Lietuvos literatūros istorijoje Vilniaus tema užima svarbią vietą, o jos atspindžiai vaikų poezijoje atskleidžia ne tik miesto istoriją ir kultūrą, bet ir ugdo tautinę savimonę.
Vilniaus įkūrimo mitai vaikų literatūroje
XVI a. Lietuvos metraščiuose užfiksuotas padavimas apie Vilniaus įkūrimą yra vienas svarbiausių lietuvių mitų, prie kurio rašytojai nuolat grįžta. Meniniu žodžiu perteiktas naratyvas neretai būna paveikesnis už išlikusį pirminiame šaltinyje. Šiuo požiūriu išskirtinis, iki šiol nepranoktas yra 1938 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys "Giesmė apie Gediminą". Metraštyje užrašyto padavimo tekstas yra dalykiškas ir glaustas. Vilniaus įkūrimo priešistorės užuomazga - Gediminas išjoja už keturių mylių nuo Trakų medžioti. Apie medžioklės girią nepasakojama. Poema pradedama girių pašlovinimu.
Metraščiuose minimi du kalnai. Pirmasis siejamas su tauru („ (…) ir užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu“), antrasis - su nakvojant Šventaragio slėnyje susapnuotu geležiniu vilku („Ir tenai miegodamas jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas“). "Giesmėje apie Gediminą" kalba sukasi apie vieną kalną, tačiau mitologinės semantikos požiūriu jis yra koncentruoto sakralumo. Ant to kalno, priešingai nei metraščiuose, niekaip neįvardyto, kunigaikštis su savo kariais švenčia sėkmingą medžioklę („Kalno ošiančioj aikštėj / Palei laužą puotą kelią“), ten pat jis nakvoja ir sapne ant to kalno išgirsta ir išvysta besiartinantį geležinį vilką, kitą dieną ant to paties kalno sulaukia žynio Lizdeikos, išaiškinančio sapno prasmę - „čia“, vadinas, ant šito kalno, įkurti miestą - garsų ir amžiną.
Sruoga, poetinėje Vilniaus įkūrimo mito geografijoje išskirdamas vieną kalną, jį sureikšmina ir priartina prie universaliosios Šventojo, arba Kosminio, kalno simbolikos. Su ja susijusi ritualinė puotos semantika. Metraščių padavime apie jokią puotą nekalbama. "Giesmėje apie Gediminą" ant kalno puotai užkurtą laužą galima interpretuoti kaip aukurą, o vaišėms atiduotą Gedimino nudobtą taurą - didžiausią medžioklės laimikį - kaip auką. Ritualinių požymių turi ir prie laužo midaus taurę iškėlusio Gedimino prakalba. Į dievus kunigaikštis nesikreipia, jis pagerbia kitus sakraliajai sferai priskiriamus asmenis - protėvius: „Ar jie jaučia mus, ar girdi? / Ar kad jaudina mums širdį - / Ir paguoda jų visa? / Nežinau… Bet dvasioj mano / Jie nemirdami gyvena. / Juos gaivindamas miniu. / Ir šią taurę aš keliu, / Kad gyventų širdyse / Mūsų protėvių dvasia / Kaip šviesa ir šiluma, / Kaip ugniakuro liepsna“.
