Miškas - tai ne tik medžiai, bet ir daugybė paslapčių bei nuotykių. Vaikams pasakojamos pasakos apie mišką padeda pažinti gamtą, jos gyventojus ir suprasti gamtos dėsnius. Miško pasakos moko vaikus būti atsakingais, rūpintis aplinka ir vertinti gamtos grožį.
Šile ošė, svyravo pušys, vėjo supamos. Lygiais aukštais kamienais, tirštomis spyglių kepurėmis, tarytum debesų pasiekti pasistiebusios. Prie pat šilo augo plačiašakė, kresna pušis.
Miškas šlama, miškas ošia: medžiai kalba savo kalba. Kaip kaimynai, sekmadienį susėdę, vienas kitą klausinėja.
- Pasakykit, eglytėlės, kodėl tokį keistą aptaisą dėvit? - klausia lapuočiai eglių, smėlyne kerojančių. - Tarytum į ežį nusižiūrėjusios, nuo pačios apačios ligi viršūnės spygliais apsisagsčiusios.
- Kaip čia jums pasakius, - atsiliepė senesnioji eglė. - Nemėgstu, kai kiekviena ožka pribėgusi šakas skabo.
- Ir aš nenorėčiau, kad mano lapus karvės braukytų, - pritaria alksnis, - dėl to į savo lapus, kiek galėdamas, kartumo įleidžiu.
- Taip tai taip, - šlama kiti lapuočiai, - vis dėlto per daug, eglele, savo parėdu didžiuojiesi: ir žiemą nenusimeti.
- Ne iš didybės, ne iš puikybės, - teisinosi eglelė. - Toks jau mūsų prigimimas, kad riebių valgių nemėgstam, mums ir menko smėlyno pakanka. Menkiau už jus mintame, dėl to nepajėgiame kas metai naujų spyglių išsiauginti. Ir mes spyglius metame, tik ne visus iš karto: dalį - vieną rudenį, kitą dalį - kitą.
- Tai mat kaip, žio-o-o, - sušlamėjo visi lapuočiai. - Kad jau tokią kalbą kalbame, - išdrįso paklausti eglė, - tai kodėl jūs savo parėdą, rudenį taip gražiai nusidažę, žiemai nusimetat? Ar ne gražiau būtų per visus metus dėvėti?
- Būtų gražiau ir žiemą žaliuoti, ką bekalbėti, - atsiduso žiemą atsiminę lapuočiai, - tik visi mėgstame plačiai keroti, kad lapų nenusimestume, daug pikta mums sniegas padarytų, šakas aplaužytų.
- Taigi, taisomės visi, kaip kam sveikiau, kaip kam patogiau, - suošė, sušlamėjo visas miškas.
Rudeninis miškas pilnas augalijos ir gyvūnijos paslapčių. Rudenį po įvairiomis spalvomis nusidažiusiais miško medžiais auga grybai, juos žmonės surenka ir gamina iš jų valgius. Rudenį miške galima išvysti visus metus nematytus miško gyvūnus: pamatyti kažkur besislenkančią lapę, samanose pasilikusius briedžio pėdsakus.
Vieną kartą gyveno tokia neturtinga moteriškė, ir gimė jai sūnelis, o kad jis atėjo į pasaulį su laimės marškinėliais, tai buvo išpranašauta, kad keturioliktais savo gyvenimo metais ves karaliaus dukterį.
Kitą kartą dievas pamatė, kad sukūrė ir paleido pasaulį gyventi įvairius piktus uodus ir muses, kurie gyvuliams ir žmonėms neduoda ramumo. Kai kurie tų piktadarių net kraują geria iš žmogaus ir gyvulių. Panoro dievas visus nereikalingus vabalus išnaikinti.
Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą.
Seniai labai seniai, blizgančiu šviežio sniego sluoksniu užklotame miške, voverytė Giedrė šokinėjo po medžiais ir krūmais, niūniuodama smagią dainelę.
