Ką darote su savo vaikų piešiniais, kuriuos jie parsineša iš mokyklos arba nupiešę dovanoja jums? Laikui bėgant, daugybė piešinių gali išblukti, būti apgadinti ar tiesiog likti pamiršti stalčiuje. Tačiau vaiko piešiniai - maži jo sielos veidrodėliai, iš kurių įžvalgi mama gali daug ką suprasti. Kodėl psichologams tokie svarbūs vaiko piešiniai? Autoriai, kurie analizuoja vaikų piešinius, dažniausiai kreipia dėmesį į tai, kaip juose atsiskleidžiama vaiką supanti realybė, ir kokia asmeninė prasmė į piešinį įdedama. Pabrėžiama, kad piešinys yra savotiškas pasakojimas apie tai, kas jame pavaizduota, ir iš esmės nesiskiria nuo žodinio pasakojimo.
Nors atrodo, kad vaikas tik "keverzodamas" palieka žymes, tai yra pasaulio pažinimo būdas. Laikydamas rankoje kreidelę ar pieštuką, vaikas tobulina ne tik savo dailės įgūdžius, bet ir lavina rankelę, judina „smegenėles“ ir visaip kitaip tobulėja. Kada tiksliai vaikas pradeda piešti - sulaukęs metų, pusantrų, ar dviejų - tiksliai pasakyti neįmanoma, nes tokios tikslios ribos nėra ir negali būti. Visi žinom, kad mažieji smalsučiai mėgsta čiupinėti, uostyti, ragauti juos supančius daiktus - taip jie susipažįsta su pasauliu. Tarkim, kad vieną dieną pypliukas, pasirausęs mamos rankinėje, randa mamos lūpdažį. Netyčia atsuka jį, brūkšt per savo kelnytes - eureka! Arba valgydamas avižų košę su braškių uogiene lept per sieną su uogiene ištepta rankute - oho, ranka palieka žymę. Sveikinam, jūs jau galite pasigirti močiutėms ar seneliams, kad jūsiškis piešia. Tokia atsitiktinė keverzonė ir yra piešimo pradžia. Specialistai sako, kad taip paprastai nutinka, kai vaikučiui stukteli pusantrų metukų. Supratęs, kad ranka juda ir palieka žymę, vaikas susidomi ir nori pakartoti savo judesį.
Štai dabar rūpestingi tėveliai ir galėtų atžalai pasiūlyti labiau tinkamų priemonių piešti negu lūpdažis ar uogienė. Kadangi metukų dvejų mažyliai nemoka būti tobulais švaruoliais, geriausia, kad pirmosios piešimo priemonės būtų tokios, kurios lengvai nusivalo ar nusiplauna vandeniu. Antra, pieštukas ar kreidelė turi būti stambūs, kad vaikui būtų patogu paimti į rankytę. Na, ir trečia, jos turi būti tokios, kad vaikui nereiktų daug pastangų nubrėžti liniją. Pasitaiko tokių vaškinių kreidelių, kuriomis piešti tikra nelengva - spaudi, spaudi, o brūkšnio nesimato. Tuo tarpu vaikučio rankytė silpna, o rezultatą popieriuje jis nori matyti iš karto.
Audronė Brazauskaitė pataria, kad patiems mažiausiems puikiai tinka rankų dažai. Jie nusiplauna net ir su šaltu vandeniu. Šiais dažais galima tapyti ne tik rankomis, bet ir paprastu teptuku. Maždaug trejų metų vaikui galite nupirkti ir guašo. Svarbus pastebėjimas - nepirkite mažyliams šešių ar 12 spalvų rinkinio. Vaikas dar nemoka rinktis iš tiek daug, todėl jam visiškai užtenka pasiūlyti dvi, geriausiu atveju, tris spalvas. Taigi, dviejų metų vaikučio kambaryje jau galėtų būti atskiras kampelis su kreidelėmis, popieriumi.