Aptariant "Giesmės apie Gediminą" geografinę erdvę, būtina stabtelėti prie dar vieno jos objekto, neminėto padavime. Kalnas, ant kurio apsistoja Gediminas, yra apsuptas girios, o ją apibūdinant dažniausiai minimi ąžuolai. Nuo puotaujančių „[s]kamba griaudžia ąžuolynas“, visiems sugulus, vėjas „[g]losto ąžuolų šakas“, Gedimino sapne „[t]en aikštėj, tarp ąžuolų, / Staugė vilkas geležinis“, išgirdęs pranašystę, Gediminas pažada: „Ąžuolų didžių pavėsy / Naują miestą aš pradėsiu“. Taigi "Giesmėje apie Gediminą" į vienumą sutelkti trys mitologiniai vaizdiniai - kalnas, medis ir ugnis. Apie jų reikšmingumą erdvinėje sakralumo sklaidoje Gintaras Beresnevičius rašė, kad jie „pasikartoja ir kulte, ir pasaulėžiūroje ir savitai išsiskleidžia politinėje bei ideologinėje erdvėje. Jie yra nepaprastai svarbūs, ašiniai - pagal juos nustatomas tam tikras egzistencinis ar topografinis-geografinis centras“. Mituose šitokių centrų įsteigėjais būna vadinamieji kultūriniai herojai - ne eiliniai žmonės, o sakralūs, dieviški asmenys. Gediminas, kaip Lietuvos valdovas, priklauso tokių asmenų kategorijai. Padavime tenkinamasi jo statuso įvardijimu - didysis kunigaikštis Gediminas. Sruogai to nepakanka, jis piešia išplėtotą Gedimino paveikslą ir idealizuodamas parodo mitiniams herojams prilygintiną kunigaikščio išskirtinumą. Tam skirta autorinė charakteristika, iškelianti karžygišką Gedimino autoritetą: „Gediminas!.. Vardas jojo / Tūkstantį kardų atstojo. / Priešai ir pikti kaimynai / Žino ranką Gedimino, - / Kad kaip griausmas ji smagi, - / Kad jam Lietuva brangi!“ Mitologines heroizavimo tradicijas atitinka susidūrimo su galingiausiu žvėrimi scena, kai, įniršusiam taurui užpuolus žirgą, iš balno išsviestas Gediminas nesutrinka, krisdamas iš viršaus smogia ietimi taurui tarp ragų ir jį nukauna. Prie idealizavimo prisideda ir palyginimai, daugiausia gamtiniai: „Garbanotas ir taurus, / Tartum uosis stamantrus“, „Linksmas, spindintis, šviesus, / Lyg erelis išdidus“, bet pasitaiko ir kitokių, ir vienas jų tiesiai nusako Gedimino artumą dieviškajai sferai: „Ir puotauja Gediminas / Kaip dievaitis su žyniais!“
Kitas Vilniaus pradžią poetizuojantis kūrinys - Vlado Mozuriūno poema "Legenda apie Vilniaus pilį" - atskira knyga išleista 1971 m. Joje į vienumą sujungti dviejų padavimų siužetai: populiarusis metraščiuose užfiksuotas padavimas apie Gedimino sapną ir kur kas mažiau žinomas padavimas apie auką dievams statant pilį, užrašytas Gardino gubernijoje ir literatūriniu stiliumi Juozo Tumo-Vaižganto perpasakotas, pavadinus „Vilniaus pilies pasaka“. Kūrybiškesnio santykio su šiais padavimais Mozūniūnas neieško, juos tiesiog sueiliuoja. Pirmasis padavimas šiek tiek sutrumpinamas, išmetant tauro nukovimo epizodą, o štai antrojo turinys atkartojamas itin skrupulingai, ko gero, todėl, kad norėta iš užmaršties prikelti romantišką, lietuvių folklorui neįprastą pasakojimą apie kuklią pačių dievų pasirinktą auką, užtikrinančią Vilniaus pilies tvirtumą. Padavimuose apie statybų aukas dažniausiai į pamatus įmūrijami gyvi žmonės. Statant Vilniaus pilies bokštą, žyniai, esą išsiaiškinę dievų valią, nurodo tėvynės labui paaukoti vaikiną, atvestą jo paties motinos, bet paaiškėjus, kad žyniai suklydo, jie keičia sprendimą ir liepia paaukoti nekaltą merginą.