Seniai labai seniai, tankiame miško kampelyje gyveno sau būrelis miško žvėrelių. Jie stebėjo, kaip vienas po kito krito medžių lapai.
Seniai labai seniai, tankiame pušyne gyveno sau toks paukštelis - geniukas Gediminas. Jis buvo pasipuošęs ne tik savo raudonai, juodai.
Seniai labai seniai, didelio ir tankaus miško viduryje gyveno du žvėreliai: stirniukas Linas ir meškutė Mėta. Visi aplinkui niekaip negalėjo.
Seniai labai seniai, vešliame, žaliame miške gyveno kiškiukas, vardu Karolis. Karoliui labai patiko gyventi miške: jis kasdien čia dūkdavo, bendraudavo.
Pamokanti pasaka apie bebriuką Bronių, vis nukeldavusį savo koncertą vėlesniam laikui. Ką išmoko bebriukas (ir pasakos autorė!) apie vis atidedamus darbus.
Pasaka apie gyvūnėlius, kuriems sniegas patinka labiau už lietų? Ką apie tai išmoko laputė Laima, geniukas Gediminas ir kiškiukas Karolis? Ar lietus tikrai jau toks blogas?
Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Žaisdavo jie dažniausiai.
Kitą sykį velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiom aukso, sidabro plunksnom, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt - buvęs kelias plunksnas įkišęs, ir tos pačios iškritusios, nes gaidys pragydęs. Užtai povo mėsa nevalgoma.
Buvo audėja Braškakojė. Ją taip vadino, kad einant braškėdavo kojos. Kartą ji prietemoje baigė austi drobę. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo su gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Viešnios įėjusios tarė:...
Per mišką prie Daugėliškio kaimo eina kelias. Žmonės pasakoja, kad tą kelią nutiesė Napoleonas, kai ėjo į Maskvą. Dabar tuo keliu niekas nevažiuoja. Sako, kas tik tuo keliu važiuodavo, tam velniai ratus numaustydavo arba apinasrį nuimdavo. Todėl tą kelią dar vadina Velniakeliu.
Veliuonoje, sako, yra užkeiktas dvaras ir pana. Vieną sykį dievobaimingas žmogelis pasivėlino į bažnyčią. Skubino jisai kaip galėdamas, bet numanė, kad jau pavėlavo. Kitą sykį to tako per kalną nebuvo, reikėdavo eiti keliu, pro tarpukalnį. Eina jisai per tarpukalnę tik žiūri,...
Kačiukas Murziukas buvo didelis padauža. Dar mažas būdams, gaudydavo motinos uodegos galą. Arba, būdavo, savo uodegą vaiko: sukasi vietoje ir vejasi savo uodegą, o ta iš po jo nasrų bėga ir bėga. Kartą pagavęs kamuolį tol žaidė, kol ligi pusės išvyniojo, o pats taip siūlais...
Buvo karalius, vardu Domertas. Jis turėjo sūnų, taip pat Domertą. Kartą suvažiavo daug karalių, visi ėmė girtis - vienas kareiviais, kitas pinigais, trečias žirgais, bet nė vienas negalėjo pasigirti žirgu, kuris turėtų dvi galvas ir dvi uodegas.
Prūsai per trumpą laiką labai išaugo. Jų daugybė, o žemės maža, todėl pradėjo vienas kitą skriausti. Kaip kam patikdavo ir kaip kas išmanė, taip užimdavo žemę sau ir savo žirgui. Per tai tarp jų kilo visokiausi vaidai ir nesantaikos, kurios dažnai baigdavosi žudynėmis.
Rengėsi bulves sodinti. Vaikams davė atrinkti, kurios sveikesnės. Mama įsakė: - Labiausiai žiūrėkit, vaikai, kad bulvių akelės būtų sveikos: iš akelių bulvės dygsta. Vaikai sumanė ir patys bulvių pasisodinti, išsiauginti. Darže buvo kaip tik atliekama lysvė. Mama sutiko. Vaikai...