Jeigu jūsų namuose lakstinėja pusantrų - dvejų metukų pyplys, Audronė Brazauskaitė siūlo išbandyti tapybą rankomis jau minėtais rankų dažais (jų ieškokite kanceliarinėse prekėse ar didesniame prekybos centre). Panardinęs rankutes į dažus ir vėliau liesdamas popierių, vaikas lavina daugybę savo įgūdžių. Štai logopedai pripažįsta, kad pirštų galiukuose yra taškai, susiję su smegenų vietomis, atsakingomis už kalbą, todėl taip vaikutis skatina kalbos vystymąsi. Mažiesiems toks žaidimas paprastai patinka, nes čia panašiai kaip žaisti su maistu - dažnas mažylis, jei mama leistų, pirštais iščiupinėtų kiekvieną košės gumulėlį. Savo dailės studijoje vesdama užsiėmimus, Audronė Brazauskaitė pastebėjo, kad iš pradžių vos išsitepę rankas, vaikai labai nori jas nusiplauti. Kuo toliau, tuo labiau mažieji atsipalaiduoja ir po kelių užsiėmimų gražu stebėti, kai tapant rankomis, „dirba“ visi mažylio pirštukai. Lyg grotų fortepijonu. „Nė su vienu kitu žaislu žaidžiant nejuda tiek daug pirštų. Tai puikus smulkiosios motorikos lavinimas. Įdomu, kad tapyti rankomis vaikai mėgsta gana ilgai - iki penkerių, šešerių metų“ - pastebi ponia Audronė. Be to, mažieji mokosi suprasti, kas yra švaru - purvina. O psichologai aiškina, kad daug kartų rankas terliotis ir praustis patartina tiems vaikas, kurie turi tuštinimosi problemų. Na, ir svarbiausias pastebėjimas: prieš tapant rankomis, gerai paruoškite aplinką. Aprenkite vaiką taip, kad nebūtų gaila išsiterlioti, patieskite laikraščių ant grindų ir sienų.
O kaip elgtis, jei vaikas netaisyklingai laiko pieštuką rankoje? Pavyzdžiui, visu kumštuku? Audronė: „Pastebėjau, kad mamoms tai aktualu. Ateina su vaiku į dailės užsiėmimą, ir visas mamos dėmesys nukreiptas į tai, kaip vaikas laiko pieštuką. Prieš piešdamas vaikas išuosto, paragauja ir kitaip ištyrinėja pieštuką, vadinasi, jis laiko jį taip, kaip jam patogiausia. Mes, suaugusieji, žinom, kaip reikia laikyti taisyklingai. Galime vaikui parodyti, kaip laikyti, bet neakcentuokime to. Trejų metų Gabrielei darželyje auklėtoja nuolat priekaištauja dėl to. Negerai, nes mergaitei piešimas taps kančia. Argi gali būti smagu atlikti pirštų judesius, kurie per sudėtingi. Svarbu neperlenkti lazdos. Kartą dvejų metų neturinčio mažylio mama man guodėsi, kad jos vaikas niekaip neišmoksta taisyklingai laikyti rašiklio. Piešimas - tai žaidimas, o vaikams gi labai patinka žaisti su tėveliais, ar ne? Mama ar tėtis turėtų būti šalia, tik svarbu atitinkamai elgtis: štai vaikutis dar tik keverzoja, o mama atsisėdusi šalia piešia šunį ar begemotą. Vaikas taip piešti dar nemoka, todėl jis bijos pats piešti, sakys mamai - tu piešk. Maždaug apie trejus ar trejus su puse metų vaikas mėgsta kopijuoti ir atkartoti judesius. Tuomet galima piešti drauge taip: vaikas pasideda savo lapą, mama - savo. Mama nupiešia apskritimą, vaikas savo lape irgi.
Kai kurie dailės pedagogai, pavyzdžiui, Valdorfo pedagogikos, siūlo vaikams kurti tik natūraliom priemonėm - vaško kreidelėm angliukais, bet ne flomasteriais. Kurie, esą, gadina vaiko fantaziją ir kūrybiškumą. Arba spalvinimo knygėlės. Esą spalvindamas jas, vaikas įspraudžiamas į griežtas ribas ir netobulėja. Verčiau piešti ant kelių metrų tapetų rulono. Ką atsakytų specialistė? „Natūralios priemonės siūlomos todėl, kad yra plastiškos, paslankios vaikučio delniuko paspaudimui, spaudžiant rankytę stipriai arba silpnai, jos brėžia atitinkamai ryškią arba švelnią liniją. Angliuką ar kreidelę vaikui patogu laikyti. Tačiau man patinka ir flomasteriai. Nes su jais lengvai piešti, vaikui nereikia daug spausti rankutės. Kalbant apie spalvinimo knygutės, matau daugiau minusų, negu pliusų. Nenormalu, jei vaikai tik keverzoja, o jiems siūlo spalvinti knygutes. Be to, duodami tokias knygutes su gatavomis antytėtėmis ar teletabiais, mes tarsi orientuojame vaiko estetiką į tai. Spalvinimo knygutės, mano manymu, tinka specialiųjų poreikių vaikams, kuriems reikia mokytis neišeiti už ribų, pvz., hiperaktyviems. Aišku, vaikas mėgsta tokias knygeles - nuspalvina ir sako - va, nupiešiau, lyg tai būtų jo darbas.
