Buvo kartą du draugai - pieštukas ir trintukas. Tačiau jie gerai sutarė tik tada, kai nedirbo. Pieštukui grėsė būti sudegintam, todėl jis paliko draugus ir pasislėpė palėpėje. Bailusis pieštukėlis, keletą metų pagyvenęs vienas tarp senų knygų, beveik norėjo sugrįžti atgal į raštinę. Tačiau jo kojos buvo sukriošusios, todėl negalėjo eiti. Trintukas ir kiti pieštuko draugai buvo kanceliarinių prekių rojuje, tik jis vienas dar daug metų tūnojo palėpėje ir laukė...
Anksčiau jis iš tiesų buvęs labai dailus jaunikaitis - toks aukštas, visada pasitempęs. Geltonas šilko švarkelis gražiai krito ant jo pečių. Vakarop, kai rašymo priemonės ir kiti daikteliai baigė darbą, jie buvo suguldyti į pieštukinę. Pieštukas buvo jau trumpas, todėl būtų greitai netikęs rašymui.
"Kaip tu gali toks bukas būdamas rašyti?! Vėl klaidų sakinyje privėlei!" - sakė pieštukas trintukui. Tada į pagalbą atskubėjo drožtukas. "Sukuosi, sukuosi, sukuosi... O, tu vis dar bukas! Sunku būtų ir nupasakoti pieštuko kančias.
"Žinoma!" - sakė pieštukas.
"Mes šioje raštinėje gyvename seniausiai. Atsimename, kaip vieną pieštuką, kuris jau buvo silpnas, įmetė į židinį. Jo siela su dūmais nukeliavo į kanceliarinių prekių rojų..."
"Bet juk vieną dieną ir man taip nutiks... Tačiau aš nenoriu mirti, trokštu amžinai gyventi!"
Sraigės svajonės ir pamokos
Sraigė vis labiau liūdėjo. Jai atrodė, kad tokių nevykėlių kaip ji daugiau nėra visame miške. "Štai boružė. Ji tokia graži ir nuolat dėvi juodai taškuotą suknelę. Be to, šalia namų augina skanias žemuoges. Net iš kito miško vabalai atvyksta jų paragauti. O aš esu labai lėta, nemoku auginti žemuogių ir visuomet turiu nešiotis namuką, be kurio tikriausiai būčiau žavi kaip boružė... sraigė.
"Ir visos dainuoja chore."
"Ir jo gyvenimas puikus. Žiogas nuostabiai groja gitara, daug keliauja..." Gitara groti sraigė nemokėjo. Neturėjo ji ir gražaus balso, todėl nusprendė tapti panaši į boružę. "Jeigu gyvensiu kaip boružė, tikriausiai tapsiu tokia pat graži ir laiminga“, - mąstė ji.
Pamiršusi, kad seniai laikas į darbą, sraigė nuskubėjo pas boružę. "Sveika, boruže. Aš norėčiau padėti tau auginti žemuoges, - tarė sraigė. Boružė truputį nustebo, bet kaip tik tuo metu ruošėsi aplankyti pusbrolį, todėl mielai sutiko, kad sraigė padėtų. - Tik nepamiršk pavakary gerai palaistyti žemuogių, - priminė ji ir tuojau išskubėjo. Sraigė buvo tokia patenkinta, jog nieko neišgirdo, todėl, užuot atsinešusi vandens, nusprendė snustelėti.
O tuo metu grupė vabalų, susirinkusių ekskursijų biure, jau nerimavo. Labiausiai jaudinosi žiogas - pas jį svečiavosi giminaitis iš užsienio, kuris labai norėjo kuo greičiau susipažinti su miško įžymybėmis. Tačiau ekskursijų vadovės vis dar nebuvo. Neiškentęs žiogas nuskubėjo ieškoti sraigės. Surado ją miegančią prie boružės namo. Žemuogės buvo visai nuvytusios, šalia mėtėsi tuščias vandens kibirėlis. "Sraige! Pabusk greičiau! Tu vėluoji į darbą, - sušuko žiogas. Sraigė atsimerkė ir, pamačiusi žiogą, prisiminė, jog pamiršo palaistyti žemuoges ir nenuėjo į darbą. "Aš tik norėjau būti graži ir reikalinga, - pradėjo ji teisintis.