Trečia padavimo apie Vilniaus įkūrimą interpretacija lietuvių vaikų poezijoje - Sigito Gedos eilėraštis „Knyga apie Gedimino sapną“, 1991 m. publikuotas knygoje "Močiutės dainos". Eilėraštis savotiškas tuo, kad metraščio padavimas perteikiamas taip, kaip sutraukdamas jį galėtų perpasakoti vaikas - ne viską įsiminęs ir laisvai improvizuojantis. Gediminas čia vadinamas ne kunigaikščiu, o karaliumi - pastarasis žodis vaikui labiau įprastas. Tauro nukovimo epizodo nėra, vietoj jo atsiranda šunys ir ereliai, su kuriais Gediminas medžioja. Vilko pasirodymo scenoje pamirštama, kad jis geležinis, žvėris pažymimas vaikų pasakojimams būdingu įvardžiu „toks“, be to, vilkas prabyla į karalių, tik kalba miglota, lyg žaidimas žodžiais: „Ir štai jam bemiegant / Ateina toks vilkas / ir sako: „Karaliau, ruoškis, / Sako, vilkis“! Ganėtinai ekspresyvia, vaiko aplinkai būdinga kalba vaizduojamas karaliaus nubudimas: „Tąsyk ir nubudo, / Akis prasikrapštė, / Pasišaukė žynį: / Ką tas sapnas reiškia?“ Žynio aiškinimas dalykiškas, bet mažumėlę kitokio, kiek pakylėto stiliaus: „Ten, kur susiglaudžia / Sraunios upių vilnys / Reik statyti miestą, / Reik supilti pilį. // Miestą kuo gražiausią, / Pilį kuo aukščiausią…“ Bet apie padavime pranašautą miesto garbę - nė žodžio.
Trys kūriniai, išaugę iš Vilniaus pradžią mitologizuojančių tekstų, juos eiliuotu žodžiu atkartojantys ar savitai interpretuojantys, liudija, kad įvairiais vaikų literatūros raidos laikotarpiais jausta būtinybė perduoti jaunajai kartai istorinę ir kultūrinę Vilniaus atmintį saugančius naratyvus ir taip prisidėti prie tautinės savimonės ugdymo. Pažymėtina, kad šiuose padavimuose nėra mirties tragizmo, kaip daugelyje patriotinius jausmus žadinančių lietuvių tautosakos kūrinių, pradedant karinėmis-istorinėmis dainomis ir baigiant Pilėnų padavimu.
Vilniaus vadavimo sąjūdis ir jo atspindžiai poezijoje
1919 m. rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį su Vilniumi okupavus Lenkijai, Vilniaus susigrąžinimo būtinybė tapo viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos problemų. Patriotiškai nusiteikę Lietuvos inteligentai susibūrė į Vilniaus vadavimo sąjūdį ir 1925 m. įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą, kuri pagrindiniais savo uždaviniais laikė diegti mintį, kad Vilnius yra vienatinė Lietuvos sostinė, kurti lietuviško Vilniaus vaizdinį ir telkti tautą į Vilniaus vadavimo kovą. Skleidžiant Vilniaus vadavimo idėją, labai svarbų vaidmenį atliko 1928-1938 m. leistas žurnalas "Mūsų Vilnius". Be įvairaus turinio straipsnių ir skaitytojų laiškų, jame buvo skelbiami ir grožiniai kūriniai, žymią jų dalį sudarė eiliuoti tekstai. Kas keli numeriai žurnale buvo galima rasti skyrių „Mūsų Vilnius“ jauniems ir mažiems“, kuriame gausiausią publikuojamos medžiagos dalį sudarė moksleivių rašiniai ir laiškai. Iš žinomų poetų Vilniaus vadavimo temą geriausiai reprezentuoja Vytė Nemunėlis. Kaip ir suaugusiųjų poezijoje, gaivinama romantizuota istorinė atmintis. Iš praeities gaunamas Vilniaus reikšmingumo Lietuvai patvirtinimas. Eilėraštyje „Vytautui“ lyrinis subjektas savo dvasią kelia kreipdamasis į didįjį kunigaikštį Vytautą ir, ją sustiprinęs, išgirsta senolių balsą: „Tavo garsūs žygiai / Man krūtinę gundo / Ir dvasia didvyrio / Manyje pabunda.“