Iš tiesų, žmogaus piešinys atspindi jo psichologinę būseną. Piešdamas žmogų, vaikas visada nesąmoningai reprezentuoja save. Baltas popieriaus lapas- tarsi vaiko gyvenimas. Todėl dirbdami su vaiku. psichologai kartais paprašo jo nupiešti save ar šeimą, norėdami suprasti, kaip jis jaučiasi. Svarbu, ar vaikas piešia dideles figūras, ar mažas. Ir kaip jas išdėsto- po visą lapą, ar kažkur toli kamputyje. Kai vaikas nupiešia žmogų ir užtušuoja veidą, greičiausiai jis turi bendravimo problemų. Pavyzdžiui, autistai ar turintys Aspergerio sindromą (lengvas autizmo laipsnis), beveik niekada nevaizduoja žmonių. Piešia gyvūnus, sudėtingas schemas, bet ne žmonių veidus. O kaip suprasti mažo vaikelio savijautą, kai jis temoka tik keverzoti? Ogi kaip jis elgiasi piešdamas: tranko, stipriai braukia teptuką ar vos jį liečia. Nors ankstyvajame piešimo etape lygiai taip pat mažylis gali tiesiog tyrinėti priemonių ar medžiagų savybes. Kartais nedrąsūs vaikai vos ne vos nupiešia liniją, o labai aktyvūs kreidelę net sulaužo. Padrąsinimui duodamos priemonės, kurios labiau vaikutį atpalaiduoja. Tada Audronė Brazauskaitė jiems siūlo pažaisti moliu ar rankų dažais. Tikėtina, kad po dviejų užsiėmimų vaikas jausis geriau, judesiai taps laisvesni, drąsesni, labiau koordinuoti. Taigi, iš vaiko piešinio galima ne tik daugiau sužinoti apie vaiką, bet ir piešimas naudojamas kaip terapija, įtakojant ir kooreguojant vaiko savijautą bei būseną.
Kol vaikas mažas (net iki mokyklos), pasakyti, ar jis gabus dailei, sunku, o gal ir neįmanoma. Dažnai gabūs dailei darželinukai būna gabūs daug kam. Štai dvejų su puse metų pyplys kuo gražiausiai piešia piešia mašinytes, kai tuo tarpu bendraamžis tik brauko pieštuku po lapą. Ką tai rodo? Kad vaikas pastabus, dėmesingas ir moka apibendrinti, perkurti informaciją, jo pažinimo, aplinkos suvokimo galimybės daug aukštesnės negu jo bendraamžių - pamatęs gatvėje automobilį, jį jau sugeba pavaizduoti popieriuje. Tai rodo didelius vaiko mąstymo gebėjimus, o ne tai, kad užaugęs jis taps Manė ar Monė. Pastebėję, kad vaikas nori ir sugeba piešti, galite skatinti jo norą ir leisti į papildomus dailės užsiėmimus. Arba atvirkščiai - leisti į dailės būrelį vaiką patartina, jei jo psichomotorinė raida šiek tiek atsilieka.
Maždaug dvejų ar pustrečių metukų mažiukas piešdamas popieriuje pradeda vaizduoti, kaip „skrenda lėktuvas“, „važiuoja mašina“ ar „joja arklys“, tačiau piešinyje matosi tos pačios keverzonės. Piešdamas vaikas pradeda labai aktyviai pasakoti, ką jis vaizduoja, suaktyvėja ir žodinė raiška. Pastarojo etapo piešimas grindžiamas įsivaizdavimu, asociacijomis ir vaizdavimu. Jokiu būdu neniekinkite vaiko, sakydami „eee, čia nieko nėra“. Tarp 2-3 metų mažiukas išmoksta piešti apskritimus ir tai yra didžiulis pasiekimas. Kai kurie žymius raidos sutrikimus turintys vaikai visą gyvenimą neišmoksta nupiešti apskritimo.
Ar verta mokyti vaiką „teisingai“ piešti? Juk paprastai mes, suaugusieji, įsikišame į vaiko piešimo procesą. Perdėtai mokyti vaiką piešti ar akcentuoti jo piešimo klaidas nereikia, nes vaikai tiesiog negali piešti taip, kaip piešia suaugusieji. Piešimo įgūdžius vaikas įgyja palaipsniui, pereidamas tam tikras stadijas nuo visiško bereikšmio keverzojimo iki vis daugiau realistinių bruožų įgyjančių piešinių.