Žiogas viską suprato. "Sraige, tu niekada nebūsi tokia kaip boružė, nes Dievas tave sukūrė kitokią. Boružė negalėtų taip įdomiai papasakoti apie visas miško įžymybes, - kalbėjo žiogas. Be to tu mums labai patinki. "Mes laukiame tavęs! Mes mylime tave! - vienas per kitą kartojo aplink susirinkę vabalai. Sraigė tylėdama klausėsi ir mąstė. (aut. Vilma Varkulevičienė, dail. Gyveno karta murzinas paršiukas. Niekas nenorėjo su juo draugauti. Bet ir vėl paršiukui ėriukas atsako, kad su tokiu murzium nedraugaus. Eina paršiukas keliu ir verkia. -Tai kad niekas su manimi nedraugauja... -O tu nueik i kūdrą, y-ha-ha, paršiuk, ir nusiprausk. Taip ir padare paršiukas, nusiprausei ir nubėgo pas gyvūnėlius. Visi džiaugsmingai sutiko paršeli ir su juo žaide. Nuo to karto paršelis visada prausėsi ir turėjo daug draugu...
Senelių ir pelytės istorija
Kartą labai seniai gyveno seneliai. Jie neturėjo vaikų. Jie labai norėjo turėti dukrytę arba sūnelį. Vieną kartą senelė išvirė skanią sriubą. Senelė su seneliu atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti sriubą. Jie valgė toliau. -Ar tavęs nekutenu. Jie kartu pažiūrėjo - o ten maža pelytė. Seneliai jai padarė bliuduką ir riešuto, senelis išdrožė namelį, o senelė pasiuvo rūbelių.
Kamanės namelis ir jos šeimyna
Kartą gyveno Kamanė po vyšnios krūmu. Dar iš rudens ji buvo įsitaisiusi puikų būstą po išlindusia šaknimi. Kamanės urvelis buvo tikrai labai jaukus. Sienos čia buvo išpuoštos pernykščiais vyšnių lapais. Baldus Kamanė visus pasidarė pati iš vaško. Palei sienas stovėjo išrikiuotos vaško lovelės su mikštučiukais žiedadulkių patalėliais. Kiekvienoje lovelėje gulėjo po vieną kiaušinį. Kamanė vaikščiojo ant pirštų galiukų po kambrėlį ir žiūrėjo ar jau bunda jos vaikeliai. Greitai visose lovelėse šypsojosi mažos pūkuotos galvelės.
Tačiau Kamanė nežinojo, kad iki jos namelio maisto sandėliuko prasikasė urvelį piktasis Kirminas. Jis aptiko medaus puodynę. Kirminas buvo didelis besotis ir suėdė medutį per kelias dienas. Kai Kamanė pamatė, kad beliko mažai medaus, ji surado plėšiką ir išvarė. Tada Kamanė išskrido ieškoti pražydusių gėlių. Lauke buvo šalta ir gėlės dar nežydėjo. Kamanė pasiguodė Zylutei. Tai buvo Kamanės kaimynė, gyvenusi gretimo medžio drevėje. Zylutė pažadėjo pažadinti pavasarį ir kartu visas gėles. Kamanė pamatė pražydusias gėlytes ir išskubėjo rinkti medaus. Gėlės buvo labai geros. Jos davė ne tik medaus, bet ir žiedadulkių, kad mažieji vaikeliai gautų ir duonelės. Tik Kamanė mokėjo iškepti iš žiedadulkių labai skanią duonelę, nuo kurios visi vaikeliai augo labai greitai. Kamanės šeimyna padėkojo Zylei, kad pažadino pavasarį ir iškėlė didelę puotą po vyšnios krūmu. Smalsuolis Kirminas irgi išlindo pažiūrėti. Galvojo, kad vėl ras ką suėsti. Bet čia jį ir pagavo vikruolė Zylė ir sulesė. Visi dabar buvo sotūs ir laimingi. O Saulelė šildė vis stipriau ir stipriau iki atėjo vakaras.
