilino vis kaip drūtas, o maišas kaip tuščias, taip tuščias: melai juk ne pelai. Tada jis sumanė kitaip maišą pripildyti ir pradėjo teisybę kalbėti: kai jis zuikius ganęs, tai atėjusi karalienė pirkti, bet jis nedavęs, kol jo nepabučiavusi. Karalius iš to daug gardaus juoko turėjo. - Tik užriškit maišą, jau pilnas! - sušuko karalius, jam dar nebaigus kalbėti. Taip paikutis ir laimėjo karalaitę.
Zuikis Keršytojas | Animacinis Anekdotas
Staiga cip cip! Bet.. - Ku kū! Ku kū! Drykt! - Būsiu mokinė.. - Ū ū! Ū ū! Ū ū! Visų stebuklų pasaką? Ūžu žu! - Kilk laimingas į aukštį! Pamojuoju jam aš. Gal jis.. Nes esate.. Ir ..... Štai! Kad leistum jam, gražiam, pražūti? Vaikams įkyrėjo... Girdit? Lovoj ankšta. Per ankšti. Ir valgysiu. ,,Kas per pokštas? Man parodė? Auksinius? Per naktis prie manęs? Gaisrinė, policija! šaltam garaže, daktaras važiuoja... gražus! Viens, du trys! pačiūžas ir linksmi išvažiavo. Atidarau. Čia akis. Čia ranka. Čia ranka. - Prašom, do... Prašom, re... Ką barsukas? - Koks vėžlys! Ir... Kaip puiku! Bapt! Capt! - Gimtinė! (Aut. Kalėdos, Kalėdos! Kalėdos, Kalėdos! Kalėdos, Kalėdos! (Aut. (Aut. (Aut. (Aut. (Aut. (Aut. Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais - vaiko smulkiajai motorikai, akies-rankos koordinacijai, pažinimo funkcijoms lavinti.
Ar lauki mano dovanų? Tuojau sulauksi! Pingvinuk, kokia puiki Tavo eilėraštukų dėžutė. Kada gi tiek sukaupei? Šitas eilėraštukas mano topinis. Jį labai mėgsta vaikai darželyje atlikti su judesiais. Kada gi tiek sukaupei? Tiek juos mylinčių močiučių. Jos ne tokios kaip seniau! Nori būti gražios damos. Ir sijonai iki kelių. Kartais net ilgi nagai. Kitos siūna drabužiukus. Ir linksmiausias daineles. Pačios mokytis ketina. Braižo tiltus ir kelius. Be prijuostės, be skarutės. Ačiū, pingvinukui, už tokią gerą temą. Man labai padėjo tavo pasiūlyti eilėraštukai. Kažkada, kai sūnus buvo mažiukas, mokėmės eilėraštuką, bet viso neprisimenu. Gal tu žinai ? Ateis Kalėdos, Kūčios Varpeliai suskambės.
Argi oras ne puikus? Neviliokit, nevalia! Pabėgėjęs atsidusta. Prisivalgęs zuikis sėdi... - Sveikas, Zuiki, kur bėgioji? - Lape snape, nevilioki! - Tebūnie, kaip tu sakai! Zuikis šoko, ūsą raitė. Šoko trypė - op op op! Jis kamputy susiriečia. Zuikis mokosi gerai. /E. Jei tavo namuose nėra katės. Argi oras ne puikus? Neviliokit, nevalia! Pabėgėjęs atsidusta. Prisivalgęs zuikis sėdi... - Sveikas, Zuiki, kur bėgioji? - Lape snape, nevilioki! - Tebūnie, kaip tu sakai! Zuikis šoko, ūsą raitė. Šoko trypė - op op op! Jis kamputy susiriečia. Zuikis mokosi gerai. /E.
tags: #eilerasciai #apie #zioga #vaikams