Kaip interpretuoti, jei vaikas piešdamas netaiko tikrovės spalvų - saulė žalia, dangus raudonas, žolė mėlyna? Gebėjimas atpažinti, įvardinti spalvas ir susieti jas su tam tikrais objektais vaikystės laikotarpiu tik formuojasi. Todėl ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais spalvų vaikų piešiniuose psichologai neinterpretuoja. Daugelis mažų vaikų (2-4 metų) į spalvą dažniausiai tiesiog nekreipia dėmesio ir savo piešiniams renkasi ryškiausias, kontrastingiausias spalvas: juodą, rudą, raudoną, mėlyną. Tai yra normalu. Net ir vyresni vaikai dažnai piešia ir renkasi spalvą, vadovaudamiesi savo vidine logika. Pavyzdžiui viena dailės mokytoja, dirbanti su darželiukais dalijosi savo patirtimi. Kai vaikų grupei ji ant stalo padėjo obuolį ir paprašė jį nupiešti, visi vaikai jį nupiešė skirtingomis spalvomis. Daugelis vaikų net nesistengė žiūrėti į modelį. Šis fenomenas ir vėl yra visiškai normalus vaikystė laikotarpiu ir vadinamas intelektiniu realizmu. Vaikai piešdami nesiekia tiksliai atspindėti išorinės realybės (tai jau vizualinis realizmas), o daugiau stengiasi pavaizduoti pagrindinę objekto idėją, savo vidinį piešiamo objekto modelį. Pavyzdžiui, galvakojis žmogiukas virstantis dama su aukštakulniais ir rankinuku rodo, kad formuojasi lyties ir su ja susijusio elgesio modelių supratimas. Tai irgi atskleidžia vaiko emocinį santykį su piešiamu objektu - vaikas kur kas gražiau spalvins ir dailins objektus ar žmones, kurie jam yra brangūs. Vis dėlto, jei septintaisiais-aštuntaisiais gyvenimo metais spalvos vaiko piešiniuose yra keistos, niūrios ar perdėtai ryškios, tai jau gali rodyti psichologines problemas. Šio teiginio nereikėtų absoliutinti, piešinius pirmiausia su vaiku reikia aptarti, tačiau bendra tendencija yra tokia, kad kuo harmoningesnė yra vaiko psichika, kuo vaikas yra geriau prisitaikęs prie aplinkos, tuo labiau jis linkęs naudoti atitinkančias realybę spalvas.
„Mano vaikas viską piešia juodai“ - nerimauja tėvai. Kada gi iš tiesų reikia sunerimti? Kokius vaiko vidaus demonus galime įžvelgti matydami niūrius, tamsius, makabriškus jo piešinius? Jau minėjau, kad nereikia skubėti interpretuoti vaiko spalvų pasirinkimo. Stiprios linijos, didesnis pieštukų spaudimas dažniausiai būdinga tiesiog energingiems, fiziškai stipriems vaikams. Taip pat skiriasi berniukų ir mergaičių piešiniai. Berniukai kur kas dažniau piešia įvairias karines scenas, aktyvų veiksmą. Berniukų piešiniai dažnai yra gyvi, dinamiški, jie nelinkę per daug pabrėžti detalių. Piešdami berniukai dažnai tiesiog pasakoja įvykių siužetą, čia susipina žaidimas ir piešimas (pavyzdžiui, čia kareiviai eina, šaudo, šis nukrito, o čia lėktuvas skrenda ir t.t.). Mergaitės dažnai piešia statines situacijas, naudoja daug dekoratyvinių, puošybos elementų. Mergaičių piešiniai dažnai spalvingesni, ryškesni. Taigi svarbi vaiko nuotaika, jo savijauta piešiant, bendra piešinio visuma. Psichologinius sunkumus galima įtarti, jei piešiniai yra tamsūs, niūrūs, sudarkyti, prikeverzoti, užbraukyti. Vaikai, kuriuos vargina įvairios baimės, dažnai piešia veikėjus, kurie turi agresyvius atributus (pavyzdžiui, didelius dantis) arba piešinys atspindi gynybines tendencijas (pavyzdžiui, vaikas piešia burtininką ir kirvį, piešdamas pasakoja, kaip kirviu burtininką užkapos). Per tamsius, baisius piešinius gali reikštis ir vaiko pyktis ir agresija. Tačiau kalbantis apie šiuos piešinius galima padėti vaikui suprasti savo jausmus, jų priežastis.