Pieštuko ir peliuko nuotykiai
Gyveno ant vaiko stalelio Pieštukas. Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį. -Paleisk mane! - ėmė prašyti Pieštukas. - Kam gi aš tau reikalingas? -Aš tave sugraušiu! - pasakė Peliukas. - Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! -Oi!... - suriko Pieštukas. -Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! -Čia sūris? -Čia obuolys! -Oi, žinau čia dešrelės! - šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. -Čia panašu į ka... -Juk čia tikra katė! - Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit!
Asiliuko svajonė ir laimė
Gyveno kartą asiliukas, kurio svajonė buvo turėti raudiną balionėlį. Per dienų dienas jis nieko neveikė tik sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi ir svajojo. Netoli tos obels driekėsi spalvotas laukas, kuriame augo žali, mėlini, geltoni, violetiniai, oranžiniai, balti ir juodi balionėliai, bet per visą lauką nebuvo nė vieno raudono. Todėl asiliukas nedarė nieko, kaip tik sėdėjo po obelim, sėdėjo ir svajojo...svajojo. Kol vieną trečiadienį, kuomet asiliukui sukako penkeri, jo senas draugas Pietų vėjas, po ilgos kelionės aplink pasaulį, atpūtė jam ypatingai paprastą, paprastai ypatingą, visą laiką tik jo svajose egzistavusį raudonos spalvos balionėlį. Ilgą laiką asiliukas netikėjo tuo ką mato, bet po dviejų bemiegių naktų intensyvaus spoksojimo į balionėlį, jis pagaliau prisivertė save patikėti. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Kiekvieną rytą asiliukas vesdavosi savo balionėlį prie upės, kur jie klausydavosi vandens čiurlenimo ir skaičiuodavo varles. Popietes jie leisdavo seno miško paunksnėje, kur gulėdavo ant minkštų samanų saulės atokaitoje ir stebėdavo pievoje žaidžiančius drugelius. Na, o vakarais, asiliukas vesdavosi savo raudonąjį balionėlį į jaunąjį pušyną ant žalio ežero kranto, kur jie kartu paskandindavo saulę ir atsisveikindavo su nuostabia diena. Dienos bėgo, o asiliukas nesiliovė šypsotis. Net ir mieguose jo ramų snukutį puošė šypsena. Jis dažnai vaikščiodavo po spalvotąjį lauką ir puikuodavosi savu balionėliu kitų balionėlių akivaizdoje.
Bet vieną apniūkusią ir visai nešiltą dieną, piktasis Šiaurys vėjas pasikinkęs šaltąjį lietų, išplėšė raudonąjį balionėlį asiliukui iš nasrų ir nupūtė tolyn į dangaus platybes. Ryte, kuomet audra jau buvo nurimusi, asiliukas panarinęs galvą sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi, o jam iš liūdesio sukaustytų akučių be paliovos riedėjo pupų didumo ašaros. Negi viskas taip ir baigsis? Negi visą likusį gyvenimą jis turės sėdėti po savąja obelimi ir neilgai trukusią, bet giliai širdin įstrigusią laimę gurkšnoti iš neišsenkančios prisiminimų taurės? Jis neturėjo kito pasirinkimo. Bėgo minutės, valandos, dienos, savaitės, mėnesiai, o asiliukas vis laukė ir laukė. Visi aplinkiniai manė, kag jis nebegyvas, nes jau ilgą laiką taip sėdėjo nejudėdamas. Tikėjimas su kiekviena diena jį vis labiau skandino laukime, laukimas skatino tikėjimą, o tikėjimas vertė laukti. Asiliukas daugiau nebesišypsojo, jo daugiau nebedžiugino pievije nerūpestingai žaidžiantys drugiai, jis nebepašokdavo pasitikti kylančios saulės ir nebemojuodavo jai savo ilgom ausim atsisveikindamas kuomet ji leisdavosi. Jis tiesiog laukė...