Vilniaus vadavimo sąjūdis viešojoje erdvėje diegė mintį, kad Vilnius Lietuvos žmonėms brangus ir dėl sakraliųjų vietų, iš kurių pati garsiausia, tapusi katalikiškos Lietuvos simboliu, yra Aušros Vartų koplyčia su Dievo Motinos paveikslu. Vytė Nemunėlis, vienas ryškiausių tarpukario religinės vaikų poezijos kūrėjų, 1931 m. Vis dėlto labiausiai vaikus turėjo veikti tie Vytės Nemunėlio eilėraščiai, kuriuose Vilniui skirti jausmai buvo žadinami per žaidimą. Eilėraštyje „Gedimino pilis“ Vytukas iš smėlio pastato Gedimino pilį, įkalęs baslelį, iškelia vėliavą, o tada, sėdęs ant lazdelės-žirgo, išjoja: „Sėdo ant lazdelės: / Nuo, „žirgeli“ riestas! / Valio mūsų Vilnius, / Valio mūsų miestas!“
Geležinio vilko pėdomis | virtuali Gedimino pilies bokšto pamokėlė
Dauguma eilėraščių, kuriuose prabyla žaidžiantys vaikai, yra berniukiški, nes patriotinis ugdymas juose siejamas su savęs įsivaizdavimu kariškiais, o kariškiai tarpukariu išimtinai buvo vyrai. Žaidimai vaizduojami realistiškai, parodant vaikiškąjį jų pobūdį, o patriotiniai užmojai tiesiai išsakomi Vilniaus vadavimo sąjūžio šūkiais. Algis, piešiamas eilėraštyje „Algis kareivis“, iš molio nusilipdo karių ir juos visaip muštruoja arba duoda komandą jot pas Gediminą. Eilėraščio „Algirdas artileristas“ herojus žaisdamas imituoja artilerijos garsus („Bum bum bum“, „Trach tach tach“), kūrinys baigiamas pasikartojančiu įvardžiu „mūsų“, nurodant ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lenkijos okupuotų miestų priklausymą Lietuvai: „Mes jaunoji kariuomenė / Pykšt papykšt be baimės!“
Vilniaus vadavimo temos eilėraščiai, kaip taikomoji patriotinė poezija, aktuali buvo tik tol, kol Vilnius nesugrąžintas Lietuvai. Tad po daugelio metų rengiant Vytės Nemunėlio poezijos rinktinę "Tėvų nameliai brangūs" (1995), dalies šių eilėraščių, nesuprantamų kitokioje politinėje aplinkoje augantiems vaikams, atsisakyta, o patekusieji buvo poeto daugiau ar mažiau perredaguoti, atsisakant aršių Lenkijai skirtų posmų, kai kada netgi pakeičiant kūrinių prasmę.
Dabarties Vilnius vaikų poezijoje
Didžiausią su Vilniumi susijusią vaikų poezijos dalį sudaro eilėraščiai, kurių subjektas čia ir dabar išgyvena sąlytį su šiuo miestu. Eilėraščių apžvalgą parankiausia pradėti nuo atveriančių panoraminį Vilniaus vaizdą. Bendras jų bruožas - į Vilnių žvelgiama iš viršaus. Anzelmo Matučio eilėraštyje „Panorama“ į miestą dairomasi iš statiškos stebėjimo vietos, mergaitei, kurios balsu kalbama, drauge su mama stovint simboliniame Vilniaus centre - Gedimino bokšte. Pirmiausia akimis fiksuojama Vilniaus žaluma: „Mudvi / Gedimino bokšte: / Regime / Pušynų puokštę“, po to plačiame regėjimo lauke pačiomis bendriausiomis gamtinėmis nuorodomis išskiriama senojo ir naujojo Vilniaus lokalizacija: „Matom Vilnių / Seną, seną! / Prie Vilnelės / Jis gyvena.“