Kaip suprasti mažo vaikelio savijautą, kai jis temoka tik keverzoti? Ogi kaip jis elgiasi piešdamas: tranko, stipriai braukia teptuką ar vos jį liečia. Nors ankstyvajame piešimo etape lygiai taip pat mažylis gali tiesiog tyrinėti priemonių ar medžiagų savybes. Kartais nedrąsūs vaikai vos ne vos nupiešia liniją, o labai aktyvūs kreidelę net sulaužo. Padrąsinimui duodamos priemonės, kurios labiau vaikutį atpalaiduoja. Tada Audronė Brazauskaitė jiems siūlo pažaisti moliu ar rankų dažais. Tikėtina, kad po dviejų užsiėmimų vaikas jausis geriau, judesiai taps laisvesni, drąsesni, labiau koordinuoti. Taigi, iš vaiko piešinio galima ne tik daugiau sužinoti apie vaiką, bet ir piešimas naudojamas kaip terapija, įtakojant ir koreguojant vaiko savijautą bei būseną.
Vaikų piešinių interpretavimas turi gilias tradicijas, tačiau remiasi daugiau atskirų psichologų klinikine patirtimi, o ne moksliniais tyrimais. Konkrečiai atlikti tyrimą tokia metodika paskatino Esther Burkitt darbai. Ši mokslininkė kartu su kolegomis tyrinėjo, kokia spalva vaikai spalvina objektą, jei jis jiems pristatomas kaip teigiamas (mielas, geras, linksmas, malonus, taikus, sąžiningas, smagus, draugiškas) ar neigiamas (grėsmingas, piktas, bjaurus, nedoras, nedraugiškas, liūdnas). E.Burkitt ir kiti tyrimai rodo bendrą tendenciją, kad vaikai sistemiškai pasirenka ir priskiria spalvas, spalvindami neigiamai ar teigiamai apibūdintą žmogų ar kitus objektus. Vaikai tamsesnes spalvas (juodą ir rudą) yra linkę priskirti neigiamai apibūdintiems piešiniams, šios spalvos dažniausiai yra ir mažiausiai mėgstamos. Tyrimai atlikti skirtingose kultūrose rodo, kad neigiamai apibūdintam žmogui spalvinti gali būti naudojamos ir šviesios spalvos. Taip pat nustatyti reikšmingi berniukų ir mergaičių skirtumai - berniukai labiau nei mergaitės yra linkę tamsias spalvas nurodyti kaip mėgstamas. Tuo tarpu iki šiol vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra iš viso mažai tyrinėti. Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos padaliniai organizavo I-IV klasių mokinių spalvinių prioritetų tyrimą. Iš viso tyrime dalyvavo 1307 6-12 metų vaikai. Siūlėme jiems atlikti kelias užduotis: sudėlioti vienuolikos spalvotų pieštukų rinkinį (mėlyna, žalia, raudona, geltona, violetinė, ruda, juoda, rožinė, žydra, salotinė, oranžinė) nuo labiausiai patinkančios iki labiausiai nepatinkančios spalvos bei siūlėme jiems nuspalvinti tris piešinius. Mūsų atliktas tyrimas patvirtino, kad berniukai ir mergaitės skirtingai renkasi spalvas. Berniukai, ranguodami spalvas, teikia pirmumą tamsesnėms spalvoms (mėlynai, žaliai, rudai, juodai), o mergaitės - šviesesnėms spalvoms (geltonai, rožinei, žydrai, oranžinei). Tačiau mūsų rezultatai irgi rodo, kad tradiciškai vyriškas spalvas (mėlyną ir žalią) berniukai pirmoje vietoje pasirinko gana retai. Tuo tarpu mergaičių grupėje mėgstamiausia spalva dažniausiai buvo nurodoma rožinė, o tai atitinka lyties stereotipą. Taigi gauti rezultatai rodo, kad vaikų spalvų prioritetus didele dalimi lemia jų aplinkoje esančios spalvos.