Kitąsyk, baudžiavos laikais, kada žmonės buvo ponų valioj, vieno dvaro ponas sugalvojo iš savo nuvargusių žmonių pasinaudoti. Būdavo, koks žmogelis veda į turgų galviją, o ponas, atsistojęs šalia kelio, sako: - Parduok man tą ožį! Jei kuris pasipriešina, tada gauna į...
Buvo karalius, vardu Domertas. Jis turėjo sūnų, taip pat Domertą. Kartą suvažiavo daug karalių, visi ėmė girtis - vienas kareiviais, kitas pinigais, trečias žirgais, bet nė vienas negalėjo pasigirti žirgu, kuris turėtų dvi galvas ir dvi uodegas.
Bus koks dvidešimt metų, kai Vaitkuškių dvariuko lauke kažką dirbę vyrai sėdėjo, ilsėjos. Nežinau, ar tai buvo šieną pjovę, ar malkas kirtę. Gal malkas kirto, nes turėjo kirvį. Tarp tų kelių vyrų buvo pats to dvariuko šeimininkas.
Lenktynėms parenkama lygi, be akmenų vieta, o dar geriau pieva. Žaidėjai sustoja į eilę, kiekvienas maiše, prie kaklo užrišamame. Kai vedėjas sušuks: „Viens, du, trys!", visi pradeda skubėti į paskirtą vietą.
Vieną kartą išėjo toks katinas iš namų pelių gaudyti. Landžiojo landžiojo sau po kopūstų daržą, ir tik - papt - ant jo uodegos galiuko užkrito kopūsto lapas.
Žmogus, lapė ir vilkas. Kartą žiemos laiku važiavo žmogus iš turgaus ir vežėsi pilną statinę silkių. Negaliu, - sako žmogus. - Sunkiai važiuoju. Tai leisk bent kojelę į vežimą įdėti....
Žmogus ir makakos. Vienas žmogus apsėjo lauką kukurūzais. Bet kai atėjo pjūties metas, savo lauke nerado jokios burbuolė kuri tebuvo vieni graužai! Žmogus atsisukęs dirstelėjo į mišką pamatė daugybę makakų. - Tai jūs surijot mano kukurūzus? - Nuo kada jie tavo? Juk tu mums pasėjai, ar ne? - sušuks kvatodamos ir dar labiau vaipėsi.- Ir toliau dirbki mūsų žemę, pasek kukurūzus, laistyk juos. O derlių nuimti mes turesime!
Juodos avelės - Bėgančios raidės. Kas gi jas gano? Akys kaip segės. Juodos avelės Pasaką sekė. Pasaką sekė Margą lyg raštą Apie pasaulio Mėlyną kraštą. Apie teisybę, Apie gerumą, Trečiojo brolio Kvailio gudrumą...
Kaip parašyti laišką Kalėdų seneliui... Kaip parašyti laišką Kalėdų Seneliui? tai paprastai didelis vaikų rūpestis prieš šventes... o tai tikrai nesunku padaryti...
Iš toliau Aurimo palaidinė niekuo nesiskiria nuo kitų berniukų palaidinių. Bet tik prieik arčiau ir pamatysi, kad iš priekio ji šlapia kaip mazgotė. O nuo ko? Ogi nuo Aurimo ašarų. Aurimas lieja jas nuo labo ryto iki vėlaus vakaro, ir dėl ko?
Sielai » Pasakos » Kategorijos » Temos » Autoriai »Įgarsintos » Naujos pasakos » Visos pasakos » Palik pėdsaką
Žvėrys muzikantai. Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas. Beeidamas susitiko vilką. - Kur tu eini, katinėli?-klausia jo vilkas. -Į kurmio vestuves,- atsakė katinas, raitydamas ūsą. Jie mokyklą atidarė....
tags: #eilerasciai #apie #miska #vaikams