Ilgas laiko tarpas buvo praėjęs nuo tos dienos kai raudonasis balionėlis dingo, bet asiliukas neužmiršo savo draugo. Vieną dieną jam taip besėdint po savąja obelimi ir belaukiant, vasariškas saulės spindulėlis pabučiavo jam į dešinįjį skruostą ir privertė sujudėti. Po akimirkos, ant asiliuko galvos nukrito gražiai nunikęs obuolys. Asiliukas lėtai nužvelgė šalia gulintį, raudoną, didelį ir gražų obuolį, kuris jam taip priminė jo raudonąjį balionėlį. Valandėlę pagalvojęs, jis pakėlė galvą į viršų ir baisiai nustebo tai ką išvydo. Obels viršūnėje, tarp šakų, stūksojo jo raudonasis balionėlis! Asiliukas nedvejodamas puolė ropštis į obelį. Nesuvokiamu būdu, akimirksniu pasiekęs medžio viršūnę, jis sugriebė balionėlį ir taip stipriai suspaudė, kad jis vos nesusprogo! asiliukas vėl buvo laimingas. Asiliuko veidą vėl puošė šypsena. Visą tą laiką asiliukas laukė ir tikėjo, tikėjo ir laukė, kuomet balionėlis buvo visai čia pat, visą laiką kartu, visą laiką šalia, taip pat laukdamas kol asiliukas pakels galvą ir iškels jį iš medžio. Laukimas ir tikėjimas bei nedidelė visuomet žydinčios obels pagalba, išgelbėjo asiliuką ir jo mylimiausią raudonąjį balionėlį. Jie vėl buvo kartu.
Baikštusis sapnas ir skruzdėlytės nuotykiai
Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Skruzdėlytė Dytė buvo labai smalsi, norėjo žinoti atsakymus į visus jos galvelėje iškilusius klausimus. Todėl kasnakt, kai visas skruzdėlynas įmigdavo giliu pavargusių, bet laimingų darbštuolių miegu, Dytė išeidavo iš savo kambario ir tyrinėdavo dangų. Kartą ji pastebėjo, kad danguje žvaigždes ganantis mėnulis yra lygiai toks pats kaip ir kitas mėnulis, ganantis kitas žvaigždes tvenkinyje. Dytė pastebėjo, kad mėnulis visada atsisukęs į ją savo veidu ir niekada nerodo pakaušio. Smalsioji skruzdėlytė nusprendė išsiaiškinti kodėl taip yra. Gal mėnulis bijo parodyti savo plikę? Atsakymą ji galėjo sužinoti tik kruopščiai apžiūrėjusi visą mėnulio galvą, todėl skruzdėlytė Dytė nusprendė leistis į kelionę. Tą naktį mėnulis buvo be galo didelis, - pasakojo miegančiam vaikui jo gerasis baikštusis sapnas. Atrodė, kad pasistiebusi kokioje nors aukštesnėje vietoje skruzdėlytė galės ji pasiekti savo rankelėmis. Ji greitai užsiropštė ant pienės lapo, pasistiebė, bet gudrusis mėnulis lygiai per tokį pat atstumą atsitraukė. Dytė nenorėjo pasiduoti, todėl mažomis kojelėmis užlipo ant aukštos liepos viršūnės ir vėl pasistiebė, tačiau mėnulis nepasidavė, tik nusišypsojo iš savo aukštumos ir nuvijo dar vieną priklydusį debesį. Staiga nežinia iš kur atskriejęs vėjo gūsis stvėrė lapelį, ant kurio buvo pasistiebusi skruzdėlytė ir nusinešė su savimi. Dytė iš paskutinių jėgų laikėsi už lapo krašto, kad tik nenukristų ir stengėsi, iš visų jėgų stengėsi įžiūrėti bent kokius nors kelio požymius, kad galėtų sugrįžti namo į savo skruzdėlyną.
Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Kaip gaila, sapnui nepasisekė ir vaikas spėjo pamatyti tamsiame kampe šmėstelėjusį šešėlį. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu, o vaiko mama turėjo mažyliui uždegti naktinį šviestuvą, kad bet kurią akimirką vaikas matytų, kad tame baisiame kampe iš tikrųjų nieko nėra. Tą naktį vaikas sapno nebesulaukė. Kitą naktį taip pat, dar kitą - vėl miegojo vienas ir liūdnas, o dienomis vis klausdavo savo mamos ir tėčio, kas nutiko mažai skruzdėlytei Dytei, tačiau jie nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu vaiką be galo mylėjęs sapnas sėdėjo susigūžęs savo kamputyje ir nežinojo kaip galėtų vaikui padėti, be to, sapnui buvo labai nesmagu, kad vaikas išsigando būtent jo šešėlio. Naktis po nakties sapnas, galvodamas ką galėtų padaryti, graužė rankų ir kojų nagus, kasė pakaušį ir trynė delnu kaktą bet joks sprendimas į galvą neatėjo. Sapnas taip mylėjo vaiką, kurio kambaryje gyveno, kad pagaliau nusprendė nusižengti savo taisyklei ir įsitikinęs, kad kambaryje viskas nutilo, nėra nei vieno judančio šešėlio, iškišo iš slėptuvės savo ranką. Sapno širdutė daužėsi kaip pašėlusi, bet nieko daugiau nenutiko. Tada sapnas iškišo kairę koją ir vėl sustingo. Kambaryje vis dar buvo ramu. Atėjo eilė iškišti iš slėptuvės ir galvą. Sapnas taip ir padarė. Ir vėl visi kambario daiktai liko stovėti savo vietoje. Tačiau iki vaiko lovelės buvo dar 10 žingsnių. Įkvėpęs daugiau oro, sapnas greitutėliai perbėgo per kambarį ir įšoko į vaiko lovelę, o kad jo niekas daugiau nepamatytų, palindo po vaiko antklode ir tada jau pradėjo sekti taip netikėtai nutrūkusią skruzdėlytės Dytės istoriją. Pasirodo, skruzdėlytės lapas nusileido tvenkinyje, kuriame gyveno kitas, nors ir labai panašus į pirmąjį, mėnulis. Skruzdėlytė bandė jį paglostyti, bandė jį prikalbinti nors truputį pasukti galvą į kairę ar į dešinę pusę, kad skruzdėlytė galėtų apžiūrėti nors mėnulio ausis. Tačiau šis nesutiko. O kitą naktį iš skruzdėlyno pasivaikščioti išėjusi Dytė nei danguje, nei tvenkinyje mėnulio nepamatė. Tada ji suprato, pirma kartą suprato, kad švyti tik mėnulio veidas. Kai mėnulis atsisuka į žemę pakaušiu, naktis būna be galo tamsi, todėl niekas ir nežino kaip tas pakaušis atrodo.
Tėčio ir mamos šeimos istorija
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Judviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai - nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. "Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti..." - sykį skaitė jie apie Coliukę. Po metų jiems gimė duktė - graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės - gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsëjimo. Lauke tarsi vëliavos plazdëjo padžiauti vystyklai. Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelë - šviesi šviesi, su saule kaktoje. Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti - kas bus rytoj?! Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..