Kaip ir buvo galima tikėtis, vaikai labiausiai nemėgo juodos spalvos. Tačiau įdomu tai, kad daugiau kaip 10 proc. berniukų juodą spalvą nurodė kaip mėgstamiausią. Įdomus rezultatas yra tai, kad berniukai prie nemėgstamiausių spalvų reikšmingai dažniau priskyrė rožinę spalvą, o tai ir vėl greičiausiai atspindi lyties stereotipą ir nuostatą, kad tam tikros spalvos berniukams yra nepriimtinos. Gauti rezultatai gali būti svarbūs psichologams interpretuojant vaikų piešinius ar spalvų pasirinkimą. Tyrime pastebėjome ir tai, kokia spalva vaikai spalvins žmogaus figūrą, kai ji vaikui buvo pristatyta kaip „geras žmogus“ ir „blogas žmogus“. Tiek berniukų, tiek mergaičių grupėse teigiamai apibūdintas žmogaus piešinys dažniausiai buvo spalvinamas geltona, raudona ir rožine spalvomis. Spalvinant neigiamai apibūdintą piešinį pastebima ryški tendencija rinktis juodą spalvą. Šviesios spalvos siejamos su teigiamais jausmais, tuo tarpu tamsios (ruda, juoda) - su neigiamais. Tyrimo rezultatai rodo, kad spalvos iš dalies yra „įperšamos“. Tai ypač gerai atsiskleidžia per spalvų stereotipus - berniukų mėgstamiausia spalva žydra, mergaičių - rožinė. Pavyzdžiui, kai mergaitė aprengiama rožine suknele ir susilaukia pagyrimų, kad ji labai gražiai atrodo, ši spalva ima sietis su teigiamais jausmais. Manau, kad tai galioja tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Jei mergaitė dievina rausvą spalvą, o mama jos nekenčia, ką siūlote? Nusileisti vaikui ir rengti jį barbės spalvomis? Svarbiausias tėvų rūpestis, kad vaikas augtų savarankiška, sveika, autentiška asmenybe. Spėju, kad mamos nenori dukters rengti rožine spalva greičiausiai ne dėl to, kad ši spalva bloga, o dėl to, kad ji siejasi su tam tikra popkultūra, peršančia tam tikrą mergaitės įvaizdį. Tuo tarpu vaiką žavi reklama, norisi to, ką turi draugės ir t.t. Drausti vaikui rožinės (ar kažkokios kitos spalvos) spalvos tikrai nereikia, nes vaikas greičiausiai jausis nelaimingas ir tik dar labiau jos norės. Kabant apie spalvas, tai galima daryti skatinant pastebėti gamtos spalvas, piešiant įvairiomis spalvomis, stebint, kokios spalvos drabužiais vilki mėgstami filmukų herojai, parduotuvėje apžiūrint įvairius drabužėlius, kalbant, ką kokia spalva primena, pasakojant apie savo mėgstamas spalvas (juk mergaitės vis tiek labiausiai mėgdžioja mamą). Galima stengtis, kad kuo daugiau spalvų vaikui sietųsi su teigiamais jausmais. Galima sakyti komplimentus, kai vaikas renkasi kitokią spalvą. Čia ypač gali padėti ir tėtis.
Kaip skaityti abstraktų meną (net jei manote, kad jūsų vaikas galėtų jį nutapyti)
Paskirkite tuščią sieną vaiko darbams eksponuoti arba įtempkite skalbinių virvelę ir ant jos segtukais kabinkite vaiko piešinius. Kas kiek laiko atnaujinkite mažojo menininko kūrinių galeriją, leisdami vaikui pačiam pasirinkti, kuriuos piešinius jis norėtų pakeisti naujais. Jeigu nenorite rėminti piešinio, tačiau trokštate kasdien jį matyti ant kambario sienos, perkelkite jį ant fotodrobės. Nuskenuokite išradingiausius vaiko piešinius ir panaudokite juos kaip darbalaukio fonus savo kompiuteriuose. Galite sukurti ir puikias atvirutes įvairioms progoms, juk skaitmeninis formatas puikiai išlaiko piešinio kokybę. Laminuodami savo vaiko piešinius, paversite juos žaismingais padėkliukais jūsų pietų stalui. Nuskenuokite ar nufotografuokite savo vaikų kūrybą ir sudėkite ją į fotoknygą - taip kokybiškai išsaugosite pačius gražiausius darbus. O ar prisiminate, kai būdami maži mėgdavote piešti knygų paraštėse ar savaip papildyti knygų iliustracijas? Sukurkite vaikui spalvinimo knygelę iš jo piešinių arba patys sugalvokite linksmą istoriją ir nupieškite jos kontūrus. Tikimės, kad neslėpsite vaiko piešinių dėžėse, o pasidalinsite jų kūrybingumu su pasauliu!