Violetos Palčinskaitės eilėraštyje „Vėjas Vilniuje“ miesto panoramą išvystame sekdami trajektoriją, kokia skraido šėliojantis vėjas. Pasiutėliu, plevėsa vadinamas, savo būdu jis primena išdykaujantį vaiką, o Vilnius yra miestas, kuriame, kaip ne kartą kūrinyje pažymima, linksma šėlioti. Vėjo santykis su miesto panorama paremtas ne stebėjimu, kaip Matučio eilėraštyje, o tiesioginiu kūnišku kontaktu. Judėjimo dinamika suteikia galimybę aprėpti daugelį istorinių, kultūrinių ir gamtinių Vilniaus objektų. Išdykaujantis vėjas pernakt trankės ant senamiesčio stogo, įsuko į Katedros bokštą, apkabino Šventą Kotryną, paskui, iš džiaugsmo spiegiant gimnazijos vaikams, plėšė langus, po to privertė dejuoti Sereikiškių parko sūpynes, tada per tiltą, Nerį patraukė link Žvėryno, bet ten neradęs žvėrių nuskriejo į Gedimino kalną pailsėti. Gedimino kalnas yra paskutinis minimas Vilniaus objektas, bet eilėraščio Palčinskaitė dar nebaigia, tęsia jį Vilniaus iškėlimu iš kitų miestų. Kalne vėją užklupo liūtis, tad, ieškodamas, kur būtų sausiau, išdūmė į „svetimą miestą“, bet ten - liūdna: „Ten buvo sausiau. / Ten jis aplenkė liūtį. / Bet vėjas, prigludęs prie kamino, / Liūdi… // Atspėkite, / Ko tas plevėsa taip ilgisi? // TAI MIESTAS, / KURIO SU KITAIS / nepalyginsi.“ Pabaiga daugiaprasmė. Plačiame kultūriniame kontekste ją būtų galima traktuoti kaip užuominą į Vilniaus statusą Lietuvoje.
Itin savitu Vilniaus pristatymu nustebina varna, postringaujanti Dainiaus Gintalo eilėraštyje „Apie lizdą“, skelbtame knygoje "Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės". Varnai šauna į galvą lizdą susikrauti ant troleibuso, įsisvajojusi ji pasakoja, kokius Vilniaus panoramos objektus matytų judėdama troleibuso maršrutu. Santykis su jais netikėtas ir individualus. Kelionė pradedama nuo vaizdo dešinėje - į Nerį, kairėje - į Gedimino kalną, kuris pristatomas šokiruojančiu palyginimu: „Po kairei pūpso didelis žalias kalnas, / sakytum, milžiniška išsipūtusi rupūžė, / kurios ryškiausia karpa Gedimino / bokštu vadinama.“ Lietuvių vaikų poezijoje įprastas pagarbus arba neutralus požiūris į Gedimino kalną, tad palyginimas su rupūže iš pirmo žvilgsnio atrodo grubus ir žeminantis. Bet prisiminus, kad rupūžės yra viena šios knygos personažų grupė, be to, vaizduojama gana palankiai, tampa aišku, kad varnos mąstyme keistasis palyginimas neturi negatyvaus atspalvio.
Erminija Deviatnikovienė (Rumševičiūtė), kurios slapyvardis - Er Minija, taip pat sukūrė eilėraščių apie Vilnių. Nors jos poezija aprėpia platesnes temas - save, Lietuvą, ekologiją ir Visatos problemas, jos kūryboje atsispindi ir meilė sostinei. Ji aprašo Vilnių su jo daugiaaukščiais namais ir apleistais sodais, su raitelių gausmu prieš aušrą ir vandeniu upelyje, sumišusiu su krauju. Ji mato puotas ir džiaugsmo rytą, miestelėnus ir žąsis Vilniaus viduryje, Bonos išvykimą ir baltas staltieses menėse. Ji jaučia per kraują, kaip po ja rūdija mintys, ginklai ir vardai, kaip karaliai miega, turtingi ir bežemiai ar paprasti kariai. Ji pastebi badą ir marą, pelenus, katitikius, ubagus prie Katedros, kunigus ir motinų raudą, kraują, sumišusį su giesmėmis.
tags: #eilerasciai #apie #vilniu #vaikams
